Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-313/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-06-28
Bylos Nr.: 1A-313/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-20-2-00494-2009-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis: M. K., D. L., V. P.
Nukentėjusysis: G. A.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius, Kęstutis Dobilas

Kategorijos

1.2.7.1.2.3Mažamečio asmens išžaginimas (BK 149 str. 4 d.)
1.2.7.2.2.3Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)
1.2.7.6Mažamečio asmens tvirkinimas (BK 153 str.)
1.2.7.4Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 1511)
2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.3.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.3.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str.3 p.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-313/2012Proceso Nr. 1-20-2-00494-2009-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.6; 1.2.7.4;

2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3; 2.4.6.4.1;(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorams Dainorai Miliūtei, Arūnui Meškai,gynėjams advokatams Kęstučiui Dobilui, Ričardui Girdziušui, Evaldui Liutkevičiui,nuteistiesiems M. K., D. L., V. P.,nukentėjusiajai G. A.,nukentėjusiosios atstovui pagal įstatymą G. A.,Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei Onai Žukauskienei,teismo medicinos ekspertei Marijai Kolcovaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P., nuteistojo D. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Kęstučio Dobilo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 153 str. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str. laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės, paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. ir 150 str. 4 d., padarymą, subendrintos iš dalies jas sudedant ir M. K. paskirtas subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 153 str., padarymą, ir M. K. paskirtas galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. kovo 29 d.

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. kovo 28 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. pabaigos iki 2009 m. rugsėjo 11 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini) namo 7- ojo aukšto laiptinėje, sistemingai tvirkino mažametę G. A. gim. (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti mažametės susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis bei nesveiką ir iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą- nuolat amoraliai pasakojo mažametei apie lytinius santykius tarp vyro ir moters, aiškindamas kas yra oralinis seksas, siūlydamas už lytinius santykius pinigus. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 str.

M. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. pabaigos iki 2009 m. rugsėjo 11 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo 7- ojo aukšto laiptinėje, laiptų aikštelėje, sistemingai nuolat, ne mažiau kaip tris kartus, panaudodamas psichinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusios būkle, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios mažametės G. A., gim. (duomenys neskelbtini) valią- liepė apžioti jo lytinį organą ir judinat burną ir liežuvį jį tenkint. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

M. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. pabaigos iki 2009 m. rugsėjo 11 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) bute, kambaryje ant lovos, naudodamas psichinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusios būkle, atlikdamas vieną lytinį aktą prieš mažametės G. A. valią, ją išžagino. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

V. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. rugsėjo mėn., tikslesnis laikas ikiteisminiu tyrimu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje esančiame bute, kambaryje ant lovos, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, atlikdamas vieną lytinį aktą su mažamete G. A. ją išžagino. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

D. L. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio mėn. pabaigos iki 2009 m. rugsėjo 11 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) bute, kambaryje ant lovos, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, atlikdamas vieną lytinį aktą prieš mažametės G. A. valią ją išžagino. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. už mažametės išžaginimą, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, neginčytinai patvirtinančių, kad jo veiksmuose, kuriuos jis atliko su G. A., yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., požymiai. Šioje baudžiamojoje byloje, anot apelianto, buvo būtina nustatyti kelis esminius dalykus: ar nukentėjusioji tuo metu, kai jis bandė su ja lytiškai santykiauti, iš tikrųjų buvo mažametė, ar jis žinojo, suprato arba galėjo suprasti, jog G. A. yra mažametė, ar jis, suvokdamas, kad G. A. yra mažametė ir dėl to yra bejėgiškos būklės, siekė pasinaudoti tokia jos būkle ir lytiškai santykiauti su vaiku. Akivaizdu, kad kaltinimui nebuvo sudėtinga įrodyti, kad 2009 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesį G. A. buvo dvylika su puse metų, nes ji yra gimusi 1997 m. vasario 21 d., tačiau kitų aplinkybių, būtinų baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. atsirasti, kaltinimas neįrodė.

Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Teismų praktikoje susiformavusi nuomonė, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tekinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Nuteistasis V. P. pažymi, kad su G. A. jis susipažino jos iniciatyva, visas jų bendravimas vyko geranoriškai, be jokios fizinės ar psichologinės prievartos, o bandymas lytiškai suartėti vyko praktiškai G. A. pageidavimu. Apelianto teigimu, nukentėjusioji G. A., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, paaiškino, kad su juo ji santykiavo savo noru. Apie nukentėjusiosios G. A. rodytą iniciatyvą lytiškai santykiauti, anot V. P., galima spręsti ir iš kitų bylos duomenų – teismo medicinos specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad galima konstatuoti, jog G. A. yra turėjusi lytinių santykių, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, kuriame akcentuojama, jog G. A. būdingas seksualizuotas ir jos amžiui nebūdingas elgesys, liudytojų M. L., J.M. J., V. S., Lauros ir J. L., G. B. parodymų. Nuteistojo teigimu, išvardinti įrodymai, nors ir netiesiogiai, bet patvirtina jo versiją, kad pati nukentėjusioji rodė iniciatyvą lytiškai santykiauti, todėl teismas privalėjo aiškintis, ar įrodytos kitos aplinkybės, kurios būtinos norint asmenį pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. Šiuo atveju teismas turėjo kruopščiai analizuoti faktinius duomenis ir nustatinėti, ar pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą G. A. suvokė daromų su ja veiksmų esmę ir sąmoningai davė sutikimą tokiems santykiams. Vertinant įrodomąją bylos medžiagą šiuo aspektu, svarbus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame rašoma, kad G. A. nagrinėjamų įvykių metu nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, G. A. galėjo teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines aplinkybes reikšmingas bylai bei duoti apie tai parodymus, tačiau negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų reikšmės, todėl negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvados dalimi, neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusiajai priešintis nereikėjo, ji pati rodė iniciatyvą turėti lytinius santykius. Apeliantas pažymi, kad minėto akto išvadoje nurodoma, jog G. A., atsižvelgiant į jos turimas žinias, negali visapusiškai pilnai suprasti lytinio potraukio ir lytinių santykių esmės, tačiau teismui, remiantis šia išvados dalimi, reikėjo įvertinti ir jo subjektyviąją pusę bei žiūrėti iš ko jis galėjo nustatyti, kad lytiškai santykiauti jį skatinanti mergina negali pilnai suprasti lytinio potraukio ir lytinių santykių esmės. Be to, anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismui reikėjo analizuoti ne tik ekspertizės akto išvadas, bet ir tiriamąją dalį. Apelianto nuomone, kompleksiškai įvertinus visumą įrodymų, susijusių su G. A. fiziniu ir psichiniu išsivystymu bei socialine branda, negalima padaryti kategoriškos išvados, jog jos sutikimas nebuvo sąmoningas ar duotas nesuvokiant su ja daromų veiksmų pobūdžio ir esmės. Apie tai, kad G. A. labai gerai orientavosi, ką ji daro, galima spręsti ir iš jos artimųjų parodymų.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į jo subjektyviosios pusės objektyvų nustatymą. Anot nuteistojo, teismas, konstatavęs, kad jis padarė Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. numatytą nusikaltimą todėl, jog lytiškai santykiavo su mažamete, kuri dėl amžiaus buvo bejėgiškos būklės, turėjo be jokių abejonių nustatyti, kad jis suprato, jog siekia lytinių santykių su mažamete, kuri nesuvokia su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negali pasipriešinti, nes yra bejėgiškos būklės, ir to norėjo. Nuteistasis V. P. pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pagrindinį dėmesį reikėjo skirti nustatymui aplinkybės, ar jis žinojo arba suvokė, kad G. A. yra mažametė, o jeigu ir nesuvokė, tai ar pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai suvokti. Anot nuteistojo, duomenų, liudijančių, kad jis suprato arba pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis ir savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suprasti, jog G. A. tik dvylika metu, byloje nėra. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojamas teismo medicinos specialisto aktas, kuriame rašoma, kad G. A. išvaizda atitinka amžių, tačiau teismui reikėjo įvertinti tai, jog pas teismo medicinos ekspertę G. A. buvo pristatyta be gausios kosmetikos, todėl nebuvo vieno iš pagrindinių faktorių, klaidinančių dėl nukentėjusiosios amžiaus, be to, ir pati nukentėjusioji nesistengė atrodyti vyresnė, nei yra iš tikrųjų. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinio, liudytojų J.M. J., V. S., L. M., Lauros ir J. L., M. L. parodymų, matyti, kad nukentėjusioji G. A. stengdavosi pabrėžti, kad jai yra daugiau metų. Byloje yra internetinėje erdvėje demonstruotos G. A. nuotraukos, kuriose ji atrodo žymiai vyresnė nei dvylikos metų, dėl to teismo išvada, kad pagal nuotraukas, neva, galima nustatyti, jog nukentėjusioji yra mažametė, kelia abejones.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad lytinis santykiavimas su nepilnamečiu asmeniu, jeigu nebuvo naudojamos Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. išvardintos priemonės, nesukelia baudžiamosios atsakomybės. Anot apelianto, nenustačius, kad jis žinojo ar galėjo ir turėjo žinoti, jog nukentėjusioji yra mažametė, ir, pasinaudodamas jos bejėgiškumu, pabandė atlikti su ja lytinius santykius, neatsiranda pagrindas traukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

Nuteistojo M. K. gynėjas advokatas Kęstutis Dobilas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir M. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o, jeigu apeliacinės instancijos teismas M. K. pripažins kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, M. K. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė tiek baudžiamąjį, tiek baudžiamojo proceso įstatymą. Nuteistojo gynėjo teigimu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu objektyviai nustatyta, kad lytinis aktas tarp M. K. ir G. A. įvyko pačios G. A. iniciatyva. Lytiniais santykiai partnerių abipusiu sutikimu nėra draudžiami ir už tai nebaudžiama, išskyrus baudžiamajame įstatyme numatytas išimtis. Anot apelianto, šioje byloje teismas privalėjo ypatingai atidžiai ir preciziškai tiksliai ištirti visus įrodymus ir nustatyti, ar iki lytinio akto pradžios M. K. suvokė, kad G. A. yra mažametė ir, ar M. K. pagal G. A. išvaizdą, elgesį, bendravimą, taip pat pagal savo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, fizinę ir socialinę brandą, socialinę patirtį) galėjo suvokti, jog ji yra mažametė. Šios aplinkybės nustatymas šioje byloje turi esminę reikšmę M. K. veiksmų vertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą. Gynėjas pažymi, kad, nustačius, jog M. K. nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad G. A. yra mažametė, jo veiksmai iš viso negali būti vertinami kaip nusikalstami. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. A. išvaizda atitiko jos amžių ir M. K. šią aplinkybę pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti. Ši teismo išvada, anot gynėjo, pagrįsta tik netiesioginiais prieštaringais įrodymais, kuriuos visiškai paneigia kiti byloje ištirti įrodymai. M. K. neturėjo ir nebuvo susipažinęs su kokiais nors dokumentais, patvirtinančiais nukentėjusiosios amžių, jis nebuvo susitikę ir bendravęs su nukentėjusiosios tėvais, giminaičiais ar kitais pažįstamais, iš kurių būtų galėjęs gauti informacijos apie nukentėjusiosios amžių, jis niekada nematė G. A. bendraujant su 12 – 13 metų amžiaus vaikais, priešingai – matė ją kieme bendraujant su vyresniais paaugliais. Pati nukentėjusioji, anot apelianto, M. K. sakė, jog jai yra 16 metų, M. K. neturėjo jokio pagrindo nukentėjusiąja netikėti, tuo labiau, kad ji pagal išvaizdą, naudojamą kosmetiką, drabužius, moterišką kūno sudėjimą, elgesį, bendravimą jam atrodė ne jaunesnė kaip 16 metų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra teigiama, jog tai, kad nukentėjusioji yra mažametė, nuteistieji turėjo suvokti, kadangi ši aplinkybė buvo akivaizdi, tai akivaizdžiai matyti iš byloje esančių nukentėjusiosios fotonuotraukų. Tačiau tai, anot apelianto, yra tik subjektyvus teisėjos, turinčios aukštąjį teisinį išsilavinimą, didelę bendravimo su įvairaus amžiaus žmonėmis ir kitokią gyvenimišką patirtį, teiginys, tačiau visiškai nereiškia, kad tokį patį, kaip ir teisėjos suvokimą apie nukentėjusiosios amžių turi ir nepilnametis M. K.. Be to, gynėjas pažymi, kad nukentėjusioji G. A. teisminiame bylos nagrinėjime nedalyvavo, bylą nagrinėjusi teisėja nėra mačiusi nukentėjusiosios natūralioje aplinkoje, taip apsirengusios ir taip atrodžiusios, kokią ją matė M. K.. M. K. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadą, jog nuteistieji turėjo suvokti, kad nukentėjusiajai dar nėra 14 metų, grindė ir liudytojų J.M. J. bei V. S. parodymais. Tačiau, anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas selektyviai atrinko iš liudytojų J.M. J. ir V. S. duotų parodymų tik kaltinimui palankius duomenis, t. y. tik tai, kad nukentėjusioji buvo smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio, vaikiška ir šiuos parodymus neteisingai interpretavo, neatsižvelgdamas į ypač svarbius kitus šių liudytojų parodymus, kurie visiškai prieštarauja šiai teismo išvadai. Tai, kad nukentėjusioji buvo smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio, apelianto teigimu, visiškai nieko nepasako apie jos amžių. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, jog nuteistieji turėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra mažametė, visiškai paneigia ir visų kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, ypač nukentėjusiosios atstovo ir tėvo G. A. parodymai, didelę praktinio darbo su mažamečiais bei nepilnamečiais vaikais turinčių pedagogų, socialinių darbuotojų parodymai apie nukentėjusiosios amžiaus ir išvaizdos, elgesio, kitų asmeninių savybių santykį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ekspertės V.Kilikevičienės parodymus, nuosprendyje nurodydamas, kad ekspertė paaiškino, jog nukentėjusiosios elgesyje nestebimas noras parodyti save vyresne. Anot gynėjo, teisiamojo posėdžio protokole užrašytuose ekspertės parodymuose nėra duomenų, kad nukentėjusiosios elgesyje nestebimas noras parodyti save vyresne. Ekspertės parodymai, apelianto teigimu, turėjo būti vertinami atsižvelgiant į kitus įrodymus, patvirtinančius tą aplinkybę, kad nukentėjusioji pastoviai stengėsi savo išvaizdą pakeisti taip, jog atrodytų vyresnė. M. K. gynėjas nurodo, kad psichologinio tyrimo rezultatų aprašyme specialistai psichologai nustatė, jog nukentėjusioji iš vienos pusės suvokia save kaip seksualią, patrauklią, žavią merginą, ji save suvokia ne vaiku, o mergina. Toks suvokimas nulemia nukentėjusiosios bendraujant su kitais asmenimis, t. y. ji visada, tiek keisdama savo išvaizdą, tiek elgesiu stengiasi save parodyti vyresne.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvada grindė teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog G. A. išvaizda atitinka amžių. Tačiau gynėjas pažymi, kad specialistas neatliko jokio G. A. išvaizdos tyrimo, netyrė nukentėjusiosios fizinių požymių (ūgio, svorio, kūno sudėjimo, krūtinės apimties, plaukuotumo lytinių organų srityje, krūtų išsivystymo ir kt.), pagal kuriuos būtų galima nustatyti nukentėjusiosios amžių, specialistas netyrė, kokiais drabužiais apsirengusi nukentėjusioji, kokias kosmetikos priemones, kokiais būdais ir intensyvumu ji naudoja, specialistas neatliko nukentėjusiosios lytinės brandos tyrimo. Specialisto išvadoje nenurodyti naudoti moksliniai tyrimo metodai ir techninės priemonės, todėl tokia specialisto išvados dalis, anot gynėjo, yra niekinė, nes neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 90 str. imperatyvių reikalavimų. Be to, specialisto išvada nėra objektyvi, kadangi specialistui dar prieš tyrimą buvo pateikti dokumentai ir informacija apie nukentėjusiosios amžių. Nuteistojo gynėjo nuomone, tokią išvadą, t. y. jos dalį dėl nukentėjusiosios išvaizdos atitikimo jos amžiui, pripažindamas įrodymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. nustatytą įrodymų teisėtumo principą. Tačiau, anot M. K. gynėjo, specialisto išvadoje yra užfiksuoti ir itin reikšmingi duomenys apie kai kuriuos nukentėjusiosios kūno požymius, t. y. išvadoje nurodyta, kad G. A. išoriniai lytiniai organai išsivystę taisyklingai, plaukuotumas moteriško tipo, makštis platoka, laisvai praleidžia du pirštus. Medicinos dokumentuose yra įrašų, kad nukentėjusioji jau 2009 metais turėjo menstruacijas, mergystės plėvėje yra beveik iki pagrindo nueinantys seni plyšimai. Šios aplinkybės, anot apelianto, leidžia daryti išvadą, kad M. K. ir prieš lytinį aktą, ir lytinio akto metu su nukentėjusiąją negalėjo suvokti, kad ji yra mažametė, kadangi jos lytinių organų plaukuotumas, makšties platumas buvo moteriško tipo.

Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad G. K. galėjo suvokti, jog nukentėjusioji yra mažametė, grindžia liudytojų parodymais apie tai, kad G. A. buvo nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Tačiau, anot gynėjo, byloje net nebuvo nustatyta, koks nukentėjusiosios ūgis ir svoris, tuo tarpu, to paties amžiaus žmonių, o ypač paauglių, ūgis ir svoris gali būti labai skirtingi.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į M. K. asmenines savybes suvokti ar sugebėti suvokti nukentėjusiosios amžių. Šioje byloje už lytinius santykius su ta pačia nukentėjusiąja nuteisti ir V. P. bei D. L., kurie seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja atliko būdami pilnamečiais ir gerokai vyresniais už M. K., o tai reiškia, kad jų sugebėjimas suvokti G. A. amžių yra žymiai aukštesnio lygio nei nepilnamečio M. K.. Todėl teismas visų trijų nuteistųjų sugebėjimą suvokti nukentėjusiosios amžių nepagrįstai sutapatino.

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog lytinį aktą M. K. atliko naudodamas psichinį smurtą. Tačiau bylos nagrinėjimo metu, anot gynėjo, teismas nenustatė, kad M. K. veiksmus su G. A. atliko panaudodamas fizinį, psichinį ar kokį nors kitokį smurtą, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje motyvuojamojoje dalyje nenurodytos konkrečios faktinės aplinkybės apie psichinio ar kitokio smurto naudojimą, pobūdį ir reikšmę nukentėjusiosios elgesiui. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje įrašytos ne teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, o tik pažodžiui perrašyta prokuroro kaltinamojo akto dalis, todėl toks nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų. Gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju buvo apklaustas A. B., kurio parodymai turi didelę reikšmę faktinių bylos aplinkybių nustatymui, tačiau šis liudytojas į teismo posėdį šaukiamas nebuvo, jo parodymai teisme perskaityti taip pat nebuvo, teismas šio liudytojo parodymų nevertino ir nepagrįstai nepripažino įrodymais. Apeliantas nurodo, jog, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. K. kaltu už lytinį santykiavimą su G. A., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi M. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., sudėties.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir 153 str. pripažintas kaltu ir nuteistas vien tik remiantis nukentėjusiosios parodymais, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių bent vieną kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir 153 str. esminę aplinkybę, byloje nėra. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. nuostatas teismas negali remtis vien nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas nurodo, kad šiame skunde buvo išdėstyti argumentai, patvirtinantys, kad M. K. nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad G. A. buvo mažametė. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad visus veiksmus G. A. atžvilgiu M. K. atliko nukentėjusiosios sutikimu, nenaudodamas jokio smurto ar kitokios prievartos. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas M. K. už G. A. seksualinį prievartavimą bei nukentėjusiosios tvirkinimą, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi M. K. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir 153 str., sudėties.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, iš teismo ištirtų įrodymų ir objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. K. veiksmus nulėmė provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Liudytojų parodymais, psichologinės – psichiatrinės ekspertizės išvadomis nustatyta, kad nukentėjusioji G. A. dėl sutrikusio psichoseksualinio vystymosi elgėsi nenatūraliai, turėjo padidintą seksualinį potraukį, jos seksualizuotas elgesys buvo nebūdingas jos amžiui, toks nukentėjusiosios elgesys pasireiškė intensyviomis seksualinių santykių paieškomis. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad G. A. pati pasisiūlė užeiti į M. K. butą, pati parodė iniciatyvą pradėti ir atlikti lytinį aktą, vėliau už tai reikalavo iš M. K. pinigų. Anot gynėjo, jeigu nukentėjusioji nebūtų atlikusi tokių veiksmų, M. K. nebūtų su ja santykiavęs. Šią aplinkybę, nuteistojo gynėjo nuomone, teismas privalėjo pripažinti M. K. atsakomybę lengvinančia bei atsižvelgti į ją skiriant bausmę. Taip pat, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, į tai, kad M. K. dėl savo nepilnametystės negalėjo tinkamai, kaip suaugęs žmogus, suvokti savo veiksmų ir santykių su G. A. esmės ir pasekmių, taip pat į tai, jog M. K. veiksmus nulėmė ir pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, kurį, būnant nepilnamečiu sunku tinkamai suvokti, privalėjo pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nuostatas bei M. K. nepilnametystę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji G. A. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apklausų metu davė iš esmės skirtingus parodymus, kas kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Apeliantas pažymi, kad, ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusiąją G. A., dalyvavo prokuroras, tačiau M. K. ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo, taip jiems buvo atimta teisė užduoti nukentėjusiajai klausimus. Dėl to, anot gynėjo, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 7 str. reikalavimas, nebuvo užtikrinta kaltinimo ir gynybos šalių lygybė bei teisė į gynybą. Be to, apelianto teigimu, M. K. savo teisės apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7 d., neįgyvendino ir pirmosios instancijos teisme.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai M. K. paskyrė labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, tuo nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Anot gynėjo, teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į M. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į M. K. padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, sukeltus padarinius. M. K. savo veiksmais nepadarė jokios fizinės, psichinės ar turtinės žalos nukentėjusiajai. Iš bylos duomenų matyti, kad pati nukentėjusioji vedė palaidą gyvenimo būdą, ji seniai praradusi nekaltybę, vertėsi prostitucija, gėrė ir rūkė, talpino savo nuotraukas internete, o tai patvirtina, kad ji pati aktyviai ieškojo sekso partnerių. Be to, gynėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į M. K. auklėjimo ir gyvenimo sąlygas.

Šalies argumentai

Nuteistojo M. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimą bei į teismo posėdį iškviesti ir apklausti nukentėjusiąją G. A., liudytoją A. B., ekspertę psichologę A.Šiaulytę bei specialistę M.Kolcovaitę.

Nuteistojo D. L. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. L. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. L. išteisinti.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. D. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė jokių lytinių santykių su G. A. niekada neturėjęs. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį D. L. atžvilgiu grindė vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios G. A. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti faktiniai bylos duomenys, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d. nuostatas. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu G. A. parodė, kad ,,D.“ buto durys buvo sidabro spalvos, šarvuotos ir labai sunkios, tuo tarpu, apžiūros metu buvo nustatyta, kad buto, kuriame gyvena D. L. ir kuriame tariamai įvyko lytinis aktas, durys yra medinės, žalsvos spalvos, taip pat minėtos apklausos metu G. A. parodė, kad tiksliai neprisimena, kuris yra ,,D.“ butas, nepamena net kuriame aukšte jis gyvena, parodymų patikrinimo vietoje metu G. A. parodė trečios namo laiptinės, kurioje, nukentėjusiosios teigimu, yra ,,D.“ butas, duris, nors name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra tik dvi laiptinės. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji apklausų metu asmenį, apie kurį davė parodymus, dažniausiai vadina D., o ne D., nors L. pilnas vardas yra D.. Nurodytos aplinkybės, anot gynėjo, leidžia teigti, kad be subjektyvių, nenuoseklių ir abejones keliančių G. A. parodymų apie tariamą jos ir asmens, vardu ,,D.“ lytinį aktą, kurio tariamas laikas nurodomas su galima trijų mėnesių paklaida, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių buvus tokį lytinį aktą, byloje nėra.

Nuteistojo D. L. gynėjo teigimu, net ir padaręs išvadą, kad yra įrodyta, jog D. L. atliko vieną lytinį aktą su G. A., pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tai vertinti kaip nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Byloje apklaustų liudytojų J.M. J., V. S., L. M., G. B., L. L., J. L., nukentėjusiosios sesers L. A. bei tėvo G. A. parodymai patvirtina, jog G. A. aiškiai suvokė daromų su ja veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko jos iniciatyva. Šios aplinkybės, anot apelianto, taikytinos ir tariamam lytiniam aktui su D. L.. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad tai, jog G. A. suvokė daromų su ja veiksmų esmę, faktiškai konstatuota ir byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akte.

Nuteistojo D. L. gynėjo nuomone, visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti faktinėms aplinkybėms, yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog nukentėjusioji mažametė, nuteistieji turėjo suvokti, nes ši aplinkybė buvo akivaizdi, tai akivaizdžiai matyti iš byloje esančių nukentėjusiosios fotonuotraukų. Anot apelianto, nėra jokių duomenų, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu tikslu darytos byloje esančios G. A. fotografijos, be to, vizualinis G. A. fotografijos įvertinimas, teisingai nustatant jos amžių, galimas tik, dar iki tokio vertinimo, žinant duomenis apie tikrąjį G. A. amžių, o, būtent, tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą ir atliko. Tai, kad G. A. nuolat meluodavo, paklausta apie savo amžių, ir nurodydavo esanti vyresnė, patvirtino ir liudytojai L. L., M.L.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepriklausomai nuo to, kad G. A. sakė, jog yra vyresnė nei keturiolikos metų, nuteistieji turėjo suvokti, kad jai dar nėra keturiolikos metų, yra nepagrįsta ir padaryta nuosprendyje neišdėstant ir nevertinant kaltinimui prieštaraujančių duomenų, o, būtent, liudytojų J.M. J., V. S., L. M., G. B., L. L., M.L., J. L. parodymų. Manymą, jog nuteistieji, tame tarpe ir D. L., būtinai turėjo suvokti, kad G. A. nėra keturiolikos metų, pirmosios instancijos teismas motyvuoja ir teismo medicinos specialisto išvadoje esančia abstrakčia fraze, kad G. A. išvaizda atitinka amžių. Visų pirma, anot nuteistojo gynėjo, visiškai neaišku, kuo grindžiamas toks specialisto teiginys, antra, iš viso nėra jokių duomenų apie G. A. išvaizdą, būtent, šio tyrimo metu. Visos nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog D. L. padarė Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo V. P., nuteistųjų D. L. ir M. K. gynėjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji V. P., D. L., M. K. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistojo V. P., nuteistojo M. K. gynėjo advokato K.Dobilo apeliaciniai skundai tenkinami, nuteistojo D. L. gynėjo advokato E.Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. ir D. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, pasinaudodami bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, išžagino mažametę G. A., M. K. nuteistas už tai, kad tvirkino mažametę G. A., taip pat už tai, kad, panaudodamas psichinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, atliko vieną lytinį aktą prieš mažametės G. A. valią ir ją išžagino bei, panaudodamas psichinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, ne mažiau kaip tris kartus oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią.

Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. ir 150 str. tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai Lietuvos Respublikos BK 149 ir 150 str. numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Visiems trims nuteistiesiems M. K., V. P. ir D. L. yra inkriminuotas nusikalstamos veikos – išžaginimo - sudėties (nuteistajam M. K. – ir seksualinio prievartavimo sudėties) požymis – pasinaudojimas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo asmens būkle. Be to, nuteistajam M. K. inkriminuotas dar vienas išžaginimo bei seksualinio prievartavimo sudėties požymis, kuris tiesiogiai baudžiamajame įstatyme nėra numatytas – psichinio smurto panaudojimas.

Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. arba 150 str. 4 d., jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis.

Išžaginimas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., o seksualinis prievartavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir tuo atveju, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo. Jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, ir teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, neturėjo ar negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. arba Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numatyti kvalifikuojantys požymiai kaltininkui negali būti inkriminuoti.

Tokio išžaginimo ar seksualinio prievartavimo sudėties požymio, kaip psichinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį asmenį, baudžiamasis įstatymas nenumato. Kaip minėta, lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. ir 150 str. tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pavartotą psichinio smurto sąvoką galima traktuoti, kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą, siekiant lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas grasinant panaudoti fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusiojo asmens atžvilgiu. Grasinimai panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiami žodžiais arba kitokio pobūdžio veiksmais (į nukentėjusįjį nukreipiant peilį, šautuvą ar kitą daiktą, kuriuo galima sužaloti kūną). Šis išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymis apima tik grasinimą panaudoti fizinį smurtą, kitokio pobūdžio grasinimai nesudaro šio išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymio.

Nuteistasis D. L. neigia turėjęs lytinius ar kitokius seksualinio pobūdžio santykius su nukentėjusiąja G. A., nuteistieji M. K. ir V. P. pripažįsta atlikę po vieną lytinį aktą su G. A., taip pat M. K. nepripažįsta tenkinęs lytinę aistrą su G. A. oraliniu būdu bei nepripažįsta tvirtinęs nukentėjusiąją. Visuose apeliaciniuose skunduose yra teigiama, kad nuteistieji - tiek M. K., tiek V. P., tiek D. L. subjektyviai nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad G. A. yra mažametė, t. y., jog G. A. dar nėra 14 metų. Taip pat nuteistojo M. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeistas rungimosi principas, t. y. M. K. bei jo gynėjui nebuvo suteikta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai G. A..

Neišeinant iš apeliacinių skundų ribų, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas yra nustatyti: 1) ar nuteistasis D. L. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja G. A.; 2) ar nuteistasis M. K. tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja G. A. oraliniu būdu; 3) ar nuteistasis M. K. atliko tvirkinamuosius veiksmus su G. A.; 4) koks buvo nukentėjusiosios G. A. fizinio bei psichinio išsivystymo lygis veikų padarymo metu ir ar nuteistieji M. K., V. P., D. L. suvokė bei turėjo ir galėjo suvokti, kad G. A. yra mažametė, t. y. jai nėra 14 metų; 5) ar ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistas rungimosi principas.

Lietuvos Respublikos BPK 7 str. 1 d. nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Lietuvos Respublikos BPK 7 str. 2 d. nurodyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotos vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Susipažinus baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, kas nei vienas iš nuteistųjų ar jų gynėjų nukentėjusiosios G. A. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei tyrėją nedalyvavo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji G. A. nebuvo apklausta, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnei, buvo paskelbti, todėl galima daryti išvadą, kad nuteistojo M. K. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog tiek nuteistojo M. K., tiek kitų nuteistųjų teisės buvo suvaržytos, nesuteikiant nei nuteistiesiems, nei jų gynėjams galimybės dalyvauti nukentėjusiosios G. A. apklausoje bei užduoti jai klausimus. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu, kai G. A. buvo apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2009 m. gruodžio 18 d.) bei papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnės (2010 m. sausio 21 d.) nei M. K., nei V. P., nei D. L. nebuvo įtariamieji, todėl tuo metu jie tokios teisės, t. y. teisės dalyvauti nukentėjusiosios apklausose bei užduoti jai klausimus, neturėjo. Po įtarimų pareiškimo M. K., V. P. ir D. L. nukentėjusioji G. A. daugiau apklausiama nebuvo, nukentėjusioji nebuvo kviečiama ir į pirmosios instancijos teismą. Tačiau šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra toks, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir, kurio negalima būtų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu inter alia buvo apklausta ir nukentėjusioji G. A.. Nors, siekiant apsaugoti nepilnametės nukentėjusiosios interesus, nuteistieji M. K., V. P. ir D. L. betarpiškai nukentėjusiosios apklausoje nedalyvavo, apklausiant nukentėjusiąją dalyvavo tik nuteistųjų gynėjai, tačiau iš karto po G. A. apklausos teismo posėdžio protokolo dalis su nukentėjusiosios parodymais buvo paskelbta bei nuteistiesiems suteikta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai. Tokiu būdu viso bylos proceso metu rungimosi principas laikomas nepažeistu, nuteistiesiems M. K., V. P. ir D. L. buvo suteikta galimybė įgyvendinti savo teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7 d.

Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo parodymus, svarbu nustatyti, ar šie parodymai nėra esmingai prieštaringi detalėse patys sau, ar iš esmės neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ar mažametis nukentėjusysis neturi polinkio fantazuoti, ar kokio nors pagrindo apkalbėti įtariamąjį (kaltinamąjį, nuteistąjį) – pykčio, keršto, padidinto dėmesio troškimo ir pan.

Nukentėjusioji G. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus, vieną kartą – pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 39 – 40), antrą kartą – ikiteisminio tyrimo pareigūnės (t.1, b. l. 76 – 80), taip pat G. A. buvo apklausta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Visų apklausų metu nukentėjusioji G. A. iš esmės vienodai papasakojo esmines įvykių aplinkybes, nuosekliai nurodė, kokie buvo jos santykiai su kiekvienu iš nuteistųjų, ką su kiekvienu iš nuteistųjų ji darė. Tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnei, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. A. parodė, kad su visais trimis nuteistaisiais ji lytiškai santykiavo po vieną kartą, su nuteistaisiais ji mylėjosi savo noru, V. P. buvo pirmasis, su kuriuo ji pasimylėjo, V. P. jai patiko, M. K. ir D. L. jai nepatiko, su M. K. ir D. L. ji mylėjosi dėl pinigų. Ne mažiau kaip tris kartus su M. K. ji santykiavo ir oraliniu būdu, M. K. oraliniu būdu ji tenkindavo laiptinėje, tą darė taip pat dėl pinigų. Nukentėjusioji parodė, kad su V. P. lytiškai ji santykiavo savo noru, už tai pinigų V. P. jai nesiūlė ir nedavė, lytinis aktas su V. P. įvyko bute, (duomenys neskelbtini). Su M. K. ji lytiškai santykiavo jo tėvų bute, už tai M. K. jai davė pinigų, oraliniu būdu M. K. ji tenkindavo laiptinėje, M. K. už tai jai duodavo pinigų, su D. L. ji mylėjosi jo bute, po lytinio akto D. L. jai taip pat davė pinigų. Nukentėjusiosios G. A. parodymai iš esmės yra neprieštaringi, tik apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji nurodė, kad visi trys nuteistieji žinojo tikrąjį jos amžių, t. y. M. K., V. P. ir D. L. žinojo, kad jai nėra 14 metų. Papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės nukentėjusioji G. A. paaiškino, kad iš tikrųjų M. K. ir V. P. ji buvo pasakiusi, jog jai yra 14 metų, o ikiteisminio tyrimo teisėjui ji davė ne visai teisingus parodymus, nes jai buvo gėda vyrui pasakoti tokius dalykus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji G. A. patvirtino, jog nuteistiesiems M. K., V. P. ir D. L. ji sakė, kad jai yra 14 – 15 metų. Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji G. A. parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena M., pakilus į namo septintą aukštą, G. A. parodė vietą laiptinės aikštelėje, kur ji tenkindavo M. oraliniu būdu, taip pat nukentėjusioji parodė buto, kuriame ji su M. K. lytiškai santykiavo, duris, nors nebuvo visiškai tikra, ar tai tikrai tos pačios durys. Taip pat nukentėjusioji G. A. parodė namą (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažymėtą 41 numeriu bei nurodė, kad šio namo trečioje laiptinėje gyvena ,,D.“, tačiau, kuriame tiksliai aukšte yra jo butas, nukentėjusioji negalėjo pasakyti (t.1, b. l. 84 – 92). Negalima nesutikti su nuteistojo D. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini) yra dvi laiptinės, t. y. G. A. parodymai apie tai, kad ,,D.“ gyvena trečioje laiptinėje, yra klaidingi. Apeliacinės instancijos teisme buvo peržiūrėtas nuteistojo D. L. gynėjo pateiktas tą patvirtinantis vaizdo įrašas. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (t. 1, b. l. 91, 92) bei nuteistojo G. L. gynėjo pateikto vaizdo įrašo, (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtas namas yra tipinės architektūros, analogiškas arba labai panašus į tuo laikmečiu statytus daugiabučius namus, jokių išskirtinių savybių šis namas neturi, todėl nukentėjusioji G. A., kuri apsilankė D. L. bute vienintelį kartą, galėjo suklysti, nurodydama ne tą namą, ar ne tą laiptinę. Tą nukentėjusioji nurodė ir apklausta apeliacinės instancijos teisme. Tuo pačiu gali būti paaiškinama ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji G. A. parodymų patikrinimo vietoje metu negalėjo tiksliai nurodyti buto, kuriame gyvena M. K. ir, kuriame ji su M. K. lytiškai santykiavo, durų, kadangi tiek namai, tiek jų laiptinės, tiek butų durys yra panašūs ir, dažnai nesilankant konkrečiame bute, to laikmečio tipinės architektūros namą, laiptinę ar buto duris gali supainioti ne tik mažametis, bet ir suaugęs asmuo. Nukentėjusioji G. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad su D. L. ją supažindino M. K., ji atėjo į D. L. namus ir ten turėjo su juo lytinius santykius. D. L. jai negrasino, nemušė, ji su D. L. mylėjosi vieną kartą dėl pinigų, po lytinio akto D. L. jai davė pinigų. Ji D. L. sakė, kad jai 14 metų. Su M. K. pirmą kartą ji mylėjosi natūraliu būdu, kitus tris ar keturis kartus su M. K. ji santykiavo oraliniu būdu, M. K. jai duodavo už tai pinigų. Nukentėjusiosios teigimu, M. K. ji taip pat sakė, jog jai yra 14 metų. Su V. P. ji mylėjosi ne dėl pinigų, V. P. jai patiko kaip vaikinas, todėl su juo lytiškai santykiavo. V. P. ji taip pat sakė, jog jai yra 14 – 15 metų. Apeliacinės instancijos teisme duoti nukentėjusiosios parodymai iš esmės neprieštarauja jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji G. A. parodė, kad su D. L. ją supažindino M. K., kad su D. L. vieną kartą lytiškai santykiavo jo bute, už tai D. L. ryte jai davė 30 litų. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad su M. K. vieną kartą lytiškai santykiavo jo tėvų bute, už tai M. K. jai davė 70 litų bei M. K. namo laiptinėje, septintame aukšte su M. K. santykiavo oraliniu būdu. Su M. K. ir D. L. ji santykiavo dėl pinigų. Nukentėjusiosios teigimu tiek M. K., tiek V. P., tiek D. L. žinojo jos tikrąjį amžių, t. y., kad jai dar nėra 14 metų (t. 1, b. l. 39 – 40). Šie nukentėjusiosios G. A. parodymai, kaip minėta, iš esmės atitinka jos parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, išskyrus tą aplinkybę, kad įvykių metu nuteistieji žinojo jos tikrąjį amžių, t. y., kad ji yra mažametė. Kaip jau minėta, šią aplinkybę ji paaiškino papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės, nurodydama, kad nuteistiesiems ji buvo pasakiusi, jog jai yra 14 metų, o ikiteisminio tyrimo teisėjui ji davė ne visai teisingus parodymus, nes jai buvo gėda vyrui pasakoti apie tokius dalykus (t. 1, b. l. 76 – 80). Todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios G. A. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, nei dalyje dėl jos pačios M. K., V. P. ir D. L. pasakyto savo amžiaus, nei visumoje, nukentėjusiosios G. A. parodymai iš esmės ir beveik visose detalėse su tampa su nuteistojo V. P. parodymais, iš dalies sutampa ir su nuteistojo M. K. parodymais. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš D. L. ir M. K., jog gali fantazuoti ar sugalvoti jos nurodytas aplinkybes apie lytinį santykiavimą su D. L. ar lytinės aistros tenkinimą oraliniu būdu su M. K.. Nors, kaip minėta, nukentėjusioji G. A. negalėjo tiksliai nurodyti laiptinės ir buto, kuriame ji lytiškai santykiavo su D. L., tačiau asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusioji atpažino D. L., kaip asmenį su kuriuo vieną kartą lytiškai santykiavo, nurodė, pagal kokius bruožus atpažįsta D. L. (t. 2, b. l. 3 – 4). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. A. taip pat patvirtino, jog lytiškai santykiavo, būtent, su D. L.. Nors nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiška įrodymų šaltinis, šie parodymai naudojami kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui, tačiau, apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės, G. A. nurodė D. L. bruožus, taip pat detaliai apibūdino butą, kuriame ji lytiškai santykiavo su D. L.. Ikiteisminio tyrimo pareigūnei duoti nukentėjusiosios G. A. parodymai patvirtina įrodymus, surinktus apklausos apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, parodymų patikrinimo vietoje bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Todėl, nors D. L. ir neigia turėjęs lytinius santykius su G. A., teismui nėra jokio pagrindo netikėti, kad G. A. lytiškai santykiavo su D. L. ir gavo už tai pinigų (30 – 40 litų). Taip pat nėra pagrindo netikėti ir nukentėjusiosios G. A. parodymais apie tai, kad M. K. tenkino su ja lytine aistrą oraliniu būdu ir už tai ji iš M. K. gavo materialinį atlygį. Šioje dalyje nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Vieninteliam iš nuteistųjų M. K. be pasinaudojimo bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, inkriminuotas ir kitas nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis - psichinio smurto panaudojimas. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos BK 149 str. ir 150 str. dispozicijose toks nusikaltimo sudėties požymis – psichinio smurto panaudojimas – nėra numatytas (yra numatyti požymiai: fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti, kitoks galimybės priešintis atėmimas, pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sąvoka – psichinis smurtas – įvardijo grasinimą panaudoti fizinį smurtą. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog lytinį aktą M. K. atliko naudodamas psichinį smurtą, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodytos konkrečios faktinės aplinkybės apie psichinio ar kitokio smurto naudojimą, pobūdį ir reikšmę nukentėjusiosios elgesiui. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra motyvuota. Apie grasinimą panaudoti fizinį smurtą (psichinį smurtą) galima spręsti tik iš nukentėjusiosios G. A. ir nuteistojo M. K. parodymų, nes nei liudytojų parodymų, nei jokių kitų įrodymų, turinčių reikšmę nustatant šią aplinkybę, byloje nėra. Kaip minėta, iš esmės nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios G. A. parodymais, tačiau ir pati nukentėjusioji neparodė, kad M. K. grasino prieš ją panaudoti fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. A. parodė, kad M. K. prieš ją naudojo prievartą, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad M. K. nevertė jos santykiauti jėga, bet spaudė ją žodžiais, sakydamas, kad jai bus blogai, jis ,,užtaisys jai vaiką“. Tačiau, kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios parodymų, panaudodama žodį prievarta, ji neturėjo omenyje grasinimo tuojau pat panaudoti fizinį smurtą. Iš nukentėjusiosios G. A. parodymų galima daryti išvadą, kad M. K. darė spaudimą G. A., įkalbinėdamas tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, tačiau toks įkalbinėjimas ar įtikinėjimas negali būti laikomas nusikalstamu, negali būti prilyginamas grasinimui panaudoti fizinę prievartą ( nukentėjusioji G. A. niekada nėra sakiusi, kad M. K. grasino prieš ją panaudoti fizinę prievartą ar kitokį smurtą). Tai, kad G. A. valia lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su M. K. nebuvo niekuo ribojama ar palaužta, rodo ir ta aplinkybė, kad, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, M. K. ją nuolat spausdavo ir įkalbinėdavo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu ar atlikti kitokio pobūdžio seksualinius veiksmus,tačiau ji tai darydavo ne visada, o tik tada, kai norėdavo gauti pinigų. Todėl, darytina išvada, kad G. A. lytiškai santykiavo su M. K. ir tenkino jo lytinę aistrą oraliniu būdu ne dėl grasinimų panaudoti fizinį smurtą (dėl psichinio smurto) , o dėl materialinio atlygio, norėdamas gauti pinigų už tokio pobūdžio veiksmus.

Kaip minėta, lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su asmeniu, nesulaukusiu 14 metų amžiaus, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai kaltininkas suvokė, jog nukentėjusysis yra mažametis asmuo arba kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, bet pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo. Kaltininko suvokimas, kiek nukentėjusiajam metų, yra subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis ir lengviausiai gali būti nustatomas remiantis paties kaltininko parodymais. Tačiau nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai nustatinėjami ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Subjektyvieji požymiai, kaip ir visi kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nustatinėjami įvertinus bylos įrodymų visetą, sugretinus kaltinamojo (nuteistojo) parodymus su faktiniais duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai daug įrodymų apie nukentėjusiosios G. A. išvaizdą veikų padarymo metu, jos elgesį, įvaizdį, fizinį bei socialinį išsivystymą. Šios aplinkybės byloje nustatytos remiantis pačios nukentėjusiosios G. A., nuteistųjų M. K., D. L., V. P., nukentėjusiosios artimųjų bei draugų, jos mokytojų, socialinių darbuotojų, kitų liudytojų parodymais, specialistų išvadomis. Nukentėjusioji G. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad visiems trims nuteistiesiems ji sakė, kad yra 14 – 15 metų amžiaus. Nuteistieji M. K., V. P. ir D. L. parodė, kad jiems G. A. atrodė, kaip 15 – 16 metų amžiaus mergina.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. A. išvaizda atitiko jos amžių ir M. K., V. P., D. L. šią aplinkybę turėjo suvokti, kadangi ši aplinkybė buvo akivaizdi. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančiomis nukentėjusiosios fotonuotraukomis, liudytojų J.M. J., V. S. parodymais apie tai, kad nukentėjusioji buvo smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio, vaikiška, ekspertės psichiatrės paaiškinimais, apie tai, jog G. A. elgesyje nestebimas noras parodyti save vyresne, tai tiesiog natūralus noras atrodyti gražiai ir patraukliai, teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. A. išvaizda atitinka amžių. Tačiau, išanalizavus byloje surinktų įrodymų visetą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą M. K., D. L., V. P. veikoje, t. y. spręsdamas, ar nuteistieji suvokė, kad G. A. buvo mažametė arba turėjo ir galėjo šią aplinkybę suvokti, įrodymus vertino netinkamai, atsietai vienus nuo kitų, selektyviai atrinkdamas tik kaltinimui naudingus duomenis ir nevertindamas byloje surinktų įrodymų viseto, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas.

Pirmosios instancijos konstatavo, kad iš liudytojų J.M. J. ir V. S. parodymų matyti, jog G. A. pagal išvaizdą atitiko amžių, tačiau ši išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir liudytojų J.M. J. ir V. S. parodymų, užfiksuotų teisiamojo posėdžio protokole. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad liudytojos J.M. J. ir V. S. parodė, jog G. A. buvo smulkaus kūno sudėjimo, mažo ūgio, tačiau, susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, matyti, kad liudytojos J.M. J. ir V. S. pirmosios instancijos teisme parodė priešingai, t. y., kad pagal išvaizdą, elgesį, lytinio gyvenimo suvokimą G. A. atrodė žymiai vyresnė. Liudytoja J.M. J. parodė, jog, kai G. A. atvyko į vaikų gerovės centrą ,,Pastogė“, atrodė žymiai vyresnė, ji buvo stipriai išsidažiusi, nebuvo galima pasakyti, jog jai tik 12 metų, galima buvo duoti ir 18 metų, ji labai domėjosi berniukais, prie jų priekabiaudavo, G. A. pasaulėžiūra jau buvo susiformavusi, mergaitė minėjo, kad yra turėjusi lytinių santykių, ji viską žinojo apie kontraceptines priemones, pas ją buvo didelis lytinis potraukis (t. 4, b. l. 50 – 53). Liudytoja V. S. parodė, kad G. A. dažėsi nesaikingai, rengėsi iššaukiančiai, išsiskyrė iš kitų vaikų. Prisidažiusi G. A. atrodydavo kaip 16 metų mergaitė, figūra jos buvo moteriška, atrodė subrendusi. Liudytojos teigimu, G. A. buvo protinga, mąstanti mergaitė, skaitydavo rimtas knygas, jai labai sekėsi menas, su ja buvo galima pasikalbėti, kaip su vyresne, G. A. jai pasakojo, kad pinigų dažams ji užsidirba pati, įvardino, kad 100 Lt gauna už normalius lytinius santykius, o 50 Lt už oralinį seksą (t. 4, b. l. 53 – 55). Apie tai, kad G. A. atrodė žymiai vyresnė nei buvo tuo metu, parodė ir kiti byloje apklausti liudytojai. Liudytoja apklausta nukentėjusiosios G. A. mokytoja L. M. parodė, kad G. A. buvo labai gabi mergaitė, protinga, turėjo žinių, ji labai daug dažėsi, todėl atrodė vyresnė, daugiausiai dėmesį į ją atkreipdavo berniukai (t. 4, b. l. 55). Liudytoja G. B., kuri mokėsi su G. A. vienoje klasėje, taip pat nurodė, kad G. A. labai daug dažėsi, kitos mergaitės nesidažydavo (t. 4, b. l. 56). Liudytojai L. L. ir J. L., kurie su G. A. kartu gyveno vaikų gerovės centre ,,Pastogė“ pirmosios instancijos teisme parodė, kad Goda visiems sakydavo, jog jai yra 15 metų, ji labai daug dažydavosi, todėl atrodė vyresnė, G. A. pasakodavo, kad parsidavinėja vyrams už pinigus (t. 4, b. l. 57 -58). Liudytojas M. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. A. matė tada, kai ją atsivedė jo draugas V. P., jie visi kartu ėjo į klubą, buvo picerijoje, draugo bute, jis suprato, kad G. A. yra nepilnametė, tačiau, kad ji mažametė, nebūtų pagalvojęs, ji buvo išsidažiusi ryškiomis spalvomis, ji buvo daugiau moteriško nei vaikiško kūno sudėjimo, lindo prie Vidmanto, lindo bučiuotis, atrodė kaip laisvo elgesio mergina, nerimta (t. 4, b. l. 58). Net gi nukentėjusiosios G. A. tėvas G. A. bei sesuo L. A., kurie neturi jokio pagrindo ir intereso duoti neteisingus, nuteistiesiems M. K., V. P., G. L. palankius parodymus, parodė, kad, kai G. A. buvo 12 metų ji mėgo labai stipriai dažytis, todėl atrodė gerokai vyresnė, ji norėjo gyventi suaugusiųjų gyvenimą, G. A. yra labai protinga, viską suvokia, moka manipuliuoti žmonėmis, stengiasi pabrėžti esanti vyresnė, su savo bendraamžiais beveik nebendrauja, bendrauja su už save vyresniais žmonėmis (t. 4, b. l. 59 – 60, 68 – 70, 155 – 156). Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuteistieji galėjo ir turėjo suprasti, kad G. A. yra mažametė, rėmėsi ir ekspertės psichiatrės V.Kilikevičienės paaiškinimais pirmosios instancijos teisme apie tai, kad G. A. elgesyje nestebimas noras parodyti save vyresne. Tačiau ir ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, matyti, kad tokie ekspertės paaiškinimai jame nėra užfiksuoti. Be to, specialisto, eksperto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados, ekspertizės akto arba kai specialisto, eksperto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Specialisto išvada ir ekspertizės aktas yra tinkamas įrodymas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme, o specialisto, eksperto paaiškinimai dėl pateiktos išvados tik padeda teismui apsispręsti dėl išvados vertinimo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-69 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad tiriamoji demonstruoja nepagrįstą, perdėtą pasitikėjimą savimi, tariamai brandų elgesį, tačiau objektyviai stebint, jos savivertė žema, tiriamoji nepasitiki savimi; tiriamoji aktualiausius poreikius (pripažinimo, dėmesio, meilės, psichologinės šilumos) mėgina įgyvendinti gausiais kontaktais (teigia, jog internetiniuose portaluose turi beveik 300 draugų),kurie yra paviršutiniški, bendravimu su vyresnio amžiaus vaikinais, savo išvaizda stengdamasi sudaryti vyresnės įspūdį (,,patinka gražiai atrodyti, dažausi, kad atrodyčiau vyresnė“) (t. 1, b. l. 115 – 119). Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada Nr. G873/10(02), kurioje konstatuota, kad G. A. išvaizda atitinka amžių (t. 1, b. l. 94 – 95). Tačiau, susipažinus su šia teismo medicinos specialisto išvada, matyti, kad ji labai abstrakti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta tyrimą atlikusi teismo medicinos ekspertė M.Kolcovaitė apie tyrimo metodiką paaiškino, jog lytinis asmenų subrendimas šiuo metu nėra nustatinėjamas dėl akceleracijos – paankstėjusio bei pagreitėjusio augimo ir lytinio brendimo, dabar paaugliai bent dviem metais subręsta anksčiau nei subręsdavo prieš 20 metų. Nuteistieji M. K. ir V. P., kurie neneigia lytiškai santykiavę su G. A., tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teik apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad G. A. jiems sakė, kad jai 15 – 16 metų, tiek metų ji jiems ir atrodė. Nuteistasis V. P. parodė, kad su G. A. susipažino autobusų stotelėje, G. A. jam sakė, kad jai yra 15 metų, prieš lytinį aktą G. A. nuėjo į balkoną parūkyti, o jam liepė užsidėti prezervatyvą, pati nusirengė. Nuteistojo V. P. teigimu, G. A. kūnas neatrodė vaikiškas, jis manė, kad jai yra 16 metų, be to, G. A. tą naktį niekas neieškojo, todėl jis pamanė, kad jai daugiau nei 15 ar 16 metų. Nuteistasis M. K. parodė, kad tuo metu, kai jis su G. A. atliko lytinį aktą, jam buvo 17 metų, G. A. pagal savo išvaizdą niekuo nesiskyrė nuo jo klasiokių, lytinis aktas su G. A. vyko be jokios prievartos, G. A. pati įsikišo jo lytinį organą į makštį. Nuteistojo M. K. teigimu, tuo metu jo lytinė patirtis buvo menka, G. A. už jį toje srityje buvo labiau patyrusi. Nuteistojo V. P. parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiosios G. A. parodymais. Apklausta apeliacinės instancijos teisme dėl V. P. parodymų, nukentėjusioji G. A. iš esmės juos pripažino, neneigė ir detalių, paaiškino, kad kai kurių detalių neprisimena. Tiek nukentėjusioji G. A., tiek nuteistasis V. P. parodė, kad lytinis aktas įvyko jų abiejų iniciatyva ir abiems to norint.

Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji G. A. pagal savo socialinę brandą, psichologines savybes pakankamai gerai suvokė lytinių santykių esmę ir pasekmes, stengėsi atrodyti ir save pateikti vyresne tam, kad vyrai neatsisakytų su ja lytiškai santykiauti, su visais trimis nuteistaisiais M. K., V. P., D. L. ji lytiškai santykiavo savo noru. Kaip nurodė pati nukentėjusioji G. A., su V. P. ji lytiškai santykiavo, nes jis jai patiko kaip vyras, su M. K. ir D. L. lytiškai santykiavo dėl pinigų, siekdama iš to turėti materialinės naudos. Lytiniai santykiai su G. A., už kuriuos M. K., V. P. ir D. L. nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo prievartiniai, nuteistieji, turėję lytinius santykius su G. A., subjektyviai nesuvokė ir pagal savo asmenines savybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis bei nustatytas bylos aplinkybes negalėjo suvokti, jog G. A. yra mažiau nei 14 metų, tačiau pagal įvykių aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis bei savo asmenines savybes subjektyviai turėjo suvokti, jog G. A. neturi 16 metų, yra nepilnametė. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, jog visi trys nuteistieji M. K., V. P., D. L. su G. A. lytiškai santykiavo skirtingu laiku, visi trys su nukentėjusiąja atlikti lytiniai aktai niekaip nėra susiję, tačiau visi trys nuteistieji manė, kad G. A. yra vyresnė nei 14 metų amžiaus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. A. pagal savo išvaizdą iš tiesų atrodė vyresnė nei 14 metų amžiau ir tikrąjį nukentėjusiosios amžių buvo sunku įvertinti. Be to, nuteistojo V. P. parodymus apie tai, kad jis galėjo klysti dėl G. A. amžiaus patvirtina ir ta aplinkybė, kad, kaip nurodė V. P., pati G. A., taip pat liudytojas M. L., pažinties dieną jiems nuėjus į klubą, į jį G. A. neįleido dėl to, kad ji pati pasakė, kad jai dar nėra 18 metų, tuo tarpu picerijoje jie visi trys gėrė alkoholinius gėrimus, G. A. užsisakė ,,sidro“, rūkė ir padavėjams, atnešusiems G. A. alkoholinį gėrimą, nekilo jokių abejonių dėl jos pilnametystės. G. A. bare buvo aptarnaujama taip pat, kaip ir V. P. bei M. L., kurie tuo metu buvo pilnamečiai, nukentėjusiajai be problemų buvo atnešami alkoholiniai gėrimai, nors kavinėse ir kitose viešo maitinimo įstaigose nepilnamečiams parduoti alkoholinius gėrimus griežtai draudžiama ir už tai darbuotojai gali būti griežtai nubausti.

Nustačius, kad pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis, taip pat pagal savo asmenines savybes nuteistieji nesuvokė bei neturėjo ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusioji G. A. yra mažametis asmuo, Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. numatytas kvalifikuojantis požymis – pasinaudojimas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle - M. K., V. P. ir D. L. negali būti inkriminuotas, taip pat M. K. negali būti inkriminuotas ir Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numatytas analogiškas nusikalstamą veiką – seksualinį prievartavimą kvalifikuojantis požymis.

Kadangi V. P. ir D. L. nebuvo inkriminuoti kiti išžaginimo sudėties požymiai (fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti, kitoks galimybės priešintis atėmimas), V. P. ir D. L. buvo kaltinami buvo kaltinami lytiniu santykiavimu su G. A. tik pasinaudojant bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, todėl, nesant byloje šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nuteistųjų V. P. ir D. L. veikose nėra nusikaltimo - išžaginimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. sudėties požymių. Byloje taip pat nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad M. K. lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su G. A., grasindamas panaudoti fizinį smurtą (panaudodamas psichinį smurtą) ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, todėl M. K. veikose taip pat nėra nei išžaginimo, nei seksualinio prievartavimo sudėties požymių.

Lietuvos Respublikos BK 153 str., kuris buvo inkriminuotas M. K., numatyta baudžiamoji atsakomybė už mažamečio asmens tvirkinimą. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi. Iš subjektyviosios šios nusikalstamos veikos sudėties pusės, kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra mažametis (t. y. neturintis 14 metų) arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Neįrodžius, kad M. K. suvokė arba turėjo ir galėjo suvokti, kad G. A. yra mažametė, M. K. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str., numatantį atsakomybę už mažamečio asmens tvirkinimą.

Nors byloje surinktais įrodymais nuteistųjų M. K., V. P., D. L. veikose nenustatyti išžaginimo, o M. K. veikoje ir seksualinio prievartavimo sudėties požymiai, tačiau byloje surinkti įrodymai, visų pirma nukentėjusiosios G. A. parodymai, patvirtina, kad visi trys nuteistieji suvokė, kad G. A. neturi 16 metų, yra nepilnametė ir su ja atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, t. y. visi trys nuteistieji po vieną kartą su G. A. lytiškai santykiavo natūraliu būdu, o M. K. su G. A. tenkino savo lytinę aistrą ir oraliniu būdu, be to, nustatyta, kad su D. L. ir M. K. G. A. lytiškai santykiavo už materialinį atlygį. Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. numato baudžiamąją atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą. Baudžiamasis kodeksas šiuo straipsniu buvo papildytas 2006 metais ir pagal veikos padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją pagal 151¹ str. 1 d. atsakė tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. redakciją atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų amžiaus asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlius, pažadėjus suteikti ar suteikus jam už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, pagal šiuo metu galiojantį įstatymą numatyta Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 2 d. (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcija). Lietuvos Respublikos BK 3 str., reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, 1 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Byloje nustatyta, kad V. P., D. L. ir M. K. lytinius santykius su G. A. turėjo 2009 metais, tuo metu galiojo 2006 metų Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. redakcija, pagal kurią, kaip minėta, atsako tas, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). Nukentėjusiosios G. A., taip pat nuteistojo V. P. parodymais nustatyta, kad jie lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu, be materialinio atlygio. Kaip nurodė nukentėjusioji G. A., V. P. jai patiko kaip vaikinas, iš jo pinigų už lytinį santykiavimą ji negavo. Jau minėta, kad V. P., lytiškai santykiaudamas su G. A., nesuvokė ir neturėjo bei negalėjo suvokti, jog G. A. yra jaunesnė nei 14 metų amžiaus, tačiau V. P. galėjo suvokti ir suvokė, kad G. A. yra jaunesnė nei 16 metų amžiaus. V. P. su G. A. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, V. P. G. A. nesiūlė, nežadėjo suteikti ir nesuteikė nukentėjusiajai už tai pinigų ar kitokios formos atlygio, o tokios veikos padarymo metu galiojęs įstatymas nenumatė baudžiamosios atsakomybės už tokius veiksmus. Baudžiamoji atsakomybė už tokius veiksmus, t. y. už pilnamečio asmens lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu negu 16 metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, nustatyta tik 2010 m. Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. neturi grįžtamosios galios, todėl veikos padarymo metu V. P. veiksmai nebuvo nusikalstami. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nors nuteistasis M. K. prisipažįsta tik vieną kartą lytiškai santykiavęs abipusiu sutikimu su G. A. ir neigia tenkinęs savo lytinę aistrą su G. A. oraliniu būdu, taip pat nepripažįsta už tai mokėjęs pinigus nukentėjusiajai, šios aplinkybės įrodytos nuosekliais nukentėjusiosios parodymais. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad M. K., lytiškai santykiaudamas su G. A. bei tenkindamas su ja lytine aistrą oraliniu būdu už materialinį atlygį, suvokė arba pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis, savo asmenines savybes galėjo ir turėjo suvokti, kad G. A. yra jaunesnė nei 14 metų amžiaus, tačiau M. K. galėjo suvokti ir suvokė, kad G. A. neturi 16 metų, yra nepilnametė. Šių veikų padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo normoje nepasakyta, kokio amžiaus asmuo gali būti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. subjektu, tačiau sisteminiu būdu aiškinant įstatymą, laikytina, kad šio nusikaltimo subjektu gali būti tik pilnametis, t. y. sulaukęs 18 metų amžiaus asmuo. Ši norma į Baudžiamąjį kodeksą įtrauka, siekiant apsaugoti nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą nuo suaugusių asmenų veiksmų. Tais atvejais, kai lytiškai santykiauja du nepilnamečiai asmenys ir vienas iš jų už tai gauna pinigus ar kitokios formos atlygį, neteisinga ir nelogiška būtų traukti baudžiamojon atsakomybėn pinigus ar kitokios formos atlygį už lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą, siūliusį nepilnametį asmenį. Nuteistasis M. K. jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu buvo 16 - 17 metų amžiaus. Dviejų nepilnamečių asmenų lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas, kai vienas iš jų (šiuo atveju M. K.) pasiūlė, pažadėjo suteikti ar suteikė kitam asmeniui (šiuo atveju nukentėjusiajai G. A.) už tai pinigų, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, neturi būti baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). M. K. tuo metu, kai lytiškai santykiavo su G. A. bei tenkino su nukentėjusiąją lytinę aistrą oraliniu būdu bei už tai nukentėjusiajai davė pinigų, buvo nepilnametis, todėl negalėjo būti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), subjektu. M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 153 str. išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuteistojo D. L. teisinė padėtis yra kitokia nei V. P. ir M. K.. Nuteistasis D. L. vieną kartą lytiškai santykiavo su G. A. už pinigus, būdamas pilnamečiu. Nors nuteistasis D. L. viso bylos proceso metu neigia turėjęs lytinius santykius su G. A., tačiau ši aplinkybės taip pat įrodyta jau aptartais byloje surinktais įrodymais. Tais pačiais įrodymais, visų pirma nukentėjusiosios G. A. parodymais, kuriais nėra pagrindo netikėti, nustatyta, kad su D. L. G. A. lytiškai santykiavo dėl pinigų, nuteistasis po lytinio akto jai sumokėjo pinigus. Byloje nustatyta, kad D. L., kaip ir V. P. bei M. K., lytiškai santykiaudamas su G. A., nesuvokė ir pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiosios fizinius duomenis bei savo asmenines savybes neturėjo bei negalėjo suvokti, kad G. A. yra jaunesnė nei 14 metų amžiaus, tačiau D. L. galėjo suvokti ir suvokė, kad G. A. yra nepilnametė. Nuteistojo D. L. padarytoje veikoje – D. L., suvokdamas, kad G. A. yra nepilnametė, lytiškai santykiavo su ja pažadėjęs suteikti ir suteikęs už tai nukentėjusiajai pinigų – yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d., sudėties požymiai (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija). Todėl nuteistojo D. L. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija).

Perkvalifikavus nuteistojo D. L. veiką į Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) sankcijoje nustatyta bausmė laisvės atėmimas iki trejų metų bei alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, ši nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje nenustatyta nei D. L. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. D. L. praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą. Lietuvos Respublikos BK 55 str. įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Atsižvelgiant į minėto straipsnio nuostatas bei įvertinus D. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, darytina išvada, kad nėra pagrindo D. L. skirti laisvės atėmimo bausmę, šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. L. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 153 str., V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d., 153 str. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo sausio 12 nuosprendį.

D. L. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 151¹ str. 1 d. (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) ir paskirti bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Įpareigoti D. L. neatlygintinai išdirbti 100 valandų per laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str., 66 str., į D. L. paskirtos bausmės laiką įskaityti 29 (dvidešimt devynias) suėmimo dienas (nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. kovo 28 d.), prilyginant jas 58 (penkiasdešimt aštuonioms) laisvės apribojimo dienoms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Valdimaras BavėjanasVioleta Ražinskaitė