Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-16 · Administracinė byla Nr. AS-858-873-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-16
Bylos Nr.
AS-858-873-11
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00574-2011-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kategorijos
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS858-873/2011Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00574-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 63.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. rugsėjo 20 d. teismui įteikė skundą (b. l. 2), prašydamas panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Šiaulių tarnyba) sprendimą Nr. SP-3299-(7.2406) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Sprendimas), pakeičiant jį sprendimu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Šalies argumentai

Pareiškėjo skundas buvo paduotas su trūkumais, todėl 2011 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi (b. l. 16-17) pareiškėjas buvo įpareigotas juos pašalinti. 2011 m. spalio 4 d. pareiškėjas teismui pateikė patikslintą skundą, prašydamas: 1) panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio tarnyba) sprendimą, pakeičiant jį sprendimu suteikti antrinę teisinę pagalbą; 2) atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 19-20). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 30-31) pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo netenkintas ir pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį ir teismui pateikti tai įrodantį banko kvitą ir patikslinti skundo reikalavimą, kuriuo jis prašo panaikinti Panevėžio valstybinės teisinės pagalbos 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą.

2011 m. spalio 12 d. pareiškėjas teismui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad neturi galimybių sumokėti žyminį mokestį, nes jo turtas areštuotas, gaunamos pajamos yra 1 890 litų, todėl pareiškėjas prašė teismo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nurodė, jog prašo panaikinti Panevėžio valstybinės teisinės pagalbos 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, kompensuojant teisines paslaugas 100 procentų.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi (b. l. 38-39) pareiškėjo V. J. skundą ir patikslintus skundus dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo Nr. SP-3299-(7.2406) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo ir įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą laikė nepaduotais ir nurodė nutarčiai įsiteisėjus grąžinti skundą ir patikslintus skundus pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo išnagrinėtas ir 2011 m. spalio 5 d. teismo nutartimi atmestas, nes pareiškėjas prašymo nemotyvavo bei nepagrindė, o iš Šaulių tarnybos Sprendimo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė turintis turto ir pajamų. Pareiškėjas pateikdamas naują prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio teismui nepateikė naujų įrodymų apie savo turtinę padėtį, todėl jo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio netenkintinas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, o jo naujai pateiktas prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio netenkintas, pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus nepaduotais ir nurodė grąžinti juos pareiškėjui.

III.

Pareiškėjas V. J. atskiruoju skundu (b. l. 41-42) prašo: 1) nustatyti teisėjo E. Č. padarytą žalą ir priteisti maksimalų žalos atlyginimo dydį pagal Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus ir teisinę praktiką; 2) nustatyti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio tarnyba) padarytą žalą ir priteisti maksimalų žalos atlyginimo dydį pagal Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus ir teisinę praktiką; 3) nustatyti Panevėžio apylinkės teismo padarytą žalą ir priteisti maksimalų žalos atlyginimo dydį pagal Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus ir teisinę praktiką; 4) atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo; 5) panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. SP-3299-(7.2406) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“; 6) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį kaip nepagrįstą; 7) įpareigoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą kompensuojant teisines paslaugas 100 procentinių punktų; 8) atnaujinti senaties terminą civilinėje byloje Nr. 2-375-198/2011 dėl akivaizdaus bylos vilkinimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog teisminis procesas prasidėjo 2010 m. balandžio 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme su buvusiu pareiškėjo darbdaviu UAB „Omnitel” dėl darbo santykių tam tikrų aspektų. Teismui pateikto ieškinio vertė buvo 230 000 litų. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas E. Č. pradėjo nagrinėti bylą nors Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) aiškiai nurodo, kad ieškinio dydžiui viršijus 100 000 litų šis teismas neturi teisės to daryti. Be to, teisme dingo kai kurie pateiktų dokumentų originalai. Dėl šių veiksmų pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo pirmininkę dėl aplaidaus jos vadovaujamo teismo darbo. Pažymi, jog Panevėžio tarnybos skirti trys advokatai dėl interesų konflikto atsisakė pareiškėją atstovauti ir šie veiksmai truko beveik keturis mėnesius. Pareiškėjas pabrėžia, jog neoficialaus pokalbio metu vienas iš advokatų prasitarė, kad bijo bylinėtis su stipria finansine institucija, tačiau vėliau Panevėžio tarnyba pareiškėjui skyrė advokatą V. Ž., kuris pareiškėją atstovavo Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-375-198/2011. Šioje byloje Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. paskelbė nutartį, kurioje pasisakė dėl senaties termino taikytino pareiškėjui. Pareiškėjo nuomone, V. Ž. nepakankamai kompetentingai jį atstovavo teisme, todėl jis kreipėsi į Panevėžio tarnybą dėl advokato pakeitimo, kad galėtų skųsti teismo priimtą sprendimą, tačiau Panevėžio tarnyba nutraukė teisinės pagalbos teikimą. Po šešių mėnesių pareiškėjas kreipėsi pakartotinai dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau Panevėžio tarnyba nusišalino ir persiuntė jo pateiktą prašymą Šiaulių tarnybai.

Pareiškėjas nurodo, jog visą bylinėjimosi laiką jam priklausantis nekilnojamas turtas yra tas pats, kurio vertė pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro pažymos duomenis yra 49 900 litų, o pagal UAB „Matininkai“ vertinimą – 694 000 litų. Pažymi, jog pareiškėjui priklausančiu nekilnojamu turtu naudojasi jo buvusi sutuoktinė su dviem pareiškėjo mažamečiais vaikais, o jis gyvena atskirai. Be to, pareiškėjo turtas yra areštuotas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo reikalavimas sumokėti žyminį mokestį yra netiesioginis spaudimas parduoti nekilnojamą turtą ir sumokėti už teisines paslaugas. Pažymi, jog pareiškėjo pajamos sudarė 1 890 litų per paskutinius metus arba 315 litų per mėnesį gaunamų pajamų iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus. Be to, pareiškėjas yra registruotas Panevėžio darbo biržoje, tačiau pajamų negauna.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 80-81) prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog Šiaulių tarnybai paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl pareiškėjo turto arešto 2011 m. lapkričio 9 d. buvo priimtas sprendimas Nr. SP-4018-(7.2406) „Dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SP-4018-(7.2406) „Dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SP-3299 (7.2406) pakeitimo”.

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. J. 2011 m. gruodžio 5 d. pateikė raštą, kuriame nurodo, jog Šiaulių tarnybos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. SP-4018-(7.2406) „Dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SP-4018-(7.2406) „Dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. SP-3299 (7.2406) pakeitimo” yra nepagrįstas. Pažymi, jog nesutinka su Šiaulių tarnybos padaryta išvada, jog jo atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo V. J. skundą ir patikslintus skundus dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo Nr. SP-3299-(7.2406) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo ir įpareigojimo suteikti antrinę teisinę pagalbą laikė nepaduotais, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog byloje vertinamas tik šios teismo nutarties teisėtumo klausimas, todėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės, taip pat ir nurodyti reikalavimai, nesusiję su minėta teismo nutartimi, yra neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos. Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad spręsdamas skundo priėmimo klausimą ir nustatęs, jog skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, teismas nutartimi nustato terminą trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui. Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelia priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Teisėjų kolegija nurodo, jog remiantis byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 20 d. pateikė teismui skundą (b. l. 2), bet skundas neatitiko visų ABTĮ reikalavimų ir Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją pašalinti nurodytus trūkumus, t. y. sumokėti žyminį mokestį bei pateikti teismui tai įrodantį banko kvitą arba teismui pateikti prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo (b. l. 16-17). Pareiškėjas paaiškinime nurodė, jog bylose dėl reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami darbuotojai, be to, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (b. l. 19-20). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 30-31) nurodė, jog pareiškėjas prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo nemotyvavo ir nepagrindė, o iš Šiaulių Tarnybos Sprendimo matyti, jog pareiškėjas Šiaulių tarybai nurodė, jog turi turto ir pajamų, todėl jo prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo netenkino ir įpareigojo patikslinti patikslintame skunde nurodytą reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą (b. l. 30-31). Pareiškėjas paaiškinime pateiktame teismui pabrėžė, jog jo turtas yra areštuotas ir jo gautos pajamos yra 1 890 litų, todėl neturi galimybių sumokėti žyminį mokestį, be to, nurodė, kad prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, kompensuojant teisines paslaugas 100 procentų (b. l. 33). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje (b. l. 38-39) pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie savo turtinę padėtį, todėl pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus laikė nepaduotus nepašalinus Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartyje nurodytų trūkumų. Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įpareigojo patikslinti patikslintame skunde nurodytą reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą, ir tuo pagrindu, kad jis nepašalino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartyje nurodytų trūkumų laikė pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus nepaduotais.

Pažymėtina, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas. Tačiau kaip jis turėtų būti suformuluotas, kaip sukonkretintas, įstatymas nenurodo, jokios imperatyvios normos tam nėra. Pareiškėjas formuluoja savo reikalavimus ir ko jis prašo teismo yra jo paties valioje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-254/2004). Tačiau administraciniai teismai nagrinėdami bylas laikosi aktyvios pozicijos (ABTĮ 10, 81 str.), todėl jie turi teisę bylos nagrinėjimo metu šalims siūlyti patikslinti reiškiamus reikalavimus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 5 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją patikslinti skunde nurodytą reikalavimą dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo panaikinimo, pakeičiant jį sprendimu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, ir pareiškėjas šalindamas skundo trūkumus nurodė, jog prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, kompensuojant teisines paslaugas 100 procentų (b. l. 33), tačiau pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje nesvarstė klausimo dėl šio trūkumo pašalinimo ir tiksliai nepasisakė, ar pareiškėjas ištaisė šį teismo nurodytą pareiškėjo skundo trūkumą. Teisėjų kolegija nurodo, jog tiek teismo nutartis, kuria konstatuojami skundo trūkumai ir nustatomas terminas jiems pašalinti, tiek ir teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, turi būti aiškios. Nutartyje, kuria atsisakoma priimti skundą, nepašalinus jo trūkumų, turi būti nurodyti konkretūs pareiškėjo nepašalinti ankstesne teismo nutartimi nurodyti skundo trūkumai.

Pabrėžtina, jog ABTĮ 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. ABTĮ 38 straipsnis numato, kad išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo panaikinti sprendimą, kuriuo buvo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ir šis jo reikalavimas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą, taip pat pareiškėjo skundu reiškiamą reikalavimą negalima laikyti neapmokestinamu žyminiu mokesčiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje numatytu reguliavimu, kadangi pagal šią teisės normą neapmokestinami yra skundai, paduoti toje byloje, kurioje asmeniui yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Į tai atsižvelgus teigtina, jog už pareiškėjo skundo pateikimą turi būti mokamas žyminis mokestis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Pabrėžtina, jog, vertinant, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio, turi būti įvertinta jo turtinė padėtis. Pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka pareiškėjui. Teisėjų kolegija nurodo, jog nors Tarnybos Sprendime nurodomi duomenys apie pateiktą pareiškėjo metinę gyventojo (šeimos) turtinę deklaraciją (t. y. kad pareiškėjo deklaruoto turto vertė sudaro 694 000 litų, gautų paskolų vertė sudaro 146 000 litų, deklaruotos metinės pajamos – 1 890 litų) (b. l. 4-5), ir iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra areštuoti, žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini) yra nustatyta hipoteka (b. l. 6-8), tačiau pareiškėjas ginčija šį Tarnybos Sprendimą ir jame nurodytus duomenis ir atskirai jis pirmosios instancijos teismui įrodymų per teismo nustatytą laiką apie savo turtinę padėtį nepateikė. Tai, kad pareiškėjas dokumentus, įrodančius savo finansinę padėtį, pateikė kartu su atskiruoju skundu, neturi reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo priimtos ir pareiškėjo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties priėmimo metu šių duomenų neturėjo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas visų Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartyje nurodytų trūkumų per teismo nurodytą laikotarpį nepašalino, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus laikė nepaduotais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis