- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-17
- Bylos Nr.
- I-2228-815/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07060-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su 2013 m. lapkričio 18 d. skundu (teismui išsiųstas 2013 m. lapkričio 19 d.) (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 31–40) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą, esant svarbioms jo praleidimo priežastims;
1.2. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9567(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-9567(11)) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;
1.3. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, t. y. 6 949,51 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.;
1.4. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 10 984,14 Lt, susidariusią dėl sumažintai pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį valstybinei pensijai papildomai pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. lapkričio 1 d.;
1.5. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
1.6. įpareigoti atsakoves Lietuvos valstybę ir Ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia mokėta iki 2010 m. sausio 1 d.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjui 2006 m. kovo 27 d. paskirta 2 976,57 Lt dydžio valstybinė pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (toliau – ir priedas)). Nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerija pareiškėjui mokėjo valstybinę pensiją, kuri mažinta ir pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, t. y. pareiškėjo 2 kartus, dėl to pareiškėjui pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtos valstybinės pensijos dalis sudaro 6 949,51 Lt (laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – 10 984,14 Lt( laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., taigi, iš viso – 17 933,65 Lt, tai patvirtina Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 11PP(P)-6274.
2.2. Pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą, taikant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai, sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl, nepraleisdamas nustatyto 3 m. senaties termino nuo sužinojimo dienos, 2013 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį; pareiškėjas 2013 m. spalio 31 d. gavo Ministerijos sprendimą Nr. 1D-9567(11), kuriame nurodyta, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, taip pat ir jos dalis, susidariusi dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Pažymėtina, kad patikslindamas skundą, pareiškėjas nurodo, kad apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą, taikant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, sužinojo tik po to, kai 2013 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu apskaičiuoti skirtumą, susidariusį tarp paskirtos ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mokėtos pensijos, taip pat išmokėti susidariusį skirtumą, ir gavo Ministerijos sprendimą Nr. 1D-9567(11) (b. l. 31–40).
2.3. Dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo
2.3.1. Teismui pripažinus, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma / turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėn., kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, esant svarbioms priežastims.
2.3.2. Pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą valstybinę pensiją, tikrai nemanė, kad pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį yra sumažintos valstybinės pensijos, tačiau vis tiek dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pirmą kartą į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 28 d. Administracinėje byloje pagal šį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriame pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, priteisiant neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, ir atmetant kaip nepagrįstą skundo dalį dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, priteisimo.
2.3.3. Apie tai, kad pareiškėjo valstybinė pensija mažinama ir pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, jis nežinojo, nes Ministerija jo apie tai neinformavo.
2.3.4. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki šio nutarimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau, remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, net ir šiuo atveju nepraėjo 3 m. nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina dėl sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, akivaizdu, kad pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėto valstybinės pensijos dalį. Negali būti tokia situacija, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo, netinkamai taikant teisės aktus.
2.3.5. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas, žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos atstatytos, į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Toks tikėjimas buvo pagrįstas ir tuo, kad, Konstituciniam Teismui priėmus 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą (šiame nutarime kai kurie teisės aktai, pagal kuriuos policijos pareigūnams taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir pareigūnams mokėtas ne visas darbo užmokestis, pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai), be teismų sprendimų visiems pareigūnams, net ir tiems, kurie nesikreipė į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002 m.–2004 m. Taigi, pareiškėjas tvirtai tikėjo, kad Lietuvoje įstatymai yra it turi būti taikomi visiems vienodai.
2.3.6. Apie tai, kad pareiškėjui nebus išmokėta susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka, jis sužinojo po to, kai Lietuvos policijos veteranų asociacija 2013 m. vasario mėn. pabaigoje gavo atsakymą iš Ministerijos į kreipimąsi dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, kuriame nurodyta, kad Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, bet sieki, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes.
2.3.7. Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2012 m.–2013 m. pareiškėjas sužinojo iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03, kurios išvadose nurodyta, kad: iš tyrimo metu surinktos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų darytina išvada, jog valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principu, užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Be to, pareiškėjas susipažino su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu, jog priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, ir supratęs, kad be teismo sprendimo pareiškėjui nebus grąžinta neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, su jau paminėtu prašymu 2013 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Tarnybą. 2013 m. spalio 31 d., gavus Ministerijos sprendimą Nr. 1D-9567(11), paaiškėjo naujų aplinkybių, t. y. pareiškėjas sužinojo, kad jo valstybinė pensija mažinta ir pagal Konstitucijai prieštaravusią Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, taip pat tai, kad Ministerija neišmokės net ir šios neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Taigi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareiškėjas, galutinai sužinojęs, kad be teismo sprendimo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka nebus išmokėta, atsižvelgdamas į tai, kad dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo teisinė situacija yra visiškai aiški, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nėra aiški, su 2013 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į teismą.
Šalies argumentai
2.3.8. Pareiškėjo nuomone, nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys, dėl kurių jis nesikreipė į Vilniaus apygardos administracinį teismą iki 2013 m. vasario mėn., yra svarbios, o atsižvelgiant į tai, kad apie savo teisų pažeidimą pareiškėjas sužinojo iš paminėto Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimo, kad apie valstybinės pensijos mažinimą, taikant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareiškėjui tapo žinoma tik iš 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 1D-9567(11), praleistas skundo padavimo terminas turi būti atnaujintas.
2.4. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, remiasi Konstitucijos 23, 52 straipsniais, Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 20032 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimais), aiškinančia, be kita ko, minėtuose Konstitucijose straipsniuose įtvirtintas teises, teisinės valstybės principo esmę, sprendimo įvykdymą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teisės į pensiją, kaip teisės į nuosavybę, gynimo, taip pat LVAT praktika dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo (nutartys administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A756-785/2013), dėl sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (administracinė byla Nr. A575-1831/2011), Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu dėl priimto nagrinėti prašymo ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.
2.5. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remdamasis Konstitucijos 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, be kita ko, 6.247, 6.249, 6.263, 6.271 straipsniais, nurodo, kad šiuo atveju galimas ir civilinės atsakomybės taikymas Lietuvos valstybei.
Motyvuojamoji dalis
2.6. Atsižvelgiant į tai, kad Ministerija, neteisėtai neišmokėdama pareiškėjui valstybinės pensijos dalies dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, elgėsi netinkamai, remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui, ir iš esmės pagal ginčo metu galiojusį tisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 m., Ministerijos sprendimas Nr. 1D-9567(11) naikintinas kaip nepagrįstas.
3. Pareiškėjas teismui pateiktame paaiškinime (b. l. 29–30) nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias įvardijo ir kartu pateiktame patikslintame skunde (b. l. 31–40).
II
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 25–26, 44–45).
1. Remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 m. procesinis terminas; nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, taikomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas. Remiantis LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, minėto procesinio termino eigos pradžia sietina su pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena, nes būtent šis momentas yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
2. Pareiškėjas prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią ribojant pensiją pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, apie šį ribojimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. vasario mėn., kai pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn., taigi, pareiškėjas praleido terminą šiam reikalavimui reikšti, todėl ši bylos dalis nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad dalis šiuo pagrindu pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos buvo įvertinta ir priteista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-261-473/2012 (LVAT spendimą paliko nepakeistą), t. y. pareiškėjui jau išmokėta teismo sprendime priteista dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Taigi, pareiškėjui šiuo pagrindu priteistina suma sudaro ne 6 949,51 Lt, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, o 5 121,60 Lt (atėmus jau priteistą ir išmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 1 987,85 Lt).
3. Pasak pareiškėjo, jis nežinojo, kad jam pritaikyta Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, tačiau Ministerija 2010 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1D-3873-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-3873-(2)) tokią informaciją pareiškėjui pateikė, be to, minėtos administracinės bylos, kurioje pareiškėjui priteista neišmokėtos valstybinės pensijos dalis, nagrinėjimo metu taip pat buvo pateikta informacija, pažymos apie pensiją, iš to buvo matyti, kad valstybinė pensija pareiškėjui ribojama ir šiuo pagrindu. Taigi, pareiškėjo teiginys akivaizdžiai neteisingas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad 2010 m. jis apskritai nemanė, kad jo teisės pažeidžiamos, tačiau tuomet neaišku, kodėl jis dar 2010 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą dėl ribojamos valstybinės pensijos. Konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai yra akivaizdžiai prieštaringi.
Pareiškėjas skirtingai nurodo datą, nuo kada sužinojo apie pažeidimą: vienur nurodo, kad sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kitur – tik 2013 m. spalio 31, gavęs Ministerijos atsakymą. Tokie teiginiai prieštarauja vienas kitam, taip pat informacijai dėl sprendimo Nr. 1D-3873-(2) bei minėtai LVAT praktikai apie termino eigos pradžią.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atmestinas.
4. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau ši teisės norma atitinka Konstituciją, taigi, Ministerijos sprendimas yra teisėtas, o pareiškėjo skundas – nepagrįstas. Ši bylos dalis taip pat nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis, taikytinas aktualus terminas, t. y. 6 mėn. terminas, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje; 6 mėn. terminas pareiškėjui baigėsi 2013 m. liepos 1 d. (šiuo atveju LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taikytas 3 m. terminas netaikytinas, nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos aplinkybės).
Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo laikinas ir kiekvienais metais įsigaliojo iš naujo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti valstybinės pensijos perskaičiavimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, iš naujo įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.; apie jos pritaikymą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėn., gavęs valstybinę pensiją už 2013 m. sausio mėn., o tuo metu galiojo minėtas 6 mėn. kreipimosi į teismą terminas, kurį pareiškėjas praleido.
Pareiškėjo nuomone, termino kreiptis į teismą pradžia skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimo žiniasklaidai, tačiau toks termino pradžios skaičiavimas neatitinka minėtos LVAT praktikos.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. Pareiškėjas nuo 2006 m. kovo 3 d. neterminuotam laikui įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Ministerijos 2006 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 11SP-772 (b. l. 18)), kuri iki Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sudarė 2 616,57 Lt (su priedu – 2 976,57 Lt), o nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mažinama pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir 5 straipsnius (Tarnybos 2013 m. spalio 22 d. pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-6274 (toliau – ir pažyma Nr. 11PP(P)-6274) (b. l. 10–11, 21–22)).
1.2. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. kovo 26 d. prašymą, 2010 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1D-3873-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, be kita ko, nurodė pareiškėjui, kad: pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuota, atsižvelgiant į Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, ir 2010 m. sausio mėn. valstybinės pensijos dydis (kartu su priedu) yra 2 784,60 Lt; pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota ir pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir sudaro 2 227,68 Lt; įstatyme sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas neįtvirtintas, todėl mokėti pareiškėjui 2 784,60 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 46–47).
1.3. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-261-473/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01784-2010-6), kurioje pareiškėjas V. B. prašė panaikinti sprendimą Nr. 1D-3873-(2) ir solidariai priteisti iš atsakovių 556,92 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 1 987,85 Lt, o likusios skundo dalies netenkino; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1119/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
1.4. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymą (b. l. 23), 2013 m. spalio 24 d. sprendime Nr. 1D-9567(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, atsižvelgdama į tai, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme (Žin., 2012, Nr. 155-7985) valstybinių pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad mokėti pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti jos nepriemoką nėra teisinio pagrindo (b. l. 8–9, 19–20). Sprendime Nr. 1D-9567(11) pareiškėjas taip pat informuotas, kad: 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams; Ministerija privalo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama minėto kreipimosi, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinka Konstituciją (b. l. 8–9, 19–20).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9567(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 949,51 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 10 984,14 Lt, susidariusią dėl sumažintai pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį valstybinei pensijai papildomai pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. lapkričio 1 d.; priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakoves Lietuvos valstybę ir Ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia mokėta iki 2010 m. sausio 1 d. Pabrėžtina, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje neprašo priteisti jam valstybinės pensijos nepriemokos dalies, neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nes ši valstybinės pensijos dalis pareiškėjui buvo priteista įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-261-473/2012.
3. Teismas pabrėžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo priimtas skundas, grindžiamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų antikonstitucingumu, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.
Nors pareiškėjas nurodo, kad, esą, jam turėtų būti priteisiama valstybinė pensijos dalis, mažinta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas šiuo aspektu į Ministeriją nesikreipė (žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymą, b. l. 23), Ministerija šiuo aspektu skundžiamame sprendime nepasisakė (b. l. 19-20), taigi, nenagrinėjo pareiškėjo skundo šiuo aspektu. Todėl ir šioje dalyje skundo negalima laikyti pagrįstu.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.