Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, civilinėje byloje Nr. 2-831-413/2010 pagal ieškovo bendros Lietuvos ir Ukrainos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Azovlitas“ ieškinį atsakovui A. P. , trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Šilna“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. P. priešieškinį ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Azovlitas“ dėl laidavimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Atsakovas A. P. padavė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. sausio 13 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą laidavimo sutartį ir priteisti žyminį mokestį. Paduodamas priešieškinį atsakovas sumokėjo 131 Lt žyminį mokestį ir nurodė, kad jo reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, todėl žyminio mokesčio dydis turi būti nustatomas pagal CPK 80 str. 1 d. 2 p. taisyklę.

Teismas nutartyje nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 15 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-443/2009) pažymėjo, kad iš laidavimo sutarties sampratos akivaizdu, kad laiduotojas prisiima turtinius įsipareigojimus prieš kito asmens kreditorių (kreditorius), jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kasacinis teismas konstatavo, kad laidavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra turtinis reikalavimas, kasatoriams (nagrinėjamu atveju atsakovui) atsiranda procesinė pareiga, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėti žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad atsakovo priešieškinis, nesumokėjus žyminio mokesčio pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisyklę, negalėjo būti priimtas. Priešieškinio suma (700 000 Lt) yra didelė, atsakovas turėjo sumokėti 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį, o sumokėjo tik 131 Lt. Pasak teismo, palikti atsakovo pareiškimą nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, kai nebuvo pasinaudota procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutu, negalima. Dėl šios priežasties teismas atsakovą įpareigojo sumokėti (primokėti) žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog priešieškinis yra turtinio pobūdžio. Teismas turėjo nustatyti, kokios rūšies priešieškinis pareikštas byloje, kokios teisinės pasekmės atsirastų jo patenkinimo ar atmetimo atveju.

2. Nurodo, kad priešieškiniu reiškė neturtinio pobūdžio reikalavimą, kuriuo neprašoma priteisti turtą ar pinigų sumą. Jeigu priešieškinis būtų patenkintas, restitucija nebūtų taikoma, t.y. viena sandorio šalis neprivalėtų grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Teismas nurodė, kad priešieškinio reikalavimai yra aiškūs.

3. Ieškinio patenkinimo atveju atsakovas patirtų dvigubus nuostolius: sumokėtų proporcinį žyminį mokestį valstybei bei turėtų grąžinti ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį už ieškinio nagrinėjimą (CPK 93 str.). Tokia situacija ne tik neatitiktų žyminio mokesčio paskirties, bet ir reikštų, jog nagrinėjamoje byloje valstybė nepagrįstai praturtėjo bylą pralaimėjusios šalies sąskaita.

4. Nurodo, kad yra aktuali tik toji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika, kurioje pasisakyta būtent dėl analogiško ginčo ir kurios ratio decidendi nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos.

5. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laidavimo 2009 m. sausio 13 d. susitarime nenurodyta sutartis, iš kurios kilusi pagrindinė prievolė, neįvardintos jos šalys, todėl neįmanoma nustatyti, už kokią ir kokiu pagrindu atsiradusią pagrindinę prievolę laiduoja atsakovas, darytina išvada, kad teismui pateiktas priešieškinis dėl laidavimo susitarimo negaliojančiu yra neturtinio pobūdžio, jis yra tinkamai apmokėtas žyminiu mokesčiu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskirajame skunde iš esmės keliamas klausimas, ar reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia yra turtinio ar neturtinio pobūdžio.

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str.).

Nėra pagrindo sutikti su atsakovo A. P. atskirojo skundo argumentu, kad priešieškinis dėl laidavimo susitarimo negaliojančiu yra neturtinio pobūdžio, nes neįmanoma nustatyti, už kokią ir kokiu pagrindu atsiradusią pagrindinę prievolę laiduoja atsakovas.

Iš priešieškiniu ginčijamos 2009 m. sausio 13 d. laidavimo sutarties turinio (t. 1, b. l. 10) matyti, kad laiduotojas A. P. visu savo turtu ir pajamomis laidavo už UAB „Šilna“ 700 000 Lt įsiskolinimą BĮ UAB „Azovlitas“. Laiduotojas A. P. sutiko, kad tuo atveju, jeigu UAB „Šilna“ neįvykdo savo įsipareigojimų BĮ UAB „Azovlitas“, pastarasis gali pasinaudoti laidavimu iš karto, nenukreipiant išieškojimo į pagrindinį skolininką. Kaip matyti iš laidavimo sutarties, laiduotojas savo turtu atsako solidariai su UAB „Šilna“. Taigi, laidavimo sutartimi yra užtikrintas pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas.

Tarp šios bylos ieškovo ir UAB ,,Šilna“ yra kilęs ginčas dėl neatsiskaitymo pagal 2003 m. kovo 25 d. kontraktą dėl prekių pirkimo pardavimo, už kurio pagrindu kilusias prievoles, kaip galima spręsti iš į bylą pateiktų duomenų, 2009 m. sausio 13 d. laidavo atsakovas, o pagrindinio skolininko (UAB „Šilna“) nesumokėta skola, kurią solidariai privalo padengti laiduotojas, yra konkretus įkainojamas turtas, kurio netekimo siekia išvengti atsakovas, paduodamas priešieškinį. Pripažinus negaliojančia laidavimo sutartį, atsakovui išnyktų turtinio pobūdžio įsipareigojimai (prievolės) ieškovui BĮ UAB „Azovlitas“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir UAB „Šilna“.

Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia yra turtinis reikalavimas, tad atsakovui A. P. atsiranda procesinė pareiga, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį ginčą.

Kadangi pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nustatytas terminas pasibaigė, atsakovui A. P. nustatytinas naujas terminas sumokėti likusią dalį žyminio mokesčio, mokėtino už pateikiamą priešieškinį, bei iki nurodytos datos pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino žyminio mokesčio dydžio ir jo mokėjimo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo primokėti žyminį mokestį. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria atsakovas A. P. įpareigotas sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, nepakeistą.

Nustatyti atsakovui A. P. naują terminą iki 2011 m. sausio 17 d. sumokėti 10 869 Lt žyminio mokesčio už paduotą priešieškinį bei iki nurodytos datos pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus.