- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-764-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-01171-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- S. M.
- Nukentėjusysis
- M. M., I. M.
- Advokatai
- Raimundas Gargasas, Vytautas Polikaitis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Arnoldo Šukaičio, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nuteistajam S. M., gynėjui advokatui Vytautui Polikaičiui, nukentėjusiajai ir įstatyminei nepilnametės nukentėjusiosios atstovei I. M., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Raimundui Gargasui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. ir nuteistojo S. M. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-02-18 nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 153 str. (redakcija, galiojusi iki 2010-07-20) ir BK 138 str. 2 d. 1 p. (mažamečio asmens tvirkinimas ir mažamečio asmens sveikatos nesunkus sutrikdymas) ir nuteistas: pagal LR BK 153 str. dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 138 str. 2 d. 1 p. vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009-11-26 iki 2009-11-27. Priteista iš S. M. 6000 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios M. M. naudai ir 100 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios I. M. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos - spalio mėnesių laike, tiksli data ir laikas teisminio nagrinėjimo metu nenustatyti, nusivedęs mažametę M. M., gim. (duomenys neskelbtini), į sargo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių mieste, mažametės atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, tai yra: pasodinęs ją ant stalo ir prasegęs jos kelnes glostė mergaitės kojas, užkišęs ranką už kelnaičių glostė mažametės sėdmenis, lytinius organus, kišo rodomąjį pirštą jai į makštį, dėl ko, mažametė M. M. jautė fizinį skausmą bei reaguodama į stresą patyrė laikiną psichikos sutrikimą, dėl ko jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras G. J. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-02-18 nuosprendį ir S. M. pagal LR BK 153 str. (redakcija, galiojusi iki 2010-07-20) paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, pagal LR BK 138 str. 2 d. 1 p. paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – trejų metų laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, teisingai įvertinęs nusikaltimų aplinkybes ir įrodymus, nuteistajam S. M. skyrė aiškiai per švelnią bausmę. Atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pasekmes, teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Skirdamas S. M. aiškiai per švelnią bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis buvo kaltinamas padaręs dvi tyčines, baigtas nusikalstamas veikas mažamečio vaiko atžvilgiu, viena iš nusikalstamų veikų yra nukreipta seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei, kita – žmogaus sveikatai. Nors LR BK 153 str. numatyta nusikalstama veika buvo priskiriama prie nesunkių tyčinių nusikaltimų, tačiau neteisėtais tvirkinamaisiais veiksmais, priežastiniu ryšiu, buvo pažeista mažametės psichika, padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris ateityje gali turėti neigiamą įtaką nepilnamečio vystymuisi. Nurodo, kad skirdamas pernelyg švelnią bausmę, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į asmenines S. M. savybes, jo veiksmus siekiant išvengti atsakomybės: nuteistasis savo kaltės nepripažino, visais būdais ikiteisminio tyrimo metu siekė susitarti su nukentėjusiaisiais, per kitus asmenis siūlė pinigus, o to nepavykus padaryti, siekdamas išvengti galimo civilinio ieškinio, turėtą nekilnojamąjį turtą 2009-12-22 ir 2010-01-13 perleido kitiems asmenims. Teismas nepakankamai įvertino tai, kad nuteistasis sąmoningai pasinaudojo žinomai socialiai apleistu ir žemą intelektą turinčiu mažamečiu vaiku, kurį palenkti savo seksualinėms aistroms tenkinti bandė palaipsniui, neatsižvelgė į moralinius principus kovojant su nusikaltimais prieš mažamečius ir nuteistajam skirdamas laisvės atėmimo bausmes nepagrįstai taikė mažesnius nei sankcijose numatytų bausmių vidurkius bausmes.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-02-18 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius inkriminuojamų nusikaltimų, nukentėjusiųjų M. M. ir I. M. civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas, nes jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltė įrodyta nukentėjusiųjų M. M., I. M., netiesioginių liudytojų parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teigia, kad teismo nurodyti surinkti įrodymai yra abejotini, juose gausu prieštaravimų, visi prieštaravimai kelia abejones nuosprendžio pagrįstumu ir objektyvumu, todėl mano, jog prieštaravimai turėjo būti aiškinami jo naudai. Teigia, kad baigiant nagrinėti bylą teisme buvo patikslinta nusikalstamos veikos įvykdymo data, t. y. nurodant, kad nusikalstama veika įvykdyta ne 2009 m. rugsėjo - spalio mėn., o 2009 m. liepos – spalio mėn. Prokuroras, pateikdamas patikslintą kaltinimą, nurodė, kad toks nusikalstamos veikos padarymo laiko pakeitimas neprieštarauja M. M. nurodytoms aplinkybėms, kad ji ėjo į antrą klasę. Tai atitinka tiesą, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių bei jos socialinę brandą, sunku patikėti, kad mažametė nukentėjusioji sugebėtų taip vertinti aplinkybes. Nukentėjusiosios M. M. motina I. M., 2009-11-03 duodama parodymus, nurodė, kad 2009-10-30 dukros pradėjo klausinėti, kodėl ji taip sunkiai atsisėda ant kėdės. Tuomet jai dukra pasakė, kad dar vasaros metu jis jai (M.) yra davęs 5, po to 6 litus, sumuštinį, kad paglostė galvą, su ranka glostė nugarą, glostė per rūbus. Pripažino, kad mergaitei yra davęs sumuštinį ir paplekšnojęs per petį, tačiau yra įsitikinęs, kad tokie jo veiksmai nėra nusikalstami. Tai darė iš gailesčio, nes žinojo, kokioje šeimoje mergaitė auga. Tačiau 2009-11-03 apklausos metu I. M. nieko nesakė apie nusikalstamos veikos įvykdymą vasarą. Tuo tarpu duodama parodymus teisme, I. M. jau nurodė, kad dar vasarą pastebėjusi, kad jos dukra tris dienas sunkiai sėdosi, vaikščiojo lėtais žingsniais išskėtusi kojas. Taigi jam yra akivaizdu, kad duodama parodymus teisme I. M. juos suderino su aplinkybėmis, išdėstytomis kaltinamajame akte. Be to, I. M. teisme nurodė geriau prisiminusi aplinkybes duodama parodymus 2009-11-03. Taigi ji faktiškai paneigė savo teisme duotus parodymus, o teismas, priimdamas nuosprendį, į šiuos prieštaravimus visai nekreipė dėmesio, patikimais laikydamas I. M. teisme duotus parodymus. Teismo nurodyti liudytojai V. M., A. M., D. M., D. M., J. J., S. K., R. D. jokių reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų jo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nenurodė. Didelė dalis parodymų yra neinformatyvūs, juose nėra jokių tiesioginių įrodymų, o yra tiesiog atpasakojama tai, ką girdėjo iš kitų asmenų. Be to, liudytojų V. M. ir D. M. parodymai yra prieštaraujantys vieni kitiems. Nurodo, kad liudytoja D. M., būdama nukentėjusiosios I. M. motina ir M. M. močiutė, parodymus davė tokius, kad patvirtintų jo kaltę. Tačiau teismas nekreipė dėmesio, kad D. M. parodymai ne tik kad tarpusavyje yra prieštaringi, bet prieštarauja ir kitų asmenų parodymams ir yra iš esmės „pritemti“. Teismas taip pat nevertino, kad D. M. yra nukentėjusiųjų šeimos narys, jos nurodytas faktines bylos aplinkybes vertino kaip patikimus įrodymus, įrodančius jo kaltę. Tuo tarpu priešingai vertino jo sutuoktinės N. M. parodymus, nurodydamas, jog ji jokių reikšmingų duomenų nepateikė, jos parodymus vertino kaip niekuo nepagrįstus pamąstymus, nurodė, kad ji negali būti nešališka, nes dėl bylos specifikos mažame mieste, tiek ji, tiek ir jo suaugę vaikai yra priversti jaustis ypač nemaloniai. Mano, jog nepagrįstai kaip nepatikimus teismas vertino liudytojo V. A. parodymus. Be to, tai, kad jis minėtą liudytoją paprašė apklausti baigiant nagrinėti bylą, nesuteikia teismui teisės vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Nurodo, kad teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojo D. N. parodymais, duotais apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau nevertino šio liudytojo parodymų, duotų jį apklausiant teisiamojo posėdžio metu, kur jis paneigė ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytas kai kurias aplinkybes. Nepaisydamas tokių prieštaringų liudytojo parodymų, teismas nuosprendyje vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir visai neanalizavo liudytojo D. N. parodymų, duotų bylos nagrinėjimo teisme metu, juos vertino kritiškai, kaip melagingus, kuriais jis siekia padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodoma, kad M. M. dėl reakcijos į stresą padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas visai nevertino kitos specialisto išvados, kurioje nukentėjusiajai M. M. joks sveikatos sutrikdymas nenustatytas. Mano, kad išskyrus M. M. parodymus, kitų objektyvių įrodymų, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nėra. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė padaryta vadovaujantis M. M. parodymais. Nagrinėjant bylą teisme prašė skirti pakartotinę kompleksinę stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, tačiau teismas jo prašymą atmetė, nors tarp pateiktų klausimų ekspertams, prašė atsakyti į klausimą, ar M. M. sveikatos sutrikdymui galėjo turėti įtakos jos šeimos narių netinkamas gyvenimo būdas – girtavimai, smurtavimas, barniai, ar jos pasakojimams galėjo turėti įtakos 2009 m. Lietuvoje kilęs pedofilijos skandalas, ar M. M. pasakojimams įtakos turi jos motina. Mano, kad atsisakydamas skirti jo prašomą ekspertizę teismas susiaurino jo galimybes apsiginti nuo jam pateiktų kaltinimų, apribojo jo galimybes įrodyti, kad yra nekaltas. Nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, kaip motyvo negalėjo nurodyti įstatymo sugriežtinimą. Pirmą kartą teisiamam asmeniui įstatymas numato su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimą. Teismo motyvacija, kad atsižvelgiant į sugriežtintą įstatymą, nors jam inkriminuojamos veikos buvo padarytos dar iki įstatymo sugriežtinimo, jam skiriama reali laisvės atėmimo bausmė yra neteisėta, pažeidžianti teisingumo ir protingumo principus.
Atsikirtimu į Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą nuteistasis S. M. prašo Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad jis inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis visais būdais siekė susitarti su nukentėjusiaisiais, per kitus asmenis siūlė pinigus, o to padaryti nepavykus, siekdamas išvengti galimo civilinio ieškinio turėtą nekilnojamąjį turtą perleido kitiems asmenims, neparemtos jokiais bylos nagrinėjimo teisme surinktais įrodymais. Nukentėjusioji I. M. teisme patvirtino, kad jis jai jokių pinigų nesiūlė, apie jokį susitaikymą su ja nekalbėjo. Ji teigė, kad jai pinigus siūlė liudytojas D. N.. Tačiau D. N. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tris kartus apie tai nurodė skirtingas aplinkybes. Liudytojas pirmosios apklausos metu apie jokius pinigus ar susitarimą net neužsiminė, antrosios apklausos metu D. N. jau nurodė, kad jis (S. M.) neva jo prašęs paskolinti pinigų ir pakalbėti su I. M.. Apklausiamas trečią kartą liudytojas D. N. painiojosi savo parodymuose, atsakydamas į teisėjos klausimus teigė, kad jis pats sugalvojo pasiūlyti I. M. pinigų, kad būtų nutraukta byla. Visus šiuos parodymus D. N. paneigė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tvirtina, kad D. N. jokių pinigų paskolinti neprašė, nes jis pats jų turi ir niekada nesiskolina, tai patvirtino ir jo sutuoktinė N. M.. Tačiau netgi ir tuo atveju, jeigu tai būtų tiesa ir toks pokalbis 2010 metų sausio pabaigoje su D. N. būtų įvykęs, negalima teigti, kad jis, siekdamas galimo civilinio ieškinio išvengimo, kitiems asmenims perleido savo nekilnojamąjį turtą, nes turto perleidimas įvyko anksčiau negu D. N. buvo apklausiamas kaip liudytojas. Nurodo, kad savo turtą perleido ne todėl, kad siekė išvengti civilinio ieškinio, kurio tuo metu dar nebuvo, o dėl to, jog 2009 m. pavasarį buvo sugalvojęs išvykti dirbti į užsienį ir dėl apsidraudimo dėl ateityje galimų kilti nelaimingų įvykių nusprendė savo turtą padovanoti šeimos nariams. Nurodo, kad jam skirti griežtesnę bausmę prokuroras apeliuoja į naują teisės normą, galiojančią nuo 2010-07-20. BK 3 str. 3 d. numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtį, neturi grįžtamosios galios. Jam inkriminuojamas nusikaltimas buvo įvykdytas 2009 m. liepos – spalio mėnesiais. Taigi apeliacija į naują įstatymo redakciją, kuri sunkina asmens teisinę padėtį, negalima. BK 55 str. numato, kad asmeniui pirmą kartą teistam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Apeliacinio skundo motyvacija, kad atsižvelgiant į sugriežtintą įstatymą jam turi būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, yra neteisėta, pažeidžianti teisingumo ir protingumo principus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, jo (nuteistojo) apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovas advokatas prašė nuteistojo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo S. M. nusikalstamas veikas pagal LR BK 153 str. ir 138 str. 2 d. 1 p. ir, laikydamasis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), už jas paskyrė teisingas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę, taip pat tinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. neigia padaręs LR BK 153 str. ir 138 str. 2 d. 1 p. numatytas nusikalstamas veikas ir iš esmės ginčija įrodymų vertinimą bei nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas. Teigia, kad teismo nuosprendyje nurodyti neva jo kaltę pagrindžiantys įrodymai yra abejotini, juose gausu prieštaravimų, kuriuos teismas turėjo aiškinti jo naudai, todėl vien nukentėjusiosios M. M. parodymai nėra pakankami jo kaltei pagrįsti.
Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais, o įvertinęs jų visetą padarė teisingą išvadą dėl S. M. kaltės, padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus LR BK 153 str. ir 138 str. 2 d. 1 p. Priešingai nei savo skunde nurodo nuteistasis S. M., ši išvada pagrįsta ne tik nukentėjusiosios M. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, bet ir nukentėjusiosios (civilinės ieškovės) I. M., liudytojų V. M., A. M., D. M., D. M., J. J., S. K., R. D., V. P. parodymais, liudytojo D. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktu bei kitais skundžiamame nuosprendyje nurodytais bylos įrodymai. Kolegija pažymi, kad šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Vertindamas įrodymų patikimumą, teismas įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo paaiškinimus, liudytojo D. N. teisme duotus parodymus, liudytojų V. A., N. M. parodymus) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Kolegija mano, jog sprendžiant nuteistojo S. M. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu.
Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas S. M. paaiškinimus, kuriais jis neigė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą, pagrįstai įvertino kritiškai bei juos atmetė motyvuodamas tuo, jog savo argumentais S. M. tik siekia išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, du kartus ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta mažametė (gim. (duomenys neskelbtini)) nukentėjusioji M. M. davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, kaip nuteistasis S. M. jos atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus. M. M. parodė, kad kai ji buvo antroje klasėje, vyriškis, kurį ji vadina „M.i“, (asmens parodymų atpažinti iš fotonuotraukos metu atpažino S. M.), šalia jos namų dirbantis sargu, yra ne tik ją bučiavęs į lūpas, kaklą, davęs jai pinigų, siūlęs gerti sidro, sakydavęs niekam apie tai nesipasakoti, bet kelis kartus kvietęsis į sargo būdelę, žadėdamas už tai duoti pinigų. Kartą S. M. atsivedęs aprodyti sargo būdelės, užrakino jos duris. Ji prašėsi išleisti, sakė, kad nori valgyti, tačiau S. M. jos neišleido ir pasiūlė duoti valgyti. Nukentėjusioji M. M. parodė, kad nors ji ir atsisakė valgyti, S. M. iš būdelės ją išleido tik po to, kai nuėjo netoli sargų būdelės vaikščioję vaikai, liepdamas apie tai nieko nesakyti tėvams. Tą kartą S. M. per drabužius jai glostė kojas, nugarą, taip pat galvą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis S. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2009 m. vasarą, apie liepos mėnesio vidurį, buvo vieną kartą įleidęs M. M. į sargų būdelę jos apžiūrėti, ją vaišino sumuštiniu, kurioje, nuteistojo teigimu, ji pabuvusi apie 15 min., išėjo, bei tvirtino, kad tą kartą jis tik pastovėjo tarpduryje ir prie nukentėjusiosios net nebuvo prisilietęs. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodo, kad yra paplekšnojęs mergaitei per petį. Nukentėjusiosios M. M. teigimu, kai kitą kartą ji buvo budelėje ir sėdėjo ant stalo, o S. M. ant kėdės, šalia stalo, jis (S. M.) atsegęs jos kelnes įkišo ranką ir grabinėjo už nuogų jos lyties organų - „pūtės“, „užpakalio“, taip pat purviną, nekarpytu nagu rodomąjį pirštą kišo į lyties organą – „pūtę“, dėl ko jai skaudėjo, todėl ji verkė. Nukentėjusioji parodė, kad jai taip pat buvo gėda, ji gynėsi S. M. suduodama per veidą, tačiau jis į tai nereagavo, o suėmęs už rankos, ją laikė. Dėl to, kad jai skaudėjo, ji vaikščiojo išsižergusi, o kitą dieną jai iš ten pradėjo bėgti baltas skystis. Nukentėjusioji nurodė, kad niekas iš kitų vyrų nėra jos kur nors kvietęs ir nieko panašaus daręs. Apie tai, kad S. M. į jos lyties organus kišo pirštus, mamai tuoj po įvykio nesakiusi, o tai pasipasakojusi gal po mėnesio laiko per tetos D. gimtadienį, nes S. M. jai grasino niekam nesakyti ir ji jo bijojusi, kad jai nebūtų blogai. Tą pačią dieną, kai pasipasakojo mamai, apie S. M. jos atžvilgiu atliktus tvirkinamuosius veiksmus parašė žinutę ir I. (netikrai savo seseriai), papasakojo kaimynui D.. Nukentėjusiosios teigimu, ji nieko neišsigalvoja, niekas nesakė jai meluoti, kaip tik mama, seneliai liepė viską sakyti kaip buvo. Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Nukentėjusiosios M. M. parodymai pagal faktines aplinkybes iš esmės sutampa su nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. M. (motinos) teisme duotais parodymais, kad ji galimai liepos mėnesį matė savo dukrą M. vaikščiojančią išsižergusią, sunkiai sėdančią, o rudenį per sesers D. gimtadienį jai dukra pasipasakojo, kodėl taip sėsdavosi, nes dėdė „M.“ – taip vadinamas S. M., sargų būdelėje pasodinęs ją ant stalo, prie jos lindo, glostė jos kojas, numovė kelnaites ir murzinus pirštus kišo į jos „pūtę“, dėl ko jai skaudėjo, iš lyties organų bėgo baltas skystis. Dukra jai sakė, jog ji bandė gintis, tačiau S. M. turėjo daugiau jėgų, nei ji ir kad iš karto bijojusi apie tai pasisakyti, nes S. M. jai grasino niekam nesakyti. Pastarosios nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės teigimu, ji tiki savo dukra, nes ji nelinkusi meluoti. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. M. parodė, kad kai sargauja S. M., dukra labai bijo jį susitikti. Taip pat parodė, kad kaimynas D. N. jai sakė, kad S. M. siūlo apie 500 Lt, kad ji jam atleistų. L. V. M. teisme teigė apie įvykį sužinojęs iš savo ir I. M. dukters I. M. (ji gyvena kartu su liudytoju), kuriai mažametė nukentėjusioji parašė SMS žinutę, kad S. M., kurį M. M. vadino „M.“, nusivedęs ją į būdelę prie jos lindo, į lyties organus bandė kišti pirštus. Apie šį įvykį jis pranešė policijai. Pastarojo liudytojo teigimu, M. M. nėra linkusi meluoti, priešingai, linkusi viską atvirai papasakoti. Tiksliai negali pasakyti, ar iš M. M., ar iš savo dukros I. M. sužinojo, kad D. N. siūlė „M.“ atleisti, sakė, kad pastarasis už tai nupirks kompiuterį. Liudytojo V. M., kaip ir nukentėjusiosios M. M., parodymus patvirtina daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad į V. M. pateiktą mobiliojo ryšio telefoną Nokia 1209 iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (bylos duomenimis, tai nukentėjusiosios M. M. močiutės D. M. telefono numeris) gauta SMS žinutė, kurioje rašoma: „pradėjo kabinėtis ir us putės pradėjo graibit us siknos pradėjo graibit ir pirsta kiso i pute ir grasino jei pasiskusi man bus saker“. Apelianto kaltė pagrįstai grindžiama ir liudytojo A. M. teisme duotais parodymais, kad iš sūnaus V. M. sužinojo, jog M. M. prievartauja kažkoks sargas. Kartą, tik neprisimena kada, ieškojo M. M. ir matė, kaip ji išėjo iš sargo namelio, o sargas, kurį vadina „M.“ jam pasakė, kad ji (nukentėjusioji) pas jį žaidė. A. M. teigimu, M. M. pergyvena dėl įvykio, tapo keista, o iki tol jam keista neatrodė. Liudytojas A. M. parodė, kad ne tik iš sūnaus, bet ir iš I. M. pasakojimų žino, kad „Mockelė“ lindo prie M. M., čiupinėjo jos lytinius organus. Liudytoja D. M. teisme parodė, kad gyvena kartu su dukra I. M. ir anūke M. M.. Liudytojos D. M. teigimu, ji pati girdėjusi, kaip anūkė M. M. motinai I. M. pasakojo, kad sargas „M.“ ją vadinosi į būdelę, prižadėjo nupirkti kompiuterį, liepė lipti ant stalo, prie jos lindo, murzinus, ilgais nagais pirštus kišo į lyties organus, kad po to, jai iš lyties organų pradėjo bėgti kažkoks baltas skystis, grasino niekam apie tai nesakyti, priešingu atveju sakė, kad jai bus „šakės“. Liudytojos D. M. teigimu, M. M. nemeluoja, dažnai prisimena įvykį, bijo S. M., o kai jis sargauja, ji neina į lauką. Liudytoja taip pat parodė, kad D. N. jai ir I. M. sakė, kad už tai, jog jam atleis, S. M. siūlo 500 Lt, tačiau ji I. M. sakiusi, kad jokių pinigų neimtų. Liudytoja D. M. teisme parodė, kad 2009 m. rudenį, prieš savo gimtadienį išgirdo sesers I. M. pokalbį su mama, kad sargas, kurį vadina „M.“, būdelėje tvirkino M. M., t. y. ją sodino ant stalo, movė kelnes, lyg už užpakalio grabaliojo. Liudytoja D. M. teigia nemananti, kad M. M. galėtų meluoti, ji jai nemeluoja, tačiau pati apie tą įvykį su M. M. nėra kalbėjusi. M. M. jai yra sakiusi, kad bijo S. M.. Taip pat yra girdėjusi, kad kai sargauja S. M., M. M. bijo eiti į kiemą. Teisme kaip liudytoja apklausta M. M. mokytoja J. J. parodė, kad 2009 m. rudenį iš I. M. sužinojo, kad kažkoks vyras priekabiavo prie M. M.. I. M. jai sakė, kad apie tai M. M. jai rašė žinutėje. Liudytojos J. J. teigimu, tą pačią dieną ji kalbėjusi ir su M. M., kuri jai pasakojo, kad vyras ten kur dirbo, ją pasikvietęs į kambariuką glostė jos tarpkojį, lietė lyties organus. Liudytoja J. J. parodė, kad M. M. ji tiki, nes ji nėra linkusi meluoti, fantazuoti ar ką nors išsigalvoti, nemano, kad ją (M. M.) būtų galima įkalbėti kažką apkalbėti, apšmeižti, mergaitė sako taip, kaip yra. Teisme kaip liudytojos apklaustos mokyklos socialinės pedagogės S. K. ir R. D. M. M. apibūdino kaip nelinkusią meluoti, teigia nemanančios, kad ji galėtų visą tai išsigalvoti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. M. kaltės įrodymais laikė liudytojo D. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui jis davęs teisingus parodymus, jog 2010 m. sausio 26 d. S. M., kurį jis susitiko Kėdainių ligoninėje, jo prašė paskolinti pinigų ir juos perduoti I. M. bei susitarti dėl bylos nutraukimo. Liudytojas D. N. tvirtino iš I. M. žinojęs, kad S. M. lindo prie M. M., buvo įkišęs pirštus jai į lyties organus. Patvirtino M. M. parodymus, jog apie tai jam yra sakiusi ir pati nukentėjusioji. Liudytojas D. N. pripažino, kad buvo nuėjęs pas I. M. į namus tartis dėl bylos nutraukimo, jai sakė, kad S. M. gali duoti pinigų, bet ji tartis nesutiko. Kaip matyti, tokie liudytojo D. N. parodymai pagal faktines aplinkybes iš esmės sutampa su nukentėjusiosios M. M., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. M., liudytojų D. M. ir V. M. parodymais, kad D. N. buvo žinoma apie S. M. M. M. atžvilgiu atliktus tvirkinamuosius veiksmus ir kad S. M. įvairiais būdais, per kitą asmenį siekė susitarti su nukentėjusiąja ir civiline ieškove I. M., kad jam atleistu ir jo atžvilgiu būtų nutraukta baudžiamoji byla. Be to, liudytojo D. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus patvirtino ir teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja V. P., kuri parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausė D. N., jis apklausos metu buvo sąmoningas, parodymus davė savo valia, ką jai sakė, tą protokole ir užrašė, joks spaudimas jam nebuvo daromas, po apklausos liudytojas pats perskaitė protokolą ir, patvirtindamas savo parodymų teisingumą, jame pasirašė. Liudytojos V. P. teigimu, V. N. antrą kartą buvo apklaustas gavus papildomos informacijos apie pinigų siūlymą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas liudytojo V. N. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriais jis paneigė savo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui davė neteisingus parodymus, taip pat, kad neatsimena ką sakė, nes buvo apklaustas pagiringas, o policijoje buvo apklaustas girtas, kad S. M. jo nieko neprašė, neprašė tarpininkauti susitaikant su nukentėjusiomis, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nesakė, kad žinojo, jog S. M. vedėsi M. M. į būdelę, pagrįstai įvertino kaip melagingus bei juos atmetė motyvuodamas tuo, jog tokiais savo parodymais liudytojas siekia S. M. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip jau minėta, tokius liudytojo V. N. teisme duotus parodymus paneigia aptarti nukentėjusiosios M. M., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. M., liudytojų D. M., V. M., V. P. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad liudytojas D. N. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas dalyvaujant nuteistajam S. M. ir jo atstovui ir nė vienam iš dalyvavusių asmenų nekilo jokio įtarimo dėl liudytojo sveikatos būklės, dėl kurios jis objektyviai būtų negalėjęs duoti parodymų. Tai, kad M. M. parodymai yra patikimi, t. y. kad ji buvo S. M. tvirkinama teismo nustatytomis aplinkybėmis, papildomai įrodo byloje atlikta teismo psichologinė – psichiatrinė ekspertizė, kurioje nurodyta, kad M. M. nagrinėjamų įvykių metu negalėjo suprasti su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl negalėjo jiems priešintis. M. M. dėl galimai įvykdytos jos atžvilgiu nusikalstamos veikos konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - reakcija į stresą, kuris įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nurodyta, jog M. M. gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, tačiau dėl galimo jos psichikos būsenos pablogėjimo jai nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ar teismo posėdyje. M. M. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą kitų žmonių poveikį M. M. parodymams. Tiek M. M. pasakojimas apie įtariamojo veiksmus jos atžvilgiu, kuris yra realistiškas, atitinkantis jos žodyną, patirtį, tiek realistiškos jos emocinės reakcijos, išgyvenamos jai kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį jos atžvilgiu. M. M. žinios apie intymius santykius atitinka jos amžiaus tarpsnį. Taip pat aprašomojoje ekspertizės dalyje nurodyta, jog M. M. teisingai suvokia išorinę įvykio pusę, tai yra konkrečias faktines bylos aplinkybes (įvykio vietą, dalyvius, atskirus jų veiksmus) bei gali jas atgaminti. O atsižvelgiant į M. M. emocinę būklę įvykio metu (išgąstis) bei jai būdingus amžiaus tarpsnio ypatumus (nebrandumas, smalsumas, drąsumas, aktyvumas, egocentriškumas, nepakankama gyvenimiška patirtis, nesugebėjimas kritiškai vertinti aplinkos įvykių, numatyti jų pasekmių, galimas nevalingas įvykio detalių užsimiršimas, jų supainiojimas, kt.), M. M. parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo, ypač kai praeina ilgas laiko tarpas. Vaiko raidos centro išraše nurodyta, kad M. M. nuo 2009-11-06 iki 2009-11-13 gydėsi vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje, tarp kitų diagnozių ir dėl reakcijos į stresą. Mergaitė į gydymo įstaigą atvyko dėl to, kad tapo nerimastinga, baiminga, staiga pasidarė uždaresnė, tylesnė. Po apžiūros dėl psichikos būsenos nustatyta, kad mergaitė atvyko būdama nerimastinga, išsigandusi, nedrąsi, pažemintos nuotaikos, slopinamų emocijų. Gydymo bėgyje pati inicijavo pasakojimą apie seksualinę prievartą, bet kalbėdama susigėsdavo, pradėdavo nerimauti. Apie patirtą seksualinę prievartą pasakoja atvirai. Jai nustatytas žemas intelektinis gebėjimas. Mergaitės atmintis išlavėjusi netolygiai, trumpalaikė atmintis geresnė už ilgalaikę. Mąstymas konkretus, blogai susiformavusi kalba, nepakankamas žodžių prasmių suvokimas, kalbant - sakiniuose pasitaiko gramatinės sandaros netikslumų, kt. Išvadose nurodyta, kad M. M. aktyviai siekia aplinkinių dėmesio, neišranki, lengvai užmezga kontaktą ir bendrauja, socialiai nebrandi, stokoja elgesio normų ir standartų žinojimo. Kėdainių rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad M. M. šeima nuo 2000 metų įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl motinos I. M. girtavimo, nors tie girtavimai yra epizodiniai, tačiau namuose yra negirtaujantys seneliai, todėl jie Moniką prižiūri ir visus išlaiko. Monika dažnai mėgsta nuvažiuoti pas savo seserį Ingridą, tėčiu vadina V. M., ji ten jaučiasi gerai, yra prie jų prisirišusi, ten gauna pagalbą ir paramą.
Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusioji M. M., nukentėjusioji (civilinė ieškovė) I. M. ir paminėti liudytojai iš esmės vienodai aiškina nusikaltimų aplinkybes, jų parodymai esminėse detalėse nuoseklūs, aiškūs, patvirtina, papildo vieni kitus, jie atitinka faktines bylos aplinkybes, kartu su kitais byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamų veikų vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių mažametė nukentėjusioji ar jos šeimos nariai galėtų S. M. apkalbėti, melagingai apkaltinti, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Nors nuteistasis S. M. pirmosios instancijos teisme ir pateikė keletą argumentų, dėl kurių, jo nuomone, nukentėjusioji M. M. turėjo pagrindą jį apkalbėti, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo argumentus vertino kaip nerealius ir nelogiškus bei juos atmetė motyvuodamas tuo, jog S. M., kuris realiai nebendravo su prieš jį parodymus davusiais asmenimis, savo argumentais tik siekia išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Tiek nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. M., tiek ir kiti liudytojai nukentėjusiąją M. M. apibūdino kaip atvirą, nuoširdžią, negalinčią kito žmogaus apkalbėti ar fantazuoti. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusioji M. M. tvirtino, kad ji nieko neišsigalvojanti, kad niekas neliepė jai meluoti, o kaip tik, mama, seneliai liepė viską sakyti kaip buvo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie galimą kitų žmonių poveikį M. M. parodymams. Tokius nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei liudytojų parodymus patvirtino ir teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertai, kurie atlikę ekspertizę pasisakė, kad M. M. nėra nustatytas padidintas polinkis fantazuoti, kad nebuvo gauta jokių duomenų apie galimą kitų žmonių poveikį nukentėjusiosios parodymams, ekspertizės akte nurodyta, kad mergaitės pasakojimas apie nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu - realistiškas, kad mergaitė teisingai suvokia išorinę įvykio pusę, tai yra konkrečias faktines bylos aplinkybes (įvykio vietą, dalyvius, atskirus jų veiksmus) bei gali jas atgaminti, tačiau atsižvelgiant į jos emocinę būklę įvykio metu (išgąstis) bei jai būdingus amžiaus tarpsnio ypatumus, M. M. parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo, ypač kai praeina ilgas laiko tarpas. Netikėti šiuo ekspertizės aktu kolegija neturi pagrindo. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji negali nurodyti tikslaus nusikalstamos veikos padarymo laiko nesuteikia pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios parodymais apie nuteistojo S. M. jos atžvilgiu atliktus tvirkinamuosius veiksmus, tuo labiau kad, kaip jau minėta, nukentėjusiosios M. M. dėl jos emocinės būklės įvykio metu, išgąsčio ir amžiaus tarpsnio ypatumų parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. nesutinka su liudytojų N. M. bei V. A. parodymų vertinimu nurodydamas, kad teismas nepagrįstai juos vertino kaip nepatikimus. Tačiau iš liudytojos N. M. (nuteistojo sutuoktinė) parodymų matyti, kad ji nieko negalėjo papasakoti apie bylai reikšmingas aplinkybes, o jos parodymus, kad S. M. pareikšti kaltinimai yra nesąmonė, teismas pagrįstai įvertino kaip sutuoktinės emocinius pamąstymus, neturinčius jokios teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo prašymu apklausto liudytojo V. A. parodymus vertino kaip nepatikimus ir dėl to nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, todėl jie nebekartotini. Tiek nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. M., tiek ir kiti liudytojai parodė, kad po įvykio M. M. tapo keista, baiminga. Jų parodymus patvirtino ir teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertai, kurie atlikę ekspertizę pasisakė, kad klinikiniame M. M. vaizde vyrauja nerimas, susirūpinimas, pažeminta nuotaika, minėti simptomai ypač išryškėja su mergaite kalbant apie byloje nagrinėjamą įvykį. Mergaitė apie įvykį kalbėti vengia, o kalbant gyvos ir išraiškingos jos emocijos tampa slopinamomis, mergaitė tampa įsitempusi, nerimastinga, pokalbio metu paaiškėja, kad ji mažiau bendrauja su bendraamžiais, nebelanko papildomų būrelių, popamokinės veiklos. Teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad M. M. dėl galimai įvykdytos jos atžvilgiu nusikalstamos veikos konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - reakcija į stresą, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš vaiko raidos centro išrašo taip pat matyti, kad M. M. nuo 2009-11-06 iki 2009-11-13 gydėsi vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje, tarp kitų diagnozių ir dėl reakcijos į stresą. Mergaitė į gydymo įstaigą atvyko dėl to, kad tapo nerimastinga, baiminga, staiga pasidarė uždaresnė, tylesnė. Po apžiūros dėl psichikos būsenos nustatyta, kad mergaitė atvyko būdama nerimastinga, išsigandusi, nedrąsi, pažemintos nuotaikos, slopinamų emocijų. Gydymo bėgyje pati inicijavo pasakojimą apie seksualinę prievartą, bet kalbėdama susigėsdavo, pradėdavo nerimauti. Apie patirtą seksualinę prievartą pasakoja atvirai. Kolegija konstatuoja, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad S. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atliko mažametės nukentėjusiosios M. M. atžvilgiu tvirkinamuosius veiksmus, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą bei reaguodama į stresą patyrė laikiną psichikos sutrikimą, dėl kurio jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo S. M. apeliacinio skundo prašymą jį išteisinti nėra pagrindo.
Prokuroras savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam S. M. paskirta bausme, laikydamas ją per švelnia ir prašo nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes, o nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu nesutinka su paskirta, jo manymu, per griežta bausme. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam S. M. bausmės už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos teisingai, laikantis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), todėl prokuroro prašymas S. M. skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes netenkintinas.
Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas S. M. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, numatytus LR BK 54 str. Teismas atsižvelgė į tai, kad S. M. padarė dvi tyčines, baigtas nusikalstamas veikas – mažamečio vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei bei žmogaus sveikatai, kurių viena įstatymo priskiriama apysunkei, kita nesunkiai (BK 153 str. redakcija, galiojusi iki 2010-07-20) nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str.), kad S. M. savęs kaltu visiškai nelaikė, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tinkamai įvertino S. M. asmenybę. Nuteistasis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis, darbovietės charakterizuojamas kaip savo darbines pareigas atliekantis patenkinamai, sveikas, šiuo metu jokio turto neturi, nes turėtą nekilnojamąjį turtą 2009-12-22 ir 2010-01-13, t. y. jau esant pradėtam ikiteisminiam tyrimui, perleido kitiems asmenims. Skirdamas S. M. bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į traumuojančias pasekmes, kurias nuteistojo veiksmai sukėlė mažametei nukentėjusiajai, į tai, kad nuteistasis sąmoningai pasinaudojo žinomai socialiai apleistu ir žemą intelektą turinčiu mažamečiu vaiku, kurį palenkti bandė palaipsniui, į valstybės pozicija dėl vaikų seksualinio išnaudojimo. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, S. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, o dar papildomai atsižvelgęs į tai, kad S. M. kaltinamas vienkartinės nusikalstamos veikos padarymu, laisvės atėmimo bausmių dydžius nustatė mažesnius nei įstatymų sankcijose numatytų bausmių vidurkiai. Teisėjų kolegija mano, kad S. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei bausmės paskirtį, todėl jų nėra pagrindo keisti. Teismas, bendrindamas S. M. paskirtas bausmes, LR BK 63 str. nuostatų nepažeidė, todėl galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta teisinga. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, t. y. į S. M. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšį, į nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai padarytas pasekmes, į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į asmenines S. M. savybes, jo veiksmus siekiant išvengti atsakomybės, taip pat ir į tai, kad nuteistasis sąmoningai pasinaudojo žinomai socialiai apleistu ir žemą intelektą turinčiu mažamečiu vaiku, kurį palenkti savo seksualinėms aistroms tenkinti bandė palaipsniui, į moralinius principus kovojant su nusikaltimais prieš mažamečius, todėl tą patį vertinti dar kartą nėra pagrindo. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog teismas nuteistajam S. M. paskyrė tinkamą bausmę, kurios keisti nėra teisinio pagrindo.
Kolegija konstatuoja, kad taip pat nėra pagrindo tenkinti nuteistojo S. M. prašymo atmesti nukentėjusiosios M. M. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. M. civilinį ieškinį. Kolegija konstatuoja, kad pripažinęs S. M. kaltu dėl nusikalstamų veikų - mažamečio vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei bei žmogaus sveikatai, padarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nukentėjusiųjų M. M. ir I. M. byloje pareikštą 10 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiosioms M. M. ir I. M., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Nustatydamas nukentėjusiajai M. M. 6000 Lt, o nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. M. 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė, kad tvirkinamaisiais veiksmais nuteistasis S. M. mažametei nukentėjusiajai M. M. sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kad mergaitė patyrė išgąstį, gėdą, kurį laiką nelankė mokyklos, nes dėl reakcijos į stresą buvo gydoma Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad dėl S. M. nusikalstamų veiksmų, kurie sąlygojo nukentėjusiosios M. M. laikiną psichikos sutrikimą – reakciją į stresą buvo nesunkai sutrikdyta mergaitės sveikata, kad po įvykio nukentėjusioji M. M. tapo baiminga, uždara, tyli, bijo nuteistojo, kai dirba S. M., bijo grįžti iš mokyklos, eiti į kiemą, nebelanko būrelių, kuriuos ji iki tol lankė. Nustatydamas nukentėjusiajai M. M. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas taip pat atsižvelgė ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į nukentėjusiosios amžių. Teismas, įvertinęs nukentėjusiosios amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, M. M. socialinę brandą, pagrįstai nurodė, kad nusikalstamos veikos pasekmes nukentėjusioji M. M. gali jausti ir ateityje. Taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis yra sveikas, darbingas, gauna pajamų, į S. M. aktyvius veiksmus, kuomet tik prasidėjus ikiteisminiams tyrimui jis visą savo turėtą nekilnojamąjį turtą perleido artimiesiems, o tai rodė jo išankstinį suvokimą dėl atsakomybės neišvengiamumo. Nustatydamas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. M. priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad ji išgyveno dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos. Taip pat atsižvelgė į I. M. pakankamai neigiamą socialinį elgesį, į nepakankamą vaiko priežiūrą, kad dėl jos vaiko patirtos seksualinės prievartos ne pati inicijavo kreipimąsi į policiją. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti nukentėjusiajai M. M. ir nukentėjusiajai (civilinei ieškovei) I. M. padaryti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja.
Atsižvelgiant į tai, tiek prokuroro, tiek ir nuteistojo S. M. apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. ir nuteistojo S. M. apeliacinius skundus atmesti.