Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-06-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-359

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-06-15
Bylos Nr.
1A-359
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Elena Vainienė, Kęstutis Jucys
Nuteistasis
V. B.
Advokatai
Raimundas Gargasas
Kategorijos
Pranešėjas A. Kruopys Baudžiamoji byla Nr. 1A-359 / 2005

Teisėjas T. Zdanavičius Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.1;

1.1.8.1.1 (S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Kęstučio Jucio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,nuteistajam V. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. B. 27 827, 45 litai R. D. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2004 m. lapkričio 10 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) , I. B. namo virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio suduodamas peiliu D. D. vieną smūgį į dešinę ranką, du smūgius į kojas bei vieną smūgį į kairę krūtinės ląstos pusę, tuo padarydamas durtines – pjautines odos – poodžio žaizdas dešinio dilbio ir šlaunų srityse bei kiauryminę durtinę – pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą, lydimą kairės poraktinės arterijos nupjovimo, kas komplikavosi masyviu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, dėl ko įvykus ūmiai vidaus organų mažakraujystei nukentėjusysis mirė, t. y. nužudė D. D.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo nepradėti vykdyti teismo nuosprendžio, panaikinti nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliantas teigia, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė. Nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių.

Apeliantas teigia, kad jo santykiai su D. D. iki 2004-11-10 konflikto buvo geri, jie tarpusavyje nekonfliktavo. Apeliantas tikslo nužudyti D. D. neturėjo. Pastarasis, išgirdęs apeliantą kalbant apie dingusį 50 litų vertės banknotą, puolė ant apelianto, kuris peilį panaudojo gindamasis. Mirtinas sužalojimas D. D. buvo padarytas, kai šis atitraukė savo ranką, kuria laikė apelianto ranką su peiliu, stumdamas link apelianto kaklo. Pasak apelianto, tokių pasekmių jis nenorėjo ir nesiekė. Jis yra 2 grupės invalidas, sunkiai valdo dešinę ranką, todėl apsiginti nuo D. D. buvo ypatingai sunku.

Atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji R. D. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti nuteistajam bausmę, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad D. D. mirtinas sužalojimas buvo padarytas apelianto rankoje laikytu peiliu grumtynių metu, tačiau teigia, kad jis gynėsi, o mirtinas smūgis gavosi D. D. atitraukus savo ranką, kuria laikė apelianto ranką su peiliu, stumdamas link apelianto kaklo.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apelianto duoti parodymai leidžia padaryti išvadą, kad tarp jo ir D. D. buvo kilęs buitinis konfliktas dėl 50 litų. Apklausiant kaip įtariamąjį, 2005-02-25 apelianto duoti parodymai apie tai, kad, laikydamas rankoje peilį, jis siūlė D. D. peilį iš rankos išspirti, žadėdamas atiduoti D. D. tuos 50 litų rodo, kad apeliantas nebuvo užpultas (b. l. 80-81). Pirmosios instancijos teisme jis patvirtino šių parodymų teisingumą (b. l. 159). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat pripažino, kad, turėdamas rankoje peilį, ragino D. D. pulti ant jo ir spirti (b. l. 155, 157, 159). Pripažindamas tokį savo siūlymą, V. B. 2005-03-29 teismo posėdyje net negalėjo paaiškinti tokio siūlymo priežasties (b. l. 155, 157) ir tik 2005-04-15 teismo posėdyje paaiškino, jog tokiu savo siūlymu siekė, kad D. D. nusiramintų ir nebepultų (b. l. 159). Šio motyvo pateikimas praėjus nemažai laiko po pačio įvykio ir kitų apklausų leidžia teigti, kad taip siekiama dirbtinai sukurti būtinosios ginties būsenos buvimą ir paneigti paprasto buitinio konflikto situacijos buvimą. Be to, ir pats 2005-04-15 apelianto nurodytas raginimo D. D. pulti jį motyvas nėra įtikinamas ir logiškas, kadangi toks raginimas konfliktą tik aštrina, o ne mažina.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. D. negalėjo būti mirtinai sužalotas apelianto nurodytu būdu, t.y. netyčia, dėl pačio D. D. veiksmų nebestumiant apelianto rankos su laikomu joje peiliu link apelianto kaklo. Tokią galimybę kategoriškai paneigė pirmosios instancijos teisme dalyvavęs teismo medicinos specialistas. Šis specialistas dalyvavo pirmosios instancijos teisme apklausiant V. B., taip pat dalyvavo ir apelianto parodymų patikrinimo vietoje metu, todėl akivaizdžiai stebėjo ir matė jo nurodomą D. D. sužalojimo mechanizmą. Jo išvada motyvuota, pagrįsta žaizdos kanalo D. D. krūtinės ląstos kairėje pusėje gyliu ir kryptimi. Todėl abejoti teisės medicinos specialisto išvada nebuvo ir nėra pagrindo. Specialistas patvirtino ir tai, kad žaizda dešinio dilbio paviršiuje galėjo būti padaryta grumtynių metu nukentėjusiajam ginantis. Smūgiai nukentėjusiajam turėjo būti suduoti tiesiogiai, peiliu duriant tiesiai (b. l. 160). Visuma šių duomenų patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad apeliantas D. D. nužudė ne gindamasis, bet kilusio buitinio konflikto metu, tyčiniais veiksmais, veikdamas nekonkretizuota tyčia. Tai, kad apeliantas nužudyti nesiekė, nekeičia jo veikos kvalifikavimo, nes Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tiek už nužudymą turint tyčią nužudyti, tiek už nužudymą veikiant neapibrėžta tyčia. Suduodamas smūgį į krūtinę peiliu apeliantas negalėjo nenumatyti galimų pasekmių – D. D. mirties ir nors tokių pasekmių nesiekė, savo tyčiniais veiksmais sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl jis atsakingas už šios tyčios veiksmais sukeltas pasekmes, t.y. tyčinį nužudymą ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Šios teisės normos sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą, į tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam paskirta už sankcijos vidurkį mažesnė bausmė nelaikytina per griežta, todėl nešvelnintina. Tokia bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsnio nuostatas.

Remiantis išdėstytais motyvais tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Aloyzas KruopysTeisėjai: Kęstutis JucysElena Vainienė