Kauno apygardos teismo sprendimas

atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atstovei J. V.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams VšĮ Alytaus poliklinika, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos išvadų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje R. P., R. I. v. VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2011). Taigi, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistu paaiškinimai. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad: „Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, svarstydama prašymą, turi teisę gauti visą reikiamą informaciją ir dokumentus, reikalingus sprendimui priimti, ir kreiptis i sveikatos priežiūros specialistus dėl išvadų, kurioms reikalingos specialios žinios, gavimo". Taigi, siekdama objektyviai išspęsti ginčą, Komisija kreipėsi į Kauno Dainavos polikliniką - specialistų konsultacijos, tam, kad būtų atsakyta į klausimus, reikalaujančius specialių medicinos žinių. Pastebėtina ir tai, kad skirtingų sričių medikai ne visada gali būti kompetentingi atsakyti į kitų medicinos sričių klausimus, būtent todėl įstatymas numato Komisijai teisę kreiptis į specialistus konsultantus ir gauti jų išvadas konkrečioje medicinos srityje. Šiuo konkrečiu atveju gydytojų specialistų išvada atlikus medicininės dokumentacijos analizę ir atsakius į visus jiems pateiktus klausimus buvo vienareikšmiška: „paslaugos Poliklinikoje buvo teiktos tinkamai, buvo atliekami visi reikalingi tyrimai"; pacientei 2012-2014 metais įtarti inkstų patologiją nebuvo galima"; 2012 metais pacientei atlikta ginekologinė operacija inksto patologijos išsivystymui įtakos neturėjo". Atsižvelgiant į tai, jog Ieškovė į bylą nepateikė jokių kitų mediciniškai pagrįstų įrodymų, kurie paneigtų šias gydytojų išvadas, nėra pagrindo jomis nesivadovauti.

Ieškovės ieškinyje dėstomi nieko neparemti argumentai, jog „gydytoja netaikė ir kitų galimų ligų nustatymo metodų <...>. Manau, kad vien tik čiuopiant ar echoskopuojant būtų buvę galima besivystančią dešinio inksto patologiją įtarti", negali būti laikomi rimtais, kadangi nėra pagrįsti jokiais įrodymais - nei kitų medikų išvadomis, nei medicininiais straipsniais ar kitokio pobūdžio įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovė nenurodo kokie konkrečiai gydymo metodai jai turėjo būti taikomi. Pažymėtina, jog gydytojai net ir norėdami, negali kiekvienam pacientui skirti visų įmanomų ar pageidaujamų tyrimų, kadangi egzistuoja atitinkamos tyrimų skyrimo tvarkos, algoritmai, kurių jie privalo laikytis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus ?manomus tyrimus ir taikyti visus ?manomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir R. I. v. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, VšĮ Karoliniškių poliklinika ir kt., bylos Nr. 3K- 3-59/2011).?

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sveikatos priežiūros įstaigoje suteiktų medicininių paslaugų kokybės, sveikatos priežiūros įstaigos ir joje dirbančių gydytojų civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų nustatymo ir šias aplinkybes liudijančių įrodymų vertinimo.

Teismas pažymi, jog pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau PTŽSAĮ). PTŽSAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Ar pacientui suteiktos tinkamos (kokybiškos) medicinos paslaugos, teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, įvertinęs byloje esančių ir surinktų įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Jei nustatoma, kad sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimai buvo pažeisti, pacientas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidus jo teises, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą (PTŽSAĮ 3 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalis). Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.264 straipsnis, 6.283 straipsnis). Civilinė atsakomybė dėl netinkamai teiktų/nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų taikoma tada, kai nustatoma neteisėti veiksmai (ar neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, o žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygų aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui, negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016). Teismas taip pat pažymi, jog pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma užtikrinant atidų, rūpestingą, atsargų ir kvalifikuotą gydymo paslaugos teikimą. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojo veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y., ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai, kvalifikuotai.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, įvertinęs šalių pateiktų procesinių dokumentų turinį ir esmę, prie jų pridėtus rašytinius įrodymus, iš gydymo įstaigų išreikalautus medicininius dokumentus, įvertinęs byloje atliktos teismo medicininės deontologinės ekspertizės išvadas, teismo posėdžio metu duotus šalių paaiškinimus, sprendžia, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog VšĮ Alytaus poliklinika ir joje dirbę sveikatos priežiūros darbuotojai pažeidė teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir priimtinumo reikalavimus, o VšĮ Alytaus poliklinika paneigė savo kaltės prezumpciją (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 ir 13 straipsniuose numatyta, jog pacientas turi teisę į žalos atlyginimą tik tada, kai dėl netinkamai suteiktų, nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų pakenkiama paciento sveikatai, jis yra sužalojamas. Teismas pažymi, jog, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų tinkamumo teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ieškovei, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas. Visos nurodytos įrodinėjimo priemonės nagrinėjamojoje byloje buvo pateiktos, todėl teismas jas vertina priimdamas sprendimą (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Teismas nustatė, kad ieškovė 2016 m. birželio 15 d. pareiškimu kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (2 t. b. l. 47-49). Komisija 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą (3 t. b. l. 18-21), kuriame konstatavo, kad žala R. B. sveikatai, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Alytaus poliklinikoje, nebuvo padaryta. Komisija nusprendė R. B. prašymo atlyginti 50 000 Eur žalą netenkinti. Komisija sprendime konstatavo, kad ieškovė nuo 2012 metų iki 2015 metų poliklinikos gydytojams nei karto neišsakė nusiskundimų, kuriais remiantis būtų galima įtarti besivystančią inksto patologiją. Atliktų diagnostinių tyrimų metu inksto veiklą atspindintys rodikliai (kretaninas, šlapalas) buvo normos ribose, nes net ir neveikiant vienam inkstui, kitas inkstas pilnai atlieka abiejų funkcijas. Komisija vertino, kad jei nėra kitų nusiskundimų (skausmas, išsipūtęs šonas ar pan.) ir indikacijų, įtarti inksto patologiją ir atlikti papildomus tyrimus nėra pagrindo. Komisija nustatė, kad pacientė tik 2015 m. sausio 14 d. kreipėsi į medikus dėl skausmų pilvo srityje, tada gydymo įstaigoje buvo atliktas pilvo organų tyrimas, nustatyta dešinio inksto ryški stazė, pacientė nukreipta tinkamam gydymui. Komisijos nuomone, pacientei sveikatos priežiūros paslaugos VšĮ Alytaus poliklinikoje nuo 2012 metų iki 2015 metų buvo teikiamos tinkamai, buvo atliekami visi reikalingi tyrimai. Komisija vertino, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tirti prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. ataskaitoje Nr. DA-88-(1.27) aprašyti teisės aktų ir VšĮ Alytaus poliklinika vidaus dokumentų pildymo pažeidimai teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas neturėjo įtakos nustatant R. B. dešinio inksto patologiją.

Bylos nagrinėjimo metu teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi (3 t. b. l. 33-35) paskyrė medicininę deontologinę teismo ekspertizę, kad nustatyti R. B. dešinio inksto patologijos priežastį, inksto patologijos pobūdį (ūmaus ar lėtinio pobūdžio susirgimas), buvo klausima specialistų ar gydytoja B. M. G. galėjo ir privalėjo įtarti pacientės dešinio inksto patologiją aktualiu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpiu 2012 - 2014 metais ir paskirti specialisto konsultaciją bei atitinkamą gydymą. Ekspertų buvo klausiama ar gydytoja 2012 - 2014 metais paskyrė ir atliko reikiamus medicininius tyrimus ieškovei R. B. kad laiku ir tinkamai diagnozuoti dešinio inksto hidronefrozę ir nefrosklerozę, ar teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Alytaus poliklinikoje R. B., buvo pažeista galiojančiais norminais aktais įtvirtinta pacientų priėmimo, diagnozavimo ir gydymo organizavimo tvarka, ar teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Alytaus poliklinika R. B., buvo pakenkta pacientės sveikatai dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusių asmenų netinkamos veikos. Gautose Ekspertizės išvadose (3 t. b. l. 56-64) nurodoma, jog pacientei R. B. dešinio inksto hidronefrozė ir nefrosklerozė buvo lėtinio pobūdžio, dešinio inksto hidronefrozės išsivystymo priežasties nustatyti negalima, kadangi nėra žinoma šlapimtakio struktūros lokalizacija Ekspertų išvadose nurodoma, jog šeimos gydytoja B.M. G. neturėjo pagrindo įtarti pacientei R. B. dešinio inksto patologijos aktualiu sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpiu 2012-2014 metais, nes pagal pateiktą medicininę dokumentaciją pacientė nebuvo išsakiusi nusiskundimų, dėl kurių šeimos gydytoja būtų galėjusi įtarti inkstų patologiją. Nesant specifinių, ligai būdingų nusiskundimų, instrumentinių tyrimų, šeimos gydytoja neprivalėjo įtarti asimptominės hidronefrozės. Ekspertai pažymėjo, kad šeimos gydytoja B. M. G. pacientei R. B. kreipusis į sveikatos priežiūros įstaigą 2012-2014 metais, paskyrė ir atliko reikiamus tyrimus, atsižvelgiant į pacientės nusiskundimus ir kreipimosi priežastį. Ekspertai nurodė, kad pagal pateiktą dokumentaciją negalima teigti, kad šeimos gydytoja B. M. G. pažeidė Lietuvos medicinos praktikos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 17.1.1 punktą kuriame nurodyta, kad šeimos gydytojas privalo išmanyti inkstų ir šlapimo takų sistemos ligas, komplikacijas bei operacinio gydymo indikacijas, nes remiantis lėtinės ligos pobūdžiu, hidronefrozė galėjo būti asimptominė. Taip pat duota išvada, jog negalima teigti, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Alytaus poliklinikoje R. B., buvo pažeista pacientų priėmimo, diagnozavimo ir gydymo organizavimo tvarka ir nusižengta medicininių dokumentų pildymo tvarkai ir negalima teigti, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Alytaus poliklinikoje R. B. buvo pakenkta sveikatai dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusių asmenų netinkamos veiklos.

Teismas sprendžia, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos atliktas tyrimas ir 2016 m. rugsėjo 12 d. komisijos sprendimas, byloje atlikta medicininės deontologinė ekspertizė, kuria atliko ekspertinė įstaiga, tyrimui pasitelkusi kitų sričių tris specialistus (3 t. b. l. 38, 40, 42, 43), šios Ekspertizės išvados (3 t. b. l. 56-64) paneigia ieškovės teiginius, jog jai buvo suteiktos nekokybiškos medicininės paslaugos VšĮ Alytaus poliklinikoje laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2015 metų ir kad dėl suteiktų nekokybiškų medicininių paslaugų buvo pakenkta ieškovės sveikatai, t. y. ji susirgo dešiniojo inksto hidronefroze ir nefroskleroze, dėl ko inkstas operacijos metu 2015 metų pradžioje buvo pašalintas. Teismas pažymi, kad ieškovė leistinais įrodymais nepaneigė Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos atlikto tyrimo ir 2016 m. rugsėjo 12 d. komisijos sprendimo, bei medicininės deontologinės ekspertizės išvadų (CPK 178 straipsnis). Teismas nustatė, kad ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais medicininių dokumentų tyrimais, atitinka byloje išreikalautų iš gydymo įstaigų medicininių dokumentų medžiagą (3 t. priedas atskirame voke).

Byloje ieškovė teigė, kad neteisėtus šeimos gydytojos B. M. G. veiksmus nustatė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tirti prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyrius 2016 m. balandžio 20 d. ataskaitoje Nr.D17-88-(1.27), (1 t. b. l. 14-21). Teismas nustatė, kad šioje ataskaitoje yra aprašyta, jog šeimos gydytoja B. M. G. ieškovės apsilankymų metu 2012 m. spalio 2 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. spalio l d. nevertino kardiovaskulinės, limfmazgių sistemų, pilvo, šlapimo organų būklės ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies nuostatas bei nesilaikė 2005 m. gruodžio 22 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-1013 patvirtintos Lietuvos medicinos praktikos MN14:2005„Šeimos gydytojas, teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ reikalavimų. Lietuvos medicinos praktikos MN „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.4 punkte numatytos šeimos gydytojo pareigos konsultuotis su atitinkamais specialistais arba pasiųsti pacientą pas specialistą. Teismas vertina, jog Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tirti prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. ataskaitoje Nr. DA-88-(1.27) aprašyti teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų pildymo pažeidimai nepatvirtina, kad ieškovei buvo suteiktos nekokybiškos gydymo paslaugos ir kad dokumentacijos pildymo trūkumai lėmė ieškovės sveikatos sutrikimą ir inksto pašalinimą.

Teismas atkreipia dėmesį, jog be formaliųjų medicininių ir teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, kurias, kaip nagrinėjamu atveju, nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai, taip pat medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis bei jų galimybių ribos. Gydytojas negali padaryti daugiau, negu leidžia medicinos galimybės ir paciento, kuriam teikiamos paslaugos, organizmo ir atskirų organų būklė. Teismas vertina, kad pacientės sveikatos pablogėjimas nėra susijęs su kaltais sveikatos priežiūros paslaugas teikusios įstaigos ar joje dirbančių medikų veiksmais. Iš byloje išreikalautų iš gydymo įstaigų medicininių dokumentų turinio matyti, kad iki inksto pašalinimo operacijos pacientė buvo nuolat stebima, jai atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai, kurie iki 2015 m. sausio mėnesio jokių patologijų, susijusių su galimu inkstų veiklos sutrikimu, nerodė. Šiame teismo sprendime pažymėta, kad ieškovės dešiniojo inksto hidronefrozė ir nefrosklerozė buvo lėtinio pobūdžio, byloje nėra duomenų, kada liga pradėjo vystytis, ligos pobūdis buvo asimptominis (pati ieškovė pirmuosius negalavimus ir skausmus dešiniajame šone pajuto prieš pat inksto pašalinimo operaciją), todėl nėra pagrindo manyti, kad inksto liga ieškovei išsivystė dėl gydytojų diagnostinių ir taikyto gydymo klaidų. Byloje esantys medicininiai dokumentai liudija, kad ieškovės dešinysis inkstas nefunkcionavo jau apie metus laiko iki operacijos, todėl jo pašalinimas buvo neišvengiamas. Byloje nėra jokio faktinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė dešinio inksto hidronefroze susirgo dėl VšĮ Alytaus poliklinikoje dirbančių gydytojų neteisėtų veiksmų ar nerūpestingai taikytų gydymo metodų.

Visų teismo sprendime nurodomų motyvų pagrindu teismas sprendžia, jog R. B. nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog VšĮ Alytaus poliklinika ir joje dirbę sveikatos priežiūros darbuotojai pažeidė teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir priimtinumo reikalavimus, jog gydytojų veiksmai sukėlė ieškovei sveikatos sužalojimą, jog tarp gydytojų veiksmų ir sveikatos sužalojimo yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju VšĮ Alytaus poliklinika paneigė savo kaltės prezumpciją (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Todėl ieškovės reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Nustatyta, kad atsakovė VšĮ Alytaus poliklinika bylą nagrinėjant teisme turėjo 2 656 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2018 m. sausio 22 d. pateiktas prašymas Nr. E1-2711). Ieškinį atmetus, atsakovės turėtos išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Nustatyta, kad valstybė bylą nagrinėjant teisme turėjo 16,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, valstybės turėtos išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti VšĮ Alytaus poliklinika (į. k. 190272218) iš R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 656 Eur turėtų atstovavimo išlaidų byloje.

Priteisti valstybei iš R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 16,34 Eur turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.