Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbiniu darbuotoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), Kaunas, teistas 2015 m. liepos 29 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą galutine subendrinta bausme – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę. 2017 m. rugsėjo 20 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. 2018 m. gegužės 30 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmenų registro;

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

P. S. 2019 m. sausio 18 d., apie 13.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, tarpusavio konflikto metu sudavė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu ne mažiau kaip keturis kartus V. N. į kairę ranką, su kuria jis dengėsi, tokiu būdu padarydamas kairio alkūnkaulio lūžį, kas nukentėjusiajam V. N. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš 2019 m. kovo 18 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas Š. S. pateikė 3 fotonuotraukas, kuriose yra užfiksuotas V. N. priklausantis automobilis „MB“, valstybiniu numeriu, (duomenys neskelbtini); mobiliojo ryšio telefonas ir peilio dėklas (1 t., b. l. 101–104).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G325/20197(02) V. N. konstatuotas kairio alkūnkaulio lūžis, padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 19–23).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad kaltinimas P. S. tyčia nesunkiai sutrikdžius V. N. sveikatą pasitvirtino.

Faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės ir kaltinamojo kaltė įrodyta paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiojo V. N. parodymais, liudytojų Š. S., A. J., liudytojų policijos pareigūnų G. G., D. V. parodymais, specialisto išvada, daiktų apžiūros protokolu ir kitais rašytiniais įrodymais. Byloje nenustatyta, kad šie duomenys gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl laikytina, jog jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Tai, kad kitoje byloje dėl konflikto, kilusio tą pačią dieną toje pačioje vietoje, nukentėjusysis V. N. yra kaltinamasis, o P. S. ir liudytojas Š. S. yra nukentėjusieji, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų šioje byloje, duotų juos įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nesuteikia pagrindo vertinti kaip neteisėtų, kadangi skiriasi šios ir kitos bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje sprendžiamas P. S. atsakomybės klausimas dėl nusikalstamos veikos padarytos V. N. atžvilgiu, o kitoje byloje sprendžiamas V. N. atsakomybės klausimas dėl veikos, padarytos kaltinamojo P. S. ir Š. S. atžvilgiu. Todėl vertinti, kad nukentėjusysis V. N. šioje byloje turėjo būti apklaustas kaip asmuo, kuris gali duoti parodymus dėl savo galimai padarytos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo.

Šiais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog V. N. konflikto metu P. S. sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius į kairę ranką.

Šių asmenų parodymai dėl daikto, kuriuo nukentėjusiajam buvo suduota, nesutampa. Kaltinamasis ir liudytojas Š. S. teigė, kad tai buvo „šlanga“, paimta iš netoliese esančio šiukšlyno, statybinių atliekų, tačiau nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas, tiek ir savo protokole-pareiškime, teisme, tiek ir pareigūnams, kaip matyti iš pareigūnų parodymų, nuosekliai aiškino, jog jis buvo sužalotas metaline lazda ir tai ne ta lazda, kurią pareigūnai paėmė iš įvykio vietos ir kuri užfiksuota A. J. filmuotoje medžiagoje. Nors A. J. parodė, kad jo pateiktame filmuotame įraše matyti, kaip kaltinamasis neša slėpti nusikaltimo įrankį ir paima kitą lazdą, tačiau vaizdo įraše tokių aplinkybių neužfiksuota, nematyti, kad P. S. įeidamas į Š. S. kiemą neštų kokį nors daiktą, o tuo labiau nematyti, kad neštų konkretų daiktą. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog byloje nenustatytas įrankis, daiktas, kuriuo kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam, tačiau visų asmenų parodymai, specialisto išvada patvirtina, jog nukentėjusiajam padarytas sužalojimas – kairės rankos alkūnkaulio lūžis atsirado būtent dėl kaltinamojo suduotų smūgių. Byloje nukentėjusiojo ir liudytojo A. J. parodymais, policijos pareigūnų parodymais nustatyta, jog nukentėjusysis iš karto po suduotų smūgių niekur kitur susižaloti negalėjo, lūžis buvo nustatytas iš karto po to, kai nukentėjusysis po kelių minučių sugrįžęs į įvykio vietą buvo pristatytas į areštinę, o iš ten dėl rankos skausmo į gydymo įstaigą. Specialisto išvada taip pat patvirtina, jog nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas atsirado būtent kaltinime nurodytu laiku, o sužalojimo mechanizmas – padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu – visiškai atitinka anksčiau aptartus asmenų parodymus dėl kaltinamojo veiksmų suduodant smūgius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu per kairę ranką. Visos šios aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas – kairės rankos alkūnkaulio lūžis yra kaltinamojo P. S. veiksmų suduodant smūgius turėtu daiktu nukentėjusiajam per ranką, pasekmė, t. y. šie padariniai susiję priežastiniu ryšiu su kaltinamojo veiksmais.

Kaltinamasis neneigė, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam per ranką, tačiau teigė, jog jis tai darė gindamasis. Teismas, ištyręs ir išanalizavęs surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, šioje dalyje kaltinamojo parodymus atmeta kaip nepatikimus ir laiko jo gynybine versija, nes jų nepatvirtina jokie kiti patikimi įrodymai. Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis veikė esant būtinosios ginties situacijai.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba, todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Tad, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina.

Byloje neginčytinai tiek kaltinamojo, tiek ir nukentėjusiojo bei tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų Š. S., A. J. parodymais nustatyta, jog prieš smūgių sudavimą tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis priekaištavo dėl nekokybiškai atliktų darbų ir neteisėtai pasisavintų įrankių, o kaltinamasis priekaištavo dėl nesumokėtų pinigų už atliktą darbą. Tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusysis apsižodžiavo, išsakė įžeidžiančius žodžius. Abi šalys buvo nusiteikusios konfliktiškai. Pažymėtina, jog nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu aiškino, jog tai kaltinamasis pasiėmęs lazdą priėjo prie jo automobilio ir pro pravertas dureles jam, sėdinčiam automobilyje, sudavė smūgius per kairę ranką. Po ko nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, išvažiavo. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas A. J., buvęs su nukentėjusiuoju automobilyje. Pažymėtina, jog liudytojas Š. S. taip pat parodė, kad kaltinamasis P. S. sudavė per ranką bandančiam iš automobilio išlipti nukentėjusiajam. Kaltinamasis teisme patvirtino, jog jis paėmęs „šlangą“ žengė kelis žingsnius link nukentėjusiojo automobilio ir ranka ar koja prispaudęs dureles, kad nukentėjusysis neišliptų, sudavė šiam kelis kartus per ranką. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, jog tai kaltinamasis pasiėmė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, priėjo link nukentėjusiojo automobilio ir net nespėjusiam išlipti iš automobilio nukentėjusiajam sudavė smūgius per ranką.

Nors kaltinamasis teigė, kad jis jautė grėsmę iš nukentėjusiojo dėl jo išsakytų grasinimų, be to, prieš smūgių sudavimą, nukentėjusiajam važiuojant link kaltinamojo, matė jo rankose peilį, tačiau nenustatyta, kad smūgių sudavimo metu nukentėjusysis rankose turėjo peilį ir nenustatyta, kad kaltinamojo gyvybei ar sveikatai būtų kilusi reali grėsmė. Kaltinamasis nepatvirtino smūgių sudavimo momentu matęs nukentėjusiojo rankose peilį. Teigė, kad matė kažką tamsaus jo rankose, ką ir norėjo išmušti. Nei kaltinamasis, nei liudytojas Š. S. negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje rankoje pas nukentėjusįjį matė peilį. Be to, kaltinamojo ir Š. S. parodymų, kad nukentėjusysis įvykio metu rankoje turėjo peilį ne tik nepatvirtina nukentėjusiojo, liudytojo A. J. parodymai, tačiau jie taip pat nesutampa tarpusavyje. Kaltinamasis teigė, kad per nukentėjusiojo automobilio stiklą pamatė, jog V. N. turi peilį, kurioje rankoje, nepamena, peilis buvo su mėlyna rankena 10-15 cm ilgio, blizgėjo jo geležtė. Tuo tarpu Š. S. parodė, kad peilį nukentėjusiojo rankoje matė su dėklu. Peilis buvo su mėlynu kotu ir juodu įdėklu. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog byloje nenustatyta, kad smūgių sudavimo metu nukentėjusysis turėjo rankoje peilį. Vien iš to, kad pasišalinus nukentėjusiajam, sniege buvo rastas jo peilio dėklas, esant aukščiau aptartiems įrodymams, negalima daryti neginčytinos išvados, jog nukentėjusysis smūgių sudavimo metu rankoje turėjo peilį. Priešingai, teismo vertinimu, nukentėjusiojo parodymais, o taip pat ir A. J. parodymais bei paties kaltinamojo parodymais (kaltinamasi parodė, kad nukentėjusysis dar kažką turėjo rankose) nustatyta, kad nukentėjusysis smūgių metu rankoje turėjo mobilaus ryšio telefoną, kuris nuo smūgių jam iškrito iš rankos ir vėliau jį rado sniege.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog kaltinamojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės nebuvo kilę jokio akivaizdaus ir realaus kėsinimosi, jokios akivaizdžios ir realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, turtui, dėl ko kaltinamajam būtų reikėję gintis vartojant fizinį smurtą. Vien tai, kad, būdamas įpykęs, nukentėjusysis ketino lipti iš automobilio, nepatvirtina, jog dėl to kaltinamojo sveiktai ar gyvybei kilo realus pavojus. Vertinant šią situaciją, atsižvelgtina taip pat į tai, jog įvykis vyko dienos metu, lauke, šalia intensyvios ir didelės Jonavos gatvės, viešoje vietoje, kur kaltinamasis turėjo visas galimybes vengiant konflikto tiesiog pasišalinti, tačiau jis to nepadarė. Priešingai, jis pasiėmė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, tai jis priėjo (žengė kelis žingsnius) link nukentėjusiojo, sėdinčio automobilyje, ir nespėjusiam iš jo išlipti sudavė smūgius per ranką ir taip ją tyčia sužalojo. Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas tyčia, lūžis padarytas nukentėjusiajam prisidengiant nuo smūgių, patvirtina ir nuketėjusiajam padarytas sužalojimo pobūdis. Pažymėtina, jog nukentėjusysis ir liudytojas A. J. parodė, jog nukentėjusysis dengėsi ranka nuo smūgių. Specialistė M. K. paaiškino, kad tuo atveju, jei delnai būtų atsukti į priekį, smūgiuojant per ranką lūžtų stipinkaulis, jei šonu – alkūnkaulis. Kadangi nukentėjusiajam buvo sužalotas būtent alkūnkaulis, apatinė dalis, esanti prie riešo, darytina išvada, jog ranką, delną nukentėjusysis laikė šonu, kas atitinka parodymus, jog jis dengėsi nuo smūgių.

Esant nustatytoms šioms faktinėms aplinkybėms, konstatuojama, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, o kaltinamasis nukentėjusįjį sužalojo tyčia suduodamas jam per ranką, suvokdamas savo veikos pobūdį ir pavojingumą bei numatydamas jos padarinius ir sąmoningai leisdamas jiems kilti.

Įvertinus aptartus įrodymus, konstatuojam, jog byloje nustatyta, kad P. S. 2019 m. sausio 18 d., apie 13.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, tarpusavio konflikto metu sudavė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu ne mažiau kaip keturis kartus V. N. į kairę ranką, su kuria jis dengėsi, tokiu būdu padarydamas kairio alkūnkaulio lūžį, kas nukentėjusiajam V. N. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamojo P. S. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymiai, todėl jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje nukentėjusiojo, kaltinamojo ir Š. S. parodymais nustatyta, kad tarp šalių santykiai buvo konfliktiški dėl neišspręstų turtinio pobūdžio klausimų. Abi šalys jautėsi turinčios turtinio pobūdžio reikalavimų viena kitai, tačiau būtent nukentėjusysis atvyko pas Š. S. ir pirmas pradėjo konfliktą, įžeidinėjo kaltinamąjį, kas ir išprovokavo kaltinamojo pyktį ir smurtą. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Dėl bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, visais atvejais skiriama bausmė turi užtikrinti bausmės paskirtį, t. y. bausmė turi būti tokia, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimtų ar apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

Kaltinamasis P. S. padarė vieną, tyčinį baigtą smurtinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis) kategorijai. Jis anksčiau teistas, nusikalto neišnykus teistumui už padarytas analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, kas rodo, jog kaltinamasis sunkiai susitvardo, linkęs smurtauti. Kaltinamasis baustas administracine tvarka, psichiatrijos klinikoje nesigydė, priklausomybės ligų centre lankėsi pagal probacijos skyriaus nukreipimą profilaktiniam patikrinimui dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, tačiau specialisto išvada Nr. 93TPK-277/2019 nustatyta, jog P. S. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (1 t., b. l. 154–160). Kaltinamasis dirba. Jo atsakomybę lengvina tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, vadovaudamasis BK 61 straipsnio nuostatomis, sprendžia, jog siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, P. S. skirtina BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis laisvės apribojimas, jos dydį nustatant artimą vidurkiui – 12 mėnesių, įpareigojant kaltinamąjį tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, nebendrauti su nukentėjusiuoju V. N.. Taip pat bausmės tikslams pasiekti kaltinamajam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL, t. y. 1000 eurų, dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

P. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusysis V. N. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš kaltinamojo 180 eurų turtinei žalai atlyginti už sugadintą telefoną, 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško atsakovo prievolės įvykdymo (1 t., b. l. 188–190). Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusysis grindžia tuo, jog patyrė dideles fizines kančias, skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir emocinį stresą. Dėl sulaužytos ir sugipsuotos rankos negalėjo dirbti, atlikti buities drabų, pavalgyti, nebepasitiki žmonėmis, bijo viešų vietų, negali ramiai miegoti, kankina nerimas, jaučia skausmą iki šiol.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies.

Byloje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog turtinė žala atsirado dėl neteisėtų nusikalstamų kaltinamojo veiksmų. Nukentėjusiojo telefonas sugadintas įvykio metu kaltinamajam suduodant smūgius, t. y. dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu atsiradusi turtinė žala nukentėjusiajam dėl sugadinto telefono yra P. S. nusikalstamo elgesio pasekmė. Žalos dydis nėra pagrįstas rašytiniais dokumentais, tačiau įvertinęs nukentėjusiojo parodymus dėl telefono vertės (įsigijo už 800 eurų), telefonu sugadinimus – įskilęs ir įdaužtas telefono ekranas, tačiau telefonas veikiantis, teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog civilinio ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti tenkinamas iš dalies, turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam iš kaltinamojo priteisiant 100 eurų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška todėl teismo pareiga yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Nagrinėjamoje byloje nustatant nukentėjusiajam atlygintos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir įvertinama tai, kad buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymų saugomų vertybių – nukentėjusiojo sveikatą, jam tyčiniais kaltinamojo veiksmais buvo sulaužyta ranka-alkūnkaulis. Sužalojimas padarytas suduodant ne vieną, o kelis smūgius kietu buku daiktu, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje taip pat nustatyta, jog kaltinamajam ranka buvo sugipsuota. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, turėjo nepatogumų dėl imobilizuotos rankos, tai sudarė nepatogumų jo kasdieniniame gyvenime, apribojo jo apsitarnavimą, trukdė dirbti. Visos šios pasekmės kilo dėl tyčinių nusikalstamų kaltinamojo veiksmų. Tačiau sprendžiant dėl neigiamų pasekmių ir neigiamų dvasinių išgyvenimų pobūdžio atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusysis netrukus po įvykio sugrįžo, buvo agresyviai nusiteikęs, ėjo link kaltinamojo. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti tuo, kad nukentėjusysis jautė didelę baimę, stresą, nerimą ir nesaugumą. Be to, įvertinama ir tai, kad nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų ilgalaikes neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Duomenų dėl nedarbingumo trukmės byloje taip pat nepateikta. Jokių duomenų dėl to, jog dėl nerimo, streso nukentėjusiajam būtų reikalingas gydymas ar, kad jis dėl to kreipėsi į specialistus, nėra. Atsižvelgiama taip pat ir į tai, jog įvykio metu abi pusės buvo konfliktiškai nusiteikusios, viena kitą įžeidinėjo, kaltinamojo smurtą išprovokavo netinkamas paties nukentėjusiojo elgesys. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, teismas daro išvadą, jog nukentėjusiojo patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimas kompensuoti neturtinės žalos atlyginimui iš kaltinamojo nukentėjusiajam turi būti priteista 1000 eurų.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios CK nuostatos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių. Teismų praktikoje nustatytos procesinės palūkanos yra priteisiamos ir civilinėse bylose, kai žala kyla iš delikto. Procesinės palūkanos yra skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinė sesija 2019 m. birželio 6 d. nutartyje (Nr. 2K-P-75-788/2019) išaiškino, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Plenarinė sesija taip pat konstatavo, kad procesinės palūkanos priteisiamos nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas.

Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, tenkinamas ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir iš P. S. V. N. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanas už teismo nustatytą bendrą nukentėjusiajam priteistiną 1100 eurų (tūkstančio šimto eurų) žalą, skaičiuojant šias palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinis diskas su 2 vaizdo įrašais, 3 lapai su fotonuotraukomis iš Š. S. mobiliojo ryšio telefono, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

P. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 12 (dvylika) mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant kaltinamąjį viso bausmės atlikimo laikotarpiu nebendrauti su V. N., tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, P. S. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL, t. y. 1000 eurų, dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti kaltinamajam, kad įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą į Teisingumo ministerijos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (,,Luminor“ bankas) nurodant vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą. Nesumokėjus įmokos per nustatytą terminą, ji išieškoma priverstinai.

Kaltinamajam P. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Išaiškinti kaltinamajam, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

V. N. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies: iš P. S. V. N. naudai priteisti 100 eurų (šimtą eurų) turtinei žalai atlyginti, 1000 eurų (tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą bendrai atlyginti 1100 eurų (tūkstančio šimto eurų) žalą, skaičiuojant šias palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: kompaktinį diską su 2 vaizdo įrašais, 3 lapus su fotonuotraukomis iš Š. S. mobiliojo ryšio telefono, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.