Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-17 · Administracinė byla Nr. A-146-1659-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-17
Bylos Nr.
A-146-1659-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02952-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
J. Z.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1659/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02952-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–17) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7469(11); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 430 Lt; 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 000 Lt neturinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo teismo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija iki 2010 m. sausio 1 d. jam mokėjo paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – 430 Lt per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas moka sumažintą valstybinę pensiją – 378,74 Lt per mėnesį. Pareiškėjas 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su skundu, prašydamas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 1D-7469(11) atsisakė tenkinti prašymą nurodydama, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl ši įstatymo nuostata bus taikoma iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsakovo sprendimas neišsamus, jame nepaaiškintos aplinkybės, lėmusios pareiškėjo valstybinės pensijos sumažėjimą. Pareiškėjo teigimu, jo pensijos dydis sumažėjo nuo 430 Lt iki 378,74 Lt dėl Laikinojo įstatymo, šio įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo XI-1821 ir Valstybių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir dėl to, kad nėra nustatytas pensijų gražinimo teisinis mechanizmas.

Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos valstybė, priimdama 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821 (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas iki 2012 m. gruodžio 31 d., pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą, kadangi įstatymo galiojimo pratęsimas vienai pensijų gavėjų grupei, t.y. valstybinių pensijų gavėjams, pareiškėjo nuomone, galimai prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjas prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821, nustatantis šio įstatymo galiojimo pratęsimą įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki šiol jis yra diskriminuojamas, nes jam mokama sumažinta pensija. Dėl šių atsakovų veiksmų jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjo teigimu, atsakovai, rengdami, svarstydami, priimdami ir taikydami Laikinojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) projektus, nepaiso Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.1, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Konstitucijos, taip pat Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimų. Pareiškėjas negauna pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu valstybė nebūtų nustačiusi neteisėto teisinio reguliavimo. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę ir pareigą kreiptis su parengtais projektais dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo, tačiau to nepadarė. Dėl neatsargių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, kurios dydis yra lygus neišmokėtai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos daliai. Negaudamas visos paskirtos valstybinės pensijos, pareiškėjas turėjo skolintis pinigus, dėl to patyrė gilius išgyvenimus, paūmėjo ligos, jautė nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės. Patirtą neturtinę žalą vertina 5000 Lt.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 25–26) paaiškino, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ribojamas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi su skundu į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir mokėti visą jam paskirtą valstybinę pensiją - 430 Lt per mėnesį. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 1D-7469(11) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias jo valstybinės pensijos sumažėjimą, nurodė pensijos mažinimo teisinį pagrindą, informavo apie įsigaliojusį Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir apie tai, kad nėra teisinio pagrindo sumokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pasisakė, kad esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybinė pensija ją gaunantiems asmenims galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Valstybinės pensijos pareiškėjui mažinimas neviršijo 20 procentų ir buvo atliktas pagal įstatymo normą, kuri neprieštarauja Konstitucijai. Todėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra teisėtas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 66–71) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija iki 2010 m. sausio mėnesio mokėjo pareiškėjui 430 Lt per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 37). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta iki 378,74 Lt (b. l. 42). Pareiškėjas 2012 m. spalio 30 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, taip pat prašė mokėti ateityje visą paskirtą valstybinę pensiją (b. l. 38). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 1D-7469(11) paaiškino, kad pensija sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Taip pat paaiškino, kad įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, todėl mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 18).

Iš pateiktos į bylą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. gruodžio 6 d. pažymos apie pareiškėjo 2010–2012 m. pensijos dydį (b. l. 42) ir pareiškėjo pensijos bylos Nr. 10528 (b. l. 28–41) teismas nustatė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat konstatavo, kad perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų yra susiklostę pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai, o ne civiliniai prievoliniai santykiai, todėl netaikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas.

Nustatęs, kad Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją taikė tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujanti Konstitucijai, teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai sumažinant pareiškėjo valstybinę pensiją laikytini pagrįstais ir teisėtais. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus priteisti jam iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei įpareigoti ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją – 430 Lt atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodama tuo, kad pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimas buvo vykdomas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas.

Įvertinęs Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 1D-7469(11) turinį, teismas nustatė, kad šiuo sprendimu atsakovas atsakė pareiškėjui į jo 2012 m. spalio 30 d. prašymą išsamiai. Sprendime, priešingai nė teigia pareiškėjas, atsakovas paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjo valstybinės pensijos sumažėjimą nuo 2010 m. sausio 1 d., informavo apie pensijos dydžio ribojimo teisinį pagrindą, taip pat apie įsigaliojusį Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, paaiškino sprendimo apskundimo tvarką. Atsižvelgęs į skundžiamo sprendimo priėmimo teisinį pagrindą ir nenustatęs neatitikimų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, teismas konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 1D-7469(11) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos (CK 6.250 str.) atlyginimo teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams (CK 6.249 str.). Vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl jos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsniu nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo.

III.

Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 74–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė savo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas: teismas neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino; teismas tinkamai nevykdė reikalavimo motyvuoti teismo sprendimą, neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir bylos nagrinėjimo metu iškeltus klausimus; iš teismo sprendimo negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nenurodytos konkrečios teisės normos, kuriomis teismas vadovavosi išspręsdamas bylą; teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos ir neužtikrino iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų kylančios maksimos, kad tokia pat (analogiška) byla neturi būti sprendžiama sukuriant naują teismo precedentą, konkuruojantį su esamais, bet turi būti sprendžiama paisant jau įtvirtintų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepaisė Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktų išaiškinimų dėl konstitucinės teisės į pensiją užtikrinimo ir teisės į nuosavybę neliečiamumo, taip pat tarptautinės teisės normų, neapgynė pareiškėjo pažeistos teisės gauti visą paskirtą valstybinę pensiją.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, jis pateikė teismui tinkamai suformuluotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821, nuostatos, kuriomis valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijai. Nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas apribojo pareiškėjo teises, toleravo diskriminacinį vienos pensijų gavėjų grupės gaunamų pensijų mažinimo pratęsimą kitos pensijų gavėjų grupės atžvilgiu ir tai, kad nenumatytas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 105–106) atsakovai pakartoja savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovų nuomone, teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7469(11), priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 5 000 Lt neturinės žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovą ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Apie valstybės priedermę nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą Konstitucijos Teismas pasisakė ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“. Šiais Konstitucinio Teismo oficialiais aktais nuosekliai plėtota oficiali konstitucinė doktrina dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime aiškindamas minėtų konstitucinės justicijos bylų baigiamųjų aktų nuostatas, kartu pabrėždamas, kad išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos dalies sumažinimo. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Minėta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tarp jos ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, patvirtina valstybės priedermę nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 6 d. pažymoje apie pareiškėjo 2010–2012 m. pensijos dydį duomenų nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinės pensija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo 11,92 proc. (nuo 430,00 Lt iki 378,74 Lt per mėnesį), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Pažymėtina, kad šis tikslas nurodytas Laikinojo įstatymo preambulėje.

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija (430,00 Lt per mėnesį) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis negali būti grąžinta. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti ateityje pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Pareiškėjo ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas bei veiksmai atitiko minėtą galiojantį ir Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą dėl paskirtų valstybinių pensijų dydžio laikinojo ribojimo, t. y. buvo teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas akcentuoja, kad 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 buvo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjo nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją. Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui kilusiais klausimais dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas, Konstitucinis Teismas buvo pasisakęs iki pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo priėmimo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina ir tai, kad bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis įstatymų leidėjo (ABTĮ 4 str.) suteikta individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino, neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir bylos nagrinėjimo metu iškeltus klausimus, priėmė nemotyvuotą sprendimą, atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teismo posėdyje ištirtais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) visais rašytiniais įrodymais, kurie bylos proceso šalių pateikti į bylą ir nurodyti sprendimo motyvuojamojoje dalyje, taip pat bylos proceso šalių paaiškinimais, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, jas pagrindė įstatymų normomis, taip pat bylai aktualiais Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimais. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos, taip pat nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, priešingai nė teigia apeliantas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 d., 20 straipsnio 3 dalis) analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą ir pareiškėjo iškeltam ginčui aktualią šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat nutartis administracinėse bylose 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendime tinkamai aiškino bei taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141, 142, 143 str.). Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas