- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-10
- Bylos Nr.
- I-1226-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00182-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.1.2Neteisėtas neveikimas, vilkinimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. M. skundu ir skundo papildymu (toliau – skundas) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2013 m. spalio mėn. - 2014 m. gegužės mėn. laikotarpiu buvo laikomas įvairiose Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinės (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė) kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose sanitarinis mazgas yra įrengtas prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai izoliuotas nuo jų. Todėl žiūrint per duryse įrengtas stebėjimo „akutes“ ir atidarius duris, yra visiškai matomas sanitariniame mazge esantis unitazas. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjas daug kartų Visagino PK areštinės pareigūnų, tarp kurių yra ir moterų, buvo užkluptas besinaudojantis tualetu. Be to, pareiškėjas teigė, kad naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas privatumas nuo kitų kameroje laikomų asmenų, nes pertvara, skirianti gyvenamąją kameros dalį nuo sanitarinio mazgo, nevisiškai jį užstoja. Dėl šios priežasties pareiškėjas nuolat jautė pažeminimą ir gėdą. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl tokių nežmoniškų kalinimo sąlygų kamerose dažnai kildavo konfliktai, jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu. Pareiškėjas pasidarė irzlus, konfliktiškas, jam buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje, dėl to tapo uždaro būdo, nukentėjo jo kaip žmogaus, orumas, reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės (b. l. 2-3, 109).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Utenos AVPK atsiliepimais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Utenos AVPK nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. – 2014 m. gegužės 28 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinėje. Visagino PK areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara. Kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengti vientisą komplektą sudarantys unitazai- praustuvės – lentynėlės. Šie įrenginiai yra metaliniai, antivandaliniai ir nauji, sumontuoti 2011 metais. Be to, sanitariniuose mazguose yra šaltas vanduo, įrengta šalinimo sistema. Utenos AVPK teigė, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Tvirtino, kad nusiskundimų, jog areštinėje dirbantys policijos pareigūnai stebi pareiškėją, besinaudojantį tualetu, nebuvo gauta. Pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nesiskundė dėl to, kad naudodamasis areštinėje įrengtais sanitariniais mazgais jis patirdavo diskomfortą. Utenos AVPK akcentavo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė įrodymų, kad jis dėl netinkamų sąlygų areštinėje susirgo, patyrė traumą ir pan., ir tvirtino, kad nurodytus faktus turėtų įrodyti rašytiniais įrodymais (pažymomis iš gydymo įstaigų ir pan.). Utenos AVPK prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 15-17, 19-69, 113-114).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M. 2013 m. spalio 14 d. – 2014 m. gegužės 28 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) su pertraukomis 51 parą buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3 ir 14. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Visagino PK areštinę procesiniams veiksmams buvo pristatomas trumpiausiai 7 paroms, ilgiausiai - 14 parų, aukščiau nurodytose kamerose buvo laikomas vienas, su vienu arba su dviem asmenimis (b. l. 16, 20-69, 113, 116-133).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. M. kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Visagino PK areštinėje, atlyginimo.
Žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009), galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Be to, teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad naudojantis Visagino PK areštinėje kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose esančiais tualetais nebuvo užtikrintas privatumas.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo įtvirtinta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Utenos AVPK pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog 2011 metais Visagino PK areštinėje buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės, kurie nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 125 cm aukščio pertvaromis (b. l. 16, 77, 79, 81, 83). Higienos normoje 37:2009 reikalavimas areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas nebuvo įtvirtintas. Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius, 2013 m. rugsėjo 4 d. atlikęs operatyviąją kontrolę, kurios rezultatai užfiksuoti 2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 , pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatė (b. l. 103-105). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Visagino PK areštinės kamerose esantis sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkto nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pareiškėjas skunde pateikė argumentus, kuriais jis grindžia šios teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad sanitarinis mazgas už pertvaros turi būti sumontuotas taip, kad jis būtų užtikrintas suimtojo privatumas ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės -10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad Visagino PK areštinėje kamerose Nr. 1, 2, 3, 14, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai yra įrengti prie kamerų durų ir nėra niekaip papildomai izoliuoti nuo jų (b. l. 76-83).
Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kameroje esančiu tualetu privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005-10-06 sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Ginčo laikotarpiu policijos areštinėje laikomų asmenų stebėjimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė priežiūra. Remiantis Instrukcijos 40 punkto nuostatomis, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma, be kita ko, nuolat juos stebint, atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Instrukcijoje nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti, kurie susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtus „akutes“ yra periodiškai stebimi kas 10-15 minučių (b. l. 16). Iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad į stebėjimo lauką pro areštinės kamerų duryse įrengtas „akutes“ sanitariniuose mazguose esantys asmenys nepatenka (b. l. 76, 78, 80, 82). Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, sprendžia, kad jie nėra pakankami paneigti pareiškėjo teiginiui, kad jis, besinaudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais, buvo matomas, kai buvo atidaromos kamerų durys. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį tualetu, ne dėl pareigos vykdyti kamerose laikomų asmenų stebėjimą. Vertinant nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog teisės aktais policijos įstaigai nustatyta pareiga užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą turi būti vykdoma taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės privačiai pasinaudoti tualetu, o policijos įstaiga turi pareigą ieškoti tokių Instrukcijos numatytos funkcijos įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą; pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui; atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Teismas, bylos duomenis įvertinęs pagal minėtas taisykles, sprendžia , jog Utenos AVPK nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai ir pagrįstai nuspręsti, kad Visagino PK areštinėje laikytam pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos privačiai naudotis tualetu tuo metu, kai būdavo atidaromos kamerų durys ar pareigūnams įeinant į kameras. Atsižvelgus į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog naudojantis tualetu tuo metu, kai Visagino PK areštinės kamerų durys būdavo atidaromos, jam nebuvo užtikrintas privatumas, pripažįstami pagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis Visagino PK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas 51 parą.
Pareiškėjas skunde teigė ir tai, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas ir nuo kitų kameroje esančių asmenų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 14 sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, sprendžia, kad tokiu būdu privatumas naudojantis sanitariniame mazge esančiu tualetu pareiškėjui buvo užtikrintas. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo ginčo laikotarpiu konstatuoti pareiškėjo teisių nurodyto pobūdžio pažeidimo.
Įvertinus byloje nustatytus duomenis bei atsižvelgus į ginčo teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju Visagino PK areštinė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose tinkamomis sąlygomis, t. y. teritorinė policijos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013, A443-858/2016 ir kt.). Konstatavus Visagino PK areštinės pareigūnų neteisėtus veiksmus, yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/08; 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos masto, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra specifinį teisinį statusą turintis asmuo, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teismas, nustatydamas J. M. atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į tai, kad byloje nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.
Įvertinęs pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis Visagino PK areštinėje trukmę (51 parą pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniuose mazguose esančiais tualetais), periodiškumą (į areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, kas 3-7 savaites), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, teismas sprendžia, jog J. M. nagrinėjamu atveju patirta neturtinė žala vertintina 360,00 Eur suma.
Teismas, spręsdamas dėl Utenos AVPK pateikto prašymo reikalavimui taikyti senaties terminą, atsižvelgia į tai, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2013 m. spalio 14 d. – 2014 m. gegužės 28 d. laikotarpiu atsiradusios neturtinės žalos, o pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į administracinį teismą kreipėsi 2016 m. balandžio 28 d. (b. l. 4). Daroma išvada, kad pareiškėjas trejų metų ieškinio senaties termino nėra praleidęs, todėl Utenos AVPK prašymas taikyti senaties terminą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. M. (J. M.), a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 360,00 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.