Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteista pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausmė ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 62 MGL (7750 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria T. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžiu pripažinta kalta įvykdžiusi vagystę: 2005 m. kovo 2 d., apie 9 val. 40 min., Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai B. Z. priklausančius 1000 Lt.

T. S. pabrėžia, kad pati nuvyko į policijos komisariatą ir prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, tačiau į šią aplinkybę teismai neatsižvelgė, nurodę, kad bylos medžiagoje nėra duomenų apie šį faktą; kasatorė teigia, kad nei baudžiamasis, nei baudžiamojo proceso įstatymas nenumato specialios procesinės pareigos konstatuoti, jog asmuo atvyko prisipažinti apie nusikalstamos veikos padarymą pats. Teismai, be to, neįvertino T. S. nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, taip pat to, kad nuteistoji nedelsdama atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nukentėjusioji jokių pretenzijų jai neturėjo. Kadangi nebuvo nustatyta T. S. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ji niekada nebuvo bausta laisvės atėmimo bausme, vadinasi, kasatorės nuomone, jai turėjo būti skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Taip pat T. S. skunde akcentuoja, kad 62 MGL (7750 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, jai priteista nepagrįstai, nes 3500 Lt baudos ji jau sumokėjo.

Taip pat kaip vieną baudžiamojo proceso pažeidimų kasatorė nurodo ir jos kardomosios priemonės pakeitimą iš rašytinio pasižadėjimo neišvykti į suėmimą, kurį paskyrė Marijampolės rajono apylinkės teismas, kol įsiteisės 2005 m. spalio 17 d. nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės skyrimo

Pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas, motyvuodamas bausmės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį skyrimą, pabrėžė, kad T. S. anksčiau teista už devynias nusikalstamas veikas nuosavybei bausmėmis, nesusijusiomis su laisvės atėmimu, vagystę padarė nepraėjus ilgesniam laikui po paskutinio nuosprendžio priėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, konstatavo, kad yra dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą ir skyrė laisvės atėmimą, artimą minimaliam jo dydžiui, numatytam BK 178 straipsnio 1 dalyje (sankcijoje nurodoma, kad gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, o minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmė – trys mėnesiai (BK 50 straipsnis). Teismas pagrįstai konstatavo, kad tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, bus įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.

T. S. nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – kad ji atlygino padarytą žalą, prisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Teismas pripažino atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad T. S. prisipažino kalta padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, savo noru atlygino padarytą žalą. Pabrėžtina, kad prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką būdai šios aplinkybės konstatavimui reikšmės neturi, tad kasatorės nurodymas dėl savo iniciatyva vykimo į policijos komisariatą prisipažinti neturi reikšmės traktuojant minėtą aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią.

Nepagrįstas kasatorės skunde pateiktas argumentas ir dėl baudos dydžio nustatymo, skiriant jai galutinę bausmę. Kadangi T. S. padarė vagystę bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (2004 m. gruodžio 15 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jai paskirta 62 MGL (7750 Lt) dydžio bauda), bausmė, paskirta už vagystę, – 6 mėnesiai laisvės atėmimo – subendrinta su 62 MGL dydžio bauda, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prie bylos buvo pridėti dokumentai – T. S. gynėjo pateikti kvitai, kad ji sumokėjo 3000 Lt teismo paskirtos baudos ir proceso išlaidų, tačiau iš kvitų nėra aišku, kokius teismo sprendimus vykdant pinigai yra sumokėti. Visi mokėjimo pavedimai, kuriuos patvirtina byloje esantys kvitai, padaryti baudos vykdymo atidėjimo laikotarpiu (2005-08-08, 2005-07-05, 2005-07-25, 2005-10-13), t. y. tuo metu, kai kasatorė dar neturėjo pareigos mokėti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos 62 MGL dydžio baudos. Tokia pareiga atsirado tik įsiteisėjus 2005 m. spalio 17 d. nuosprendžiui, todėl šiame nuosprendyje mokėtinos baudos dydis nurodytas teisingai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abejonės ir neaiškumai dėl nuosprendžio vykdymo gali būti išspręsti vadovaujantis BPK normomis, reglamentuojančiomis nuosprendžio ir nutarties vykdymą (BPK VII dalis).

Dėl riboto pakaltinamumo

Sprendžiant T. S. pakaltinamumo klausimą nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo normos nebuvo pažeistos. Teismas įvertino psichiatrinės ekspertizės aktą kaip visumą ir atsižvelgė į atsakymus į ekspertui pateiktus klausimus. Ekspertizės akte nurodyta, kad T. S. tiek ekspertizės atlikimo metu serga, tiek praeityje sirgo psichikos liga, tačiau inkriminuotos veikos padarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti; suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, visiškai valdė savo veiksmus, nebuvo fiziologinio, psichologinio afekto būsenos ar kitos emocinės būklės, galėjusios turėti esminės įtakos jos sąmonei ir valiai. Iš šių požymių darytina išvada, kad teismas, nepripažinęs T. S. nepakaltinama, negalėjo jos pripažinti ir ribotai pakaltinama, nes nebuvo požymių, numatytų BK 18 straipsnio 1 dalyje, būtinų teismui asmenį pripažįstant ribotai pakaltinamu: T. S. nors veikos padarymo metu sirgo psichikos liga, kuri nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti ją nepakaltinama, tačiau toks psichikos sutrikimas nelėmė visiško pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokimo ar savo veiksmų nevaldymo.

Dėl vertėjo dalyvavimo

Ikiteisminio tyrimo metu T. S. pareiškė, kad moka lietuvių kalbą. Visų jos apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokolų pabaigoje yra kasatorės parašas ir sakinys: „perskaičiau, surašyta teisingai“. Taip pat su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, surašyta valstybine kalba, ji susipažino. Vadinasi, nuteistosios skundo argumentas, kad buvo pažeistas BPK 8 straipsnis, suteikiantis baudžiamojo proceso dalyviams teisę daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jie moka, taip pat susipažinti su byloje esančiais dokumentais savo gimtąja kalba arba kalba, kurią jie moka, yra nepagrįstas.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorės nurodomos argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė rašytinio įrodymo, būtent, dokumento, įrodančio, kad T. S. yra nėščia, nėra pagrindas daryti išvadą, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti BPK pažeidimai. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso apeliacinės instancijos metu įrodymų tyrimas gali, bet neprivalo būti atliktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei prokuroras, nei kasatorės gynėjas nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokio pažeidimo ir nepripažindamas, kad veika buvo padaryta dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos kaltininko padėties. Tokią aplinkybę T. S. nurodė tik apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo duomenų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuotas tokios lengvinančios aplinkybės buvimas.

Dėl kardomosios priemonės skyrimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. S. buvo pripažinta kalta dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų. T. S. buvo skirta laisvės atėmimo bausmė neatidedant bausmės vykdymo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį egzistavo baudžiamojo proceso įstatyme numatytos prielaidos kardomosios priemonės – suėmimo skyrimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti suėmimą priimtas nepažeidžiant BPK nuostatų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios T. S. kasacinį skundą atmesti.