Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Ž. gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. Ž. (P. Ž.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš P. Ž. priteista nukentėjusiajam V. J. (V. J.) 2 533 Eur turtinei žalai ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent:

2015 m. lapkričio 19 d. apie 21 val. prie pastato (duomenys nekslebtini), tyčia sudavė ne mažiau kaip 8 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas V.J. (V.J.), padarydamas jam masyvią poodinę kraujosruvą veido kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą su muštinėmis žaizdomis pakaušio srityje, nosikaulių skeveldrinį lūžį, poodinę kraujosruvą kairio klubo srityje, odos nubrozdinimus abiejose plaštakose ir dešinio sėdmens srityje, krūtinkaulio kūno bei daugybinius abipusius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu kairėje pusėje ir kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės ertmę, minkštųjų audinių kraujosruvas lūpų gleivinės kairėje pusėje, kairiojo žandinio raumens projekcijoje, kairio smilkininio raumens projekcijoje ir pakaušio srityje – sužalojimus, kurių visuma vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, pilvo sumušimą su kepenų plyšimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę – sužalojimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kas komplikavosi ūminiu kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, pohemoraginiu šoku, ūminiu širdies veiklos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu, dėl to nukentėjusysis 2015 m. lapkričio 19 d. 21.30 val. (duomenys nekslebtini), greitosios pagalbos automobilyje, mirė, ir tokiu būdu P.Ž. tyčia nužudė V.J.

Nuteistasis savo kaltės nepripažino, o teismas rėmėsi tik nenuosekliais liudytojo M. D. (M. D.) parodymais. Kitų liudytojų, kurie būtų matę įvykio aplinkybes, byloje nenustatyta. Liudytojas M. D. parodė, kad prieš įvykį jis su nuteistuoju, nukentėjusiuoju ir dar vienu vyriškiu girtavo Eišiškių kaime netoli ,,Maxima“ parduotuvės. Jeigu P. Ž. būtų agresyviai nusiteikęs ir rėkaudamas sudavęs smūgius nukentėjusiajam, neabejotinai įvykį būtų girdėję ar matę kiti asmenys, tačiau byloje liudiję kaimynai apie įvykį girdėjo iš kitų asmenų pasakojimų ir negalėjo kategoriškai pasakyti, kas kaltas dėl nukentėjusiojo mirties. Be to, ištyrus P. Ž. drabužius, kuriuos jis vilkėjo įvykio dieną, nerasta nei nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, nei mikropluošto dalelių.

Teismas pašalino iš kaltinimo P. Ž. aplinkybę, jog jis V. J. nužudė tarpusavio konflikto metu, nenustatęs jokių objektyvių duomenų. Taigi kyla pagrįstas klausimas dėl nusikaltimo motyvo, kuris dar labiau verčia abejoti P. Ž. kalte.

Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl, nesant patikimų kaltės įrodymų, P. Ž. išteisintinas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras bei nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. Ž. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. Ž. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl P. Ž. kaltės

Nuteistojo P. Ž. gynėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, kad byloje nėra jokių ginamojo kaltės įrodymų, išskyrus nenuoseklius liudytojo M. D. parodymus.

Šio liudytojo parodymai iš tiesų nėra visiškai nuoseklūs. Skirtingu laiku duodant parodymus, skyrėsi kai kurios aplinkybės, savo paties ir P. Ž. veiksmų seka, tačiau tai paaiškinama liudytojo neblaivumu įvykio metu ir, esant tokios būklės, ribotu gebėjimu atsiminti visas detales. Tačiau liudytojo parodymai dėl esminių aplinkybių, susijusių su P. Ž. naudotu smurtu prieš nukentėjusįjį V. J., nesikeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Liudytojo M. D. nurodytos aukos kūno vietos, kur smūgiavo P. Ž., iš esmės atitinka specialisto išvados Nr. M 1603/15 (01) duomenis (t. 1, b. l. 52–59), kurių liudytojas negalėjo žinoti, pats nematęs smurto.

Tiesa, liudytojas M. D. nevienodai dėstė aplinkybes apie matyto P. Ž. smurto apimtį (tik spardė ar ir mušė rankomis), tačiau, viena vertus, tai neturi įtakos kaltininko veikos kvalifikavimui, kita vertus, parodymų tikslumas priklauso nuo pareigūno atliktos apklausos kokybės. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo liudytojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, kuriais negali būti grindžiamas nuosprendis.

Teisėjų kolegija detaliai nekartoja šio ir kitų liudytojų parodymų, nes jie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, ir juos mini tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinio skundo argumentus.

Pirmą kartą duodamas parodymus (t. 1, b. l. 99–102), liudytojas M. D. teigė, kad, jam grįžus iš baro nusipirkus degtukų ir ant suoliuko neradus P. Ž. bei kitų asmenų, užėjęs už pastato kampo pamatė ant žemės gulintį V. J. ir jį spardantį P. (Ž.).

Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 103–110) liudytojas M. D. vaizdžiai pademonstravo matytą P. Ž. smurtą, duodamas analogiškus, tik detalesnius parodymus.

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 113–114), liudytojas M. D. papildė, kad P. Ž. ne tik V. J. spardė, bet ir jį mušė rankomis.

Teisėjų kolegija tokios papildomos aplinkybės nevertina kaip parodymų nenuoseklumo atsižvelgdama į tai, jog šį kartą liudytoją apklausė ne tyrėja, bet teisėjas, dalyvaujant prokurorui ir kitiems asmenims, kurie pagal baudžiamojo proceso nuostatas galėjo tikslinti liudytojo parodymus, užduoti papildomų klausimų.

Be to, specialisto išvadoje Nr. G 3961/15 (01) nurodyti nuteistojo P. Ž. dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus sužalojimai, padaryti 4–7 paros iki apžiūros 2015 m. lapkričio 25 d. (t. 2, b. l. 24–25), neleidžia atmesti tokių liudytojo M. D. parodymų ir gali būti prieš V. J. panaudoto smurto pasekmė.

Pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 148–149) liudytojas M. D. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus teigdamas, kad jie ,,teisingi žodis žodin“.

Gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad, jei P. Ž. būtų agresyviai nusiteikęs ir rėkaudamas sudavęs smūgius nukentėjusiajam, neabejotinai įvykį būtų girdėję ar matę kiti asmenys, tačiau be M. D. daugiau liudytojų nėra.

Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija remiasi apeliacinės instancijos teisme pasakytais nukentėjusiojo V. J. (V. J.) žodžiais, jog ,,niekas nenori kištis“. Be to, įvykis buvo rudens vakarą ne anksčiau kaip 20.36 val., pagal nustatytas bylos aplinkybes smurtas galėjo vykti trumpai, nuo kelių iki keliolikos minučių (t. 1, b. l. 20) , todėl visiškai tikėtina, kad Eišiškėse netoli parduotuvės galėjo būti tik pavieniai žmonės, nenorintys reaguoti į girto asmens rėkavimą.

Kita vertus, P. Ž. agresyvumą dar iki smurto prieš V. J. įrodo objektyvūs bylos duomenys – pirmosios instancijos teisme peržiūrėtame (t. 2, b. l. 127) iš parduotuvės ,,Maxima“ gautame vaizdo įraše (t. 1, b. l. 19–21) matyti, jog P. Ž. be jokios priežasties spyrė prie parduotuvės durų pribėgusiam berniukui.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad nuteistasis P. Ž. viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 2, b. l. 125) neigė buvęs prie parduotuvės. Šią aplinkybę pripažino, tik ištyrus nenuginčijamą įrodymą – parduotuvės ,,Maxima“ pateiktą vaizdo įrašą.

Nuteistasis turi teisę neduoti parodymų arba pateikti savo versiją, tačiau nuteistojo P. Ž. pasirinktą gynybos būdą neigti kaltę paneigia ne tik aptarti liudytojo M. D. parodymai, bet ir jau minėtas vaizdo įrašas; liudytojas J. J., matęs P. Ž. geriantį netoli baro ir parduotuvės ,,Maxima“; liudytojas D. Ž. (D. Ž.), iš pateiktų nuotraukų atpažinęs P. Ž. kaip asmenį, kartu su M. D. prašiusį iškviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 1, b. l. 140–144); liudytojas J. U., pas kurį dar tą patį įvykio vakarą atėjo liudytojas M. D. ir pasakė, kad P. nužudė V. J. (t. 1, b. l. 156–157).

Tiesa, liudytojas J. U. pirmosios instancijos teisme sušvelnino savo parodymus, teigdamas negalintis pasakyti, jog būtent Pavelas nužudė (t. 2, b. l. 176), tačiau, atsakydamas į teisėjos bei nukentėjusiojo klausimus, pripažino, kad nuteistojo motina buvo atėjusi prašyti pakeisti parodymus, be to, prašė pas liudytoją gyvenančios Marinos duoti Pavelui naudingus parodymus.

Tai teisėjų kolegijai leidžia atmesti teisme duotus liudytojo J. U. parodymus ir juos vertinti kaip norą padėti P. Ž. Šio liudytojo pirminiai parodymai teisiamajame posėdyje ištirti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jais nesiremti.

P. Ž. motinos pastangas apginti sūnų įrodo nukentėjusiojo V. J. parodymai teisme, jog sutikta turguje ji prašė ,,nesodinti sūnaus“.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo nekaltumą įrodo įvykio dieną jo vilkėtų drabužių tyrimas, ant kurių nerasta jokių su nukentėjusiuoju susijusių pėdsakų.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, kad P. Ž. drabužiai bei avalynė paimti, praėjus daugiau nei savaitei po įvykio (t. 2, b. l. 26–27), ir nėra jokių abejonių nekeliančių įrodymų, jog tai būtent tie drabužiai bei apavas, kuriais jis vilkėjo ir avėjo nusikaltimo dieną, juo labiau kad nepaimtas džemperis, kurį buvus ikiteisminio tyrimo metu nurodė M. D., nesutampa kelnių spalva (t. 1, b. l. 99–101).

Tas pat pasakytina dėl sportbačių. M. D. parodė, kad P. Ž. avėjo sportbačius, kurių šonuose buvo mėlynos juostos. Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog P. Ž. pateikė tamsius sportbačius su salotinės spalvos juostomis (t. 2, b. l. 26–27, 29). Akivaizdu, kad taip ryškiai besiskiriančių spalvų (mėlynos ir salotinės) nebuvo galima supainioti.

Kita vertus, 2015 m. lapkričio 25 d. P. Ž. namuose padarius kratą, prieškambaryje prie durų rastas kitos poros tik vienas tamsiai mėlynos ir žalios spalvos sportbatis (t. 1, b. l. 164–166). P. Ž. motina paaiškino, kad kitą sportbatį greičiausiai sudegino.

Teisėjų kolegija tokį motinos paaiškinimą vertina kaip nelogišką, nes sportbatis rastas vietoje, kur paprastai laikoma dėvima avalynė. Be to, logiškai sunku paaiškinti, kodėl reikėjo deginti tik vieną sportbatį ir iš viso kodėl jį reikėjo deginti.

Taigi minėtas nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentas nėra nuteistojo nekaltumo įrodymas.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad nenustatytas nusikaltimo motyvas ir tai verčia abejoti nuteistojo kalte.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal baudžiamosios teisės teoriją nusikaltimo motyvas, priskiriamas prie nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, įrodinėjamas tik tada, kai aprašytas Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.

Nagrinėjamu atveju BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, priešingai nei to paties straipsnio 2 dalies kai kuriuose punktuose, nužudymo motyvas nenurodytas. Dėl to šį nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį nėra būtina įrodinėti, juo labiau kad pats nuteistasis iš viso neigė buvęs įvykio vietoje, o kartu girtavęs (nors apsvaigimas nuo alkoholio skundžiamame nuosprendyje pašalintas iš kaltinimo ir, dėl to nesant apeliacinio skundo, teisėjų kolegija tam nesuteikia vertinamosios reikšmės, tačiau P. Ž. neblaivumas akivaizdus ne tik iš liudytojų M. D., J. J. parodymų, bet ir iš parduotuvės ,,Maxima“ pateikto bei pirmosios instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo) liudytojas M. D. nežinojo, kas įvyko, jam nuėjus nusipirkti degtukų.

Dėl to nenustatytas nukentėjusiojo V. J. nužudymo motyvas nereiškia nuteistojo nekaltumo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip neteisingai interpretuotą gynėjos apeliacinio skundo teiginį, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl, nesant patikimų ginamojo kaltės įrodymų, jis turi būti išteisintas.

Baudžiamosios teisės teorijoje iš tiesų yra bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visos abejonės ar neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, tačiau jis pirmiausia susietas su baudžiamuoju procesu. Kaltinimo pagrįstumą lemia visų aplinkybių įvertinimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija jau konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymai įvertinti, nepažeidus BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės.

Taigi byloje pakanka P. Ž. kaltės įrodymų, išdėstytų skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje, todėl jis negali būti išteisintas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad, už nužudymą esant minimaliai laisvės atėmimo bausmės sankcijai septyneriems metams, paskirta vos didesnė nei minimali bausmė nėra per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo. Remdamasi tuo pačiu argumentu ir vadovaudamasi ta pačia teisės norma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl civilinio ieškinio, konstatuodama priteisto civilinio ieškinio pagrįstumą.

Nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. Ž. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.