- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- 2-1572-872/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė
- Trečiasis asmuo
- V. P., UAB DK „PZU Lietuva“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- UAB „Transtira“
- Advokatai
- Zigmantas Benetis
- Kategorijos
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Transtira“, tretiesiems asmenims UAB DK „PZU Lietuva“ ir V. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pateikė ieškinį, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 949,85 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2013 m. gegužės 6 d. Vokietijoje dėl V. P., vairavusio transporto priemonę MAN TGX, valst. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Pažymėjo, jog V. P. buvo atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo atsakingas už transporto priemonės MAN TGX, valst. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGX, (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 3 ir 8 dalys. Tuo atveju, kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 1899,70 EUR sumai ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 1899,70 EUR. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo dienos reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transtira“ pateikė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 74-78), kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad eismo įvykio metu prie transporto priemonės MAN TGX, (duomenys neskelbtini) buvo prikabinta priekaba KOEGEL SNCO 24, (duomenys neskelbtini), kurią buvo apdraudusi UAB DK „PZU Lietuva“. Atsakovas, sumokėdamas pusę sumos nurodė, kad vadovaujasi 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, jog priekabos civilinės atsakomybės draudikas privalo pagal eismo įvykio vietos (Vokietijos) privalomojo draudimo įstatymą atlyginti 50 proc. įvykio metu patirtų nuostolių.
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimą ieškinį, kuriame palaikė ieškovo reikalavimą. Pažymėjo, jog Vokietijos teisė šiuo atveju netaikoma. Trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi, trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. Tarp draudikų susiklostė sutartinės kilmės santykiai ir pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės kitus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.
Trečiasis asmuo V. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Teigė, jog atsakovas UAB „Transtira“ atlygino ieškovui pusę sumos – 949,85 Eur, todėl likusią pusę sumos turi padengti priekabą apdraudusi UAB DK „PZU Lietuva“.
Šalies argumentai
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, palaikė kitus atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus. Teigė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016-02-21 sprendime konstatavo, jog turi būti sprendžiama pagal Vokietijos teisę, o pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo praktiką – vilkiko ir priekabos junginys sudaro vientisą junginį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. gegužės 6 d. Vokietijoje dėl trečiojo asmens V. P., vairavusio transporto priemonę MAN TGX, (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. V. P. buvo atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovas, buvo atsakingas už transporto priemonės MAN TGX, (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGX, (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų Bendradarbiavimo nuostatų bei Vokietijos teisės aktų nuostatomis, administravo žalą, o nustatęs atsakingą subjektą, t.y. neapdrausto vilkiko vairuotoją, išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam bei pateikė Biurui, kaip atsakingam subjektui už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir nepadraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą, reikalavimą apmokėti 1899,70 Eur nuostolių. Ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo turėtas 1899,70 Eur išlaidas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., kreipėsi į atsakovą, kuris neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą. Atsakovas sumokėjo pusę sumos (949,85 Eur) ir liko skolingas Biurui 949,85 Eur.
Nagrinėjamu atveju, ginčo dėl paties žalos padarymo fakto byloje nėra, taip pat neginčijamas ir Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos išmokos dydis bei aplinkybė, jog vilkikas eismo įvykio dieną nebuvo apdraustas privalomuoju draudimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai. Minimu atveju, atsakovas ginčija aplinkybę, jog dėl įvykusio įvykio atsako jis vienas, kaip neįvykdęs savo įstatyminės pareigos apdrausti naudojamos transporto priemonės pagal TPVCAPDĮ.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 str. 5 d.). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 str. 6 d. 2 p.). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog Biuro išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, yra konstatavęs, jog bylose, kuomet atlyginama ne Lietuvoje, o kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padaryta žala, reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014;2014-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju 2013-05-06 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo pagal lizingo sutartį naudojamu bei jo darbuotojo valdomu transporto priemonės junginiu – vilkiku MAN TGX, (duomenys neskelbtini) (nepadrausta transporto priemone) ir prie jo prikabinta priekaba KOEGEL SNCO 24(duomenys neskelbtini), kurią buvo apdraudusi UAB DK „PZU Lietuva“, buvo padaryta žala. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatų 3 str. 4 d., 2013-05-06 įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais. Ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimo faktinį pagrindą, į bylą pateikė įrodymus: a/ Vokietijos garantinio fondo (Verkehrsopferhilfe e. V.) raštą, iš kurio turinio matyti, jog Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kuomet vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra teisės aktu nustatyta tvarka apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas skirtingus draudikus; b/ Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštą, iš kurio matyti, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas į bylą pateikė V. P. kaltę dėl minimo eismo įvykio pagrindžiančius įrodymus ir Biuro reikalaujamą grąžinti sumą (949,85 Eur) pagrindžiančius įrodymus (T. 1, b.l. 13-42).
Atsakovo teigimu, nagrinėjamo ginčo atveju reikia vadovautis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini)08 pateiktu išaiškinimu, kuriame nurodoma, kad sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Tačiau su tokiais atsakovo argumentais sutikti negalima. Atkreiptinas dėmesys, jog Vokietijos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo atvejį, kuomet atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens valdomos transporto priemonės (jų junginys) buvo registruotos Vokietijoje bei apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Vokietijos draudimo bendrovėse, kaip tai numato privalomąjį draudimą Vokietijoje reglamentuojantys teisės akai. Tuo tarpu nagrinėjamame ginče yra ne tik aplinkybė, kad žala buvo padaryta dėl transporto priemonių junginio, kurį sudarė vilkikas, kaip velkanti transporto priemonė, ir puspriekabė, kaip velkama transporto priemonė, bet ir transporto priemonių junginio (jų atskirai) draudimo (nedraudimo) faktas; priešingai, nei Vokietijos teismo atsakovo cituojamojoje byloje, nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka apdrausta buvo tik priekaba, tačiau vilkikas neturėjo galiojančios draudiminės apsaugos. Vokietijos teismo sprendime pateikti teisės aiškinimai yra susiję su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus. Iš atsakovo minimo teismo sprendimo negalima daryti išvados, kad esant kitokiai faktinei situacijai, t.y. jei eismo įvykį sukėlusio junginio viena iš transporto priemonių nebūtų apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys dėl eismo įvykio padarytos žalos atlyginimą, būtų aiškinami ir taikomi identiškai. Kadangi nagrinėjamos ir atsakovo nurodomos Vokietijos Aukščiausiojo teismo nagrinėtos bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis minimo Vokietijos teismo sprendimo nuostatomis.
Pažymėtina, jog Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai – turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d., Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Minimu atveju, pagal CPK 12, 178 str. nuostatas, Biuro pateikta informacija apie užsienio teisės turinį neužkerta kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį nei nurodo Biuras. Tuo tarpu ieškovas pateikė tik abejones dėl ieškovo pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, tačiau savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, t.y. vadovaudamasis Vokietijos teisės aktų nuostatomis nepaneigė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotos transporto priemonės MAN TGX, valst. (duomenys neskelbtini)valdytojo civilinės atsakomybės. Kaip jau minėta, atsakovo pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas šios bylos nagrinėjimui neaktualus. Taip pat neaktualus ir atsakovo teismo posėdyje nurodytas 2016-01-21 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas, priimtas sujungtose bylose C-359/14, ERGO Insurance IR c-475/14, Gjensidige Baltic, kadangi minimas sprendimas priimtas dėl ginčų, susijusių su tarp velkančiosios ir velkamosios transporto priemonės draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimui ir taikytinos teisės šių santykių nustatymui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog už ginčo eismo įvykio metu padarytą žalą pilnai atsako neapdrausto vilkiko valdytojas, o velkamos priekabos draudikui UAB DK „PZU Lietuva“ pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.
CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek išmokos dydį, ties atsakovo darbuotojo V. P., sukėlusio eismo įvykį, kaltę, jo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, jokių duomenų, kurie juos paneigtų, byloje nėra. Kadangi atsakovo darbuotojas vairavo automobilį, kuris neturėjo draudimo apsaugos, kaip to reikalauja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis, atsakovas atsako už transporto priemonės eismo įvykio metu padarytą žalą. Kadangi atsakovas nuostolių geruoju neatlygino, 949,85 Eur suma yra priteisiama ieškovui iš atsakovo (CK 6.280 str.).
CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kadangi ieškinys yra patenkintas visiškai, teismas, remdamasis CPK 93 str. priteisia ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, t.y. 29 Eur žyminio mokesčio (b. l. 4) ir 129,98 Eur už dokumentų vertimą, viso 159 Eur (b.l. 59-60).
Iš atsakovo valstybės naudai priteistinos 11 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas
nusprendė:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“, į.k. 122282884, 949,85 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (949,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 159 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro, į.k. 12709291, naudai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“, į.k. 122282884, valstybės naudai 11 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188728721, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, SWIFT kodas HABALT22, arba į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, banko kodas 21400, SWIFT kodas NDEALT2X, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.