- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-04
- Bylos Nr.
- A-143-613-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovės „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės Kauno
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Advokatai
- Rimantas Simaitis, Andrius Norkūnas, Albertas Šekštelis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovui advokatui Andriui Norkūnui,
trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovui advokatui Albertui Šekšteliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Kauno termofikacijos elektrinė (toliau – pareiškėjas, UAB Kauno termofikacijos elektrinė, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 18 – 28), kurį patikslino (T 1, b. l. 5 – 15), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2008 m. spalio 24 d. nutarimą Nr. O3-162 „Dėl šilumos gamybos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“ ir jį panaikinti.
Pareiškėjas nurodė, kad 2002 m. Rusijos bendrovė „Gazprom“, uždaroji akcinė bendrovė „Dujotekana“ ir JAV įmonė „Clement Power Venture Inc.“ įsteigė UAB Kauno termofikacijos elektrinę, kuri laimėjo akcinės bendrovės „Kauno energija“ (toliau – AB „Kauno energija“) rengtą Kauno elektrinės (Taikos pr. 147, Kaunas) pardavimo konkursą. 2003 m. kovo 31 d. UAB Kauno termofikacijos elektrinė iš AB „Kauno energija“ įsigijo Kauno elektrinę ir kartu su AB „Kauno energija“ sudarė keletą sutarčių, įskaitant šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Šioms sutartims pritarė Kauno miesto savivaldybė, kuri valdo 85,99 procentus AB „Kauno energija“ akcijų. 2003 m. kovo 31 d. sutarties pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kaina bus tiekiama šilumos energija Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikiams. Sutarties 14.3 straipsnyje nustatyta, kad pirmus penkerius sutarties galiojimo metus šilumos energijos kaina iš esmės nekis, o po penkerių metų iki sutarties galiojimo termino pabaigos (2018 m.) šilumos energijos kaina bus perskaičiuota pagal 14.4 punkte įtvirtintą formulę. UAB Kauno termofikacijos elektrinė visą sutarties galiojimo laiką laikėsi jos nuostatų ir AB „Kauno energija“ perkamos šilumos energijos kaina visą šį laiką buvo skaičiuojama būtent pagal sutarties nuostatas. Nepaisydama to, Komisija 2008 m. spalio 24 d. priėmė nutarimą Nr. O3-162, kuriuo vienašališkai, neatsižvelgdama į sutarties nuostatas, nustatė gerokai mažesnę šilumos gamybos kainą. Šiuo nutarimu Komisija, patvirtindama UAB Kauno termofikacijos elektrinei bazinę šilumos gamybos kainą 14,76 ct už kWh, kuri yra beveik 8 ct mažesnė (sutartinė kaina būtų 22,57 ct už kWh), nei būtų apskaičiuojant pagal sutarties 14.4 punkte nurodytą formulę, nepagrįstai vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi ir pažeidė UAB Kauno termofikacijos elektrinės teisėtus lūkesčius, taip pat tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, todėl įmonė patyrė neigiamų pasekmių ir didelių nuostolių (negautos pajamos). Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, kurio 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma gamybos kainodara nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams, gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje. Atkreipė dėmesį, kad šia įstatymo norma nėra nustatoma konkreti privaloma šilumos gamybos kaina, įstatymo naujovė yra ta, kad užduotis apskaičiuoti ir nustatyti šilumos gamybos kainą anksčiau su pirkėju savarankiškai dėl konkrečios kainos galėjusiems susitarti gamybos subjektams pavedama išskirtinai Komisijai pagal jos diskreciją, t. y. pagal Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – Metodika). Nors UAB Kauno termofikacijos elektrinė formaliai atitinka paminėtus Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, Komisijos nutarimas, kuriuo buvo nustatyta privaloma 14,76 ct už kWh šilumos gamybos kaina, nėra teisėtas ir pagrįstas, nes Komisija, priimdama šį nutarimą: 1) nepagrįstai vadovavosi naujomis įstatymo nuostatomis, kurios įmonei negalėjo būti taikomos; 2) net jei naujo įstatymo nuostatos ir galėtų būti taikomos, Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į šalims įstatymo galią turinčią 2003 m. kovo 31 d. sutartį tarp UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir AB „Kauno energija“ bei nederino Metodikos su šioje sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka, nors dėl toliau nurodytų aplinkybių tai privalėjo atlikti. Paaiškino, kad sutartis tarp UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir AB „Kauno energija“ buvo sudaryta teisėtai, jos nuostatos dėl šilumos energijos kainos nustatymo tvarkos sudarant atitinkamą sutartį neprieštaravo jokioms imperatyvioms teisės normoms, be to, nei visa sutartis, nei atskiros jos dalys nebuvo ir nėra pripažintomis neteisėtomis arba negaliojančiomis. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.198 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, teigtina, kad UAB Kauno termofikacijos elektrinė ir AB „Kauno energija“ turi pareigą vadovautis ne Komisijos, o sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuota šilumos energijos kaina. Atsižvelgdama į sutarties privalomumą jos šalims ir vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi suteikta diskrecija nustatyti konkrečias šilumos gamybos kainas nepriklausomiems gamintojams, Komisija privalėjo UAB Kauno termofikacijos elektrinės gaminamos šilumos energijos kainą apskaičiuoti pagal tokią Metodiką, kuri būtų suderinta su 2003 m. kovo 31 d. sutarties 14.4 punkte nustatyta formule, ir būtų atsižvelgiama į UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir jos akcininkų teisėtą lūkestį gauti investuoto kapitalo grąžą ir kompensuoti 102 mln. JAV dolerių praradimus per ateinantį dešimties metų laikotarpį. Nors po Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo Komisija pakeitė keletą Metodikos punktų, tačiau jie nebuvo suderinti su 2003 m. kovo 31 d. sutarties 14.4 punkte nustatyta formule, tą akivaizdžiai patvirtina atsiradęs net 8 ct už kWh kainų skirtumas tarp Komisijos 2008 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. O3-162 nustatytos ir 2003 m. kovo 31 d. sutartimi sulygtos šilumos energijos gamybos kainų. Be to, dėl Komisijos, Kauno miesto savivaldybės tarybos ir AB „Kauno energija“ veiksmų, imantis priemonių taikyti privalomą kainodarą, UAB Kauno termofikacijos elektrinė iki pat 2008 m. gruodžio 1 d. priversta gaminti šilumos energiją apie keturis kartus mažesne nei rinkos kaina. Dėl to patiria didžiulių nuostolių. Taigi Komisija, nesuderinusi Metodikos su 2003 m. kovo 31 d. sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka, pažeidžia teisėtus UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir jos akcininkų lūkesčius gauti investuoto kapitalo grąžą ir atgauti ankstesnių penkerių metų patirtų negautų pajamų atlyginimą. Lietuvos Respublikos institucijoms pateisinus paminėtą Komisijos nutarimą, įmonė ir/arba jos akcininkai įgytų teisėtą pagrindą ginti savo teisėtus interesus tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis, nes esama situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įsipareigojimus (1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26, 27 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d., 2004 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos 13 str.). UAB Kauno termofikacijos elektrinės akcininkės Rusijos įmonės „Gazprom“ Kauno elektrinės įsigijimas atitinka „investuotojo“ ir „investicijos“ sąvokas pagal dvišalę valstybių sutartį, kuri garantuoja kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijoms visišką apsaugą ir saugumą, kaip tai nustatyta atitinkamos tarptautinės sutarties 2 straipsnyje. Šiame tarptautiniame įsipareigojime nustatyta, kad „nė viena iš Susitariančiųjų Šalių neeksproprijuoja, nenacionalizuoja ar nesiima kitų panašių priemonių prieš kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijas savo teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai tokių priemonių imamasi įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, kad jos nėra diskriminacinės ir yra nedelsiant suteikiama atitinkama ir veiksminga kompensacija. Kompensacija turi atitikti eksproprijuojamų investicijų rinkos vertę, buvusią prieš pat tą momentą, kai oficialiai tapo žinoma apie įvykdytą arba būsimą ekspropriaciją“ (6 str.). Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija, 2008 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. O3-162 nustačiusi 14,76 ct už kWh šilumos gamybos kainą, administraciniu aktu atėmė jo pajamas, kurias jis turėjo gauti, jeigu būtų tinkamai vykdoma sutartis, nuo 2008 m. nustačiusi 22,57 ct už kWh šilumos gamybos kainą. Komisija be akivaizdžios būtinybės ir be teisingos kompensacijos apribojo sutartimi įgytas teises ekonominei veiklai atlikti, o tai yra paminėtų tarptautinės sutarties nuostatų pažeidimas. Pareiškėjas teismo posėdyje prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų atlikta Metodikos teisėtumo patikra, t. y. kad būtų nustatyta, ar Metodikos nuostatos atitinka Konstitucijos ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 150 – 158) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2008 m. balandžio 14 d. raštu Nr. S-63 kreipėsi į Komisiją, prašydamas informuoti, ar jam bus taikomos 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalies nuostatos, ar 2003 m. kovo 31 d. tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ sudarytos sutarties nuostatos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2008 m. balandžio 24 d. raštu Nr. R2-523 pateikė savo nuomonę. Nurodė, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui, kaip nepriklausomam šilumos gamintojui, gaminančiam daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, privaloma šilumos gamybos kainodara, kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms. Pareiškėjas reikalauja, kad Komisija elgtųsi neteisėtai, t. y. nusižengtų Šilumos ūkio įstatymo imperatyvioms nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kainodarą, kurių įgyvendinimas yra patikėtas Komisijai. Be to, paminėta sutartis yra šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, o tokios sutartys pagal CK 6.161 straipsnį yra viešos. Tai reiškia, kad šalys, veikdamos šilumos ūkio rinkoje ir sudarydamos sutartis, palankias verslui plėtoti, negali pagrįstai tikėtis, kad jų veikla bus nekontroliuojama, o imperatyvios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šią ūkio sritį, niekada nepasikeis. Kadangi šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis privaloma. Pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat vadovaujasi CK 6.157 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ji reiškia, kad sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį. Nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainos už jau suteiktą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Pagal CK 6.157 straipsnį, jeigu iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją įsigalioja naujos imperatyviosios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Todėl perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą, kaip nustatyta sutarties 14.3 ir 14.4 punktuose, šalys neturi pažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyviųjų teisės normų. Sutartimi nustatytos elgesio taisyklės yra privalomos tik pačioms šalims. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Komisija privalėjo jo gaminamos šilumos energijos kainą apskaičiuoti pagal tokią Metodiką, kuri būtų suderinta su 2003 m. kovo 31 d. sutarties 14.4 punkte nustatyta formule, ir atsižvelgti į pareiškėjo ir jo akcininkų teisėtą lūkestį gauti investuoto kapitalo grąžą. Pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 5 punktą, valstybės reguliuojamų kainų nustatymas ir atitinkamų metodikų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija. Komisija, vykdydama teisės aktų reikalavimus ir vadovaudamasi jai suteikta kompetencija, patvirtino Metodiką. Nuostatų 6.18 punkte pateikiamas subjektų, su kuriais Komisija privalo derinti jos parengtų ir tvirtinamų metodikų projektus, sąrašas, todėl paminėti teisės aktai neįpareigoja Komisijos derinti Metodikos su kiekvienu šilumos ūkio subjektu (taip pat su pareiškėju), o juo labiau su konkrečiomis jų sudarytomis sutartimis. Pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jo veiksmai pažeidžia teisėtus pareiškėjo lūkesčius. Sutarties šalys, atsižvelgdamos į tai, kad šilumos ūkio rinka yra pakankamai griežtai reglamentuojama, sudarydamos sutartį galėjo numatyti galimą įstatymų pasikeitimą ir atitinkamai įvertinti su šiuo pasikeitimu susijusią verslo riziką. Be to, sudarant sutartį, nei valstybė, nei AB „Kauno energija“ nesuteikė pareiškėjui kokių nors garantijų ar patvirtinimų, neprisiėmė kokių nors įsipareigojimų, susijusių su šilumos energijos kainos perskaičiavimu ar nustatymu ir pan., todėl pareiškėjas sutartį sudarė savo rizika. Atsakovo nuomone, klausimų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo ir investuotojo lūkesčių privatizavimo procese nagrinėjimas nėra šios administracinės bylos dalykas (tą pripažįsta ir pats pareiškėjas). Šilumos ūkio įstatyme, saugant ir ginant vartotojų interesus, nustatyta kainodara vienodai taikoma visiems nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus, neišskiriant nė vieno gamintojo ir nesuteikiant kokių nors privilegijų konkrečiam gamintojui. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato išimčių dėl tam tikro ūkio subjekto ar tam tikrų sutarčių. Be to, organizuodama ir/ar vykdydama konkursą, Lietuvos valstybė ar atitinkamos jos institucijos tiesiogiai (ar netiesiogiai) neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šilumos ūkio sektorių reguliuojančių teisės aktų pakeitimo, todėl įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo. Atsakovas su pareiškėjo prašymu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos teisėtumo patikros nesutiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 111 – 117) prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
AB „Kauno energija“ nurodė, kad Komisija, nustatydama šilumos kainas tiek UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tiek AB „Kauno energija“, vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis ir nepažeidė įstatymų nustatytų kainodaros principų. Imperatyvių teisės normų pasikeitimas ir Komisijos priimtas nutarimas neturėtų reikšti teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Be to, įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo. Šilumos ūkio įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato išimčių dėl Šilumos ūkio įstatymo netaikymo tam tikro ūkio subjekto ar tam tikrų sutarčių atžvilgiu. Su pareiškėjo prašymu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nesutiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 181 – 188) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo jo naudai proceso išlaidas.
Kauno miesto savivaldybės taryba nurodė, kad, vertinant CK 1.1 straipsnio 2 dalį, Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, jog Energetikos įstatymas ir Šilumos ūkio įstatymas yra lex specialis CK normų atžvilgiu ir būtent energetikos sektorių reglamentuojantys įstatymai turi būti taikomi nagrinėjamu atveju. Esant normų konkurencijai tarp CK 6.157 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies, taikoma Šilumos ūkio įstatymo norma. Įvertinus pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ tęstinius teisinius santykius, apibrėžtus sutartyje, lex retro non agit principo pažeidimas būtų tik tada, kai nustatyta šilumos gamybos kaina būtų taikoma pareiškėjui nuo sutarties sudarymo dienos. Komisijos nutarimas yra teisėtas. Privaloma kainodara pareiškėjui buvo nustatyta siekiant apsaugoti viešąjį interesą bei užtikrinti kainų nustatymo skaidrumą. Argumentai dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo ir investuotojų lūkesčių ne tik nenagrinėtini šioje byloje, bet ir nepagrįsti. Su pareiškėjo prašymu kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu (T 2, b. l. 53 – 61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia Komisijos 2008 m. spalio 24 d. nutarimą Nr. O3-162, kuriuo atsakovas UAB Kauno termofikacijos elektrinei patvirtino beveik 8 ct mažesnę bazinę šilumos gamybos kainą – 14,76 ct už kWh, nei būtų apskaičiuojant pagal tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ 2003 m. kovo 31 d. sudarytos sutarties 14.4 punkte nurodytą formulę, ir prašo jį panaikinti. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi atsakovas nepagrįstai vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, pažeidė lex retro non agit (vėliau įsigaliojusio įstatymo) principą, pareiškėjo teisėtus lūkesčius, CK 6.157 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, todėl pareiškėjas patyrė tiesioginių neigiamų pasekmių ir didelių nuostolių (negautos pajamos). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas neturėjo teisės skundžiamu nutarimu nustatyti šilumos gamybos kainos, neatsižvelgdamas į sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“, nuostatas. Teismas pažymėjo, jog teisės normos, reglamentuojančios šilumos ūkį ir jo kainodarą, iš esmės atspindi valstybės politiką šilumos ūkio srityje (Šilumos ūkio įstatymo 32 str.). Vienas iš Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išvardytų šio įstatymo tikslų – ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus. Sutarties, kurios nuostatos neatitiktų jos vykdymo metu galiojančių Šilumos ūkio įstatymo imperatyvių teisės normų, vykdymas galėtų pažeisti viešąjį interesą. Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio. Pabrėžė, kad šilumos ūkio rinka yra reguliuojama valstybės, o šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos ūkis yra specifinė sritis, kuri priklauso viešajai teisei (Energetikos įstatymo 12 str. 6 d., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad pagrindinis Komisijos uždavinys yra prižiūrėti šilumos ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka (Energetikos įstatymo 17 str. 1 d., Nuostatų 5 p.). Vykdydama šį uždavinį, Komisija atlieka šias funkcijas: tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 2 – 3 p., Nuostatų 6.1 – 6.2 p., Metodikos nuostatos). Teismas nurodė, kad atitinkamų metodikų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija (Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., 17 str. 5 d., Nuostatų 5, 6 p.). Komisijos nariai sprendimus priima balsuodami ir atsako už juos įstatymų nustatyta tvarka (Energetikos įstatymo 17 str. 6 d., Nuostatų 10, 11 p.). Pažymėjo, jog Komisija, vykdydama paminėtų teisės aktų reikalavimus ir vadovaudamasi jai suteikta kompetencija, patvirtino Metodiką. Nuostatų 6.18 punkte pateikiamas subjektų, su kuriais atsakovas privalo derinti jo parengtų ir tvirtinamų metodikų projektus, sąrašas. Komisijos leidžiamų norminių aktų (šiuo atveju Metodikos) derinimas su jame nurodytais subjektais yra pakankamas užtikrinti tokių aktų teisėtumą, teisinį aiškumą ir suderinamumą su galiojančia teisine sistema. Paminėti teisės aktai neįpareigoja Komisijos derinti Metodikos su kiekvienu šilumos ūkio subjektu (taip pat su pareiškėju), o ypač su konkrečiomis jų sudarytomis sutartimis. Teismas akcentavo, kad šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis privaloma, todėl padarė išvadą, kad Komisija skundžiamą nutarimą priėmė remdamasi teisėta Metodika, veikė pagal savo kompetenciją ir neviršijo jai suteiktų įgalinimų, o skundžiamas nutarimas neprieštarauja jos tikslams ir uždaviniams. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas nutarimas pažeidžia ir CK 6.198 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, bei 6.157 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Paminėta CK norma teisės doktrinoje aiškinama ir taikytina atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005). Teismo nuomone, pareiškėjui taip aiškinant CK teisės normas, būtų paneigta įstatymų leidėjui suteikta kompetencija ir su tuo susiję konstituciniai principai, kadangi privatūs ūkio subjektai galėtų nesilaikyti įstatymų, remdamiesi vien aplinkybe, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo sudarę tęstinio vykdymo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad, esant tęstiniams sutartiniams santykiams, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, ir taip patvirtinti, kad po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatų. Todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Šis įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainos už jau suteiktą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Vadovaujantis CK 6.157 straipsniu, jeigu iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją įsigalioja naujos imperatyviosios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą, kaip nustatyta sutarties 14.3, 14.4 punktuose, šalys neturi pažeisti perskaičiuojant kainą galiojančių imperatyviųjų teisės normų. Sutarties nuostatos turi atitikti jos vykdymo metu galiojančias Šilumos ūkio įstatymo imperatyviąsias teisės normas, kurių vykdymas daro įtaką viešajam interesui. Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio. Šių garantijų šilumos gamintojas ir šilumos tiekėjas negali panaikinti tarpusavio susitarimu, kadangi šalys sutartyje negali nustatyti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Sutartimi nustatytos elgesio taisyklės yra privalomos tik pačioms šalims. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Nagrinėjamoje situacijoje privačios šalys neturi teisės susitarti, kad jų tęstiniams tarpusavio santykiams bus taikomos tik sudarant sutartį galiojusios imperatyviosios teisės normos, arba susitarti, kad jų tęstiniams tarpusavio santykiams nebus taikomos santykių metu įsigaliosiančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Be to, vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis privaloma. Pagal paminėto įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui, nepriklausomam šilumos gamintojui, gaminančiam daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, šilumos gamybos kainodara yra privaloma. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalį, kurioje reglamentuojama šilumos bazinių kainų nustatymo tvarka, šilumos tiekėjas parengia ir teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą. CK reguliuoja sutartinius šalių santykius, kurių dalyviai teisiniu požiūriu yra lygiateisiai. Šiuo konkrečiu atveju teisiniai sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“. Komisija nėra paminėtų sutartinių santykių dalyvė, ji yra valstybinio administravimo subjektas, turintis atitinkamus įgaliojimus viešojo administravimo srityje, o ginčas šioje byloje kilo būtent dėl atsakovo, viešojo administravimo subjekto, priimto individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl tarp atsakovo ir pareiškėjo susiklostė administraciniai teisiniai santykiai, kuriems būdingas imperatyvumas (privalomumas). Taigi pareiškėjas neturi teisės reikalauti, kad Komisija laikytųsi sutarties sąlygų, nes ji šiuo konkrečiu atveju nėra sutartinių santykių dalyvė. Administraciniai santykiai grindžiami vienašališku administravimo subjekto priimtu valdymo aktu, o ne abiem pusėms priimtinu susitarimu. Todėl, veikdamas pagal savo kompetenciją, valstybinio administravimo subjektas turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais, t. y. įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt., o ne civiliniais. Šalys sutartyje negali nustatyti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos), tuo labiau nustatyti Komisijos pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę gaminti ir parduoti šilumos energiją už sutartyje nustatyta tvarką apskaičiuotą kainą ir netaikyti po sutarties įsigaliojimo nustatytų imperatyviųjų įstatymų normų. Teismas pabrėžė, kad šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas ir vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Teismas padarė išvadą, kad, priimdamas skundžiamą nutarimą, atsakovas CK 6.157 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų nepažeidė. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisijos veiksmai pažeidžia teisėtą sąžiningo asmens lūkestį, nes įstatymai saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius. Sudarant sutartį, nei valstybė, nei trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ nesuteikė pareiškėjui kokių nors garantijų ar patvirtinimų, neprisiėmė kokių nors įsipareigojimų, susijusių su šilumos energijos kainos perskaičiavimu, nustatymu ir pan. Kadangi valstybėje galiojantys įstatymai yra veikiantys, o ūkio subjektai, privalantys jų laikytis, yra stebimi ir kontroliuojami, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas sutartį sudarė savo rizika. Be to, nustatant šilumos energijos kainą, turi būti atsižvelgta ne tik į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ verslo interesus, bet ir į vartotojų teises bei teisėtus interesus, todėl teismas padarė išvadą, kad Komisija pareiškėjo teisėtų lūkesčių nepažeidė, nes šiuo atveju už privatų interesą svarbesnis yra viešasis interesas, t. y. vartotojų teisių apsauga ir teisėti vartotojų lūkesčiai. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir investuotojo lūkesčius privatizavimo procese, yra nepagrįstas. Šilumos ūkio įstatymas, saugodamas ir gindamas vartotojų interesus, nustatė kainodarą, vienodai taikomą visų nepriklausomų šilumos energijos gamintojų, atitinkančių įstatyme nustatytus reikalavimus, atžvilgiu, neišskirdamas nė vieno gamintojo ir nesuteikdamas kokių nors privilegijų konkrečiam gamintojui. Nei Šilumos ūkio įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenustatytos išimtys dėl tam tikro ūkio subjekto ar tam tikrų sutarčių. Be to, organizuojant ir/ar vykdant konkursą, Lietuvos valstybė ar atitinkamos jos institucijos tiesiogiai (ar netiesiogiai) neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šilumos ūkio sektorių reguliuojančių teisės aktų pakeitimo. Įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, negali reikšti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir investuotojo teisėtų lūkesčių nepažeidė. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė gina vartotojo interesus. Aiškindamas šias Konstitucijos normas, Konstitucinis Teismas valstybės teisę riboti ūkinės veiklos laisvę sieja su būtinybe ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Be to, vienas iš Šilumos ūkio įstatymo tikslų yra patikimos ir kokybiškos šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis užtikrinimas bei šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas (1 str. 2 d. 1, 3 p.). Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamą nutarimą neteisėtu remiantis pareiškėjo nurodytais pagrindais. Teismas konstatavo, kad Komisija, nustatydama pareiškėjui bazinę šilumos gamybos kainą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo savo kompetencijos, taip pat skundžiamas nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pabrėžė, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 47.1 ir 47.2 punktų nuostatų atitikimo Konstitucijai ir Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio ir 32 straipsnio 4 dalies nuostatoms, CK 6.198 straipsnio 1 dalies, 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatoms netenkintinas, nes teismas, nagrinėdamas skundą, sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl pareiškėjo skundo reikalavimų (dalyko ir pagrindo) bei šiame prašyme nurodomų klausimų, iš esmės tapačių skundo reikalavimams, dėl kurių teismas padarė išvadą, kad jie nepagrįsti, ir teismui nekilo abejonių nagrinėjamu atveju dėl norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 111 str. 2 d. 1, 4 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 66 – 74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nepagrįstai vadovavosi naujomis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios šiuo atveju negalėjo būti taikomos. Net jei naujos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos ir galėtų būti taikomos, Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į šalims įstatymo galią turinčią 2003 m. kovo 31 d. sutartį tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ bei nederino Metodikos su sutartyje nustatyta atitinkama šilumos kainos apskaičiavimo tvarka, nepaisant to, kad privalėjo tai atlikti. Nurodytus teiginius patvirtina ir Lietuvos teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, 2000 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000, 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2005). Komisija netinkamai pasinaudojo Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi jai suteikta diskrecijos teise nustatyti šilumos energijos gamybos kainą – nesuderinusi Metodikos su sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka ir teisėtais pareiškėjo bei jo akcininkų lūkesčiais gauti investuoto kapitalo grąžą bei atgauti ankstesniu penkerių metų laikotarpiu patirtus nuostolius. Skundžiamas nutarimas ir jame nustatyta šilumos gamybos kaina turėtų būti pripažinti neteisėtais kaip priimti inter alia netinkamai pasinaudojant suteikta diskrecijos teise Komisijai nustatyti ir patvirtinti Metodiką.
2. Pagrįstai įgytos teisės ir ją atitinkančios pareigos apskaičiuoti pagamintos šilumos energijos kainą tokiu būdu, kaip tai nustatyta sutartyje, paneigimas, nenustačius pakankamo tam teisinio pagrindo, be kita ko, pažeistų ir teisėtą sąžiningo asmens lūkestį, kad valstybė ir jai atstovaujančios institucijos, įstaigos ar organizacijos užtikrintų teisėtai įgytų asmens teisių bei pareigų įgyvendinimą neatsižvelgiant į tai, kad vėliau priimtais norminiais aktais teisinis režimas, taikytinas asmens įgytų teisių bei pareigų atžvilgiu, buvo pakeistas. Vėlesnis pagamintos šilumos energijos kainos apskaičiavimui nustatyto teisinio režimo pakeitimas ir (arba) pakeisto teisinio režimo įgyvendinimas abstrahuotai ir neatsižvelgiant į būtinybę užtikrinti asmens įgytų teisių bei įsipareigojimų apsaugą vertintinas kaip neteisėtas, neproporcingas ir nesuderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principo kriterijais.
3. Teismas apskritai nevertino skunde pateiktų argumentų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir investuotojų lūkesčių privatizavimo procese pažeidimo bei šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nenurodydamas tai pagrindžiančių motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 89 – 94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismo išvados yra pakankamai argumentuotos ir padarytos įvertinus byloje esančių įrodymų visumą (ABTĮ 57 str., 86 str. 1 d., 87 str. 4 d.).
2. Teismas nenustatė ABTĮ 89 straipsnyje numatytų skundžiamo akto panaikinimo pagrindų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Kauno energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 83 – 88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymui, pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kaina turėtų būti nustatoma laikantis imperatyvių Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies normų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytų civilinių bylų ratio decidendi (faktinis pagrindas) ir jose nagrinėjami teisiniai santykiai nėra tokie patys kaip šio ginčo atveju, todėl paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju netinka. Jokie teisės aktai neįpareigoja Komisijos derinti Metodikos su kiekvienu šilumos ūkio subjektu (taip pat ir pareiškėju), o ypač su jų sudarytomis sutartimis.
2. Imperatyvių teisės normų pasikeitimas, nustatant visiems tam tikrus reikalavimus atitinkantiems gamintojams vienodą kainodarą ir užtikrinant viešojo intereso (vartotojų intereso) apsaugą, ir priimtas Komisijos nutarimas negali reikšti teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
3. Įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 80 – 82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Kauno miesto savivaldybės taryba nurodo, kad teismas visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo argumentų apie lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principų tariamą pažeidimą ir pagrįstai bei teisingai šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, atsakovas Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir investuotojo teisėtų lūkesčių nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad atsakovo 2008 m. spalio 24 d. nutarimas skundžiamas dėl pareiškėjo nurodyto jo neteisėtumo, t. y. šio nutarimo neteisėtumą pareiškėjas sieja ne su jame nurodytos šilumos energijos bazinės kainos (14,76 ct už kWh) apskaičiavimo būdo bei dydžio nustatymo nepagrįstumu, o su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, priimant šį nutarimą, jo atžvilgiu netinkamai buvo pritaikytos materialinės teisės normos: 1) nebuvo taikytos atitinkamos civilinės teisės (CK) normos, reglamentuojančios sutartinius teisinius santykius (pareiškėjo nuomone, ginčo dalykas – pareiškėjo gaminamos šilumos bazinė kaina, kuri šiuo atveju turi būti nustatoma išimtinai pagal jo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ 2003-03-31 sudarytos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties 14.3 straipsnį, kuriuo buvo sulygtos šios kainos apskaičiavimo formulės ir laikas); 2) netinkamai laike buvo pritaikytas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnis (pareiškėjo nuomone, šis naujos redakcijos įstatymas ir atitinkamai jo 10 str. 3 d., kuri atsakovo buvo taikyta priimant skundžiamą nutarimą, įsigaliojo nuo 2008-01-01, t. y. po to, kai paminėta pirkimo-pardavimo sutartimi klausimas dėl nurodytos kainos jau buvo sulygtas. Todėl, pareiškėjo teigimu, buvo pažeisti įstatymų galiojimo laike principas ir jo teisėti lūkesčiai į atitinkamų, su nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties 14.3 str. numatytos šilumos energijos bazinės kainos dydžiu siejamų, pajamų gavimą); 3) buvo nesilaikyta (pareiškėjo nurodytų) tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų tarptautinių sutarčių laikymosi bei investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos klausimais.
Kolegija pažymi, kad išvardinti pareiškėjo nurodyti argumentai ABTĮ taikymo požiūriu laikytini pareiškėjo skundo pagrindu. Todėl jie nulemia nagrinėjamoje byloje aiškintinų (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu bylai reikšmingų) aplinkybių ratą. Esant nurodytiems pareiškėjo skundo argumentams, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra teisės taikymo, o ne fakto nustatymo klausimas. Todėl bylai nėra reikšmingos ir dėl to kolegijos toliau neaptariamos aplinkybės nei dėl skundžiamame atsakovo nutarime nurodytos šilumos energijos bazinės kainos apskaičiavimo pagrįstumo, nei dėl pareiškėjo tariamai patirtų nuostolių dydžio nustatymo. Dėl šios priežasties, kolegijos manymu, bylai nėra aktualus ir pareiškėjo keliamas klausimas dėl Metodikos nuostatų atitikimo Konstitucijai bei Šilumos ūkio įstatymui.
Pasisakydama dėl Šilumos ūkio įstatymo (bylai aktuali 2007-11-20 įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 10 straipsnio 3 dalies taikymo, kolegija pažymi, kad pareiškėjas atitinka joje nurodytus nepriklausomo šilumos gamintojo, kuriam privaloma šilumos gamybos kainodara, požymius (pažymėtina, kad dėl to ginčo iš esmės nėra). Todėl, sprendžiant šios materialinės teisės normos taikymo klausimą bylai aktualiu aspektu, būtina išaiškinti, ar joje nurodytas šilumos gamybos kainodaros privalomumas gali būti taikomas pareiškėjui, neatsižvelgiant į jo ir kito paminėtos 2003 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties kontrahento (trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“) sulygtą šilumos energijos bazinę kainą, t. y. nustatyti santykį tarp sutartinio ir viešojo (valstybės reguliuojamo) šilumos energijos kainodaros reglamentavimo. Aiškindama šį klausimą, kolegija pripažįsta būtina pažymėti, kad valstybės vaidmenį ginant vartotojų interesus atskleidžia Konstitucijos 46 straipsnis, pagal kurio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o 5 dalį - gina vartotojo interesus. Šilumos energija yra prekė, skirta jos vartotojų poreikiams tenkinti. Jos (kaip prekės) kainodara yra viena iš valstybės funkcijų, (Konstitucijos nurodytų normų atžvilgiu detaliau) nurodytų tiek bendrą energetikos veiklą reglamentuojančiame Energetikos įstatyme (1, 2 str.), tiek ir specialiame šilumos ūkio valstybinį valdymą reglamentuojančiame Šilumos ūkio įstatyme (1, 2 str.). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu nurodytos kainodaros reglamentavimas yra viešasis administravimas, kurį vykdo ir įgyvendina atitinkami viešojo administravimo subjektai – šiuo atveju atsakovas (ABTĮ 2 str. 1, 4, 6 d.). Kalbant apie viešąjį administravimą, būtina pabrėžti, kad jį vykdantis valstybinis viešojo administravimo subjektas (atsakovas) savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kurio turinys yra atskleistas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte. Todėl atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą nutarimą, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi bei jo (atsakovo) veiklą reglamentuojančiais Nuostatais, o ne kitų (tarp jų ir pareiškėjo nurodytų CK) normų nuostatomis.
Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų CK normų taikymo, kolegija taip pat pažymi, jog santykį tarp CK normų ir viešosios teisės normų tarpusavio reglamentavimo atskleidžia CK 1.1 straipsnio 2 dalis, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <...> bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Aukščiau nurodyti Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymai yra specialūs viešosios teisės taikymą reglamentuojantys įstatymai, todėl CK 1.1 straipsnio taikymo prasme pareiškėjo nuorodos į CK taip pat negali būti pripažintos pagrįstomis.
Pasisakydama dėl tarptautinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad nei pareiškėjo nurodytos 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 ir 27 straipsnių nuostatos, nei Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio nuostatos šioje byloje nėra taikytinos, nes aukščiau nurodyta 2003 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis šių teisės aktų taikymo prasme nepatenka į tarptautinių sutarčių sampratą.
Pareiškėjo pateikti argumentai dėl 2004 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos nuostatų taikymo taip pat negali būti pripažinti pagrįstais, nes nurodytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties taikymo požiūriu Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies taikymas nagrinėjamoje situacijoje jokiais požymiais negali būti prilyginamas ekspropriacijos, nacionalizacijos ar kitų panašių priemonių taikymui.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais bei išvadomis dėl materialinės teisės normų taikymo šioje byloje, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės tarybos pateikto prašymo atlyginti teismo išlaidas, kolegija pažymi, kad šiame prašyme nėra išskirtos išlaidos dėl atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nors iš kartu su prašymu pateiktų finansinių dokumentų matyti, kad į prašomą priteisti bendrą išlaidų sumą buvo įskaičiuotos atstovavimo abiejose teismų instancijose išlaidos. Tuo nurodytas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas neatitinka turinio reikalavimų, nustatytų ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje. Todėl šis prašymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje kolegijos nenagrinėtinas iš esmės. Kartu kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, išlaidų atlyginimo klausimas (esant atitinkamam paminėtus reikalavimus atitinkančiam prašymui) gali būti išnagrinėtas ir išspręstas po pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.