- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-02-28
- Bylos Nr.
- A-39-846-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Stasys Gudynas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. D.
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau -VMI) 2005-07-28 sprendimą Nr.68-284. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas V. R. D. pirko automobilį „Nissan X-Trail“ iš UAB „Salūnė“. Transporto priemonė, įsigyta už 21000 Lt, buvo su paslėptais defektais. Šią transporto priemonę V. R. D. planavo padovanoti pareiškėjui, todėl kreipėsi į UAB „Vadasa“, prašydamas ją įvertinti. Pasirinkdamas turto vertintojus, V. R. D. norėjo bešališkai nustatyti dovanojimui skirto turto vertę. Nepriklausomų turto vertintojų nustatyta transporto priemonės rinkos vertė - 57000 Lt. Automobilis 2004-10-25 dovanojimo sutartimi padovanotas pareiškėjui (perduotas jam valdyti prieš tris savaites iki dovanojimo sutarties sudarymo). Pareiškėjas pažymėjo, jog dovanojimo sutartis buvo tik formalus aktas, įteisinantis savininko pasikeitimą, o jo sudarymo laikotarpis nėra reglamentuotas jokiu teisės aktu. Pareiškėjo teigimu, šis sandoris negali būti traktuojamas kaip sudarytas siekiant pasinaudoti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 17 straipsnio l dalies 19 punkto nuostatomis. Pareiškėjo manymu, norėdamas įrodyti mokestinės naudos gavimo siekį, atsakovas privalėjo įrodyti, kad dovanojimo sandoris negalioja, ir nepripažinti pajamų, gautų natūra, pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjas mano, jog VMI pozicija negali būti pripažinta teisėta kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.41 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Valdydamas automobilį tris savaites iki dovanojimo įforminimo, pareiškėjas nurodė skyręs šį laiką pirkėjo paieškoms, siekiant parduoti transporto priemonę už kuo didesnę kainą, nes jam skubiai prireikė piniginių lėšų. Nepavykus surasti, automobilį pardavęs už vidutinę rinkos kainą. Pareiškėjas pažymėjo, jog automobilio pardavimas jo neįregistravus yra autotransporto priemonių registravimo tvarkos taisyklių leidžiamas ir pasinaudojimas tuo negali būti suprantamas kaip siekimas parduoti automobilį nuo įsigijimo momento. Pareiškėjas nurodė, jog nepriklausomų turto vertintojų nustatyta automobilio rinkos vertė atitiko vidutinę rinkos vertę, jis parduotas už 57000 Lt. Pareiškėjo teigimu, pagal GPMĮ 23 straipsnį bendrovė išskaičiavo iš pardavėjo 15% gyventojų pajamų mokestį ir pervedė apskaičiuotą sumą į biudžetą. UAB „Vadasa“ direktoriaus 2005-02-11 paaiškinimas patikrinimo akte neįvertintas, nenurodyta, kad jis egzistuoja ir į akto priedus jis neįtrauktas. Pareiškėjo teigimu, V. R. D. ketinimai vienareikšmiai išreikšti 2004-09-13 rašytinės formos prašyme, esančiame turto vertinimo ataskaitoje. Pareiškėjas pabrėžė neturėjęs galimybės išsamiai susipažinti su kaltinimu, kuriuo grindžiamas VMI 2005-05-04 sprendimas Nr. 17-2-73. Jo nuomone, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, V. R. D. galėjo įvertinti automobilį žymiai daugiau, tačiau dovanojimo sandorio tikslas buvo nustatyti realią rinkos vertę ir padovanoti turtą sūnui. Teigti apie mokestinę naudą ir gyventojų pajamų mokesčio vengimą, jo manymu, galima būtų tik tuo atveju, jeigu patikrinimo metu būtų nustatyta, kad pinigus už parduotą automobilį atgavo V. R. D., tačiau tokių duomenų patikrinimo akte nėra, pinigai už parduotą automobilį buvo išmokėti pareiškėjui ir liko jo nuosavybe. Tai, kad pareiškėjas yra bendrovės, pirkusios automobilį, direktorius, kaip nurodyta skunde, negali būti pagrindas vertinimui, kad automobilis įsigytas su tikslu parduoti. Pareiškėjo teigimu, sandoris sudarytas tikrąja rinkos kaina ir šalių ryšys įtakos sandorio kainai neturėjo. Skunde nurodyta, jog priimdama sprendimą inspekcija privalėjo laikytis VMI viršininko 2004-05-04 įsakymu Nr.VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 77 ir 78 punktų reikalavimų, tačiau pritaikęs Mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius nenurodė, kokios mokestinių įstatymų nuostatos buvo pažeistos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l.22-24) nurodė, jog UADBB „Antarija“ 2004-10-26 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 57000 Lt įsigijo iš pareiškėjo automobilį „Nissan X-Trail“, kurį pastarajam 2004-10-25 padovanojo jo tėvas V. R. D., dirbantis UADBB „Antarija“ administracijos vadovu. Vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, iš pareiškėjui išmokėtos 57000 litų sumos turėjo būti išskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą 8550 litų gyventojų pajamų mokestis. UADBB „Antarija“ šią pareigą įvykdė. Atsakovas pabrėžė, jog pagal GPMĮ 19 straipsnio 1 dalį, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų gali būti atimta turto įsigijimo kaina, taip pat sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Vadovaujantis šio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojas, pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją, įgyja galimybę pasinaudoti 19 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir prašyti grąžinti apskaičiuotą pajamų mokesčio permoką. Būtent šia teise ir siekė pasinaudoti pareiškėjas, prašydamas gražinti jam išskaičiuotą 8550 litų gyventojų pajamų mokestį. 2004-10-25 dovanojimo sutartyje automobilio vertė buvo nurodyta 57000 litų. Pareiškėjas jam padovanotą automobilį sekančią dieną, t.y. 2004-10-26, pardavė UADBB „Antarija“ už tą pačią sumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 punktu ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu, minėto sandorio dėka pareiškėjui atsirado galimybė nemokėti pajamų mokesčio, kadangi automobilį jam padovanojo tėvas, o UADBB „Antarija“ šis automobilis buvo parduotas už 57000 litų sumą, kuri lygi dovanojimo sutartyje nurodytai automobilio vertei. Vietos mokesčių administratorius, atsakovo manymu, teisingai įvertino patikrinimo metu surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad dovanojimo sandoriu buvo siekiama pasinaudoti minėtomis įstatymo nuostatomis ir ne tik išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, bet ir gauti mokestinę naudą, t.y. susigrąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką. Tokiu būdu, mokesčių administratorius teisėtai vadovavosi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir, apskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, pagrįstai neatsižvelgė į 2004-10-25 automobilio dovanojimo sutartį. Atsakovas pažymėjo, jog pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Šiuo atveju UADBB „Antarija“ pinigus už įsigytą automobilį išmokėjo pareiškėjui ir ši suma laikytina jo pajamomis. Būtent nuo šių pareiškėjo pajamų skaičiuotinas gyventojų pajamų mokestis. Todėl mokesčių administratorius teisėtai pareiškėjui atsisakė gražinti iš biudžeto 8550 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) atsiliepimu į skundą (b. l. 114) prašė A. D. skundo netenkinti. Tretysis suinteresuotas asmuo rėmėsi atsakovo nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 21 d. sprendimu skundą patenkino ir VMI 2005-07-28 sprendimą Nr.68-284 panaikino. Nustatyta, kad V. R. D., pareiškėjo tėvas, 2004-08-25 pirko automobilį „Nissan X-Trail“ iš UAB „Salūnė“ už 21 000 Lt. Minėtas automobilis buvo įsigytas su defektais, todėl remontuotas. V. R. D. 2004-09-13 kreipėsi į UAB „Vadasa“ dėl automobilio vidutinės rinkos vertės nustatymo. Transporto priemonę ši bendrovė įvertino 57000 Lt. 2004-10-25 V. R. D. automobilį padovanojo savo sūnui A. D. Pareiškėjas jį 2004-10-26 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UADBB „Antarija“ už 57000 Lt. UADBB „Antarija“ išskaitė ir sumokėjo į biudžetą 15 %, t.y. 8550 Lt, pajamų mokesčio nuo išmokėtos sumos. A. D. dėl minėto mokesčio perskaičiavimo ir grąžinimo 2004-11-09 kreipėsi į Inspekciją. Inspekcija patikrino A. D. mokesčių sumokėjimą nuo 2004-10-26 gautų pajamų už parduotą automobilį „Nissan X-Trail“ ir 2005-03-08 įformino patikrinimo aktą Nr.35-04-24-131 (b.l. 46-49). 2005-05-04 sprendimu Nr.17-2-73 Inspekcija patvirtino 2005-03-08 patikrinimo aktą, grąžindama pareiškėjui 3150 Lt gyventojų pajamų mokesčio (b.1.37-40). VMI 2005-07-28 sprendimu Nr.68-284 patvirtino Inspekcijos 2005-05-04 sprendimą (b.1.26-28).
Teismas nurodė, jog GPMĮ pajamas ne iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, jeigu kilnojamasis daiktas buvo įsigytas mažiau kaip prieš trejus metus, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiria prie A klasės pajamų (22 straipsnis). GPMĮ 23 straipsnis nustato, kad Lietuvos vienetai, išmokėdami sumas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas A klasės pajamoms, privalo iš jų išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. GPMĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų gali būti atimta turto įsigijimo kaina, taip pat sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Vadovaujantis šio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojas, pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją, įgyja galimybę pasinaudoti 19 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir prašyti grąžinti apskaičiuotą pajamų mokesčio permoką. Pareiškėjas, prašydamas grąžinti jam išskaičiuotą 8550 litų gyventojų pajamų mokestį, šia teise ir siekė pasinaudoti. Atsakovas, teismo konstatavimu, nepagrįstai nurodo, jog V. R. D. ir A. D., sudarę dovanojimo sandorį, savo veiksmais pažeidė Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo principą ir MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju siekis tam tikrą turtą dovanoti, o ne parduoti, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės yra leistinas ekonominis elgesys, nepažeidžiantis galiojančių teisės aktų nuostatų. Vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktu, minėto sandorio dėka pareiškėjui atsirado galimybė nemokėti pajamų mokesčio, kadangi automobilį jam padovanojo tėvas. Tačiau pasirinkti turto perleidimo būdą yra asmens teisė. Tai, kad vienas iš šių būdų asmeniui yra ekonomiškai tikslingesnis, teismo konstatavimu, nesudaro pagrindo teigti, jog jį pasirinkdamas, asmuo piktybiškai siekė išvengti pajamų mokesčio mokėjimo ar tam tikros mokestinės naudos.
Nustatyta, jog UADBB „Antarija“ transporto priemonė buvo parduota už 57000 litų sumą, kuri lygi dovanojimo sutartyje nurodytai automobilio vertei. Teismas pažymėjo, jog parduodamo daikto vertės nustatymas yra šalių susitarimo reikalas. Automobilio pardavimo kaina atitiko tikrąją rinkos kainą. Taip pat atsižvelgta į tai, jog V. R. D. pirktas automobilis „Nissan X – Trail“ buvo su defektais (b.l. 97). Juos pašalinus, turto vertė pakilo, todėl UADBB „Antarija“ minėtą transporto priemonę iš A. D. įsigijo už didesnę sumą, nei V. R. D. pirko iš UAB „Salūnė“. Pažymėta, jog turto vertę nustatė UAB „Vadasa“, turinti teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, todėl šiuo atveju dėl turto vertės nėra pagrindo abejoti. Be to, kaip nurodyta teismo sprendime, įstatyme nėra nustatyta, kokiais metodais turi būti nustatyta tikroji rinkos kaina, tai sprendžia pats gyventojas arba išmoką išmokantis asmuo. Iš byloje esančio (b. l. 93) V. R. D. 2004-09-13 prašymo įvertinti automobilį nustatyta, jog prašyme turto vertinimo tikslas nurodomas nebuvo. Todėl atsakovo paaiškinimas, kad V. R. D. jau 2004-09-13 žinojo apie numatomą automobilio pardavimą įvertintas kritiškai kaip nepagrįstas objektyviomis aplinkybėmis. Nurodyta, jog tai, kad V. R. D., siekdamas įvertinti automobilį „Nissan X – Trail“, neišreiškė turto vertinimo tikslo, patvirtino ir turto vertinimą organizavusi UAB „Vadasa“ savo 2005-05-16 paaiškinime (b.1.17). Padaryta išvada, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, kad V. R. D. ir A. D., būdami susiję giminystės ryšiais, sąmoningai įformino automobilio dovanojimą, siekdami įteisinti didesnę turto įsigijimo kainą, kad vėliau parduodant šį turtą, sumažintų kainų skirtumą tarp turto pardavimo ir įsigijimo kainų bei atitinkamai išvengtų GPMĮ 5 ir 6 straipsniuose numatyto mokesčio mokėjimo. Teismas pažymėjo, jog įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui. Mokesčio administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, negali remtis prielaidomis ir spėliojimais. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog transporto priemonės naudojimas negali būti suprantamas kaip siekimas parduoti ją nuo įsigijimo momento. Be to, atsižvelgta į tai, jog pareiškėjo sąskaitos išrašas (b. l. 11) liudija, kad jam jau 2005-08-08 buvo sugrąžinta 8549 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma. Padaryta išvada, jog skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas neatsižvelgiant į faktines sandorių sudarymo aplinkybes, remiantis prielaidomis ir spėliojimais, neteisėtas savo esme, todėl naikintinas.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo 2005-07-28 sprendimą Nr. 68-284 palikti nepakeistą. Atsakovės manymu, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas. Atsakovė remiasi GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalies 19 ir 21 punktais, 32 straipsnio 2 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi. Atsakovė nurodo, jog pats pareiškėjas skunde teismui pripažino 3 savaites iki dovanojimo įforminimo ieškojęs automobilio pirkėjo. Faktas, kad V. R. D. jam dovanojo automobilį, atsakovo manymu, įrodo, kad automobiliu nei vienas, nei kitas nesiekė naudotis, kad jų tikslas buvo gauti kuo didesnę naudą iš automobilio perpardavimo. Atsakovė pažymi, kad 2004-10-26 automobilio pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas per pakankamai trumpą laiką nuo dovanojimo sutarties sudarymo - sekančią dieną. Atsakovė paaiškina, kad tuo atveju, jei V. R. D. būtų pats pardavęs automobilį UADBB „Antarija“, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 ir 19 straipsniais, jo pajamos būtų apmokestintos 15 procentų pajamų mokesčio tarifu. Tai rodo, kad sudarant dovanojimo sandorį buvo siekiama tik išvengti pajamų mokesčio mokėjimo ir gauti 5400 Lt mokestinę naudą. Atsakovas pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo normos įgalina mokesčių administratorių vertinti mokesčio mokėtojo gaunamų pajamų apskaičiavimo teisingumą remiantis įrodymų visuma, ne vien tik civiliniu sandoriu. Atsakovas teigia tik iš teismo sprendimo sužinojęs, kad dar 2005-08-08 tretysis suinteresuotas asmuo į pareiškėjo sąskaitą pervedė 8549 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą, tačiau mano, jog ši aplinkybė ginčo nagrinėjimui esminės reikšmės neturi.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais sutinkanti.
A. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas pažymi, kad jo ir V. R. D. paaiškinimuose aiškiai nurodyta automobilio pardavimo priežastis - skubus piniginių lėšų poreikis apmokėti už buto įrengimo paslaugas. Jo teigimu, tėvo tikslas buvo automobilį padovanoti sūnui, o ne siekti naudos. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu dėl sandorių tarp glaudų ryšį turinčių šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003). Pareiškėjo manymu, teismas teisingai įvertino jo veiksmus, nes apmokestinimo požiūriu sandorio sudarymo trukmė, trumpesnė kaip trys metai nuo registruojamo daikto įsigijimo, užtraukia tas pačias pasekmes. Atsakovas, pareiškėjo teigimu, remiasi prielaidomis, nenurodo, kokios sprendimo nuostatos prieštarauja Civiliniam kodeksui, Mokesčių administravimo bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymams. Pareiškėjas pažymi, jog automobilio dovanojimo kaina atitiko tikrąją rinkos kainą, kaip to reikalauja Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarka, sandoris atitiko tikruosius šalių ketinimus, gyventojų pajamų mokestis buvo išskaičiuotas ir sumokėtas. Visi atsakovo samprotavimai dėl V. R. D. motyvų, pareiškėjo manymu, yra neobjektyvūs, neatitinka faktinių aplinkybių, niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išsamiai susipažinti su kaltinimu, kuriuo grindžiamas Inspekcijos 2005-05-04 sprendimas Nr. 17-2-73, todėl buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo tik iš teismo sprendimo sužinoti, kad 2005-08-08, t.y. dar vykstant mokestiniam ginčui, tretysis suinteresuotas asmuo į pareiškėjo sąskaitą pervedė 8549 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumą, nes tokios procedūros yra griežtai kontroliuojamos, jeigu jos prieštarautų GPMĮ nuostatoms, arba tai būtų padaryta dėl klaidos, atsakovo iniciatyva tokia klaida turėjo būti ištaisyta, pareikalaujant grąžinti pervestą sumą. Pareiškėjas teigia, realizuodamas savo įstatyminę teisę, įtvirtintą GPMĮ 32 straipsnio 1 dalyje, teisėtai ir pagrįstai kreipęsis į Inspekciją, prašydamas perskaičiuoti pajamų mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Byloje nustatyta, kad 2004 m. rugpjūčio 25 d. V. R. D. už 21000 litų nusipirko automobilį Nissan X-Trail. Šį automobilį 2004 m. spalio 25 d. jis padovanojo savo sūnui A. D., t. y. pareiškėjui. Dovanojimo sutartimi šalys automobilį įvertino 57000 litų. Sekančią dieną, t. y. 2004 m. spalio 26 d. pareiškėjas automobilį už 57000 litų pardavė uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Antarija“, kurios direktorius yra pareiškėjo tėvas V. R. D.
Kadangi pareiškėjo gautos už parduotą automobilį pajamos priskirtinos gyventojo A klasės pajamoms, pirkėjas išskaitė iš pareiškėjo pajamų 15 procentų, t. y. 8550 litų pajamų mokestį ir sumokėjo į biudžetą, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatomis. Mokesčių administratorius atsisakė sugrąžinti pareiškėjui 5400 litų sumokėto pelno mokesčio dalį. Pirmosios instancijos administracinis teismas, naikindamas mokesčių administratoriaus sprendimą, padarė išvadą, kad automobilio kaina atitiko tikrąją rinkos kainą, nes V. R. D. nupirkus automobilį už 21000 litų buvo pašalinti automobilio defektai ir todėl automobilio vertė padidėjo iki 57000 litų. Tačiau tokios teismo išvados patikimais įrodymais nepagrįstos.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos, gautos dovanojimo būdu iš tėvų. Kadangi automobilį dovanojimo sutartimi įvertintą 57000 litų pareiškėjui padovanojo tėvas, pareiškėjui atsirado galimybė nemokėti pajamų mokesčio šį automobilį pardavus. Tačiau, kaip nustatyta byloje, pareiškėjo tėvas automobilį įsigijo už 21000 litų ir greitai jį padovanojo pareiškėjui, o pareiškėjas jau sekančią dieną po dovanojimo sutarties sudarymo automobilį už 57000 litų pardavė įmonei, kuriai vadovauja pareiškėjo tėvas. Byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, kad po to, kai automobilį nupirko pareiškėjo tėvas, į šį automobilį būtų buvę investuota, kad jo vertė būtų padidėjusi iki 57000 litų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mokesčių administratoriui buvo pagrindas prieiti prie išvados, kad automobilis buvo dovanojamas pareiškėjui, siekiant įteisinti didesnę šio automobilio įsigijimo kainą, kad po to automobilį parduodant nebūtų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo, nuo kurio yra skaičiuojamas pajamų mokestis. Darytina išvada, kad automobilio dovanojimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą gauti mokestinę naudą. Todėl mokesčių administratoriui buvo pagrindas vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir apskaičiuojant mokestį, taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Teismo sprendime išdėstyti formalūs argumentai neatspindi tikrųjų bylos aplinkybių. Dėl to teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. D. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.