Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-08-31 · Administracinė byla Nr. P-403-67-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-08-31
Bylos Nr.
P-403-67-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Edvardas Sinkevičius, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
UAB “Jagut & Co”
Atsakovas
Valstybinei
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P6-67/2006Procesinio sprendimo kategorija 66.13
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Edvardo Sinkevičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB “Jagut & Co” prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. TA5-64/2005 pagal pareiškėjo UAB “Jagut & Co” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Jagut & Co” skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. S-441-(7-337/2004) panaikinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutartimi byloje Nr. TA5‑07/2005 atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą paduoti apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys aiškiai subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto termino. Įmonės direktorius, planuotai išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, turėjo galimybę pasirūpinti įmonės atstovavimu, pavesti atstovauti bendrovės interesus darbuotoją ar kitą asmenį, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina, kad procesinių teisių įgyvendinimo prasme elgėsi nerūpestingai. Praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą lėmė būtent pasirinktas pareiškėjo elgesys, o ne nuo jo valios nepriklausiusios priežastys.

Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. TA5‑07/2005 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, konstatavus, kad, sprendžiant termino paduoti apeliaciniam skundui atnaujinimo klausimą, nesilaikyta Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (teismo 2004 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA7-33-04, 2004 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA7-33-04).

II.

Atnaujintame procese išnagrinėjus bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutartis palikta nepakeista, o pareiškėjo prašymas atmestas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs buveinę. Teismas pažymėjo, kad UAB ,,Jagut & Co“ atstovas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2004 m. spalio 20 d. buvo pateikęs prašymą bylą pagal UAB ,,Jagut & Co“ skundą nagrinėti jam nedalyvaujant, nes jis išvysta iš Lietuvos, pasikeitusio savo adreso pareiškėjo atstovas nenurodė. Taigi administracinė byla pagal UAB ,,Jagut & Co“ skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nepažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalies reikalavimo nagrinėti bylą tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta, išnagrinėta ir 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimas joje paskelbtas pareiškėjo atstovui nedalyvaujant. Priimtą sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 23 d., laikydamasis ABTĮ 93 straipsnio reikalavimų, išsiuntė UAB ,,Jagut & Co“ skunde nurodytais adresais. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo pateikė tik 2005 m. kovo 8 d., t. y. akivaizdžiai praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį, kad iš paties pareiškėjo atstovo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto prašymo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant matyti, kad UAB ,,Jagut & Co“ direktorius A. Y. , nors ir žinodamas apie tai, kad administraciniame teisme bus nagrinėjamas bendrovės skundas, iš anksto planavo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, baigiantis jo Lietuvos Respublikos vizos galiojimo laikui. Būdamas pakankamai rūpestingas ir siekdamas tinkamai atstovauti bendrovės interesams, jis turėjo galimybę pavesti atstovauti bendrovės interesus kitiems asmenims, prašyti atidėti bylos nagrinėjimą iki jo sugrįžimo, tačiau to nepadarė. Atmestini pareiškėjo atstovo argumentai, kad jis apie galimybę pasirinkti atstovą nežinojęs - įstatymai Lietuvos Respublikoje skelbiami viešai, taigi A. Y., atstovaudamas bendrovę ir pasirašydamas bendrovės paduodamą skundą teismui, privalėjo būti susipažinęs su teisės aktais, reglamentuojančiais procesą administraciniuose teismuose. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo atstovas, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, teismui savo pasikeitusio adreso, kuriuo jam turėtų būtų siunčiama korespondencija, nepranešė, tokiu būdu pats sau užkirsdamas kelią būti tinkamai informuotu apie priimtą teismo sprendimą. Taigi teismas padarė išvadą, kad prašyme dėl termino atnaujinimo nurodomos aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis termino praleidimo priežastimis – pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido ne dėl nuo proceso šalies valios nepriklausiusių aplinkybių. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutartis buvo palikta nepakeista.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2005 m. gruodžio 28 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. TA5-64/2005, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartimi, bei panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA5‑64/2005.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA5-64/2005 neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos administracinių teismų praktikos bylose, todėl prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu. Teigia, kad apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA5-64/2005 sužinojo 2005 m. spalio 6 d., t. y. ABTĮ 156 straipsnio l dalyje nustatyto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleido.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimas, yra nurodęs, kad administracinių teismų praktikoje svarbiomis priežastimis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, gali būti pripažintos objektyvios kliūtys, t. y. nepriklausančios nuo proceso šalies valios aplinkybės, kurios sutrukdė jai laiku įgyvendinti procesines teises ar atlikti procesinius veiksmus (liga, komandiruotė, kitų asmenų veiksmai ar neveikimas, kurių šalis negalėjo įtakoti ir nuo kurių priklausė šalies procesinių teisių įgyvendinimas) (nutartis administracinėje byloje Nr. TA7-08/2004, nutartis administracinėje byloje Nr. TA7‑33/2004, nutartis administracinėje byloje Nr. TA5-49/2004).

Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl šių priežasčių:

1. nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo atstovui nebuvo išaiškintos suteikiamos procesinės teisės, tarp jų ir teisė vesti bylą per atstovą, nes teismo šaukimai jam neįteikti. Pareiškėjo direktorius teigia, kad būdamas ne Lietuvos Respublikos pilietis, nemokėdamas lietuvių kalbos, neturėdamas teisinių žinių, jis nežinojo, kad turi teisę ir gali pavesti atstovauti UAB „Jagut & Co” nagrinėjant bylą teisme kitam asmeniui. Be pareiškėjo direktoriaus kitų darbuotojų UAB „Jagut & Co” nėra, todėl pavesti atstovauti įmonę teisme kitam darbuotojui jis neturėjęs jokių galimybių;

2. adresai, kuriais pareiškėjas gali gauti korespondenciją Lietuvos Respublikoje, nesikeitė, o pastovaus adreso, kuriuo jam būtų galima siųsti korespondenciją, Ukrainos Respublikoje, į kurią jis buvo išvykęs ginčijamu laikotarpiu, neturi;

3. apie tai, kad privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes baigiasi išduotos Lietuvos Respublikos vizos galiojimo terminas, Vilniaus apygardos administracinį teismą, pareiškėjo direktorius informavo 2004 m. spalio 20 d. Todėl teismo šaukimas atvykti į teismo posėdį 2004 m. lapkričio 10 d. buvo siunčiamas jau žinant, jog to šaukimo gali ir negauti, nes jau bus išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Tokiu būdu, teismo šaukimo išsiuntimas tebuvo formalus veiksmas siekiant užsitikrinti, jog nebus pažeisti ABTĮ 78 straipsnio l dalies reikalavimai. Tačiau toks formalus teismo šaukimo išsiuntimas šiuo atveju nesudaro jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto buvo pranešta. Savo 2004 m. spalio 20 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant tik esant tokiai galimybei. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, teismas bylos nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui negalėjo, nes apie teismo posėdžio laiką ir vietą iš anksto nebuvo pranešta;

4. faktiškai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimą pareiškėjas gavo 2005 m. kovo 7 d., t. y. tik atvykęs į Lietuvos Respubliką (atvyko 2005 m. kovo 4 d.) ir 2005 m. kovo 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą bei apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas aktyviai siekė realizuoti savo teisę į apeliaciją, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, veikė kaip įmanoma operatyviai;

5. teismų praktikoje nenurodoma, kad asmenys savo teisę vesti bylą ar teisę į apeliaciją, esant objektyvioms, nuo jų valios nepriklausančioms aplinkybėms, turėtų realizuoti per atstovą. Be to, pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybių pavesti atstovauti UAB „Jagut & Co” interesus teisme kitiems asmenims (darbuotojams ar kitiems atstovams), o apie tai, kad jis tokią teisę turi (ir apskritai kokias procesines teises turi nagrinėjant bylą teisme), jam teismo net nebuvo išaiškinta;

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA5-64-2005, kaip ir 2005 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA5-7/2005, iš esmės net nevertino faktinių aplinkybių, sukliudžiusių laiku paduoti apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo, o pasisakė tik apie procesinės teisės, kuri jam net nebuvo išaiškinta, realizavimo galimybes ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas leidžia maksimaliai užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai. Todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas proceso atnaujinimo institutą, iš esmės siekė, kad būtų įvykdytas teisingumas. Nurodytieji proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus.

Nors teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmai yra skirti užtikrinti teisingumo įvykdymą, tačiau teisingumas turi būti vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytos tvarkos, protingai ir ekonomiškai, tinkamai derinant skirtingus interesus. Vienas iš interesų būdingų teisingumo vykdymui yra interesas užtikrinti teismo sprendimu patvirtintų teisinių santykių stabilumą, asmenų, dalyvaujančių teisingumo vykdymo procese, teisinės padėties apibrėžtumą, protingo ir pagrįsto lūkesčio, kad bylos nagrinėjimas ir teisinių santykių neapibrėžtumas nesitęs neribotą laiką, įgyvendinimą. Teisingumo (bylų nagrinėjimo) procese neatsižvelgiant į šį interesą, asmenims tektų suteikti teisę nesilaikant jokių terminų skųsti juos netenkinančius teismo sprendimus, suteikti teisę sprendimus skųsti neribotą kiekį kartų. Tai lemtų, kad teisingumo įvykdyti būtų neįmanoma. Bylų procesas niekada nepasibaigtų, nes, kad ir koks būtų teismo sprendimas, vienai iš šalių jis būtų nepalankus, todėl ji būtų suinteresuota jį skųsti.

Dėl paminėtų priežasčių, įstatymų leidėjas nustato terminus, per kuriuos gali būti skundžiamas atitinkamas teismo sprendimas, riboja teismo sprendimų tikrinimą instancine tvarka, numato, kad pareiškėjas paprastai negali kreiptis į teismą, jei tam tikras klausimas, dėl kurio pareiškėjas kreipiasi į teismą, jau yra teismo išspręstas.

Proceso atnaujinimo instituto normos taip pat turi būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant į paminėtas nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti teisinių santykių stabilumą, byloje dalyvaujančių asmenų teisinės padėties apibrėžtumą, protingumo principą (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis), prašyti atnaujinti procesą dėl to paties dalyko (dėl to paties klausimo) ir tuo pačiu pagrindu paprastai turėtų būti leidžiama tik vieną kartą. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad teismui netenkinus prašymo dėl proceso atnaujinimo arba atnaujinus procesą ir palikus nepakeistą teismo nutartį, priimtą atnaujintoje administracinėje byloje, pareiškėjas vėl galėtų reikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o teismui netenkinus ir šio pareiškėjo reikalavimo, ir vėl reikšti iš esmės tapačius reikalavimus ir t. t. Tačiau toks begalinis bylinėjimasis negalimas, neatitiktų paminėtų principinių teismo proceso nuostatų ir pačios proceso paskirties – galutinai išspręsti šalių ginčą dėl teisės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atnaujino procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti terminą pareiškėjo apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo paduoti. Atnaujintoje byloje iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir paliko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutartį nepakeistą. Nauju prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, pasibaigusį 2005 m. spalio 6 d. nutartimi. Tačiau, kaip matyti iš teismui pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, savo prašymu pareiškėjas vis dėlto iš esmės siekia, kad dar kartą būtų įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 31 d. nutartis, teismo sprendimai atsisakyti atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimo paduoti. Taigi pareiškėjas iš esmės siekia, kad dar kartą būtų svarstomas ir įvertintas jo prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, nors šis klausimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau išnagrinėtas net du kartus – 2005 m. kovo 31 d. nutartimi ir 2005 m. spalio 6 d. nutartimi.

Pabrėžtina, kad 2005 m. gruodžio 28 d. prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės pažodžiui pakartoja 2005 m. balandžio 7 d. prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, kurie jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. ir 2005 m. spalio 6 d. nutartyse. Jokių naujų ir esminę reikšmę priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui galinčių turėti aplinkybių pareiškėjas 2005 m. gruodžio 28 d. prašyme nenurodo. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės prašo atnaujinti procesą dėl to paties dalyko (to paties klausimo) ir tuo pačiu pagrindu, kuris Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme proceso atnaujinimo instituto pagalba jau buvo įvertintas ir išspręstas. Taigi atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, egzistuoja savarankiškas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo, kuris yra iš esmės tapatus jau išnagrinėtam prašymui dėl proceso atnaujinimo.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, 2005 m. spalio 6 d. nutartyje teisėjų kolegija tinkamai, remdamasi savo vidiniu įsitikinimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, iš esmės nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos. Kaip pripažįsta ir pats pareiškėjas, administracinių teismų praktikoje svarbiomis priežastimis praleistam procesiniam terminui atnaujinti yra tokios aplinkybės, kurios objektyviai nepriklauso nuo šalies valios. Pastebėtina, kad pareiškėjo direktorius iki 2004 m. lapkričio 24 d. turėjo galimybę būti Lietuvoje (tik 2004 m. lapkričio 24 d. baigėsi jo vizos galiojimo laikas). Taigi jis objektyviai galėjo būti Lietuvoje tiek 2004 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme vykusio teismo posėdžio metu, tiek 2004 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo metu. Tačiau jis savo valia pasirinko kitą elgesio variantą ir žinodamas, kad teismas turi nagrinėti jo bylą, ilgam išvyko iš Lietuvos. Atkreiptinas dėmesys, kad būdamas apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad teisme nagrinėjama byla pagal jo vadovaujamos įmonės skundą, net ir būdamas užsienio valstybėje pareiškėjo direktorius galėjo gauti informaciją apie jo vadovaujamos įmonės skundo nagrinėjimo eigą ir imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrinti jos interesų gynybą. Pareiškėjo direktorius taip pat nurodė, kad yra firmos Ukrainoje direktorius. Firma paprastai turi turėti savo buveinės adresą, todėl nėra pakankamai įtikinamas pareiškėjo paaiškinimas, kad jis neturėjo pastovaus adreso korespondencijai Ukrainoje, kur buvo ginčo laikotarpiu, ir todėl teismui jo negalėjo nurodyti. Be to, pareiškėjas yra verslininkas. Jis vadovauja įmonei Lietuvoje, be to, kaip jis pats teigia, turi įmonę Ukrainoje. Verslininkui keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl teisėjų kolegijos nuomone, jis turėjo galimybę suvokti, kad atstovauti įmonę jis gali pavesti ir kitam asmeniui.

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas ir aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą, pasibaigusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. nutartimi, nėra pagrindo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo UAB “Jagut & Co” prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. TA5-64/2005.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėEdvardas SinkevičiusAlgirdas Taminskas