Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-15 · Administracinė byla Nr. I-5457-815/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-06-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-15
Bylos Nr.
I-5457-815/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05043-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5457-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05043-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2.3.2; 37.2.2.; 37.2.3; 37.2.8; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartyje (b. l. 14–15) priėmė nagrinėti pareiškėjo R. B. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintą skundą (toliau – ir skundas), kuriame pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 11–12).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo gyvenimo sąlygos LAVL visą buvimo joje laikotarpį buvo nežmoniškos, tuo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis LAVL buvo 2013 m. rudenį, tikslios datos nepamena. Kameroje (Vidaus ligų skyriuje) buvo 6 asmenys, kamera buvo 6 m ilgio ir 3 m pločio, langai buvo neplauti, su vidinėmis ir išorinėmis grotomis, dėl grotų atsidarė tik 5 cm. Kameroje degė viena 40 W lemputė, dėl tokio apšvietimo skaudėjo akis, pareiškėjas negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Kameroje buvo 50 cm x 50 cm dydžio kriauklė, jos paviršius 85 proc. buvo surūdijęs, nebuvo karšto vandens, tik šaltas. Dušu galima buvo naudotis tik kartą per savaitę ir tik valandą. Kameroje buvo tualetas, neatitvertas nuo bendros kameros erdvės, buvo tik užuolaida, kurią pasidarė kameroje laikomi asmenys; klozeto nebuvo, buvo tik skylė grindyse, o vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai, be to, tualete nebuvo ventiliacijos, tualeto kanalizacijoje nebuvo net alkūnės, kuri sulaikytų vandenį ir neleistų sklisti blogam kvapui, taigi, kameroje buvo smarvė. Tualetinis popierius nebuvo išduodamas. Kameroje 45 proc. sienų, 55 proc. grindų ir 40 proc. lubų paviršiaus buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, todėl dėl ventiliacijos stokos kameroje buvo drėgna (vidutinis drėgnumas – apie 80 proc.), dėl to išskalbti rūbai ne džiūdavo, o imdavo pūti. Kameroje buvo pilna tarakonų, spintelėse, virš vamzdžių ir lempose buvo ir kitokių parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus. Kameroje rūkyti draudžiama, bet visi rūkė, tai kenkė pareiškėjo sveikatai ir pareiškėjo niekas neklausė, ar jis gali būti su rūkančiaisiais. Be to, pasivaikščioti vesdavo tik vienai valandai, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajai bendrajai ataskaitai (CPT/Inf (92)3), Konvencijos 3 straipsniui, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.

2.2. Pasak pareiškėjo, jam teikta nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba, darant tyrimus, aparatai neveikė tvarkingai, taigi, diagnozė buvo nustatyta paviršutiniškai, atmestinai; nors davė vaistus gerus, tačiau į kortelę neįrašė. Gydytojai su pareiškėju elgėsi šiurkščiai, kalbėjosi irgi šiurkščiai, nuteistųjų nelaiko žmonėmis, toks jų elgesys netoleruotinas. Pareiškėjas neturėjo teisės, kad jį apžiūrėtų gydytojas, aptarnaujantis laisvuosius asmenis. Buvo skirtas tinkamas maitinimas, bet įrašų apie maitinimą kortelėje taip pat nėra.

2.3. Pasak pareiškėjo, LAVL pareigūnai skaitė jo ir jo advokato laiškus, taigi, ir šiais veiksmais buvo pažeistos Konvencijos nuostatos (jos 8 straipsnis).

2.4. Pareiškėjas vyko į LAVL, kad būtų ištirtos jo ligos, o vietoje pagalbos sulaukė paniekos. Skrandžio tyrimo atlikimo metu gydytoja išsityčiojo, po tokio tyrimo žaizdos skrandyje paūmėjo, pareiškėjui pastoviai skauda skrandį, dėl to turi pastoviai vartoti vaistus. Dėl parazitų ir kitų LAVL antisanitarinių sąlygų atsirado odos ligos, niežėjimas, o dėl rūkančiųjų kameroje pareiškėjas turėjo nuodytis dūmais. Pareiškėjas pastoviai turėjo uostyti tualeto kvapą, dėl to vemdavo. Taigi, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, pareiškėjo sveikatai padaryta didelė ir nepataisoma žala, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

II

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 18–21).

1. Pareiškėjas LAVL gydytas vienintelį kartą nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m², 8 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali (pareiškėjas nurodo 6 asmenis).

2. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip5,1 m².

3. PĮ taisyklių 35 punkte nurodytas kamerų inventorius ir būtiniausi baldai. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pagal PĮ taisyklių 35.5 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka minėto punkto reikalavimus. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas; unitazo uždengimas neįtvirtintas ir HN 76:2010.

4. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos visiškai ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

5. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus – ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus (toliau – ir HN 47-1:2010) ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

6. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę; šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

7. Pagal PĮ taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiam atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Švaros etalonas“.

8. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

Motyvuojamoji dalis

9. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantis apie draudimą rūkyti. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį bei teisės aktų hierarchiją, Tabako kontrolės įstatymas yra aukštesnės teisinės galios teisės aktas, todėl privaloma vykdyti būtent įstatymą, kurį LAVL imperatyviai vykdo. Tabako kontrolės įstatyme neįtvirtinta galimybė skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

10. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 174 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jų sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, jo 24 straipsnyje reglamentuotas pacientui padarytos žalos atlyginimas. Remiantis teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir (arba) nesuteikimo privalo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Komisija), o nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis).

Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-110/2013, bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LAVL teismingos bendrosios kompetencijos teismams, todėl pareiškėjo patikslinto skundo dalis asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

11. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą; taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Remiantis LVAT praktika(2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012), asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 23).

2. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 22).

3. Pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu (2013 m. ruduo) LAVL gydytas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Vidaus ligų skyriaus 29 palatoje dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (lydinčioji liga) (gydymo stacionare istorijos Nr. 3225/562 kopija (b. l. 24)). LAVL Vidaus ligų skyriaus 29 kamerų tipo palatos plotas – 15,45 m², joje buvo 8 lovos (žr. atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 18–21)).

4. Dėl LAVL 29 kameros remonto darbų

Remiantis LAVL 2012 m. rugpjūčio 22 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-982, priimti darbai, be kita ko, kameroje Nr. 29 atlikti: senų dažų nugrandymas nuo lubų ir sienų, lubų ir sienų glaistymas, gruntavimas, dažymas vandens emulsiniais dažais, sienų dažymas emaliniais dažais, grindų dangos remontas, langų, durų, lovų ir radiatorių dažymas, sanitarinio mazgo remontas (b. l. 32–33).

5. LAVL sudarytos paslaugų teikimo sutartys

5.1. LAVL 2011 m. gruodžio 28 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 500 su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.2 punktas); LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir juos naikinti (4.1.3 punktas); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas kenkėjų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.6 punktas) (b. l. 25–27).

5.2. LAVL 2012 m. gegužės 30 d. sudarė skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ (terminas – 1 metams; jeigu nė viena iš šalių prieš 1 mėn. iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia pageidavimo nepratęsti sutarties, ji pratęsiama dar 1 m. (6.1 punktas)), pagal kurią UAB „Švaros etalonas“, be kita ko, įsipareigojo: savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas (1.1 punktas); savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal LR standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas) (b. l. 28–31).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Lt. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas R. B. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m² Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes R. B. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d.

3. Minėta, kad pareiškėjas R. B. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą – 30 000 Lt.

3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3.2. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d., t. y. iš viso 8 paras, buvo LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 m²) (žr. LAVL atsiliepimą (b. l. 18-21)). Pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, todėl jai šios pareigos neįvykdžius konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, taip pat ir psichinei, nepateikti.

3.4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo naudojantis tualetu, nehigieninių kalinimo sąlygų LAVL.

Teismas iš karto akcentuoja, jog Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 23). Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. leidime-higienos pase Nr. (12-16)12.12-390 išdavė šį leidimą vykdyti leidime-higienos pase nurodytą ūkinę komercinę veiklą (b. l. 22). Dar daugiau, Pacientų maudymasis organizuojamas pagal Taisyklių 258 punktą, be to, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę; šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punktą, t. y. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą tą per savaitę. Remiantis LAVL 2012 m. rugpjūčio 22 d. darbų priėmimo aktu Nr. BD-982, priimti darbai, be kita ko, kameroje Nr. 29 atlikti: senų dažų nugrandymas nuo lubų ir sienų, lubų ir sienų glaistymas, gruntavimas, dažymas vandens emulsiniais dažais, sienų dažymas emaliniais dažais, grindų dangos remontas, langų, durų, lovų ir radiatorių dažymas, sanitarinio mazgo remontas (b. l. 32–33). LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakeltos iki 1,5 m ir atitinka Taisyklių 35.5 punkto reikalavimus. Eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad klozetas būtų uždengiamas, tas nenustatyta ir HN 76:2010. Teismas, įvertinęs LAVL pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl ribotų galimybių naudotis dušu, nesamo privatumo, naudojantis tualetu, visiškai niekuo nepagrįsti.

Be to, LAVL sudarė šias sutartis: 2011 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 500 su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą, deratizaciją, dezinsekciją (1.1, 2.1 punktai); atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, jų lokalizacijos vietas, patekimo kelius, numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.2 punktas); LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir juos naikinti (4.1.3 punktas); LAVL pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas kenkėjų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.6 punktas) (b. l. 25–27); 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ (terminas – 1 metams; jeigu nė viena iš šalių prieš 1 mėn. iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia pageidavimo nepratęsti sutarties, ji pratęsiama dar 1 m. (6.1 punktas)), pagal kurią UAB „Švaros etalonas“, be kita ko, įsipareigojo: savo rizika ir priemonėmis atlikti skalbimo paslaugas pagal sutartyje nustatytas sąlygas (1.1 punktas); savo transportu pasiimti skalbinius ir pristatyti išskalbtus pagal suderintą grafiką 2 kartus per savaitę (3.2.1 punktas); švarius skalbinius pristatyti surūšiuotus pagal asortimentą ir sudėtus į viengubus tekstilinius maišus (3.2.2 punktas); skalbti ir lyginti skalbinius pagal LR standartą 46-90 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 13 d. įsakyme Nr. V-22 patvirtintą higienos normą HN 130:2012 „Skalbyklų paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (3.2.5 punktas) (b. l. 28–31). Šios aplinkybės vertintinos kaip užtikrinančios kalinamųjų higienos sąlygas LAVL.

3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą, dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas LAVL 8 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt, bei nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovės pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 60 eurų, kuris priteistinas iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A558-575/2015, kurioje už 149 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1100 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 60 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

4. Pabrėžtina, kad pareiškėjo nusiskundimai netinkamu medicininių paslaugų suteikimu negali būti vertinami administraciniame teisme, nes tai yra bendrosios kompetencijos teismų prerogatyva (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Be to, pareiškėjo nusiskundimai dėl jo korespondencijos tikrinimo grindžiami abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl vertintini kritiškai.

5. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų nedetalizuoja, nepagrindžia. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies tokios išlaidos turi būti apskaičiuotos ir pagrįstos, todėl teismas išaiškina pareiškėjui, kad jis prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriame būtų apskaičiuotos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, turi pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis), o šiame sprendime išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 eurų (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už 8 netinkamo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje paras (2013 m. lapkričio 12 d. – 2013 m. lapkričio 19 d.).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis