Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Miliuvienės, Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Dovilei Armalytei, atsakovo atstovei Gabijai Damalakaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. R. B. ir J. B., trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui advokato padėjėjui Kornelijui Pivoriūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Idea prima“ patikslintą skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. R. B. ir J. B. dėl sprendimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Idea prima“ padavė teismui patikslintą skundą (b. l. 4-7), kuriame prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-02-26 sprendimą Nr. SPR-12 ta apimtimi, kurioje nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Idea prima“ dėl LR visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Informavimo įstatymas) 22 str. 8 d. 1 ir 4 punktų, 19 str. 2 dalies, 3 str. 3 dalies ir 41 str. 2 d. 1 punkto nuostatų pažeidimo.

Skunde paaiškina, kad pagal Informavimo įstatymo 49 str. 1 dalį Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Informavimo įstatymo nuostatos. Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse ir kt. (Informavimo įstatymo 49 str. 5-6 d., 50 str. 1 d.). Atlikdamas jam pavestas funkcijas, Žurnalistų etikos inspektorius turi teisę priimti įstatyme numatytus sprendimus. Žurnalistų etikos inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų. Kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos (Informavimo įstatymo 49 str. 10 d.). Nagrinėjamu atveju J. R. B. ir J. B. į Žurnalistų etikos inspektorių su skundu kreipėsi 2008-10-03, patikslintą skundą pateikė 2008-11-06. Žurnalistų etikos inspektorius atlikdamas tyrimą ir priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė Informavimo įstatyme numatytus skundų nagrinėjimo terminus, nes nuo patikslinto skundo pateikimo iki sprendimo priėmimo praėjo beveik 4 mėnesiai.

Nurodo, kad publikacijoje „Prie Bebrūsų laužomos ietys“ (mėnraštis „Molėtų vasara“, Nr. 1) išspausdinta stendo, kuriame patalpintas ne žurnalisto kurtas tekstas, nuotrauka, todėl stende esančio teiginio autorystė negali būti priskirta UAB „Idea prima“ ar jos vardu veikiantiems asmenims. Dėl šių aplinkybių pati nuotrauka, kurioje užfiksuotas stendas, negali žeminti J. B. garbės ir orumo, negali būti „šmeižikiška“ (kaip nurodyta skunde), kadangi ji – tam tikro realaus atvaizdo fiksacija. Publikacijoje išdėstytame žurnalisto komentare „Praėjusių metų liepą vienas „Giedritos“ atstovų savo rankomis suniokojo „Belvilio“ turtą (stulpelius)“ J. B. nėra minimas, J. B. susitapatinimas su publikacijoje minimu asmeniu yra tik J. B. prielaida, todėl toks komentaras negalėjo ir negali žeminti J. B. garbės bei orumo. Remiasi Informavimo įstatymo 54 str. 1 d. 7 p., 2 str. 33 d. nuostatomis.

Pažymi, kad žurnalistas pateikė komentarą (kaip ir nurodoma sprendime) grįsdamas jį informacija, išdėstyta Molėtų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo Andriaus Kuliešiaus 2007-08-28 nutarime nepradėti ikiteisminio tyrimo. Publikacijos paskelbimo metu Širvintų apylinkės teismas dar nebuvo priėmęs išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. PK-45-522/2008, tačiau žurnalistas disponavo informacija, oficialiai patvirtinta pareigūno. Tiek pareigūno pasirinktos formuluotės, tiek jų dėstymo stilius galėjo suklaidinti žurnalistą, tačiau nebūdamas teisės specialistas jis objektyviai negalėjo numatyti, kad pareigūno nutarime išdėstytais teiginiais jis negali remtis publikacijoje kaip patikimais įrodymais. Be to, žurnalistinio tyrimo metu, rengiant straipsnį spaudai, įvykio liudininkai patikino žurnalistą, kad J. B. kartu su savo pažįstamu asmeniu atsinešė stulpeliams nugriauti reikalingus įrankius ir stulpelius nugriovė. Daro išvadą, kad Žurnalistų etikos inspektorius nepagrįstai konstatavo Informavimo įstatymo 22 str. 8 d. 1 ir 4 p., 19 str. 2 d., 3 str. 3 d. ir 41 str. 2 d. 1 p. nuostatų pažeidimą.

Nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma viena iš esminių demokratinės visuomenės ir konkretaus individo raidos sąlygų. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti įtvirtinta ir LR Konstitucijos 25 str. 1 d., o antrojoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotu skirtumu tarp EŽTK 10 str. vartojamų sąvokų „informacija“ ir „idėjos“, esminius nuomonės reiškimo laisvės kriterijus. Pažymi, kad žiniasklaida turi pareigą skleisti ne tik „neutralią“ informaciją ir idėjas, bet ir tokią informaciją kuri įžeidžia ar šokiruoja visuomenę. Visuomenės informavimo priemonės, neperžengdamos nustatytų nacionalinio saugumo interesų apsaugos tikslų ir nepažeisdamos „teismo valdžios autoriteto“, privalo informuoti visuomenę apie jai aktualius dalykus. Skleidžiama informacija turi būti paremta socialiniais poreikiais, t. y. būtina visuomenei.

Teigia, kad nagrinėjamoje publikacijoje pateikta visuomenei aktuali ir reikšminga informacija, atliktas žurnalistinis tyrimas dėl kaimo turizmo sodybų veiklos, sąlygų ir kitų svarbių dalykų, todėl laikytina, kad žurnalistas įgyvendindamas teisę rinkti ir skleisti informaciją nepažeidė Informavimo įstatymo nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti, remiantis skunde nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad mėnraštis „Molėtų vasara“ nėra užsakomasis, UAB „Belvinis“ nebuvo UAB „Idea prima“ klientas.

Viešosios informacijos rengėjo, paskelbusio kito asmens (informacijos šaltinio) pateikiamas žinias, pareiga įsitikinti skleidžiamos informacijos teisingumu kyla iš Informavimo įstatymo, kuris imperatyviai nustato pareigą neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (22 str. 8 d. 4 p.), ir draudimą platinti tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją (19 str. 2 d.). Viešosios informacijos rengėjas turėjo diskreciją spręsti, kokią informaciją ar fotonuotraukas spausdinti leidinyje, o skelbdamas informaciją, turėjo atsižvelgti į Informavimo įstatymo reikalavimus, privalėjo būti apdairus ir rūpestingas, įsitikinti planuojamų skelbti faktų teisingumu. Tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, kai buvo ruošiamasi viešai paskelbti informaciją apie asmens įvykdytą nusikalstamą veiką.

Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktomis „žinios“ ir „nuomonės“ sampratomis. Publikacijoje paskelbtų teiginių tikrumą galima patikrinti įrodymo priemonėmis, todėl jie laikytini paskelbtomis žiniomis. Teiginiai suformuluoti vienareikšmiškai, kaip perteikiantys informaciją apie realiai įvykusius faktus, publikacijoje nekeliama jokių abejonių dėl tokių įvykių tikrumo. Nurodo, kad žurnalistas galėjo kreiptis į pačius Molėtų rajono policijos komisariato pareigūnus, kad būtų išsiaiškinta jų surašyto dokumento prasmė. Širvintų apylinkės teismo 2008-10-10 nuosprendis įrodo, kad J. B. neatliko turto sunaikinimo veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmens garbės ir orumo gynimo bylose, tai, jog paskelbtos žinios atitinka tikrovę, turi įrodyti jas paskelbęs asmuo. Šiuo atveju pareiškėja privalėjo turėti ir skundo nagrinėjimo metu pateikti tai įrodančias aplinkybes, tačiau tokių aplinkybių nepateikė.

Teigia, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi viešosios informacijos rengėjo teise rinkti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kituose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose laiduojama informacijos laisvė, bet kartu pripažįstama, jog teisė skleisti informaciją nėra absoliuti.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-02-26 sprendimo Nr. SPR-12 „Dėl publikacijoje „Apkartusi buvusio prokuroro kaimynystė“ („Valstiečių laikraštis“, 2008-04-05, Nr. 25/8735), „Utenos apskrities valdžia išparceliavo ežero pakrantę“ („Valstiečių laikraštis“, 2008-09-24, Nr. 74/8784), „Prie Bebrūsų laužomos ietys“ (mėnraštis „Molėtų vasara“, Nr. 1) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria nuspręsta įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Idea prima“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 8 d. 1 ir 4 punktų, 19 str. 2 dalies, 3 str. 3 dalies ir 41 str. 2 d. 1 punkto nuostatų pažeidimo (b. l. 103-113).

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad mėnraštyje „Molėtų vasara“ Nr. 1 buvo išspausdinta publikacija „Prie Bebrūsų laužomos ietys“ (b. l. 124-125). 2008 m. spalio 3 d. atsakovas gavo trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, 2008 m. lapkričio 6 d. – skundo patikslinimą (b. l. 56-58, 60-62), kuriuose tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad publikacijoje paskelbta tikrovės neatitinkanti, jų garbę ir orumą žeminanti bei pažeidžianti teisę į privatumą informacija. Išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, Žurnalistų etikos inspektorius 2009-02-26 priėmė sprendimą Nr. SPR-12 (b. l. 103-113), kuriuo, be kita ko, įspėjo viešosios informacijos rengėją – UAB „Idea prima“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 8 d. 1 ir 4 punktų, 19 str. 2 dalies, 3 str. 3 dalies ir 41 str. 2 d. 1 punkto nuostatų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 dalyje suformuluotas vienas pagrindinių visuomenės informavimo principų, nustatantis, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. To paties įstatymo 22 str. 8 d. 1 punktas nustato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją šmeižiančią įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Minėto įstatymo 22 str. 8 d. 4 punktas skelbia, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. To paties įstatymo 2 str. 69 dalyje nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (2 str. 33 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 p. pažymėjo, kad atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis tomis sampratomis, jog faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įstatyme numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt.

Taigi, atribojant žinią nuo nuomonės, turi būti analizuojamas pačios paskleistos informacijos būdas – publikacijos turinys, jos tekstas, kontekstas, iliustracinė medžiaga.

Iš mėnraščio „Molėtų vasara“ Nr. 1 publikacijoje „Prie Bebrūsų laužomos ietys“ paskelbto teksto ir šalia išspausdintų nuotraukų (b. l. 124-125) nustatyta, kad buvo paskleista informacija, kad J. B. suniokojo UAB „Belvilis“ turtą, kad šį atvejį tyrė policija, kuri nustatė nusikalstamos veikos požymių („Praėjusių metų liepą vienas „Giedritos“ atstovų savo rankomis suniokojo „Belvilio“ turtą (stulpelius)“, „J. B. 2007 m. sunaikino UAB „Belvilis“ turtą taip, anot policijos, įvykdydamas veiką pagal baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. ir piktybiškai naudojasi mūsų turtu savo reikmėm“). Pareiškėjos teigimu, pateikdamas šią informaciją žurnalistas rėmėsi Molėtų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo 2007-08-28 nutarimu Nr. 74-S-4216 nepradėti ikiteisminio tyrimo (b. l. 78-79, 95), kuriame nutarta nepradėti ikiteisminio tyrimo J. B. atžvilgiu pagal LR BK 187 str. 1 d., nes ši nusikalstama veika priskiriama prie privataus kaltinimo bylų ir jose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Minėtame nutarime pagal G. M. pareiškime išdėstytas faktines aplinkybes policijos tyrėjas nustatė, kad šioje J. B. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 1 d., požymiai, tačiau tai nereiškia, kad J. B. įvykdė minėtą nusikalstamą vieką ar atliko G. M. pareiškime nurodytus veiksmus. Taigi, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo paskleista neatitinkanti tikrovės informacija.

Teismas pažymi, kad žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens dalykinę reputaciją ar gerą vardą. Žeminančios žinios – tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir panašiai.Teismas sprendžia, kad publikacijoje „Prie Bebrūsų laužomos ietys“ (mėnraštis „Molėtų vasara“ Nr. 1) paskleista informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai žeminanti jo garbę ir orumą. Pažymėtina ir tai, kad Širvintų apylinkės teismas 2008-10-10 priėmė išteisinamąjį nuosprendį (b. l. 63-64, 81, 83, 96-97) J. B. atžvilgiu, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad atsakovas pažeidė Visuomenės informavimo įstatyme nustatytus skundo nagrinėjimo terminus. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą ir jo patikslinimą atsakovas gavo atitinkamai 2008-10-03 ir 2008-11-06 (b. l. 56-58, 60-62), o sprendimą priėmė 2009-02-26 (b. l. 103-113). Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų. Kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos. Vadovaujantis šia nuostata, atsakovas sprendimą turėjo priimti 2009-02-07. Atsakovas taip pat sutinka, kad buvo praleistas įstatymu nustatytas terminas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik tokie, dėl kurių galimai priimamas neobjektyvus spendimas, gali būti pagrindu ir patį sprendimą pripažinti neteisėtu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas laiko, kad įstatymu nustatyto termino praleidimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, nes byloje esantys įrodymai (b. l. 56-91) patvirtina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo ištirtas išsamiai, o dėl didelės apimties tyrimas užtruko.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad priimdamas sprendimą atsakovas pagal savo kompetenciją išnagrinėjo jam pateiktą skundą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjos patikslintas skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Idea prima“ patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.