- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- I-702-355/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00415-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Daunys (pirm.)
- Pareiškėjas
- Stanislavai I
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių
- Trečiasis asmuo
- V. D.
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Donato Daunio,
dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus atstovui Vladui Barodicai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos Stanislavos I. B. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 37S-13 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Stanislava I. B. 2011 m. rugpjūčio 3 d. teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 37S-13 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių r. sav. Viešvėnų sen. Rūdupių k. pilietei Stanislavai I. B.“.
Skunde ir pasisakymuose teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad 2011 m. birželio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyrius priėmė sprendimą Nr. 37S-13, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusių savininkų P. G. ir E. G. (pareiškėjos tėvų) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto – 11,88 ha žemės ir 1,13 ha miško, esančius Telšių rajono savivaldybės Viešvėnų seniūnijoje, Rūdupių k., dalį – 1,12 ha žemės, atlyginant pinigais. Pareiškėja nesutinka su sprendimo dalimi, mano, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos jos teisės. Pažymėjo, kad nuo pat pirmojo kreipimosi į žemėtvarkos skyrių dienos ji pareiškė norą susigrąžinti visą jos tėvų P. G. ir E. G. valdytą žemę natūra. Tačiau atsakovas spręsdamas šį klausimą į pareiškėjos pageidavimą neatsižvelgė, priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 1,12 ha atkūrimą, kompensuojant pinigais. Pareiškėja nurodė, kad sprendimo dalies, kuria pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos į 0,62 ha žemės plotą, užimtą keliu Telšiai–Luokė, kompensuojant pinigais, pareiškėja neginčija.
Nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atsakovas neatkūrė nuosavybės teisių grąžinant 0,50 ha žemės plotą natūra, argumentuodamas tuo, kad ji suteikta V. D. valstiečio ūkio steigimui. Pareiškėjos nuomone, sprendimo ši dalis yra neteisėta, nes pasak pareiškėjos, kaip nurodo žemėtvarkos skyrius, 1990 m. sausio 25 d. nuosavybė V. D. vardu nebuvo įteisinta (b.l.2-3). Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, kaip tik žemės grąžinimo natūra, nes toje vietoje ir jos tėviškė ir ta vieta jai labai brangi.
Šalies argumentai
Pareiškėjos įgaliota atstovė advokatė R. V. teismo prašė patenkinti pareiškėjos skundą visiškai. Nurodė, kad iš bylos medžiagos ir skundo matyti, jog pareiškėjos tėvai P. G. ir E. G. nuosavybės teisėmis valdė 11,88 ha žemės ir 1,13 ha miško, esančius Rūdupių k., Viešvėnų sen., Telšių r. Gudams priklausantis turtas buvo nacionalizuotas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę turtas, kuris buvo nacionalizuotas, buvo pradėtas grąžinti šių turtų savininkams arba jų įpėdiniams. 1991 m. pareiškėja pateikė prašymą Telšių žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į tėvų turtą atkūrimo. Buvo priimtas sprendimas, kuriuo į didžiąją dalį Gudams priklausančio turto nuosavybės teisės atkurtos ir žemė buvo grąžinta natūra. Liko neišspręstas klausimas dėl 1,12 ha žemės ploto. Iš pateikto skundo matyti, kad 2011-06-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyrius priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į S. I. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį į 1,12 ha ploto, atlyginant pinigais. Pareiškėja iš dalies nesutinka su šiuo sprendimu. Dėl 0,62 ha žemės ploto, užimto keliu Luokė–Telšiai, pareiškėja sprendimo neginčija. Nesutinka su ta dalimi, kur 0,50 ha iš bendro 1,12 ha žemės dalis buvo suteikta V. D. – paskirta žemė valstiečių ūkio steigimui. Pareiškėja mano, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos jos teisės. S. I. B. vadovaujasi LR Konstitucijos nuostatomis ir yra įsitikinusi, kad nuosavybė yra neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ji mano, kad V. D. šią žemę nusipirko iš valstybės 1998 m., o ji prašymą Žemėtvarkos skyriui pateikė 1991 m. V. D. buvo suteikta žemės 0,50 ha toje vietoje, kur ši žemė priklausė iki nacionalizacijos jos tėvams. Pareiškėja mano, kad tokiu būdu yra pažeistos jos, kaip žemės savininkės, teisės. Atstovės nuomone, tai visiškai suprantama, nes būtent toje vietoje yra pareiškėjos gimtinė, ten ji praleido vaikystę, be abejo, jai tai yra be galo jautru ir svarbu.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyrius teismui pateiktame atsiliepime į skundą (b.l.61-63) bei atsakovės atstovas Vladas Barodica teismo posėdžio metu prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundu. Pareiškėja ginčija atsakovo sprendimą motyvuodama tuo, kad V. D. žemė valstiečio ūkio steigimui buvo suteikta neteisėtai. Nurodė, kad Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1990 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 5 V. D. suteikė 14,61 ha žemės Rūdupių kaime valstiečio ūkio steigimui. 1990 m. vasario 14 d. Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas V. D. išdavė Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 10. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo priimtas tik 1991 m. birželio 18 d. Šio įstatymo pagrindinė nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas. Šis įstatymas priimtas praėjus vieneriems metams ir keturiems mėnesiams po to, kai V. D. buvo išduotas Valstybinės žemės nuosavybės aktas. V. D. žemė valstiečio ūkio steigimui buvo suteikta pagal tuo metu galiojusį 1989 m. liepos 4 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“. Šio įstatymo 4 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinės žemės nuosavybės akto išdavimo momento, įstatymo 7 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis negali būti mažesnis kaip 10 ha ir didesnis kaip 50 ha žemės ūkio naudmenų. Pažymėjo, jog nors į V. D. valstiečio ūkiui steigti suteiktos žemės ribas patenka dalis pareiškėjos tėvams priklausiusios žemės (0,50 ha), jam žemė valstiečio ūkiui steigti suteikta buvo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus teisėtai ir pagrįstai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašymą grąžinti tėvams priklausiusią žemę pateikė 1991 m. rugsėjo 5 d., tai yra po to, kai buvo priimtas kitas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir po to kai žemė buvo suteikta V. D. valstiečio ūkio steigimui. Nurodė, kad 2002 m. lapkričio 21 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. 78-13116 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės 11,89 ha žemę, iki nacionalizacijos valdytą pareiškėjos tėvų. Sprendimo 4 punkte buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 1,12 ha bus atkurtos vėliau, apsisprendus pretendentei. Tai reiškia, kad jau nuo 2002 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai buvo žinoma, kad dalis žemės (0,50 ha) yra užimta valstiečio ūkio žeme ir dalis (0,62 ha) užimta keliu Telšiai–Luokė. Pažymėjo, kad iš priklausančio grąžinti žemės ploto 1,12 ha žemės plotas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Dalis valstybės išperkamos žemės yra suteikta asmeniui pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kita dalis užimta tiesiant kelią Telšiai–Luokė. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (Žin., 1997,65-1558) 12 straipsnį valstybės žemė išperkama, kai ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių ir pagal įstatymą suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui. Tai, kad tokia žemė (užimta kelių ir suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui) yra buvusiems savininkams ir jų įpėdiniams negrąžinama ir yra valstybės išperkama, numato ir šis įstatymas. Atsakovo nuomone, tai dar kartą patvirtina, kad V. D. valstiečio ūkiui suteikta žeme naudojasi teisėtai ir pagrįstai.
Nurodė, kad 2002 m. liepos 23 d. komisija konstatavo, kad pareiškėja nesutinka su jokiais kompensavimo būdais už valstybės išperkamą žemę. 2006 m. rugsėjo 15 d. Telšių rajono žemėtvarkos skyrius raštu pareiškėją informavo, kad jai nepareiškus valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos sprendimą priimančios institucijos pasirinktu būdu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ( Žin., 1997, Nr. 90-2256 ) 3 punktu pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybės išperkamą 1,12 ha žemės plotą. Pagal nurodytu nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 punktą už valstybės išperkamą žemę atlyginama pinigais. Pareiškėjai nepareiškus valios iki nurodytos datos, vadovaudamiesi aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3 punkto nuostatomis, 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr. 37SD-(14.37.45)-524 pareiškėją informavo, kad yra parengtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimo projektas „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo Stanislavai I. B.“, kuriuo numatyta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės, atlyginant šiuo būdu: kompensuojant pinigais. 2011 m. birželio 23 d. 10.00 val. Telšių žemėtvarkos skyriuje įvyko posėdis, kuriame pareiškėja dalyvavo ir kuriame buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atlyginant pinigais už valstybės išperkamą žemę. Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu laišku.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildė, jog byloje yra pažymėjimas, kurį pati S. I. B. 1996-04-18 pateikė Viešvėnų agrarinei tarnybai, kuriame nurodoma, kad V. D. suteikiant 14,61 ha Rūdupių k. valstiečių ūkiui įkurti 0,45 ha primatuota iš tos sumos S. I. B. žemės, esančios Rūdupių k. Pažymoje nurodytas V. D. žemės suteikimo pagrindas – 1990-01-25 sprendimas Nr. 5. Minėto sprendimo 1.7 punkte kalbama apie tai, kad iš Viešvėnų kolūkio paimamas bendras 200, 39 ha plotas ir iš šito ploto atskirais sklypais žemė suteikiama kitiems asmenims valstiečių ūkiui steigti. Punkte 3.14 nurodytas V. D., kuriam suteikiamas 14,61 ha sklypas Nr.2. Nurodoma, kad ši žemė yra Rūdupių k. V. D. gavo valstybinės žemės nuosavybės aktą, tačiau gavę šią žemę asmenys jos savininkais netapo. Vėliau buvo priimtas nutarimas, kuris nustatė terminą iki 2000-01-01 tokią žemę išsipirkti arba po šitos datos – nuomoti. V. D. 1998-01-16 išsipirko 7,76 ha. Išsipirko tik dalį, nes V. D. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvų žemę, valdytą iki nacionalizacijos, ir šitos žemės buvo 6,85 ha, todėl viršininko administracija 1997-11-13 priėmė sprendimą, kuriuo buvo atkurtos teisės į 6,85 ha pagal nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo įgyvendinimo dokumentus. Iki nuosavybės teisių atkūrimo momento asmenims pirmiausia buvo atkuriamos nuosavybės teisės į tą žemės plotą, kuriuo asmuo vienu ar kitu pagrindu naudojosi. Atkūrus nuosavybės teisę į valdytą iki nacionalizacijos 6,85 ha, V. D. beliko išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktos žemės – 7,76 ha, ką jis ir padarė, sudarydamas sutartį ir žemę įsigydamas iš valstybės. Nurodė, kad minėti dokumentai atmeta argumentus, kad V. D. žemė buvo suteikta ne pagal galiojančius teisės aktus ir neteisėtai.
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog pareiškėja 1999 m. skundu kreipėsi į Seimo kontrolierę dėl to, jog jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo tenkinamas. Skundą argumentavo tais pačiais motyvais. Seimo kontrolierė ištyrusi visas aplinkybes ir iš apskrities viršininko administracijos gavusi visą reikalaujamą medžiagą konstatavo, kad už dalį žemės sklypo (40 a.) pareiškėja turi teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisės atkūrimo būdą, kuris būtų realizuotas. Seimo kontrolierė konstatavo, kad V. D. valstiečių ūkio steigimo žemė suteikta teisėtai ir pagrįstai, pareiškėjos skundas buvo atmestas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. teismo posėdyje nedalyvavo, apie tai jam pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b.l.27). Atsiliepimo į pareiškėjos skundą teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos Stanislavos I. B. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 37S-13, kuriuo nuspręsta Stanislavai I. B. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės atlyginant kitais būdais – pinigais ( už 1,12 ha žemės sklypo vertė – 1042 Lt, vienas tūkstantis keturiasdešimt du litai) (b.l.6).
Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra. Nurodo, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo būdas nagrinėjamoje situacijoje yra galimas, nes 0,45 ha žemės ploto, patenkančio į buvusių savininkų P. G. ir E. G. valdytą žemės plotą, paskyrimas V. D. valstiečio ūkiui steigti, jos nuomone, yra neteisėtas ir naikintinas.
Taigi, sprendžiant iškilusį ginčą, byloje svarbu nustatyti, ar minėto žemės ploto suteikimas valstiečio ūkiui yra teisėtas ir ar nagrinėjamu atveju atsakovas teisingai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Valstybės žinios, 1997, Nr. 65-1558) 12 str. 1 d. 11 p., kuriame numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos (aktuali redakcija nuo 2001-08-17).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog tiek nuosavybės teisės į žemę atkūrimas, tiek žemės suteikimas valstiečio ūkiui yra sudėtinės žemės reformos dalys ir kad abu šie procesai vyko ir vyksta kartu. Dėl to būtina derinti visų gyventojų grupių interesus.
Byloje nustatyta, kad Telšių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 26 sprendimu Nr. 5 piliečiui V. D. buvo suteiktas 14,61 ha žemės sklypas Nr. 2, esantis Viešvėnų apylinkės Rūdupių kaime (Viešvėnų kolūkis), valstiečių ūkiui steigti ir išduotas valstybinės žemės nuosavybės aktas (b.l.23, 83-85). Iš Lietuvos Respublikos Telšių apskrities Žemės ūkio departamento Telšių rajono žemės ūkio valdybos Viešvėnų agrarinės reformos tarnybos 1996 m. balandžio 18 d. pažymėjimo Nr. 74 matyti, kad V. D. skiriant žemę valstiečių ūkiui kurti 0,45 ha primatuoti iš būsimos žemės savininkės S. I. B. žemės, esančios Rūdupių kaime (b.l.82).
Žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė 1989 m. liepos 1 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. Remiantis šiais teisės aktais pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Nors nemokamai valstybės suteikta žemė ir sudarė valstiečio ūkio nuosavybės objektą, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, t.y. valstiečio ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama (5 str. 1 ir 3 d.).
Įstatymų leidėjas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos įstatymą, kurio 1 str. nustatė, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką. Pagal 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 str., Žemės reformos įstatymas įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo sustabdytas žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo redakcija įtvirtino ir naują taisyklę, reglamentavusią valstiečių ūkiui suteiktos žemės išpirkimą. Vadovaujantis šio įstatymo 8 str. 1 d. pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ 6.8. ir 6.10. punktai nustatė, kad asmenys, pagal Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės privačiam ūkiui steigti, už perkamą iš valstybės žemę ar mišką turėjo pradėti mokėti 1992 metais, rajono valdybai potvarkiu nustačius perkamos žemės kainą ir mokėjimo tvarką. Pirmaisiais metais turėjo būti sumokama ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos žemės kainos, per kitus 2 metus – ne mažiau kaip po 10 procentų kasmet, o likusi suma – lygiomis dalimis per 22 metus. Vyriausybei 1993-12-06 priėmus nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 nuo 1993 m. gruodžio 11 d. neteko galios, o Žemės reformos įstatymu (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija) žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.
Atsižvelgiant į aptartas teisės normas konstatuotina, kad nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. nemokamai valstiečių ūkiui suteikta žemė tapo išperkama. Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo pareiškėjas turėjo teisę išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 str. nustatyta tvarka. To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme.
V. D. 1998 m. sausio 16 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P78/98/0007 žemės ūkio veiklai nusipirko 7.76 ha žemės sklypą, esantį Rūdupių k., Viešvėnų sen. (b.l.25). Iš Lietuvos Respublikos viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 1117 matyti, kad V. D. nusipirko žemę, suteiktą privačiam ūkiui steigti (b.l.26). 1999 m. kovo 31 d. LR Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 99/01-308 nurodoma, kad į 7,76 ha žemės sklypą, kurį V. D. nustatyta tvarka iš valstybės pirko, įeina 0,40 ha buvusi P. G. žemė (b.l.44).
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog V. D. buvo leista pirkti žemę valstiečio ūkiui steigti, jog V. D. už ją sumokėjo, tai yra ją nusipirko.
Kaip jau anksčiau minėta, 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. buvo papildytas 11 punktu, kuris nustatė (reiškė), kad pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui žemė, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės į ją natūra šio įstatymo 2 str. nurodytiems piliečiams negali būti atkuriamos.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas netenkindamas pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę buvusioje vietoje (natūra) (b.l.42) elgėsi teisėtai, nes, kaip nustatyta šioje byloje, prašoma sugrąžinti natūra žemė teisėtai suteikta valstiečio ūkiui bei todėl priskiriama valstybės išperkamai.
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punktu nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu (aktuali redakcija 2003 02 06).
Pareiškėja 1991 m. rugsėjo 5 d. pateiktame prašyme grąžinti žemę (b.l.42) nurodė, jog prašo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje (natūra). Kaip matyti iš atsakovo pateiktos medžiagos, pareiškėjos pasisakymų teismo posėdžio metu, skundo, pareiškėja nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, žinodama, kad žemė užimta valstiečio ūkiu, kaip ir pirminiu prašymu, prašė nuosavybės teises atkurti grąžinant žemę buvusioje vietoje.
Šiame sprendime teismas jau konstatavo, jog atsakovas teisingai sprendė, jog pareiškėjai negalima atkurti nuosavybės teisių natūra. Dėl to 2006 m. rugsėjo 15 d. Telšių rajono žemėtvarkos skyrius raštu informavo pareiškėją, kad jai nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės bus atkurtos sprendimą priimančios institucijos pasirinktu būdu (b.l.50). Po šio pranešimo pareiškėja valios taip pat nepakeitė. 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr.37SD-(14.37.45)-524 atsakovas informavo pareiškėją apie Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus priimtą sprendimo projektą, kuriuo numatyta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės, atlyginant šiuo būdu: kompensuojant pinigais. 2011 m. birželio 23 d. Telšių žemėtvarkos skyriuje buvo priimtas sprendimas Stanislavai I. B. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,12 ha žemės atlyginant kitais būdais – pinigais ( už 1,12 ha žemės sklypo vertė – 1042 Lt, vienas tūkstantis keturiasdešimt du litai). Šio posėdžio metu dalyvavo ir pati pareiškėja. Kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovas, priimant ir šį sprendimą, pareiškėjai buvo siūloma pakeisti būdą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pareiškėja kategoriškai atsisakė tai daryti.
Teismas gerbdamas pareiškėjos teisę turėti nuosavybę pažymi, kad ši teisė yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių. Teismas sutinka, jog nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalyje pabrėžiama: „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais“.
Tačiau, kaip ne kartą pažymėjo LR Konstitucinis Teismas, nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio mėn. 24 d. aprobuotose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijose nurodė, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybė buvo likviduota smurtu, įgyvendinus neteisėtus SSRS 1939 metų slaptuosius susitarimus su hitlerine Vokietija. Apie šių sutarčių ir jų padarinių neteisėtumą buvo oficialiai pareikšta dar 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarime „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Jame taip pat buvo konstatuota, kad Liaudies Seimo rinkimai 1940 m. liepos 14-15 d. vyko pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, ir paskelbta, kad „Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti“. Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“. Vadinasi, ir Liaudies Seimas, kuris buvo suformuotas pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo panaudotas Konstitucijoje įtvirtintai ūkio sistemai sugriauti ir antikonstituciniu būdu Lietuvai primesti svetimos valstybės ekonominę sistemą. Vienas iš tokių Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtos valstybinės nuosavybės, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Taigi ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio ir 1992 metų Konstitucijos 46 straipsnio konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė yra grąžinta į šalies teisės sistemą. Taip patvirtintas 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos nuostatų, reglamentavusių nuosavybės teisę, tęstinumas. Tačiau visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ buvo konstatuota, kad negalima nepaisyti net okupacijos laikotarpiu įvykusių permainų. Šio įstatymo preambulėje nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba atsižvelgia į būtinumą suderinti atkurtas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas „su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais“. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ jos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimo nesustabdė, tačiau šio įstatymo 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ta aplinkybė, kad reikėjo spręsti nuosavybės teisių tęstinumo problemą ir balsuoti dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo, rodo, jog Aukščiausioji Taryba iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises (konkretaus asmens teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti) laikė neteisėtai nutrauktomis. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t. y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, kad galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai).
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos skundas netenkintinas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 37S-13 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių r. sav. Viešvėnų sen. Rūdupių k. pilietei Stanislavai I. B.“ paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 44-45 str., 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos Stanislavos I. B. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 37S-13 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių r. sav. Viešvėnų sen. Rūdupių k. pilietei Stanislavai I. B.“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.