Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. D. (Y. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 17 d. nutarties, kuria J. D. (Y. D.) atstovo advokato skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-20174-2025 paliktas nepakeistas, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-20174-2025 (toliau – ir Institucijos nutarimas) J. D. (toliau – ir apeliantas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 4 dalį, 424 straipsnio 4 dalį 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) eurų bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2025 m. rugpjūčio 2 d. 10 val. 13 min., Vilnius, Naugardukas–Kaunas, vairuodamas automobilį įvažiavo į reguliuojamą sankryžą ir ją pravažiavo, degant draudžiamam, šviesoforo signalui, vairavo automobilį, kai asmeniui atimta teisė vairuoti, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14, 165, 73.11 punktų reikalavimus.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 17 d. nutartimi (toliau – ir Skundžiama nutartis) apelianto atstovo skundas netenkintas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo dėl padarytų administracinių nusižengimų nėra, tiek J. D., tiek jo atstovas advokatas tik nurodė, kad ANK 424 straipsnio 4 dalyje padarytas nusižengimas padarytas dėl nerūpestingumo, dėl ko kėlė klausimą dėl administracinio poveikio priemonės individualizavimo, t. y. specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo neskyrimo. Taigi pasisakydamas šiuo klausimu – dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, pirmosios instancijos teismas įvertino visumą šiam klausimui reikšmingų aplinkybių, t. y. tiek teisinį reguliavimą, tiek kasacinio teismo praktiką, tiek paties J. D. asmenybę, kad iš esmės kaltę pripažino, įvykio pasekmių neginčijo, gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nurodytas aplinkybes apie nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarymą dėl nerūpestingumo (neatsargia kaltės forma), t. y. nežinant Lietuvos Respublikoje galiojančio teisės vairuoti susigrąžinimo tvarkos, tiek jo darbinių funkcijų atlikimui būtiną specialios teisės vairuoti transporto priemones turėjimą, nenustatė jokių išimtinių sąlygų ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių nusižengimus padariusiam asmeniui būtų pagrindas švelninti, o juo labiau naikinti, minimaliai pagal sankciją taikytą administracinę atsakomybę. Kartu Skundžiamoje nutartyje pažymėta, jog Institucijos nutarimo priėmimo metu ginčijami padaryti procesiniai pažeidimai nėra tokio pobūdžio, dėl ko būtų būtina naikinti priimtą pagrįstą ir motyvuotą Institucijos nutarimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

3. Apeliaciniu skundu J. D. prašo panaikinti Skundžiamą nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti arba nagrinėti bylą Institucijoje iš naujo.

1.1. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skunde iš esmės dėsto teorinius dalykus apie tai, jog Lietuvos visuomenė nuo pat pradžių suinteresuota, kad piliečiai laikytųsi garantuojančių gerovę taisyklių, apie taikomą socialinę taktika, kurią sudaro trys elementai – įspėjimas, užkardymas ir prevencija, kurie skunde aprašomi. J. D. nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai išnagrinėti bylą, t. y. į policijos pareigūnų elgesį, kadangi jam buvo atsisakyta išaiškinti teises ir pareigas, administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas, nedalyvaujant vertėjui, buvo atsisakyta spręsti jo rašytinius prašymus ir nagrinėti bylą jam dalyvaujant. Be to, tiek policijos pareigūnai, priėmę 2024 m. birželio 6 d. nutarimą (čia ir toliau teismo pastaba – 2024 m. birželio 6 d. nutarimas, kuriuo J. D. buvo atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones), tiek teisėjas, nagrinėjęs dėl jo skundą, atsisakė aiškiai ir savalaikiai informuoti J. D. apie nuobaudos pasekmes, jos vykdymo tvarkos, sąlygas, kurioms esant galima atkurti prarastą teisę vairuoti transporto priemones. Taip pat teigiama, kad tiek budintis policijos pareigūnas, tiek ir advokatas Olegas Kakurinas, privačiai suteikęs nemokamą teisinę pagalbą, suklaidino apeliantą, kad pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, nereikia imtis jokių papildomų. Šiame kontekste, t. y. kaip nurodoma dėl pareigūno atsisakymo laikytis procesinių normų, prašymų ir jų ignoravimo, vertėjo nedalyvavimo, apeliantas padrikai nurodo ANK įtvirtintą teisinį reguliavimą, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kas iš esmės sudaro visą apeliacinio skundo turinį. Galiausiai apibendrindamas J. D. nurodo, jog akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas neišsamiu aplinkybių tyrimu ir asmens teisės į gynybą pažeidimu, o tai yra esminis procesinis pažeidimas, kas gali būti pagrindas jį panaikinti. Taip pat, vadovaujantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisine pozicija, kuria remiantis byla negali būti pradėta ir turi būti nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties (neįrodžius pranešimo ir kaltės), pagal ANK 565¹ straipsnį.

2. Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą, Skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir objektyvią nutartį, joje detaliai išdėstė ir įvertino skundo motyvus bei pateikė argumentus, o apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. sausio 7 d. gautas iš apylinkės teismo persiųstas J. D. apeliacinio skundo papildymas, kuriame nurodomi bei keliami tapatūs reikalavimai kaip ir apeliaciniame skunde. Papildomai apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena buvo pradėta ir tęsiama esant pažeidimas – neišaiškinant teisių ir pareigų, nesuteikiant vertėjo, neišaiškinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo pasekmių, ir kokia tvarka tą teisę vėl galima atkurti, dėl to J. D. negalėjo suvokti inkriminuojamos veikos pobūdžio ir pasekmių. Esant tokioms aplinkybėms, nėra elgesio sąmoningumo, kaltės – tyčios ar neatsargumo formos, taigi nėra administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės. Kartu J. D. teigia, kad šiuo atveju būtina surengti žodinį teisminį nagrinėjimą, kadangi be policijos pareigūnų, liudytojų apklausos, neįmanoma nustatyti apelianto nurodomų aplinkybių ir keliamų klausimų, vadovaujantis tik rašytine bylos medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. D. apeliacinis skundas netenkinamas.

1. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

2. Prieš pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, aukštesnės instancijos teismas, vertindamas apelianto prašymą administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog vadovaujantis ANK 651 straipsnio 2 dalimi, bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Iš ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto reguliavimo matyti, kad apeliaciniai skundai žodinio proceso tvarka nagrinėjami tik tais atvejais, kai paaiškėja naujos bylos aplinkybės ar yra vertinami nauji įrodymai, taip pat kai teismas savo iniciatyva ar atsižvelgęs į proceso dalyvių prašymus bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka pripažįsta būtinu, t. y. kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas –paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, ir kai asmuo pateikia motyvuotą prašymą. Akcentuotina, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Taigi pagal bendrą taisyklę šios bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Įstatymas numato privalomą žodinį nagrinėjimą tik keliais atvejais, t. y. kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai. Šiuo atveju J. D., prašydamas jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigia, kad reikalinga apklausti policijos pareigūnus, taip pat jo sutuoktinę ir kitą asmenį, kurių rašytiniai paaiškinimai pateikti byloje, tikslu patvirtinti, kad apeliantui nebuvo žinomos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo tvarka, taip pat buvo pažeistos jo procesinės teisės. Vis tik, apygardos teismas nenustatė pagrindo skundą nagrinėti būtent žodiniame posėdyje, pateikti rašytiniai paaiškinimai nelaikytini naujais įrodymais, turinčiais lemiamą įtaką sprendimo priėmimui, ir bus vertinami esančių duomenų kontekste, todėl pateiktas skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka pagal ANK 651 straipsnį.

3. Įvertinus apeliacinio skundo turinį bei keliamus reikalavimus galima daryti išvadą, kad J. D. iš esmės nesutinka su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu, numatytu ANK 424 straipsnio 4 dalyje (ANK 417 straipsnio 4 dalyje numatytas administracinis nusižengimas neginčijamas), teigdamas, kad jo veiksmuose nebuvo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), t. y. jis nežinojo, kad jam už ankstesnio nusižengimo padarymą, paskyrus specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, ši teisė grąžinama tik atlikus papildomus veiksmus, jam nebuvo žinomos administracinio poveikio priemonės vykdymo tvarka, sąlygos, kurių neišaiškino nei policijos pareigūnai, nei ankstesnį skundą nagrinėjęs teismas, tai nebuvo nurodyta ir ankstesniame nutarime, todėl šio aktualaus ir nagrinėjimo nusižengimo padarymo metu, jis nežinojo, kad neturi teisės vairuoti transporto priemonės. Be to, itin akcentuojama, kad buvo pažeistos J. D. procesinės teisės, t. y. jam nebuvo išaiškintos nei jo teisės ir pareigos, nei užtikrintas vertėjas. Šių aplinkybių pagrindų, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, Skundžiama nutartimi bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą pagrįstai.

4. Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad J. D. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei reikalavimai, skunde apylinkės teismui nebuvo nurodomi, kaip ir klausimas dėl tyčios – bet kokios jos formos nebuvimo apelianto veiksmuose, keliamas nebuvo. Tokios aplinkybės nurodomos tik apeliaciniame skunde. Kaip tik priešingai, skundu pirmosios instancijos teismui buvo prašoma tik panaikinti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, be kita ko, nurodant, kad J. D. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarė dėl savo nerūpestingumo ir įstatymo nežinojimo, kartu pažymint, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia (ANK 2 straipsnio 2 dalis). Taigi kaltės klausimas keliamas nebuvo. Būtina akcentuoti, kad skundas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka ir būtent teismo posėdžio metu pats J. D. nurodė, jog suvokia tai, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, prašė neatimti teisės vairuoti. To paties teismo posėdžio metu J. D. buvo išaiškintos teisės ir pareigos, jis patvirtino, kad jas supranta. Taip pat svarbu akcentuoti, kad nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme, dalyvavo ne tik vertėjas, bet ir apelianto atstovas advokatas Dimitrijus Fomkinas, atstovaujantis J. D. interesus. Taigi apeliantas galėjo efektyviai pasinaudoti procesinėmis teisėmis ginti savo interesus ir šiomis teisėmis pasinaudojo, turėjo galimybę išsakyti ir išsakė savo poziciją dėl bylai reikšmingų aplinkybių, jų vertinimo. Nei J. D., nei jo atstovui – profesionaliam teisininkui, abejonių dėl kaltės apelianto veiksmuose nekilo, iš jo pasisakymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad apeliantui buvo aišku, kad jo nežinojimas apie specialią teisės vairuoti susigrąžinimo tvarką, neatleidžia jo nuo atsakomybės, o Institucijos esminių procesinių pažeidimų nustatyta nebuvo.

5. Nepaisant paminėto, J. D. apeliaciniu skundu savo kaltę ginčija iš esmės. Ir nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą administracinio poveikio priemonės taikymo (netaikymo) prizmę, pažymėjo, kad net neatsargi kaltės forma – nerūpestingumas, negali būti pripažįstama išimtine ir reikšminga aplinkybe, dėl kurios būtų pagrindas švelninti ar naikinti, minimalios trukmės terminą dėl specialios teisės atėmimo, ir J. D., turintis nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, pats turi aktyviai domėtis ir savalaikiai išsiaiškinti, kokia tvarka vyksta teisės vairuoti transporto priemones atėmimo atnaujinimas šalyje, kurioje jis gavo leidimą gyventi, kaip ir kiekvienas rūpestingas asmuo, turintis tokią pareigą, apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir šiame kontekste.

6. Taigi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-15619-2024, aktualiu ir nagrinėjamu atveju, kadangi šiuo procesiniu sprendimu J. D. buvo paskirtas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, apeliantas buvo nubaustas už tai, kad jis, turėdamas nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau nepasikeitęs vairuotojo pažymėjimo, išduoto Baltarusijoje, į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, vairavo transporto priemonę. Ir tada, J. D., nesutikdamas su nusižengimu teikė apeliacinį skundą, kuris galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi, buvo atmestas. Šioje situacijoje buvęs administracinio nusižengimo procesas svarbus ir dėl to, kad pats J. D., teikdamas apeliacinį skundą, citavo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) nuostatas, jomis vadovavosi ir apygardos teismas, kartu pažymėdamas kad apsigyvenus Lietuvos Respublikoje, vairuojant transporto priemones, būtina užtikrinti saugų eismą keliuose, įsitikinti, kad asmuo yra susipažinęs su Lietuvos Respublikoje galiojančiomis kelių eismo taisyklėmis, kelio ženklais, gebantis tinkamai valdyti transporto priemonę. O pareiškėjas (J. D.), gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra Lietuvos gyventojas, todėl turi laikytis Lietuvoje galiojančių įstatymų. Lietuvos Respublikos gyventojai, ketinantys vairuoti transporto priemones, privalo išsilaikyti vairavimo egzaminą (Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys). Taigi akivaizdu, jog apeliantas ne tik pats buvo susipažinęs su teisiniu reguliavimu, aktualiu specialios teisės vairuoti transporto priemones turėjimui, tačiau jam buvo išaiškinta ir pareiga pačiam būti aktyviam, rūpestingam ir atsakingam vairuotojui.

7. ANK 686 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pasibaigus paskirtam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, specialioji teisė grąžinama ir įgyjama SEAKĮ nustatyta tvarka. SEAKĮ 24 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, ši teisė grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomą vairuotojų mokymą. Be papildomo vairuotojų mokymo, asmuo, siekiantis susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1V-418 „Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 9, 10 ir 13 punktais, turi pateikti bet kuriam VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, Apraše nurodytus dokumentus ir gauti VĮ „Regitra“ įgalioto darbuotojo sprendimą dėl teisės vairuoti transporto priemones sugrąžinimo.

8. Byloje nustatyta, kad J. D., pasibaigus paskirtos administracinio poveikio priemonės terminui, neatliko teisės aktuose nurodytų veiksmų, kad susigrąžintų specialiąją teisę, t. y. nebaigė papildomo vairuotojų mokymo ir į VĮ „Regitra“ dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo nesikreipė, todėl 2025 m. rugpjūčio 2 d. 10 val. 13 min. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, t. y. nors teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo terminas tuo metu jau buvo pasibaigęs, tačiau šios teisės J. D. nebuvo susigrąžinęs teisės aktuose nustatyta tvarka.

9. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. D. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarė nežinodamas, jog pasibaigus už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą paskirto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-15619-2024), jis privalėjo atlikti papildomus veiksmus šiai teisei susigrąžinti. Be to, teigiama, kad apie tai, jog J. D. vairuoja transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti sužinojo tik tada, kai buvo inkriminuotas nagrinėjamas administracinis nusižengimas. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Įgyvendinant šią konstitucinę nuostatą, ANK 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje dėl Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies normos yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, uždraudžiantys tam tikras veikas ir nustatantys atsakomybę už jų padarymą, visuomenei yra prieinami ir žinomi. Visi įstatymai ir teisės aktai oficialiai skelbiami valstybės laikraštyje „Valstybės žinios“. Todėl preziumuojama, jog kiekvienas asmuo, pažeisdamas įstatymuose įtvirtintus draudimus, supranta, kad tai sukels atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, suvokia, kad už padarytą nusikaltimą valstybės jam taikomos priemonės bus griežtos, jomis bus koreguojamas, trukdomas ar stabdomas jo neteisėtas elgesys (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Nors nuo Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo keitėsi teisės aktų skelbimo tvarka, tačiau esminiai konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtinti šios nuostatos taikymo aspektai, t. y. kad įstatymai, uždraudžiantys tam tikras veikas ir nustatantys atsakomybę už jų padarymą, turi būti visuomenei prieinami ir turi būti žinomi, nepakito. Pažymėtina ir tai, kad principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, demokratinėje visuomenėje yra siejamas ne su valstybės siekiu nubausti asmenis, o su būtinybe reguliuoti visuomenės narių elgesį, kaip nurodama Konstitucijos preambulėje, siekiant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

11. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad teisės aktai, kurių J. D. turėjo laikytis, siekdamas susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, t. y. SEAKĮ, Kelių teismo taisyklės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymas Nr. 1V-418 „Dėl Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, buvo paskelbti „Valstybės žiniose“ ar Teisės aktų registre (kiek tai susiję su Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašu, jis paskelbtas Žin., 2009, Nr. 96-4079; TAR, 2015-02-19, Nr. 2015-02492; https://www.e-tar.lt). Taigi šie teisės aktai buvo J. D. prieinami, jis galėjo su jais susipažinti ir atitinkamai savarankiškai ar su teisininko pagalba išsiaiškinti jų turinį. Dėl to vien tai, kad jokiuose J. D. policijos pateiktuose dokumentuose (protokole, nutarime) nebuvo detaliai nurodyta tvarka, kaip asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones, turi ją susigrąžinti, nereiškia, kad ši tvarka J. D. nebuvo žinoma ir jis neturėjo galimybių jos išsiaiškinti bei laikytis. Būtina akcentuoti ir tai, kad iš esmės analogiškas išaiškinimas pateiktas ir vienoje iš naujausių šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarčių administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-40-1073/2025.

12. Taigi neabejotina, kad J. D. prieš vairuodamas automobilį, turėjo įsitikinti, kad teisė vairuoti transporto priemones jam sugrąžinta teisės aktuose nustatyta tvarka. Kitaip tariant, J. D., būdamas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turėjo ir galėjo žinoti jam, kaip vairuotojui, nustatytas atitinkamas ne tik ANK 686 straipsnio 4 dalyje numatytas pareigas (pasibaigus paskirtam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, specialioji teisė grąžinama ir įgyjama SEAKĮ nustatyta tvarka), bet ir specialiame teisės akte (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. IV-418 „Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“) nustatytą teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimo tvarką, o kartu ir atsakomybę už šios tvarkos nesilaikymą. Be to, ir KET 5 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti SEAKĮ, mokėti KET ir jų laikytis. Todėl preziumuojama, kad transporto priemonės vairuotojas šias taisykles moka, žino jose nustatytus reikalavimus bei draudimus. Taigi J. D. privalėjo ir galėjo žinoti šių teisės aktų nuostatas, taip pat ir tai, kad teisė vairuoti transporto priemones, kurią jis buvo praradęs dėl padarytų KET pažeidimų, jis vėl gali pradėti naudotis tik įvykdęs atitinkamas pareigas, susijusias su teisės vairuoti transporto priemones susigrąžinimu. Vairuotojams keliamų reikalavimų nesilaikymas ar neišmanymas J. D. administracinės atsakomybės nešalina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pritaikydami apelianto veikai ANK 424 straipsnio 4 dalį, Institucija nepadarė esminio materialiosios teisės pažeidimo.

13. Kartu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, jog šiuo atveju ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos J. D. nebuvo taikytos pagrįstai. Šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų neskirti administracinio poveikio priemonės arba sutrumpinti apeliantui paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą labiau nei numatyta įstatyme. Įstatymo leidėjas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarymą sankcijoje numatęs pakankamai griežtą nuobaudą, tuo pabrėžė pažeidimo sunkumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Taigi, skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Pažymėtina ir tai, kad J. D. nėra pavyzdingas kelių eismo dalyvis, t. y. per paskutinius penkerius metus administracine tvarka jis baustas 23 (dvidešimt tris) kartus, iš esmės visus kartus dėl KET pažeidimų. Ir net nepaisant to, Institucijos nutarimu jam buvo paskirta tiek minimali bauda, tiek trumpiausios trukmės teisės vairuoti atėmimas.

14. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis). Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Institucijos nutarimu paskirta nuobauda bei administracinio poveikio priemonė, atitinkamai nustatant dydį ir terminą lygų minimaliam, yra teisinga, pagrįsta, proporcinga padarytam pažeidimui ir J. D. asmenybei, paskirta, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnio nuostatų.

15. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių pažeidimų, kurie leistų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti jos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 17 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. D. (Y. D.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.