- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-25
- Bylos Nr.
- 2S-320-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LE Mažoji Ragainė“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LE Mažoji Ragainė“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LE Mažoji Ragainė“ prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu patenkino ieškovės žemės ūkio bendrovės „Šaltekšnis“ ieškinio dalį ir priteisė jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LE Mažoji Ragainė“ 35 858,61 Lt skolą, 943,80 Lt delspinigius, šešių procentų procesines palūkanas ir 1 794,11 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama išdėstyti 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo vykdymą, nustatant, kad ji lygiomis dalimis per dvylika mėnesių įvykdys teismo sprendimą. Atsakovės teigimu, ji nėra finansiškai pajėgi iškart įvykdyti visą teismo sprendimą. Atsakovės 2014 m. rugsėjo 30 d. balansas patvirtina, jog jos valdomo turto vertė – 466 581 Lt, o mokėtinos sumos pinigine išraiška sudaro 1 087 903 Lt (per vienerius metus mokėtinos sumos – 415 125 Lt). Atsakovė veikia nuostolingai, jos tipinės veiklos nuostoliai pinigine išraiška sudaro 22 620 Lt. Šie duomenys byloja, kad atsakovės turimos lėšos nėra pakankamos neatidėliotinai įvykdyti teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Pasak atsakovės, būtinybė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą egzistuoja dar ir todėl, kad, tą padarius, būtų išvengta pernelyg didelių vykdymo išlaidų susidarymo.
Ieškovė, savąją poziciją pateikusi teismo posėdyje, prašė atmesti atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Pasak ieškovės, atsakovė vengia bendradarbiauti, ji nėra sumokėjusi ieškovei nei vienos įmokos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Pasak pirmosios instancijos teismo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, aktualūs yra Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodomos aplinkybės nėra pakankamos patenkinti jos prašymą. Pasak teismo, bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovė pakankamai ilgą laiko tarpą vengė vykdyti savuosius įsipareigojimus. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 3 d. ir 2014 m. rugsėjo 5 d. sumokėjo ieškovei 1 409,65 Lt, bet ši suma, lyginant ja su visa skola, yra maža. Be to, atsakovė po teismo sprendimo priėmimo nesumokėjo ieškovei nei vienos skolos dengimo įmokos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad atsakovė nesistengė grąžinti įsiskolinimo, neatsakingai žiūrėjo į savo įsipareigojimų vykdymą. Teismas papildomai pažymėjo, jog atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, pagerės jos finansinė padėtis ir ji galės prašomu nustatyti terminu įvykdyti visą sprendimą. Todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, jis negali daryti išvados, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas užtikrins šio sprendimo tinkamą įvykdymą ir nepažeis ieškovės interesų.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Atsakovės vertinimu, skundžiama nutartis yra iš esmės grindžiama vien prielaidomis, kad esą atsakovė ilgą laiką vengė vykdyti savo įsipareigojimus, ji neįvykdytų teismo sprendimo, net ir išdėsčius jo vykdymą. Pasak atsakovės, ji, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ne vengė atsiskaityti su ieškove, o dėl jos blogos finansinės padėties mokėjo ieškovei dalimis, kai tik turėjo tokias galimybes. Tą, anot atsakovės, patvirtina jos į bylą pateikti įrodymai. Atsakovė akcentuoja, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos turtinė padėtis yra bloga ar blogesnė negu atsakovės turtinė padėtis. Atsakovės vertinimu, vien ši aplinkybė yra pakankama daryti išvadą, jog, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendimo vykdymo išdėstymas nepažeistų ieškovės teisėtų interesų ar šalių interesų pusiausvyros principo. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į jos interesus, be to, nepasisakė dėl jos prašymo motyvų.
Ieškovė neatsiliepė į atsakovės atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.
Teismo procesinio sprendimo (į)vykdymo išdėstymas – išimtinė procesinė priemonė. Šis procesinis institutas gali būti taikomas tais atvejais, kai, pirma, savalaikis ir visiškas procesinio sprendimo įvykdymas iš esmės pablogintų asmens, privalančio vykdyti procesinį sprendimą, turtinę padėtį; antra, tuo momentu, kai gali būti pradedamas procesinio sprendimo vykdymas (Civilinio proceso kodekso 281 straipsnis, 588 straipsnio 1 dalis), yra susidariusios išskirtinės (labai nepalankios) laikino pobūdžio aplinkybės, kliudančios asmeniui (į)vykdyti teismo sprendimą jame nustatyta bendra tvarka. Šių sąlygų buvimas savaime reiškia, kad negali būti besąlygiškai patenkintas skolininko prašymas ir išdėstytas teismo procesinio sprendimo vykdymas. Svarbu akcentuoti, jog, sprendžiant teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, negali būti paneigtos išieškotojo teisės bei teisėti interesai. Proceso įstatymas aiškiai nustato, jog, sprendžiant aptariamą klausimą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių turtinę padėtį (Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, asmens, privalančio vykdyti teismo procesinį sprendimą, interesai negali būti suabsoliutinti ir iškelti aukščiau asmens, turinčio tokiu sprendimu patvirtintą reikalavimo teisę, interesų. Net ir pasitvirtinus aukščiau įvardytoms sąlygoms, turi būti papildomai sprendžiama, ar teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymas neiškreips šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros. Todėl, tik įsitikinus, jog bus užtikrinta protinga ir teisinga abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, galima išdėstyti teismo procesinio sprendimo įvykdymą.
Apeliantė, remdamasi savo bloga turtine padėtimi, reikalauja išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Pasak apeliantės, ji nėra finansiškai pajėgi nedelsiant įvykdyti visą teismo sprendimą.
Apeliantės 2014 m. rugsėjo 30 d. balansas patvirtina, jog jos valdomo turto vertė – 466 581 Lt. Šiuo apeliantės pateiktu įrodymu taip pat nustatyta, kad, pirma, jos (apskritai) mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pinigine išraiška sudaro 1 087 903 Lt, antra, jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai pinigine išraiška sudaro 415 125 Lt. Nustatytomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog, kitaip negu teigia apeliantė, jos turtinė padėtis nėra tokia bloga, kad ji objektyviai negalėtų savalaikiai įvykdyti visą teismo sprendimą. Šios kvalifikacijos nekeičia ir apeliantės nurodoma aplinkybė, jog jos veikla yra (buvo) nuostolinga. Susipažinus su apeliantės pateikta 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, galima daryti išvadą, jog jos nuostoliai yra nereikšmingi. Apeliantės pelno (nuostolių) ataskaitoje, be kita ko, užfiksuota, jog jos nuostoliai pinigine išraiška tesudaro 269 Lt. Be to, svarbu akcentuoti, jog pelno siekiančių ir dėl to riziką prisiimančių juridinių asmenų, kokia yra ir apeliantė, veiklai būdingi finansinių rodiklių svyravimai. Tą patvirtina ir ta pati 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, kurioje užfiksuota, jog apeliantė praėjusiais finansiniais metais veikė pelningai, jos grynasis pelnas pinigine išraiška sudarė 74 842 Lt. Žvelgiant iš apeliantės perspektyvos, jos valdomo turto ir per vienerius metus vykdytinų įsipareigojimų santykis yra pozityvus. Kitaip tariant, apeliantės valdomo turto vertė yra didesnė negu jos per vienerius metus vykdytinų įsipareigojimų suma. Papildomai pažymėtina, jog šis santykis, lyginant jį su buvusiuoju praėjusiais finansiniais metais, žymiai pagerėjo apeliantės naudai. Apeliantės 2014 m. rugsėjo 30 d. balansas byloja, kad ji praėjusiais finansiniais metais valdė turtą, kurio vertė – 311 053 Lt, o jos per vienerius metus vykdytini įsipareigojimai pinigine išraiška sudarė 746 253 Lt. Šie turto ir įsipareigojimų santykio pokyčiai byloja, kad apeliantės turtinė padėtis nuo to momento, kai buvo užfiksuoti praėjusių finansinių metų rodikliai, iki 2014 m. rugsėjo 30 d. stabilizavosi ir pagerėjo.
Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negalima teigti, jog apeliantės turtinė padėtis yra pavojingai nestabili. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės turtinės padėties esmingai nepaveiktų savalaikis viso teismo sprendimo įvykdymas. Todėl apeliantės nurodoma turtinė padėtis nėra pakankama išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Šis vertinimas nekistų, jeigu ir būtų pasitvirtinęs apeliantės teiginys, jog jos turtinė padėtis yra sunki. Kaip jau buvo nurodyta, sprendimo vykdymas gali būti išdėstytas, jeigu yra susidariusios išskirtinės (labai nepalankios) laikino pobūdžio aplinkybės, kliudančios asmeniui įvykdyti teismo sprendimą,. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog, žvelgiant perspektyviai, jos ekonominė padėtis turi tendenciją reikšmingai keistis. Todėl apeliantė neįrodė, jog jos nurodomi sunkumai, pripažinus jų buvimą, yra laikini ir, palaipsniui vykdant teismo sprendimą, išnyks.
Be to, ką pagrįstai išskyrė ir pirmosios instancijos teismas, svarbus yra ir apeliantės elgesio, priėmus teismo sprendimą, aspektas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ji bent jau minimalia apimtimi įvykdė teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris sąžiningas, vidutiniškai rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo, net ir būdamas susidūręs su finansiniais sunkumais, imtųsi protingai prieinamų priemonių, siekdamas įvykdyti bent jau minimalią jo paties besąlygiškai pripažįstamo įsipareigojimo dalį. Apeliantė neįrodė, kad ji ėmėsi tokių priemonių, vadinasi, jos elgesys neatitinka bonus pater familias elgesio standarto. Sąžiningų pastangų vykdyti neginčijamu teismo sprendimu patvirtintus įsipareigojimus nebuvimas tik sustiprina išvadą, jog apeliantės prašomu procesiniu būdu neturi būti ginamas jos interesas.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskirojo skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią apeliacinę bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos atskirajame skunde.
Šalys nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias reikėtų paskirstyti šiuo procesiniu sprendimu.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį nepakeistą.