Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimo, kuriuo V. T. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., nubaustas 1000 Lt bauda su gautų pajamų iš šios veiklos – 1280 Lt, konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. pagal ATPK 173 str. 1 d. teismo nubaustas už tai, kad 2013 m. balandžio 11 d. 15.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlikus V. T. vykdomos veiklos operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad V. T. jam priklausančiu lengvuoju automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė individualią taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-11-05 išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal V. T. patikrinimui pateiktus dokumentus, jo rašytą paaiškinimą nustatyta, kad V. T. vykdė individualią taksi veiklą – vežė keleivius už atlygį, buvo sudaręs sutartį dėl dispečerio paslaugų su UAB „V“ (duomenys pakeisti) (į.k. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu 2012-11-19 – 2013-02-28 iš vykdytos veiklos gavo 1280 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, gaudamas pajamas išrašė pinigų priėmimo kvitus, kuriuose paslaugos pavadinimą įrašė kaip auto nuomą, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, šiais veiksmais pažeisdamas 1996-11-19 Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso Nr. I-1628 18 str. 12 d. ir 2011-12-09 Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas, kad jo veika atitinka ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nutarime turėjo pagrįsti visų jos sudėties elementų buvimą, tačiau to nepadarė. Apelianto manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jam inkriminuojamoje veikoje esant pagrindinį objektyviosios pusės požymį - jos priešingumą teisei. Apeliantas nurodo, kad iš to, kas nurodyta Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-04-11 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448-202, matyti, jog per laikotarpį nuo 2012-11-19 iki 2013-03-16 žurnale apeliantas iš viso įregistravo 80 operacijų ir gavo 5080 Lt pajamų. Apelianto veiklą, iš kurios jis gavo 3800 litų pajamų pagal 2012-10-30 sutartį su UAB „O“ (duomenys pakeisti) (b.1. 38-40), kvalifikavo kaip nuomą, ir dėl šios veiklos pažeidimų nenustatyta. Tuo tarpu veiklą, iš kurios jis gavo 1280 litų pajamų, kvalifikavo kaip taksi veiklą, vykdytą neturint privalomo leidimo. Pasak apelianto, Mokesčių inspekcija tokią išvadą padarė remdamasi šešiais pinigų priėmimo kvitais, išrašytais G. Č. vardu (serija BLAA Nr. nuo 0078645 iki 0078650), bendrai 1200 litų sumai, taip pat pinigų priėmimo kvitu Serija VT Nr. 2, išrašytu M. F. 25 Lt sumai, kvitu Serija VT Nr. 3, išrašytu J. 20 Lt sumai, kvitu Serija VT Nr. 6, išrašytu L. G. 35 Lt sumai, bei 2012-11-08 „Dispečerinės paslaugų teikimo sutartimi“ su UAB „V“ (duomenys pakeisti) (b.1. 8,9). Apeliantas pažymi, kad iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas jo vykdytą veiklą, iš kurios gavo 1280 Lt pajamų, taip pat kvalifikavo kaip keleivių vežimą lengvuoju automobiliu taksi, o ne lengvojo automobilio nuomą teikiant vairavimo paslaugas, tačiau, anot apelianto, ši teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta, kadangi neparemta nei konkrečiais byloje esančiais įrodymais, nei teisės aktų nuostatomis.

Apelianto nuomone, byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog ir likusiuose trijuose epizoduose buvo vykdomas keleivių vežimas taksi, kadangi neturi tokiai veiklai būdingų požymių. Vien aplinkybė, jog dviem atvejais iš jų rašytinės sutartys taip pat nebuvo sudarytos, tam nėra pakankamas pagrindas, remiantis jau anksčiau išdėstytais argumentais. Tuo tarpu apelianto ir liudytojo T. J. parodymuose užfiksuota, jog M. F. 2012 m. gruodžio 8 d. (kvitas serija VT Nr. 2) ir Jurij 2012 m. gruodžio 13 d. (kvitas serija VT Nr. 3), vežti ne pagal taksi iškvietimą, bet Lietuvos krepšinio federacijos prašymu, iš anksto susitarus telefonu. Svečiai sumokėjo už automobilio nuomą, t. y. ne už nuvažiuotą kelią, bet už naudojimosi automobiliu laiką: M. F. 25 Lt, J. 20 Lt (kvitai išrašyti jų vardu už „auto nuomą“ (b.l. 20)). Apeliantas nurodo, kad trečiuoju atveju L. G. vežtas pagal rašytinę 2013-02-23 Transporto priemonės, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (automobilio nuomos su vairuotojo samdymu) sutartį (b.1. 37). Pasak apelianto, sutartis buvo pateikta teismui, tačiau teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai per laikotarpį nuo 2012-11-19 iki 2013-03-20 apeliantą siejo iš esmės tik su keliais asmenims, o ne su daugeliu, kaip yra teikiant taksi paslaugas, kad jų pagrindas - ne momentiniai iškvietimai, kurių tikslas - nugabenti asmenį į tam tikrą paskirties punktą, bet išankstiniai susitarimai dėl laikino naudojimosi automobiliu, kad iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) nebuvo priimtas nė vienas užsakymas, kad atsiskaityta ne pagal nustatytus tarifus, bet pagal nuomos trukmę, ir nėra kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog apelianto vykdyta veikla atitinka keleivių vežimo taksi požymius, apelianto nuomone, nebuvo ir nėra pagrindo ją kvalifikuoti kaip tokią. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju jo veikoje nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties ir taikyti jam administracinę atsakomybę nebuvo pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl ATPK 173 str. 1 d.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog V. T. jam priklausančiu lengvuoju automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė individualią taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-11-05 išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), vežė keleivius už atlygį, buvo sudaręs sutartį dėl dispečerio paslaugų su UAB „V“ (duomenys pakeisti) (į.k. (duomenys neskelbtini)), laikotarpiu 2012-11-19 – 2013-02-28 iš vykdytos veiklos gavo 1280 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, gaudamas pajamas išrašė pinigų priėmimo kvitus, kuriuose paslaugos pavadinimą įrašė kaip auto nuomą, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d.

ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teisiniai santykiai per laikotarpį nuo 2012-11-19 iki 2013-03-20 jį siejo iš esmės tik su keliais asmenimis, o ne su daugeliu, kaip yra teikiant taksi paslaugas, kad jų pagrindas - ne momentiniai iškvietimai, kurių tikslas - nugabenti asmenį į tam tikrą paskirties punktą, bet išankstiniai susitarimai dėl laikino naudojimosi automobiliu, kad iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) nebuvo priimtas nė vienas užsakymas, kad atsiskaityta ne pagal nustatytus tarifus, bet pagal nuomos trukmę, ir nėra kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog apelianto vykdyta veikla atitinka keleivių vežimo taksi požymius, todėl, apelianto nuomone, nebuvo ir nėra pagrindo ją kvalifikuoti kaip tokią. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju jo veikoje nebuvo ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties ir taikyti jam administracinę atsakomybę nebuvo pagrindo.

CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Apeliantas nurodo, kad būtent šios rūšies sutarčių pagrindu jis ir teikė paslaugas klientams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju buvo pateikta 2013-02-23 Transporto priemonės teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (automobilio nuomos su vairuotojo samdymu) sutartis, sudaryta tarp V. T. ir L. G. (b.1. 37), todėl šis epizodas šalinamas iš kaltinimo. Tačiau tai neturi įtakos V. T. veikos kvalifikavimui pagal ATPK 173 str. 1 d. Byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių V. T. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t. y. nebuvo daugiau pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis teikė minėtas paslaugas.

Apeliantas nurodo, kad bylos medžiagoje užfiksuota, jog Lietuvos U16 merginų krepšinio komandos trenerę G. Č. ir žaidėjas 2012 m. lapkričio 19-21 d. (kvitai serija BLAA Nr. 0078645, serija BLAA Nr. 0078646, serija BLAA Nr. 0078647) ir 2013 m. sausio 28-30 d. (kvitai serija BLAA Nr. 0078648, serija BLAA Nr. 0078649 ir serija BLAA Nr. 0078650) jis vežiojo T. J., kuris yra Lietuvos krepšinio federacijos jaunimo rinktinių direktorius, prašymu. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo ir liudytojo T. J. parodymuose užfiksuota, jog M. F. 2012 m. gruodžio 8 d. (kvitas serija VT Nr. 2) ir J. 2012 m. gruodžio 13 d. (kvitas serija VT Nr. 3), vežti ne pagal taksi iškvietimą, bet Lietuvos krepšinio federacijos prašymu, iš anksto susitarus telefonu. Pažymėtina, kad rašytinės sutartys nei vienu, nei kitu atveju nebuvo sudarytos, todėl nurodyti duomenys nepatvirtina, kad V. T. teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, kadangi, kaip minėta, transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė, o įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. T. jam priklausančiu lengvuoju automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė individualią taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-11-05 išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11), vežė keleivius už atlygį, buvo sudaręs sutartį dėl dispečerio paslaugų su UAB „V“ (duomenys pakeisti) (b. l. 36), laikotarpiu 2012-11-19 – 2013-02-28 iš vykdytos veiklos gavo 1280 Lt pajamų, kurias apskaitė gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 12-15), gaudamas pajamas išrašė pinigų priėmimo kvitus, kuriuose paslaugos pavadinimą įrašė kaip auto nuomą (b. l. 20-22), tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi.

Aptartos aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. T. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012-11-19 iki 2013-02-28, šioje dalyje realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, V. T. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, plafono su užrašu TAKSI, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. T. individualią veiklą vykdė nuo 2012-11-19 iki 2013-02-28, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis V. T. minėtu laikotarpiu gavo 1280 Lt pajamų (b. l. 12-15). Remiantis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo V. T. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį. Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad V. T. pažeidimas, numatytas ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimas šioje dalyje paliekamas nepakeistu.

Dėl nuobaudos.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą; 2 dalyje – kad pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra institucijos, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Iš to seka, jog apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas skundo ribų, jei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtis gali būti pagerinama, todėl nors skundo dėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo nėra gauta, teismas pasisako šiuo klausimu.

ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.

Pagal ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

ATPK 30¹ str. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas.

Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, kad jis nesusijęs su šiurkščiu norminių aktų reikalavimų pažeidimu, į pažeidėjo asmenybę, tai, kad jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad V. T. pirmą kartą padarė tokio pobūdžio pažeidimą, į teismų praktiką analogiškose bylose, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, jo atžvilgiu taikytinos ATPK 30¹ str. nuostatos ir skirtina švelnesnė nei sankcijoje numatyta nuobauda – bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutarimą pakeisti: panaikinti nutarimo dalį, kuria V. T. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., paskirta 1000 Lt bauda su gautų pajamų iš šios veiklos – 1280 Lt, konfiskavimu.

V. T. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., vadovaujantis ATPK 30¹ str., paskirti 1000 Lt baudą be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.