- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-1189-459/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- P. G.
- Atsakovas
- S. I., Lietuvos Respublikoje
- Kategorijos
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
- 3.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovui S. I., AS, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per S. I., AS, Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Impulsana“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 6 584,00 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tokiomis aplinkybėmis, kad 2017 m. gegužės 18 d. tarp šalių sudaryta automobilių savanoriško draudimo sutartis, pagal kurią laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. buvo apdrausta ieškovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė – automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėta transporto priemonė buvo apdrausta „Pilnu“ kasko draudimo rizikos paketu, t. y. nuo visų staigių ir netikėtų transporto priemonės apgadinimų dėl išorinės jėgos poveikio ar vagystės, išskyrus nedraudžiamuosius įvykius ir kitas draudimo sutartyje numatytas išimtis. 2017 m. rugsėjo 17 d., po 20.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), ieškovui važiuojant Klaipėdos kryptimi, ties 6,2 km, įvyko eismo įvykis, kuriuo metu buvo sugadinta transporto priemonė „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas apie eismo įvykį atsakovui pranešė 2017 m. rugsėjo 19 d. 2017 m. gruodžio 14 d. atsakovas pranešė ieškovui, jog jis turi parašyti paaiškinimą dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, todėl ieškovas 2017 m. gruodžio 14 d. surašė paaiškinimą raštu. 2018 m. sausio 11 d. atsakovas pateikė ieškovui raštą nurodydamas, jog atliekant žalos bylos administravimo procedūras ir pranešto eismo įvykio aplinkybių tyrimą buvo apžiūrėtas ir nufotografuotas apgadintas automobilis, žodžiu ir raštu gauti ieškovo paaiškinimai dėl eismo įvykio kilimo aplinkybių, gauta policijos surinkta eismo įvykio medžiaga. Pažymėta, jog kilus abejonėms dėl nurodomų pranešto eismo įvykio aplinkybių pagrįstumo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų sąsajos su įvykiu, surinkta medžiaga buvo perduota UAB „Impulsana“ dėl įvykio aplinkybių įvertinimo ir eksperto išvados pateikimo. Vadovaujantis atsakovo Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 006 (toliau – Draudimo Taisyklės) 8.1.24 punktu draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui, jei klastojami duomenys apie įvykį ar jo padarinius, draudikui nurodomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės arba kitais būdais siekiama neteisėtai ir (arba) nesąžiningai gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Kartu pranešta, jog vadovaujantis tuo, kas nurodyta anksčiau, atsakovas neturi teisinio pagrindo mokėti draudimo išmokos dėl automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo, pranešto eismo įvykio metu, kadangi automobilio apgadinimų pobūdis prieštarauja nurodytoms aplinkybėms. Kartu su raštu buvo pridėta 2018 m. sausio 8 d. UAB „Impulsana“ eksperto išvada Nr. MV 2018-01, kuria remdamasis atsakovas ir nusprendė atmesti ieškovo prašymą įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nesudarė apgadinimų / defektų akto ir nenustatė patirtos žalos dydžio, todėl ieškovas kreipėsi į UAB „Klasera“ nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją. UAB „Klasera“ sudarė 2018 m. gegužės 11 d. ataskaitą, kurioje nurodė, jog nustatyta vertė žalai atlyginti yra 6 700 Eur. Atsižvelgus į tai, jog draudimo sutartyje numatyta 116 Eur besąlyginė išskaita, ieškovui iš atsakovo priteistina 6 584 Eur draudimo išmoka.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nurodė, kad Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.3.2.1. punkte nustatyta draudiko pareiga gavus draudėjo pranešimą apie įvykį tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes, nustatyti jo pasekmes, įvertinti nuostolio dydį. Tokia draudiko pareiga numatyta ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 98 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Nagrinėjamu atveju ieškovui pranešus apie draudžiamąjį įvykį atsakovas minėtos pareigos nevykdė, t. y. nesudarė apgadinimų / defektų akto, neprašė ieškovo pateikti raštišką paaiškinimą, atsakovo darbuotojai su ieškovu nenuvyko apžiūrai į įvykio vietą, kad galėtų surinkti tyrimui svarbią informaciją, kuri reikalinga žalos reguliavimo metu. Kartu pažymėjo, jog nesurinkus visos būtinos informacijos, nėra galimybės tinkamai suformuluoti klausimų tyrimą atliekantiems asmenims ir gauti pagrįstas išvadas, tačiau nepaisant šių aplinkybių atsakovas užsakė tyrimą, kurio metu buvo gautos nepagrįstos išvados.
4. Ieškovas pažymėjo, jog nėra aišku, kodėl atsakovas ekspertui uždavė klaidinančius klausimus, t. y. kodėl eksperto prašoma paaiškinti kairiojo šono sugadinimų susidarymo mechanizmą, nors 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybai ieškovas pats raštiškai nurodė, jog kairės pusės apgadinimai buvo padaryti anksčiau. 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadoje nurodoma, kad automobilio kairiojo šono sugadinimai susidarė dėl lietimosi kontakto, automobiliui judant pirmyn ir kontaktuojant su standžiu masyviu objektu, visi automobilio kairiojo šono detalių pažeidimai negalėjo susidaryti 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu. Iš eksperto išvados 2.1. punkte esančių 1 ir 3 nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad šoninio slydimo metu sugadinti dešinės pusės ratlankiai ir deformuotos padangos, todėl nebeliko slėgio padangose, iš 5, 6 ir 7 nuotraukų matyti, kad šoninio slydimo metu tarp padangų ir ratlankių prilindo įvairių šiukšlių (žemių), bet ekspertas atsakydamas į antrąjį klausimą dėl automobilio dešiniojo šono sugadinimų susidarymo mechanizmo apie tai niekur neužsimena. Šiuo atveju taip pat nesuprantamas atsakovo klausimas ekspertui dėl požymių, rodančių, kad automobilis buvo apvirtęs ant dešinio šono, nustatymo, kadangi nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas nusprendė, jog automobilis buvo apvirtęs ant dešiniojo šono. 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados 2.4.2. punkte nurodoma, kad „automobilio sugadinimų dešiniame šone pobūdis neleidžia pagrįsti, kad šis automobilis buvo apvirtęs ant dešinio šono. Ant šio automobilio dešinio šono detalių (priekinio bamperio apdailos dešinio šono, priekinio dešinio sparno ir priekinio dešinio ratlankio) susidarę įbrėžimai (5-7 nuotraukos, pažymėta raudonomis rodyklėmis) nebūdingi šoniniam automobilio virtimui. Automobiliui apvirtus ant dešinio šono susidaro kito pobūdžio sugadinimai (ženklios deformacijos, platūs nubrozdinimai) ir paprastai sulaužomas dešinys galinio vaizdo veidrodėlis, o šis tiriamuoju atveju nepažeistas“. Vis dėlto dėl minėto klausimo tyrimo atlikti nereikėjo, kadangi iš 12, 13, 14 nuotraukų, kurias įvykio vietoje užfiksavo policijos pareigūnai, aiškiai matyti, jog automobilis nebuvo apvirtęs ant dešiniojo šono, o tiesiog buvo pavirtęs (pakrypęs) dešiniau, t. y. kitokioje pozicijoje nei įprastai yra eksploatuojamos transporto priemonės.
5. Atsakant į trečiąjį klausimą „Ar techniniu požiūriu galima pagrįsti automobilio padėtį, užfiksuotą 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio vietos schemoje, šį automobilį vairavusio asmens nurodytomis aplinkybėmis?“, išvados 2.3. punkte nurodoma, kad „su kompiuterio programa „PC Crash 11.1“ buvo modeliuojamas automobilio judėjimas iš važiavimo tiesiai padėties, prieš manevrą automobiliui važiuojant vairuotojo nurodytu 80 km/h greičiu. Modeliuojant automobilio judėjimą, užduodami automobilio vairuotojo veiksmai staigus vairaračio posūkis į kairę ir automobilio stabdymas, kad automobilis sustotų ties jo galutine padėtimi“. Ieškovas nurodė, kad ekspertas naudoja duomenis, kuriuos ieškovas pateikė atsakovui 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime. Manytina, kad negalima atlikti ekspertizės kompiuterine programa, kai automobilio važiavimo greitis yra neaiškus. Akivaizdu, kad po eismo įvykio dienos praėjus beveik 3 mėnesiams neįmanoma paaiškinime nurodyti tikslių aplinkybių (tikslaus judėjimo greičio). Pažymi, jog eksperto išvados 2.3. punkto 1 pav. sumodeliuota situacija, kai automobilis pradėjo staigų manevrą (posūkį) 50 metrų nuo pozicijos, kurioje atsidūrė po eismo įvykio, tačiau nėra aišku, iš kur ekspertas gavo tokius duomenis. Ekspertas nesiaiškino, kokiu atstumu nuo padangos, kai vairuotojas pastebėjo šią kliūtį, bei kada ieškovas pradėjo staigų manevrą (posūkį). Atkreiptinas dėmesys, kad visas savo išvadas ekspertas pateikė remdamasis fotonuotraukomis, kurios darytos tamsoje ir nėra informatyvios, siekiant surašyti tokias išvadas. Atlikdamas tyrimą ir pateikdamas išvadas ekspertas rėmėsi spėjimais ir išsamiai netyrė visos įvykio medžiagos. Atsakovui pasinaudojus klaidingomis eksperto išvados buvo nuspręsta nemokėti draudimo išmokos ieškovui. Be to, aplinkybė, jog ekspertas V. M. surašo tikrovės neatitinkančias ekspertizės akto išvadas, yra konstatuota teismų procesiniuose sprendimuose.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių 2017 m. gegužės 18 d. sudaryta automobilių savanoriškojo draudimo (KASKO) sutartis, kurios pagrindu apdrausta transporto priemonė automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Draudimo taisyklėmis (2017 m. kovo 1 d. redakcija) bei Bendrosiomis draudimo sutarties sąlygomis (2016 m. birželio 1 d. redakcija). 2017 m. rugsėjo 19 d. atsakovas gavo ieškovo pranešimą apie tai, kad 2017 m. rugsėjo 17 d., apie 20.30 val., kelio (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo kelio nuvažiavo automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas, užregistravęs minėtą pranešimą, vadovaudamasis Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.3.2.1 punktu, ėmė tirti įvykio aplinkybes. Praneštame eismo įvykyje dalyvavo tik viena transporto priemonė, įvykį registravo policijos įstaiga, todėl atsakovas paprašė policijos įstaigos suteikti informaciją apie minėtą įvykį. 2017 m. spalio 3 d. iš Klaipėdos AVPK gauta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad vairuotojas vairuodamas automobilį „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesuvaldė jo, nuvažiavo nuo kelio ir apgadino savo automobilį bei sankasą. Tirdamas įvykį atsakovas 2017 m. rugsėjo 22 d. išoriškai apžiūrėjo apgadintą automobilį, padarė apžiūros skaitmenines fotonuotraukas. 2017 m. spalio 17 d. automobilis buvo pakartotinai apžiūrėtas panaudojant mobilųjį keltuvą. Po apžiūros buvo nuspręsta automobilį transportuoti į servisą detaliai apžiūrai, kadangi kilo įtarimų, kad pranešto įvykio metu mechaniškai pažeista automobilio variklio apačia. 2017 m. lapkričio 24 d. automobilis pakartotinai apžiūrėtas servise pakėlus ant keltuvo, padarytos apžiūros nuotraukos. 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus apie praneštą įvykį, jo kilimo mechanizmą, priežastis bei pasekmes. 2017 m. gruodžio 20 d. atsakovas gavo policijos pareigūnų įvykio vietoje darytas nuotraukas, ieškovo paaiškinimą policijai, policijos pareigūnų tarnybinius paaiškinimus, įvykio vietos schemą.
7. Kilus abejonių dėl deklaruotų eismo įvykio aplinkybių atsakovas 2017 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl eismo įvykio ekspertinio ištyrimo. UAB „Impulsana“ ekspertui technikos mokslų daktarui V. M. buvo užduoti tokie klausimai: „Koks automobilio kairio šono sugadinimų susidarymo mechanizmas? Koks automobilio dešinio šono sugadinimų susidarymo mechanizmas? Ar yra požymiai, kad automobilis buvo apvirtęs ant dešinio šono? Ar techniniu požiūriu galima pagrįsti automobilio padėtį, užfiksuotą 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio vietos schemoje, šį automobilį vairavusio asmens nurodytomis aplinkybėmis?“ Ekspertas ekspertinio tyrimo išvadų 1 ir 2 punktuose detalizuoja automobilio apgadinimus bei nurodo, kad visi kairiojo šono apgadinimai nėra susiję su 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykiu. Ekspertas taip pat konstatuoja, kad nėra požymių, jog automobilis turėtų požymių, būdingų jo šoniniam virtimui. Išvados 3 punkte ekspertas konstatuoja, kad techniniu požiūriu negalima pagrįsti automobilio padėties po eismo įvykio atsižvelgiant į ieškovo nurodytas ir eismo įvykio schemoje atvaizduotas įvykio aplinkybes, t. y. kad pastebėjus kelio važiuojamojoje dalyje kliūtį, jis bandė ją apvažiuoti, bet nesuvaldė automobilio ir šis nuvažiavo nuo kelio bei apvirto ant dešiniojo šono, nes: 1) eismo įvykio vietos nuotraukose neįžiūrimi pėdsakai, būdingi automobilio šoniniam slydimui (jam nuvažiuojant nuo kelio važiuojamosios dalies į sankasą), kuris turėjo prasidėti, sprendžiant pagal užfiksuotą automobilio galutinę padėtį ir jo judėjimo kryptį prieš eismo įvykį; 2) automobilio modeliavimas su kompiuterio programa neleidžia pagrįsti, kad vairuotojo nurodytomis aplinkybėmis būtų išsivystęs automobilio šoninis slydimas, kuris turėjo lemti jo apsisukimą apie 165° kampu prieš laikrodžio rodyklę. Atsakovas, vadovaudamasis eksperto išvada bei tyrimo metu surinkta informacija 2018 m. sausio 11 d. raštu informavo ieškovą, kad, vadovaujantis Draudimo taisyklių 8.1.24 punktu, atsisako išmokėti draudimo išmoką.
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Impulsana“ atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui įteikti tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
9. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinys atmestas. Iš ieškovo priteista 1 265,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 13,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismo motyvai:
9.1. Nurodė, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 22 d. išoriškai apžiūrėjo apgadintą automobilį, 2017 m. spalio 17 d. automobilis buvo pakartotinai apžiūrėtas panaudojant mobilųjį keltuvą, 2017 m. lapkričio 24 d. automobilis pakartotinai apžiūrėtas servise pakėlus ant keltuvo. Atsakovas gavo Klaipėdos AVPK medžiagą apie įvykį, 2017 m. gruodžio 14 d. gavo ieškovo paaiškinimą ir 2017 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl išvados pateikimo. Minėta išvada buvo parengta 2018 m. sausio 8 d. 2018 m. sausio 11 d. ieškovui pateiktas pranešimas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką. Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas atliko aktyvius veiksmus tirdamas įvykio aplinkybes. Nors atsakovas nesudarė apgadinimų / defektų akto, tačiau teisės aktai nenumato tokios draudiko pareigos. Be to, šiuo atveju ieškovui priklausanti transporto priemonė buvo ne kartą apžiūrėta, įskaitant apžiūrą autoservise, t. y. buvo imtasi aktyvių veiksmų automobilio pažeidimams nustatyti.
9.2. Nurodė, kad įvykio aplinkybes užfiksavo į įvykio vietą iškviesti Klaipėdos AVPK pareigūnai, kurie padarė fotonuotraukas, paėmė paaiškinimą iš ieškovo. Taigi atsakovui buvo žinoma, jog eismo įvykio aplinkybės, esančios jo padarymo dieną, jau yra užfiksuotos, todėl pakartotinai jų netyrė.
9.3. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybai ieškovas nurodė, jog automobilio kairės pusės matomi apgadinimai buvo padaryti anksčiau. 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime ieškovas nurodė, kad iki 2017 m. rugsėjo 17 d. įvykio automobilis buvo tvarkingas. Išsami įvykio medžiaga iš Klaipėdos AVPK buvo gauta vėliau nei ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimas, todėl atsakovas formuluodamas klausimus ekspertui vadovavosi 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, jog iki minėto įvykio automobilis neturėjo sugadinimų. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimu ieškovas nesiekė suklaidinti ieškovo dėl 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu padarytų automobilio apgadinimų. Akivaizdu, kad ieškovas galėjo nežinoti, jog atsakovas nėra susipažinęs su jo 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinimu, ir manyti, jog atsakovui yra žinoma, kad automobilio kairės pusės apgadinimai padaryti anksčiau, todėl šių aplinkybių ieškovas iš naujo neminėjo. Vis dėlto, ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadose nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos.
9.4. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas prašė įvertinti, kaip susidarė automobilio kairiojo šono apgadinimai, kurie nėra susiję su 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykiu, nėra laikytina eksperto klaidinimu. Pažymėjo, jog V. M. tinkamai nustatė, kad minėti apgadinimai nėra susiję su 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykiu. Taigi minėtas klausimas eksperto nesuklaidino. Ekspertui buvo pateikta visa eismo įvykio medžiaga, įskaitant ieškovo 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinimą, todėl jam buvo žinoma, kad ieškovas pripažino, jog automobilio kairiojo šono apgadinimai padaryti iki 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio. Įvertinus 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados turinį, matyti, jog aplinkybė dėl automobilio kairiojo šono apgadinimų neturėjo įtakos nustatant, ar 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykis galėjo įvykti ieškovo nurodytomis aplinkybėms, kadangi ši išvada remiasi kitomis aplinkybėmis – nėra požymių, kad automobilis būtų virtęs ant dešiniojo šono, neįžiūrimi pėdsakai, būdingi automobilio šoniniam slydimui, kuris šiuo atveju turėjo prasidėti, automobilio modeliavimas su kompiuterio programa neleidžia pagrįsti, kad būtų prasidėjęs automobilio šoninis slydimas, lėmęs jo apsisukimą apie 165° prieš laikrodžio rodyklę.
9.5. Nurodė, kad remiantis liudytojo paaiškinimais nustatyta, jog ieškovo nurodyti automobilio apgadinimai (sugadinti dešinės pusės ratlankiai ir deformuotos padangos, tarp padangų ir ratlankių prilindo įvairių šiukšlių (žemių)) neleidžia daryti išvados apie jų atsiradimo mechanizmą ir atitinkamai nepatvirtina konkrečių įvykio aplinkybių, todėl aplinkybė, jog apie šiuos pažeidimus nėra pasisakoma 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėta išvada yra nepagrįsta. Kitų duomenų, patvirtinančių, jog šie automobilio apgadinimai turi esminę reikšmę nustatant 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio aplinkybes bei patvirtina, kad eismo įvykis įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas nepateikė.
9.6. Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime ieškovas nurodė, jog po įvykio automobilis gulėjo ant dešiniojo šono, ieškovas iš automobilio išlipo pro vairuotojo duris, kurios tuo metu buvo į viršų. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad automobilis buvo pasviręs ant dešiniojo šono, tačiau apvirtęs nebuvo. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl aplinkybių, susijusių su automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) virtimu ant dešiniojo šono. Visų pirma 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio aplinkybes užfiksavo į įvykio vietą iškviesti Klaipėdos AVPK pareigūnai, kurie padarė fotonuotraukas. 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimą ieškovas atsakovui pateikė praėjus beveik trims mėnesiams po eismo įvykio, todėl jis galėjo nežinoti, jog atsakovas iki šiol nėra susipažinęs su minėtomis fotonuotraukomis, iš kurių aiškiai matyti automobilio padėtis kelio sankasoje, todėl teikdamas 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimą ieškovas galėjo ne itin tiksliai nurodyti automobilio padėtį, t. y. nurodyti, jog automobilis gulėjo ant dešiniojo šono, o ne buvo pasviręs ant dešiniojo šono, kaip užfiksuota nuotraukose. Antra, ieškovas galėjo neįvertinti aplinkybės, kad jo pateiktas paaiškinimas („automobilis gulėjo ant dešiniojo šono“) gali būti suprastas dvejopai – kaip žymus automobilio pasvirimas ant dešiniojo šono ir kaip apvirtimas ant dešiniojo šono. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime nurodyta aplinkybė dėl automobilio apvirtimo ant dešiniojo šono nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas atsakovui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl atsakovas šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.
9.7. Nurodė, kad ieškovo pozicija, jog tyrimo metu V. M. modeliuodamas eismo įvykį kompiuterine programa pasirinko 50 m atstumą savo nuožiūra, vertintina kaip nepagrįsta, nes minėtas 50 metrų atstumas buvo apskaičiuotas tyrimo metu, t. y. šiuo atveju tam, kad automobilis atsidurtų galutinėje pozicijoje, kurioje jis užfiksuotas 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu, ieškovas staigų manevrą turėjo pradėti 50 metrų atstumu iki galutinės automobilio pozicijos.
9.8. Nurodė, kad 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvada remiasi keliomis aplinkybėmis – automobilio modeliavimo kompiuterine programa rezultatais bei trasologinio tyrimo rezultatais. Taigi aplinkybę, jog 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodo ieškovas, patvirtina ne tik automobilio modeliavimo kompiuterine programa rezultatai, tačiau ir tai, jog neįžiūrimi pėdsakai, būdingi automobilio šoniniam slydimui, bei matomi automobilio nuvažiavimo tiesiai pėdsakai, t. y. pėdsakai, kurie patvirtina, kad automobilis judėjo maždaug tuo pačiu kampu (kelio važiuojamosios dalies atžvilgiu), kuriuo jis nukreiptas ir po sustojimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką.
9.9. Nurodė, kad ieškovas aplinkybę dėl 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados nepagrįstumo grindžia savo paaiškinimais, bendro pobūdžio samprotavimais. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje eksperto išvadoje nustatytos neteisingos aplinkybės, padarytos klaidingos išvados. Nesutikdamas su minėta išvada ieškovas taip pat neprašė skirti teismo ekspertizės ar apklausti ekspertų bei specialistų, kurie patvirtintų, jog išvada gali būti klaidinga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Ieškovas P. G. (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovo 6 584 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė apie draudiko pareigą raštu išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Eismo įvykis, kurio metu nuo kelio nuvažiavo automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko 2017 m. rugsėjo 17 d., draudėjas draudikui apie įvykį pranešė nedelsdamas, t. y. 2017 m. rugsėjo 19 d. Tačiau draudikas visiškai nevykdė minėtos pareigos bei jokios informacijos apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą draudėjui neteikė ir tik 2017 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po eismo įvykio, pranešė draudėjui, jog jis turi parašyti paaiškinimą dėl įvykusio draudžiamojo įvykio. Be to, pranešus apie draudžiamąjį įvykį, draudikas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos, t. y. nebuvo sudarytas apgadinimų / defektų aktas, ieškovo nebuvo prašoma pateikti jokio raštiško paaiškinimo; atsakovo darbuotojai su ieškovu nenuvyko apžiūrėti į įvykio vietą, kad galėtų surinkti tyrimui svarbią informaciją, kuri reikalinga žalos reguliavimo metu. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, jog atsakovas visiškai nesilaikė draudimo sutarties sąlygų 7.3.2.1. punkte bei Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, tačiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog „eismo įvykyje dalyvavo tik ieškovas, todėl nėra kitų liudytojų, kurie galėtų pateikti papildomus paaiškinimus. Dėl šios priežasties atsakovo galimybės pateikti papildomus įrodymus dėl eismo įvykio aplinkybių yra ribotos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, jog atsakovas pagrįstai kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl eksperto išvados pateikimo.“ Tačiau visiškai nesvarbu, ribotos ar ne draudiko galimybės pateikti papildomus įrodymus, kadangi būtent draudiko, o ne draudėjo pareiga yra įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Kartu pažymėtina, jog atsakovas dėl eksperto išvados pateikimo į UAB „Impulsana“ kreipėsi apie tai neinformavęs ieškovo, pateikė tik tuos klausimus, kurie, atsakovo nuomone, yra svarbūs. Neinformuodamas draudėjo apie tai, jog ruošiasi kreiptis į UAB „Impulsana“ dėl išvados pateikimo bei nesuteikdamas galimybės užduoti klausimus specialistams, draudikas pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus.
10.3. Nurodo, kad ieškovo nesutikimai / argumentai su Eksperto išvadomis buvo motyvuoti, išsamūs, aiškūs bei konkretūs. Tačiau nepaisydamas minėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl minėtų ieškovo argumentų, lakoniškai bei abstrakčiai nurodė, jog „<...> šiuo atveju ieškovas aplinkybę dėl 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados nepagrįstumo grindžia savo paaiškinimais, bendro pobūdžio samprotavimais. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje eksperto išvadoje nustatytos neteisingos aplinkybės, padarytos klaidingos išvados.“
10.4. Nurodo, kad susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo atsakovo pusėje yra apklausiamas kaip liudytojas ir pateikia tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui palankius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nepaisydamas aplinkybių, jog trečiasis asmuo pateikė Ekspertizės išvadą, kuria vadovaujasi atsakovas, besąlygiškai remiasi minėto liudytojo / trečiojo asmens parodymais skundžiamame sprendime. Akivaizdu, jog tokiu atveju buvo pažeisti ne tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bet ir CPK nuostatos.
10.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kelis kartus pažymėjo: „jog labiau tikėtina, kad 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimu ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu padarytų automobilio apgadinimų“, „labiau tikėtina, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl aplinkybių, susijusių su automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), virtimu ant dešiniojo šono“. Nepaisant to, jog pats teismas sprendime nurodė, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo, t. y. nesiekė neteisėtai ir (arba) nesąžiningai gauti draudimo išmoką, tačiau vėliau teismas padarė išvadą, jog „labiau tikėtina, kad ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką“. Akivaizdu, jog minėti pirmosios instancijos teismo teiginiai yra prieštaringi. Be to, susiklosto paradoksali situacija – konstatuojama, jog ieškovas buvo sąžiningas, nesiekė suklaidinti atsakovo, tačiau ieškinys atmetamas, nes transporto priemonė buvo apgadinta ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.
10.6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nepagrįstai priteisė atsakovui išlaidas, susijusias su UAB „Pajūrio autorika“ atliktu automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės nustatymu, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nenagrinėti klausimai, susiję su transporto priemonės verte, žalos atlyginimu ir pan. Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl priteisiamos 350,90 Eur išlaidos už V. M. dalyvavimą teismo posėdyje, kuriame minėto liudytojo apklausa truko 30–40 min.
10.7. Pateikia teismui 2019 m. balandžio 23 d. Specialisto išvadą Nr. SPI-01 (19), kuri įrodo, jog Ekspertizės išvados, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįstos. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui minėta Specialisto išvada negalėjo būti pateikta, kadangi prašymas atlikti tyrimą buvo pateiktas tik 2019 m. balandžio 15 d.
Atsiliepimas
11. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimo motyvai:
11.1. Nurodo, kad draudikas ėmėsi aktyvių veiksmų tirdamas apie praneštą įvykį, t. y. automobilį apžiūrėjo net tris kartus. Atlikus automobilio pakartotinę apžiūrą kilo poreikis iš paties apelianto gauti detalų paaiškinimą raštu apie pranešto eismo įvykio aplinkybes. Atsakovas, surinkęs visą esminę medžiagą apie eismo įvykio aplinkybes, medžiagą detaliam ištyrimui perdavė eismo įvykių tyrimus atliekančiai UAB „Impulsana“ ir tik gavęs specialisto išvadą informavo apeliantą apie priimtą sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju. Draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo. Šiuo konkrečiu atveju draudikas baigė tirti praneštą įvykį gavęs 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadą Nr. MV 2018-01 iš UAB „Impulsana“ ir tik tai gavęs šią išvadą turėjo galimybę priimti sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju.
11.2. Nurodo, kad nei bendrosios draudimo sutarties sąlygos, nei draudimo veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato pareigos draudikui praneštų įvykių tyrimo taktiką ir metodus derinti su draudėju. Eksperto samdymas jokiu būdu negali būti laikoma rungtyniškumo ar lygiateisiškumo principo pažeidimu, nes lygiai taip pat ir draudėjas turi teisę savo nuožiūra samdyti ekspertus įvykio aplinkybėms nustatyti.
11.3. Nurodo, kad apeliantas draudikui ir policijos pareigūnams nurodė skirtingas to paties įvykio aplinkybes. Dėl šios priežasties draudikui kilo poreikis ir pareiga šią informaciją ištirti papildomai, dėl to ir buvo kreiptasi į įmonę, atliekančią eismo įvykių tyrimus, bei užduoti klausimai, kurie jokiu būdu nėra klaidinantys, o skirti tik tam, kad būtų pašalintos arba patvirtintos kilusios abejonės, tai specialistas ir padarė atlikdamas tyrimą.
11.4. Nurodo, kad proceso įstatymas nenumato draudimo trečiojo asmens atstovą apklausti kaip liudytoją.
11.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, ieškovo sąžiningumo nekonstatavo, o priešingai, nurodė, kad eismo įvykis, labiau tikėtina, įvyko kitomis, nei nurodo apeliantas, aplinkybėmis.
11.6. Nurodo, kad, nesant jokių įrodymų, jog apeliantas teikdamas paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes sąžiningai klydo bei atsižvelgiant į tai, kad automobilis iki šio įvykio buvo žymiai apgadintas, apeliantui jį naudojant bekelės pramogoms, o tai pagal draudimo sutarties sąlygas yra nedraudžiamasis įvykis, o tokių apgadinimų remonto kaina 4 819,64 Eur (UAB „Pajūrio autorika“ 2019 m. sausio 22 d. vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini)), kyla pagrįstų abejonių, ar 2017 m. rugsėjo 17 d. įvykis apskritai įvyko natūraliai susiklostančiomis aplinkybėmis.
11.7. Nurodo, kad atsakovo patirtas advokato atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teismas žymiai sumažino ir visų išlaidų nepriteisė, nors atsakovas vertina, kad tokios būtinybės nebuvo, todėl bendrąja prasme, išlaidos bet kuriuo atveju paskirstytos teisingai.
11.8. Prašo apelianto pateiktą papildomą įrodymą atsisakyti priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
15. Apeliantas prašo prie bylos pridėti 2019 m. balandžio 23 d. specialisto išvadą Nr. 2019-04-23 ir nurodo, kad tokio įrodymo anksčiau pateikti negalėjo, kadangi prašymas atlikti tyrimą buvo pateiktas tik 2019 m. balandžio 15 d.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikiamo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
17. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
18. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str., 347 str. 2 d.).
19. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus.
20. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką, į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją, tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti; į tai, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko nuo 2018 m. liepos mėnesio iki 2019 m. kovo mėnesio ir apeliantas žinojo, jog atsakovas remiasi eksperto V. M. išvada; į tai, kad apeliantas buvo atstovaujamas profesionalaus atstovo – advokato, todėl turėjo visas galimybes kreiptis į savo pasirinktus specialistus ir teikti tokio pobūdžio įrodymus, todėl nėra jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių, dėl ko tokio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant apeliacinį skundą, ar dėl ko tokio įrodymo nebuvo galimybės pateikti anksčiau; į tai, kad pridėti naujus įrodymus prašoma tik po nepalankaus apeliantui teismo sprendimo priėmimo, kas kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto sąžiningumo ir rungtyniškumo principo pažeidimo; bei siekiant panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, teisėjų kolegijos nuomone, atsisakytina pridėti naują įrodymą ir jį vertinti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė apie draudiko pareigą raštu išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Eismo įvykis, kurio metu nuo kelio nuvažiavo automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko 2017 m. rugsėjo 17 d., draudėjas draudikui apie įvykį pranešė nedelsdamas, t. y. 2017 m. rugsėjo 19 d. Tačiau draudikas visiškai nevykdė minėtos pareigos bei jokios informacijos apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą draudėjui neteikė ir tik 2017 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po eismo įvykio, pranešė draudėjui, jog jis turi parašyti paaiškinimą dėl įvykusio draudžiamojo įvykio. Be to, pranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos, t. y. nebuvo sudarytas apgadinimų / defektų aktas, ieškovo nebuvo prašoma pateikti jokio raštiško paaiškinimo; atsakovo darbuotojai su ieškovu nenuvyko apžiūrai į įvykio vietą, kad galėtų surinkti tyrimui svarbią informaciją, kuri reikalinga žalos reguliavimo metu. Minėtos aplinkybės akivaizdžiai įrodo, jog atsakovas visiškai nesilaikė draudimo sutarties sąlygų 7.3.2.1. punkte bei Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, tačiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.
22. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu (nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.)), kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Jeigu draudimo sutartyje nustatyta, kad mokamos periodinės draudimo išmokos, šios dalies nuostata, kad draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa reikšminga informacija, taikoma pirmajai periodinei draudimo išmokai. Jeigu įvykis yra nedraudžiamasis, draudimo įmonė privalo atsisakyti mokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes. Teikiant gyvybės draudimo, susijusio su kapitalo kaupimu, paslaugas, kai draudimo išmoka išmokama suėjus draudimo sutartyje nustatytam terminui, draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo šio termino pabaigos arba, kai draudimo sutartyje nustatyta, kad draudimo išmokai išmokėti privalo būti pateiktas draudėjo ar naudos gavėjo rašytinis prašymas ar įvykdytos kitos draudimo sutarties sąlygos, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po šio prašymo pateikimo ar kitų draudimo sutartyje nustatytų sąlygų įvykdymo. Tuo atveju, kai prašymas pateikiamas nesuėjus draudimo sutartyje nustatytam terminui, draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo draudimo sutartyje nustatyto termino pabaigos.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas apie 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykį atsakovui pranešė 2017 m. rugsėjo 19 d. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 22 d. išoriškai apžiūrėjo apgadintą automobilį, 2017 m. spalio 17 d. automobilis buvo pakartotinai apžiūrėtas panaudojant mobilųjį keltuvą, 2017 m. lapkričio 24 d. automobilis pakartotinai apžiūrėtas servise pakėlus ant keltuvo. Ieškovas minėtų aplinkybių neginčijo, teisėjų kolegijai išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašus nustatyta, kad posėdžių metu ieškovas pats paaiškino, jog atsakovas automobilį apžiūrėjo kelis kartus. Remiantis bylos duomenimis, taip pat nustatyta, kad atsakovas 2017 m. gruodžio 14 d. gavo ieškovo paaiškinimą ir tik 2017 m. gruodžio 20 d. gavo Klaipėdos AVPK medžiagą apie įvykį. Dėl kilusių nesutapimų tarp ieškovo pateikto paaiškinimo ir Klaipėdos AVPK pateiktos medžiagos atsakovas 2017 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl išvados pateikimo. Minėta išvada buvo parengta 2018 m. sausio 8 d., 2018 m. sausio 11 d. ieškovui pateiktas pranešimas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką.
24. Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas atliko aktyvius veiksmus tirdamas įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog nors atsakovas nesudarė apgadinimų / defektų akto, tačiau teisės aktai nenumato tokios draudiko pareigos. Be to, šiuo atveju ieškovui priklausanti transporto priemonė buvo ne kartą apžiūrėta, įskaitant apžiūrą autoservise, t. y. buvo imtasi aktyvių veiksmų automobilio pažeidimams nustatyti. Nagrinėjamu atveju atsakovui buvo žinoma, kad įvykio aplinkybes užfiksavo į įvykio vietą iškviesti Klaipėdos AVPK pareigūnai, kurie padarė fotonuotraukas, paėmė paaiškinimą iš ieškovo. Taigi atsakovui buvo žinoma, jog eismo įvykio aplinkybės, esančios jo padarymo dieną, jau yra užfiksuotos, todėl pakartotinai jų netyrė.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktu draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo. Ši teisės norma glaustai koreliuoja su draudiko vykdomu žalos administravimo procesu. Nagrinėjamu atveju atsakovas baigė tirti praneštą įvykį, gavęs 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadą Nr. MV 2018-01 iš UAB „Impulsana“, ir tiktai gavęs šią išvadą priėmė sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aktyvius atsakovo veiksmus tris kartus apžiūrint automobilį, prašant ieškovo paaiškinimo ir kreipiantis dėl eksperto išvados. Vertinti priešingai atsakovo veiksmus, kaip vilkinančius ar pažeidžiančius žalos administravimo procesą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
26. Apeliantas nurodo, kad atsakovas nesudarė automobilio apgadinimų / defektų akto, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bylos duomenimis apgadintas automobilis buvo ne kartą fotografuojamas, o nuotraukos pateiktos ekspertizės išvadai gauti. Taigi šios nuotraukos užfiksavo visus automobilio apgadinimus ir leido daryti išvadas apie transporto priemonei padarytą žalą. Be to, pažymėtina, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, joks teisės aktas neįpareigoja draudiko surašyti defektų aktą, nes draudikas pats pasirenka, kokiomis priemonėmis fiksuos žalos aplinkybes. Aplinkybė, jog atsakovas nesudarė defektų akto, nedaro paties ginčo įvykio draudžiamuoju.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, jog atsakovas nesilaikė draudimo sutarties sąlygų 7.3.2.1. punkte bei Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog „eismo įvykyje dalyvavo tik ieškovas, todėl nėra kitų liudytojų, kurie galėtų pateikti papildomus paaiškinimus. Dėl šios priežasties atsakovo galimybės pateikti papildomus įrodymus dėl eismo įvykio aplinkybių yra ribotos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, jog atsakovas pagrįstai kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl eksperto išvados pateikimo.“ Tačiau, apelianto vertinimu, visiškai nesvarbu, ribotos ar ne draudiko galimybės pateikti papildomus įrodymus, kadangi būtent draudiko, o ne draudėjo pareiga yra įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Kartu pažymėtina, jog atsakovas dėl eksperto išvados pateikimo į UAB „Impulsana“ kreipėsi apie tai neinformavęs ieškovo, pateikė tik tuos klausimus, kurie, atsakovo nuomone, yra svarbūs. Neinformuodamas draudėjo apie tai, jog ruošiasi kreiptis į UAB „Impulsana“ dėl išvados pateikimo bei nesuteikdamas galimybės užduoti klausimus specialistams, draudikas pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus.
29. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto argumentais, kadangi nesant kitų eismo įvykio dalyvių ar liudytojų ir atsakovui kilus abejonių dėl ieškovo nurodomų eismo įvykių aplinkybių bei turint pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo, atsakovas pagrįstai kreipėsi į UAB „Impulsana“ dėl ekspertizės išvados pateikimo. Nes būtent gavęs ekspertizės išvadą, atsakovas įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nustatyta pareiga informuoti draudėją apie ketinimą kreiptis dėl ekspertizės išvados, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas.
30. Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų (toliau – BDSS) 8.2.1 p. numatyta, kad draudikas siekdamas nustatyti nuostolio dydį ir (ar) draudžiamojo įvykio priežastį, gali skirti ekspertą (-us) nuostolių dydžiui įvertinti ir (ar) draudžiamojo įvykio priežastims nustatyti. BDSS 8.2.2 p. nurodyta, kad tiek draudikas, tiek draudėjas turi teisę savo nuožiūra ir neatsižvelgdami į kitos šalies pageidavimus samdyti ekspertus nuostolio dydžiui ar įvykio aplinkybėms nustatyti. Išlaidas tokiems ekspertams apmoka juos pasamdžiusi šalis. Taigi BDSS numato teisę tiek draudikui, tiek draudėjui naudotis ekspertų paslaugomis nustatant įvykio aplinkybes. Nei BDSS, nei draudimo veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato pareigos draudikui praneštų įvykių tyrimo taktiką ir metodus derinti su draudėju. Tai negali būti laikoma rungtyniškumo ar lygiateisiškumo principo pažeidimu, nes lygiai taip pat ir draudėjas turi teisę savo nuožiūra samdyti ekspertus įvykio aplinkybėms nustatyti. Priešingas šios situacijos vertinimas nesudarytų sąlygų draudikui tinkamai ištirti praneštų įvykių ir nebūtų suderintas su Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais reikalavimais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, kad draudikas pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Apeliantas nurodo, kad ieškovo nesutikimai / argumentai su eksperto išvadomis buvo motyvuoti, išsamūs, aiškūs bei konkretūs. Tačiau nepaisydamas minėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl minėtų ieškovo argumentų, lakoniškai bei abstrakčiai nurodė, jog „ šiuo atveju ieškovas aplinkybę dėl 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados nepagrįstumo grindžia savo paaiškinimais, bendro pobūdžio samprotavimais. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje eksperto išvadoje nustatytos neteisingos aplinkybės, padarytos klaidingos išvados“.
32. Teisėjų kolegija tokį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi, įvertinus skundžiamo sprendimo motyvus, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai pasisakė dėl visų ekspertui užduotų klausimų ir pateiktų išvadų. Draudiko ekspertui užduoti klausimai buvo tokie: 1. Koks automobilio „R. R. S.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairio šono sugadinimų susidarymo mechanizmas?; 2. Koks automobilio „R. R. S.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinio šono sugadinimų susidarymo mechanizmas? Ar yra požymiai, kad automobilis buvo apvirtęs ant dešinio šono?; 3. Ar techniniu požiūriu galima pagrįsti automobilio „R. R. S.“ valst. Nr.(duomenys neskelbtini) padėtį, užfiksuotą 2017 m. rugsėjo 17 d. Eismo įvykio vietos schemoje, šį automobilį vairavusio asmens nurodytomis aplinkybėmis?
33. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmąjį ekspertizės klausimą (sprendimo 21–22 punktai), padarė išvadą, kad tokia klausimo formuluotė nebuvo nei klaidinanti ekspertą, nei apskritai perteklinė. Ieškovas nurodė, kad atsakovas ekspertui uždavė klaidinančius klausimus apie kairiojo šono sugadinimų susidarymo mechanizmą, kadangi ieškovas 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybai buvo nurodęs, jog šie apgadinimai padaryti anksčiau. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime Klaipėdos AVPK Kelių policijos tarnybai ieškovas nurodė, jog automobilio kairės pusės matomi apgadinimai buvo padaryti anksčiau. 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime ieškovas nurodė, kad iki 2017 m. rugsėjo 17 d. įvykio automobilis buvo tvarkingas. Išsami įvykio medžiaga iš Klaipėdos AVPK buvo gauta vėliau nei ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimas, todėl atsakovas formuluodamas klausimus ekspertui vadovavosi 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, jog iki minėto įvykio automobilis neturėjo sugadinimų. Aplinkybė, jog atsakovas prašė įvertinti, kaip susidarė automobilio kairiojo šono apgadinimai, kurie nėra susiję su 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykiu, nėra laikytina eksperto klaidinimu. Pažymėtina, jog ekspertas tinkamai nustatė, kad minėti apgadinimai nėra susiję su 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykiu. Taigi minėtas klausimas eksperto nesuklaidino. Taip pat ekspertui buvo pateikta visa eismo įvykio medžiaga, įskaitant ieškovo 2017 m. rugsėjo 17 d. paaiškinimą, todėl jam buvo žinoma, kad ieškovas pripažino, jog automobilio kairiojo šono apgadinimai padaryti iki 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio. Įvertinus 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados turinį, matyti, jog aplinkybė dėl automobilio kairiojo šono apgadinimų neturėjo įtakos nustatant, ar 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykis galėjo įvykti ieškovo nurodytomis aplinkybėms, kadangi ši išvada remiasi kitomis aplinkybėmis – nėra požymių, kad automobilis būtų virtęs ant dešiniojo šono, neįžiūrimi pėdsakai, būdingi automobilio šoniniam slydimui, kuris šiuo atveju turėjo prasidėti, automobilio modeliavimas su kompiuterio programa neleidžia pagrįsti, kad būtų prasidėjęs automobilio šoninis slydimas, lėmęs jo apsisukimą apie 165° prieš laikrodžio rodyklę.
34. Analizuodamas ir vertindamas antrąjį ekspertizės akto klausimą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad viena iš priežasčių, dėl kurių atsakovas atsisakė mokėti ieškovui draudimo išvadą, yra tai, jog ieškovas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apvirtęs ant dešiniojo šono, tačiau ši aplinkybė dėl automobilio apvirtimo ant dešiniojo šono nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas atsakovui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl atsakovas būtent šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką (sprendimo 23–25).
35. Ieškovas nurodo, kad iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog šoninio slydimo metu sugadinti dešinės pusės ratlankiai ir deformuotos padangos, tarp padangų ir ratlankių prilindo įvairių šiukšlių (žemių), tačiau ekspertas pateiktoje išvadoje apie tai neužsimena. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kaip liudytojas apklaustas V. M. paaiškino, jog ieškovo nurodytos aplinkybės nepagrindžia konkrečių eismo įvykio aplinkybių, t. y. minėti pažeidimai galėjo atsirasti tiek dėl šoninio slydimo, tiek automobiliui įvažiuojant į kelio sankasą kitu būdu. Taigi, remiantis liudytojo paaiškinimais, nustatyta, jog ieškovo nurodyti automobilio apgadinimai neleidžia daryti išvados apie jų atsiradimo mechanizmą ir atitinkamai nepatvirtina konkrečių įvykio aplinkybių, todėl aplinkybė, jog apie šiuos pažeidimus nėra pasisakoma 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvadoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėta išvada yra nepagrįsta. Kitų duomenų, patvirtinančių, jog šie automobilio apgadinimai turi esminę reikšmę nustatant 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio aplinkybes bei patvirtina, kad eismo įvykis įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas nepateikė.
36. Ieškovas nurodo, jog atsakovas nepagrįstai uždavė ekspertui klausimą dėl požymių, rodančių, kad automobilis buvo apvirtęs ant dešiniojo šono. Remiantis 2018 m. sausio 8 d. eksperto išvados duomenimis, nustatyta, kad ekspertui buvo užduotas klausimas apie ieškovo automobilio dešiniojo šono sugadinimų susidarymo mechanizmą bei ar yra požymių, kad automobilis buvo apvirtęs ant dešiniojo šono. Eksperto išvados 2.4.1. punkte nurodyta, jog tyrimui pateiktose nuotraukose, kuriose automobilis užfiksuotas eismo įvykio vietoje, neįžiūrimi pėdsakai, leidžiantys pagrįsti, kad nuvažiuojant nuo kelio važiuojamosios dalies automobilis buvo pasisukęs žymiu kampu (iki 165°) prieš laikrodžio rodyklę ir nuvažiuodamas nuo kelio jis judėjo šoniniu slydimu. Atlikto modeliavimo su kompiuterine programa rezultatai taipogi nepagrindžia, jog automobilį vairavusio asmens nurodytomis aplinkybėmis turėjo prasidėti šoninis šio automobilio slydimas. Todėl negalima pagrįsti, kad susidarė sąlygos, kurioms esant šis automobilis galėjo virsti ant dešiniojo šono. Automobilio sugadinimų dešiniajame šone pobūdis neleidžia pagrįsti, kad šis automobilis buvo apvirtęs ant dešiniojo šono. Ant šio automobilio dešiniojo šono detalių (priekinio buferio apdailos dešiniojo šono, priekinio dešiniojo sparno ir priekinio dešiniojo ratlankio) susidarę įbrėžimai nebūdingi šoniniam automobilio virtimui. Eksperto vertinimu, šių įbrėžimų susidarymas paaiškinamas vandalizmu arba sąmoningais veiksmai, kai aštriu daiktu (pvz., peiliu, vinimi ir pan.) buvo daug kartų braukiama per automobilio minėtas dešiniojo šono detales. Automobiliui apvirtus ant dešiniojo šono susidaro kito pobūdžio sugadinimai (žymios deformacijos, platūs nubrozdinimai) ir paprastai sulaužomas dešinysis galinio vaizdo veidrodėlis, o šis tiriamuoju atveju nepažeistas (Eksperto išvados 2.4.2. punktas). Eksperto išvados 3 punkte konstatuojama, kad nėra požymių, jog šis automobilis būtų virtęs ant dešiniojo šono. Minėta aplinkybė yra nurodoma ir atsakovo 2018 m. sausio 11 d. pranešime dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog viena iš priežasčių, dėl kurių atsakovas atsisakė mokėti ieškovui draudimo išvadą, yra tai, jog ieškovas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apvirtęs ant dešiniojo šono.
37. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime ieškovas nurodė, jog po įvykio automobilis gulėjo ant dešiniojo šono, ieškovas iš automobilio išlipo pro vairuotojo duris, kurios tuo metu buvo į viršų. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad automobilis buvo pasviręs ant dešiniojo šono, tačiau apvirtęs nebuvo. Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl aplinkybių, susijusių su automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) virtimu ant dešiniojo šono. Visų pirma, 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio aplinkybes užfiksavo į įvykio vietą iškviesti Klaipėdos AVPK pareigūnai, kurie padarė fotonuotraukas. 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimą ieškovas atsakovui pateikė praėjus beveik trims mėnesiams po eismo įvykio, todėl jis galėjo nežinoti, jog atsakovas iki šiol nėra susipažinęs su minėtomis fotonuotraukomis, iš kurių aiškiai matyti automobilio padėtis kelio sankasoje, todėl teikdamas 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimą ieškovas galėjo ne itin tiksliai nurodyti automobilio padėtį, t. y. nurodyti, jog automobilis gulėjo ant dešiniojo šono, o ne buvo pasviręs ant dešiniojo šono, kaip užfiksuota nuotraukose. Antra, ieškovas galėjo neįvertinti aplinkybės, kad jo pateiktas paaiškinimas („automobilis gulėjo ant dešiniojo šono“) gali būti suprastas dvejopai – kaip žymus automobilio pasvirimas ant dešiniojo šono ir kaip apvirtimas ant dešiniojo šono. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškovo 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinime nurodyta aplinkybė dėl automobilio apvirtimo ant dešiniojo šono nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas atsakovui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl atsakovas šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.
38. Analizuodamas ir vertindamas trečiąjį ekspertizės akto klausimą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo pozicija, jog tyrimo metu ekspertas 50 m atstumą pasirinko savo nuožiūra, vertintina kaip nepagrįsta (sprendimo 28 punktas). Ieškovas nurodo, jog ekspertas modeliuodamas eismo įvykį kompiuterine programa pasirinko aplinkybę, kad ieškovas, bandydamas aplenkti kliūtį kelyje, staigų manevrą (posūkį) pradėjo likus 50 metrų iki pozicijos, kurioje atsidūrė po eismo įvykio, tačiau nėra aišku, iš kur ekspertas gavo tokius duomenis. Ekspertas paaiškino, kad minėtas 50 metrų atstumas buvo apskaičiuotas tyrimo metu, t. y. šiuo atveju tam, kad automobilis atsidurtų galutinėje pozicijoje, kurioje jis užfiksuotas 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu, ieškovas staigų manevrą turėjo pradėti 50 metrų atstumu iki galutinės automobilio pozicijos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovo pozicija, jog tyrimo metu ekspertas minėtą atstumą pasirinko savo nuožiūra, yra vertintinas kaip nepagrįstas.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo ir lakoniškai bei abstrakčiai atmetė ieškovo samprotavimus dėl ekspertizės akto išvadų, vertina kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos medžiagai, todėl atmestinus.
40. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ekspertizės išvadas sutiko su ieškovu, kad viena iš priežasčių, dėl kurių atsakovas atsisakė mokėti ieškovui draudimo išvadą, tai yra, jog ieškovas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad automobilis „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apvirtęs ant dešiniojo šono, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas atsakovui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl atsakovas būtent šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog minėtoje eksperto išvadoje yra nustatytos kitos neteisingos aplinkybės ar padarytos klaidingos išvados. Nesutikdamas su minėta išvada ieškovas taip pat neprašė skirti teismo ekspertizės ar apklausti ekspertų bei specialistų, kurie patvirtintų, jog išvada gali būti klaidinga.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko advokato ir turėjo visas procesines teises nesutikdamas su atsakovo pateikta specialisto išvada prašyti teismo ekspertizės, kviesti specialistus savo iniciatyva ir tokiu būdu įrodinėti aplinkybes, kurias ginčija, tačiau tokia procesine teise nesinaudojo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad akivaizdu, jog apeliantas atsakovui ir policijos pareigūnams nurodė skirtingas to paties įvykio aplinkybes, ir dėl šios priežasties atsakovui kilo poreikis ir pareiga šią informaciją ištirti papildomai, dėl to ir buvo kreiptasi į įmonę, atliekančią eismo įvykių tyrimus, bei jai užduoti anksčiau minėti klausimai, kurie nevertintini kaip klaidinantys, o skirti tam, kad būtų pašalintos arba patvirtintos kilusios abejonės, tai specialistas ir padarė atlikdamas tyrimą.
42. Teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus apelianto argumentus, jog susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo atsakovo pusėje yra apklausiamas kaip liudytojas ir pateikia tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui palankius įrodymus, o pirmosios instancijos teismas nepaisydamas aplinkybių, jog trečiasis asmuo pateikė Ekspertizės išvadą, kuria vadovaujasi atsakovas, besąlygiškai remiasi minėto liudytojo / trečiojo asmens parodymais skundžiamame sprendime ir taip buvo pažeisti ne tik teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai, bet ir CPK nuostatos.
43. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apelianto argumentais, kadangi parodymų davimas apie pateiktą ekspertinę išvadą negali būti laikomas veikimu vienos ar kitos ginčo šalių naudai. Nagrinėjamu atveju išklausius teismo posėdžio garso įrašą, akivaizdu, kad specialisto apklausa vyko teismo posėdyje, kurio metu specialistas išsamiai atsakė ne tik į atsakovo, bet ir į apelianto klausimus savo atsakymais paneigdamas apelianto abejones. Vienas iš apelianto klausimų specialistui buvo paaiškinti, dėl kokios priežasties specialistas, atlikdamas kompiuterinį įvykio modeliavimą, laikė, kad apeliantas kairiojo posūkio manevrą pradėjo būtent prieš 50 metrų iki įvykio vietos, o ne arčiau ar toliau. Specialistas nurodė, kad pagal atliktą modeliavimą automobilis nurodytoje vietoje nuo kelio gali nuvažiuoti tik tokiu atveju, jeigu jo manevras į kairę esant nurodytoms sąlygoms pradedamas likus būtent 50 metrų iki įvykio vietos. Taigi šis įvykio duomuo yra išimtinai kompiuterinio modeliavimo rezultatas, o ne išgalvota aplinkybė, kaip apeliaciniame skunde bando interpretuoti apeliantas, todėl teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi vien liudytojo parodymais, laikytini nepagrįstais.
44. Be to, proceso įstatymas, priešingai nei teigia apeliantas, nenumato draudimo trečiąjį asmenį –specialistą – apklausti kaip liudytoją. Nors apeliantas ir nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeistas proceso įstatymas, tačiau apsiriboja tik deklaratyviu teiginiu nenurodydamas, kokios konkrečiai proceso normos buvo pažeistos, todėl tokie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
45. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kelis kartus pažymėjo: „jog labiau tikėtina, kad 2017 m. gruodžio 14 d. paaiškinimu ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykio metu padarytų automobilio apgadinimų“, „labiau tikėtina, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo dėl aplinkybių, susijusių su automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), virtimu ant dešiniojo šono“. Nepaisant to, jog pats teismas sprendime nurodė, kad ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo, t. y. nesiekė neteisėtai ir (arba) nesąžiningai gauti draudimo išmoką, tačiau vėliau teismas padarė išvadą, jog „labiau tikėtina, kad ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką“. Akivaizdu, jog minėti pirmosios instancijos teismo teiginiai yra prieštaringi. Be to, susiklosto paradoksali situacija – konstatuojama, jog ieškovas buvo sąžiningas, nesiekė suklaidinti atsakovo, tačiau ieškinys atmetamas, nes transporto priemonė buvo apgadinta ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.
46. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, ieškovo sąžiningumo nekonstatavo, o nurodė, kad eismo įvykis, labiau tikėtina, įvyko kitomis, nei nurodo ieškovas, aplinkybėmis .
47. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs specialistui pateiktus klausimus ir gautas išvadas nurodė, kad dėl kelių punktų (dėl automobilio kairiojo šono apgadinimų ir automobilio apvirtimo ant dešiniojo šono) ieškovas nesiekė suklaidinti atsakovo, tačiau ieškovas nepaneigė lemiamų išvadų, patvirtinančių, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. eismo įvykis vyko ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. 1) nėra pėdsakų, būdingų automobilio šoniniam slydimui, 2) automobilio pėdsakai rodo jo judėjimą maždaug tuo pačiu kampu kelio važiuojamosios dalies atžvilgiu, t. y. nuvažiavimą tiesiai, 3) modeliavimas su kompiuterio programa parodo, jog ieškovo nurodytomis aplinkybėmis negalėjo prasidėti automobilio šoninis slydimas, kuris ir turėjo lemti jo apsisukimą apie 165° prieš laikrodžio rodyklę. Būtent šios pagrindinės išvados ir lėmė pirmosios instancijos teismo pagrįstą išvadą, kad ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti ieškovui draudimo išmoką.
48. Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė sutartis, grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga tiek šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti, tiek ir jai vykdyti. Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, ypač vykdant sutartį (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą draudėjui, o šiuo konkrečiu atveju apeliantui.
49. Draudimo įstatymo 2 str. 33 d. draudžiamuoju įvykiu laikomas draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. To paties Draudimo įstatymo 92 str. 1 d. 3 p. numato, kad draudimo taisyklės turi numatyti įvykius, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų – nedraudžiamuosius įvykius. Pažymėtina, kad draudiko pareiga atlyginti žalą yra kildinama iš sutartinių įsipareigojimų – draudimo sutarties. Sudarydami draudimo sutartį apeliantas su atsakovu susitarė, kad atsakovas Taisyklių ir BDSS pagrindu įsipareigoja atlyginti tiesioginius finansinius nuostolius, padarytus ar patirtus dėl žalos apdraustam objektui, atsiradusius dėl draudimo sutartyje nurodytų įvykių, išskyrus nedraudžiamuosius įvykius. Šalys nėra ribojamos numatyti nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, išskyrus atvejus, jei šalys ar bent viena iš jų žino ar turi žinoti, kad toks įvykis būtinai įvyks. Pažymėtina, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis ir jos sąlygos šios sutarties šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str.1 d.). Dėl šios priežasties abi šalys, vykdydamos sutartį, turi laikytis Taisyklių nuostatų bei BDSS. Atitinkamai, jei įvykis patenka į Taisyklėse apibrėžtą nedraudžiamųjų įvykių kategoriją, draudikas neturi pareigos dėl tokio įvykio mokėti draudimo išmokos.
50. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas įrodė, kad transporto priemonė apgadinta ne tomis aplinkybėmis, kurias nurodė apeliantas, o kitomis aplinkybėmis, dėl to konstatuotina, kad apeliantas nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes, o tai draudikui leidžia įvykį pagrįstai laikyti nedraudžiamuoju ir todėl pagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
51. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nepagrįstai priteisė atsakovui išlaidas, susijusias su UAB „Pajūrio autorika“ atliktu automobilio „L. R. R. R. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės nustatymu, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nenagrinėti klausimai, susiję su transporto priemonės verte, žalos atlyginimu ir pan. Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl priteisiamos 350,90 Eur išlaidos už V. M. dalyvavimą teismo posėdyje, kuriame minėto liudytojo apklausa truko 30–40 min.
52. Teisėjų kolegija susipažinusi su byloje esančiais bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiais įrodymais negali pritarti apelianto nurodytiems argumentams, kadangi atsakovas pateikė UAB „Pajūrio autorika“ atliktą turto vertinimą dėl automobilio kairiojo šono apgadinimų remonto kainos nustatymo ir šia vertinimo ataskaita rėmėsi gindamasis nuo ieškinio dydžio. Vien tai, kad ieškinys buvo atmestas kitais pagrindais ir dėl ieškinio sumos pirmosios instancijos teismui nekilo būtinybės pasisakyti, nereiškia, kad atsakovo išlaidos yra nepagrįstos.
53. Dėl priteistų išlaidų už eksperto dalyvavimą pažymėtina, kad ekspertas liudyti atvyko iš Vilniaus ir dėl to sugaišo visą dieną. Ekspertas pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus, todėl patirtos išlaidos teisėtai ir pagrįstai priteistos iš bylą pralaimėjusios šalies - apelianto. Pažymėtina, kad nors apeliantas teigia, jog paskirstant bylinėjimosi išlaidas nukrypta nuo teisingumo principo, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu argumentu, kadangi atsakovo patirtas advokato atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teismas žymiai sumažino ir visų išlaidų nepriteisė, todėl darytina išvada, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstytos teisingai.
Dėl bylos procesinės baigties
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines, procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
55. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
56. Atsakovas nepateikė duomenų dėl patirtų atstovavimo išlaidų dydžio, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.