- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-15
- Bylos Nr.
- 2-467-560/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- B UAB „Ardaža“
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- B UAB „Datoras“, A. Ž.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo B UAB „Ardaža“ ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys B UAB „Datoras“ ir A. Ž. ,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo B UAB „Ardaža“ administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia tarp UAB „Ardaža“ ir AB „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas AB „Swedbank“) 2007-05-08 sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 07-042442-LA2 (b.l. 1-3). Nurodo, kad 2007-05-08 UAB „Datoras“ ir AB „Hansabankas“ sudarė Kredito sutartį Nr. 07-042-442-IN, pagal kurią AB „Hansabankas“ suteikė UAB „Datoras“ 1 080 000 Lt kreditą. Tą pačią dieną UAB „Ardaža“ ir AB „Hansabankas“ sudarė Laidavimo sutartį Nr. 07-042442-LA2, pagal kurią UAB „Ardaža“ laidavo už UAB „Datoras“ gautą kreditą visu savo turtu. Ieškovo administratorius, vadovaudamasis CK 6.66 str. 1 d. ginčija minėtą Laidavimo sutartį, teigdamas, kad jos sudarymas prieštarauja įmonės veiklos tikslams, nurodytiems jos įstatų 4.1.4 p., nes ši sutartis niekaip nesusijusi su įmonės pelno siekimu, sutartis buvo sudaryta skubotai, ieškovas negavo jokios materialinės naudos, atsirado ieškovo atžvilgiu dar vienas stambus kreditorius, ko pasėkoje buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Ieškovas nurodo, kad UAB „Ardaža“, atstovaujama direktoriaus, elgėsi nepagrįstai sudarydama Laidavimo sutartį, nes neatsižvelgė į UAB „Ardaža“ finansinę padėtį, kuri tuo metu buvo nestabili, iš ko seka, kad ši Laidavimo sutartis pažeidžia kreditorių teises. Ieškovo administratorius teigia, kad Laidavimo sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes UAB „Ardaža“ ir atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad Laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsiranda neatlygintina prievolė, pažeidžia UAB „Ardaža“ įstatus ir kitus norminius aktus. Tokios išvados administratorius priėjo atsižvelgęs į tai, kad atsakovas kiek leidžia įstatymai turėjo veikti aktyviai, tai yra jam prieinamomis priemonėmis turėjo pasidomėti, ar UAB „Ardaža“ turi kreditorių ir ar sudarant Laidavimo sutartį nebus pažeisti jų interesai. Be to, įsipareigojimas laiduoti už tokią didelę sumą suponavo prievolę atsakovui pasidomėti sandorio aplinkybėmis, laiduotojo galimybėmis išpildyti sandorio sąlygas bei laiduotojo kreditoriais. Ieškovo administratorius teigia, kad šiuo atveju norint nuginčyti Laidavimo sutartį net nebūtina įrodinėti atsakovo nesąžiningumo, nes šis sandoris yra neatlygintinas (CK 6.66 str. 2 d.). Tai, kad laidavimo sandoris neatlygintinis įrodo eilė aplinkybių, tai yra, kad UAB „Datoras“ materialiai neatsilygino už laidavimą UAB „Ardaža“, UAB „Datoras“ gautas kreditas nebuvo panaudotas UAB „Ardaža“ veiklai vykdyti, Laidavimo sutartis nedavė UAB „Ardaža“ jokios finansinės naudos, be to, buvo laiduota už UAB „Ardaža“ nepriklausančią prievolę.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 38-44). Atsakovas teigia, kad iš CK 6.66 str. seka, jog actio Pauliana tikslas yra patenkinti kreditoriaus reikalavimą, o ne nuginčyti sutartį. Kadangi šiuo atveju ieškovo administratoriui nuginčijus Laidavimo sutartį jokio turto ieškovas negautų, akivaizdu, kad kreditoriai savo interesų negalėtų patenkinti, iš ko seka, kad šis ieškinys neatitinka actio Pauliana tikslo bei kompensacinės paskirties. Atsakovas pažymi, kad actio Pauliana bylose yra nustatinėjami tik tų kreditorių interesų pažeidimai, kuriems įsiskolinimai jau buvo pradelsti ginčijamo sandorio sudarymo metu, tuo tarpu ieškovo administratorius nenurodė nei vieno ieškovo kreditoriaus, kuriam būtų buvęs ieškovas skolingas Laidavimo sutarties sudarymo metu. Be to, atsakovas pažymi, kad ginčijant sandorį kreditoriaus reikalavimo dydis negali neprotingai skirtis savo dydžiu nuo ginčijamo sandorio sumos. Atsakovas teigia, kad ieškovo administratorius neįrodė, jog po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas tapo nemokus bei suteikė privilegiją vienam kreditoriui lyginant su kitais. Pastarąsias aplinkybes paneigia ir tas faktas, kad ieškovas po Laidavimo sutarties sudarymo dar 2 metus vykdė veiklą iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas teigia, kad Laidavimo sutartis buvo naudinga ieškovui, nes pastarasis ir UAB „Datoras“ bendradarbiavo vykdant ūkinius komercinius projektus, ieškovas gaudavo pelną parduodamas UAB „Datoras“ įrengimus, taigi, ieškovas buvo suinteresuotas UAB „Datoras“ veiklos plėtimu bei atitinkamai kredito jam suteikimu. Atsižvelgiant į tai, jog CK 6.67 str. nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis, o ieškovo administratoriaus įrodinėjamas atsakovo ir ieškovo nesąžiningumo atvejis į šį sąrašą nepatenka, ieškovo ir atsakovo nesąžiningumas nepreziumuojamas ir jiems savo sąžiningumo įrodinėti nereikia. Tuo tarpu ieškovo administratorius ieškovo ir atsakovo nesąžiningumo sudarant Laidavimo sutartį neįrodė. Atsakovas pažymi, kad Laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas dirbo pelningai (jo pelnas 2006 ir 2007 m. pagal pateiktą balansą sudarė daugiau nei 600 000 Lt), dalis jo pelno priklausė nuo UAB „Datoras“ veiklos sėkmės, ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo ženklių pradelstų įsiskolinimų, kreditoriai nebuvo pareiškia jokių pretenzijų ieškovui dėl įsipareigojimų nevykdymo, kas įrodo, jog ieškovas ir atsakovas buvo sąžiningi ginčo sandorio sudarymo metu. Atsakovas teigia, kad laidavimo sutartis laikytina atlygintinu sandoriu, nes ieškovas iš šio sandorio gavo naudos, kurią sudaro UAB „Datoras“ vykdomi mokėjimai ieškovui iš gauto kredito už įsigyjamus įrenginius. Atsakovo manymu, laidavimo sandorio prieštaravimas veiklos tikslams turi būti akivaizdūs ir pagrįstas akivaizdžiu kitos sandorio šalies nesąžiningumu, kurio šiuo atveju ieškovo administratorius neįrodė.
Trečiojo asmens B UAB „Datoras“ administratorius prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra (b.l. 52).
Tretysis asmuo A. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2007-05-08 UAB „Datoras“ ir AB „Hansabankas“ (dabar - „Swedbank“, AB) sudarė Kredito sutartį Nr. 07-042-442-IN, pagal kurią AB „Hansabankas“ suteikė UAB „Datoras“ 1 080 000 Lt kreditą (b.l. 9-22). 2007-05-08 UAB „Ardaža“ ir AB „Hansabankas“ sudarė Laidavimo sutartį Nr. 07-042442-LA2, pagal kurią UAB „Ardaža“ laidavo už UAB „Datoras“ gautą kreditą visu savo turtu (b.l. 5-8). 2007-04-27 vienintelis UAB „Ardaža“ akcininkas priėmė sprendimą laiduoti visu savo turtu AB „Hansabankas“ už UAB „Datoras“, kad ši grąžins bankui 1 080 000 Lt kreditą bei tinkamai įvykdys kitus įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį (b.l. 45).
Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.66 str. 1 d. prašo pripažinti negaliojančia minėtą Laidavimo sutartį.
Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje, Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Šiuo atveju ieškovas CK 6.66 str. pagrindu ginčija laidavimo sutartį, tačiau patenkinus ieškovo ieškinį bei pripažinus tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą laidavimo sutartį negaliojančia, ieškovo mokumas atstatytas nebūtų, toks sprendimas negrąžintų ieškovo į ankstesnę turtinę padėtį, kadangi šiuo atveju restitucija negalima, o tokiu būdu ieškovas negautų ir jokios turtinės naudos. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes daro išvadą, jog ieškovo tikslas šiuo atveju nėra savo reikalavimų patenkinimas, todėl vien dėl to ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas.
CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Siekiant apginti kreditoriaus interesus actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, nes skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.
Kreditorius gali ginčyti tik tokį skolininko sudarytą sandorį, kuris pažeidžia kreditoriaus teises. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga įtvirtinta CK 6.66 str. 1 d. kartu nurodant ir kai kuriuos pavyzdinius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus - sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti. Šiuo atveju teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais bei teismo posėdžio metu atsakovo atstovo išdėstytais argumentais, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė nė vieno kreditoriaus, kurio teisės ginčijamo sandorio sudarymo metu ar šiuo metu buvo pažeistos. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ji negali įvardinti tokių kreditorių, nes tokių duomenų neturi, kaip neturi ir duomenų, ar kokie tai kreditoriai 2007 m. buvo pareiškę reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms laikytina, jog ieškovas neįrodė, jog 2007-05-08 ieškovui sudarius ginčijamą laidavimo sutartį buvo pažeistos kreditorių teisės (CPK 178 str.). Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog sudarius ginčijamą laidavimo sutartį kaip nors sumažėjo ieškovo mokumas, o aplinkybių, jog šį sandorį ieškovas sudarė jau būdamas nemokus ieškovas net neįrodinėjo.
Kai actio Pauliana pagrindu ginčijamas atlygintinis sandoris, be kitų sąlygų, turi būti nustatytas ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Trečiasis asmuo yra nesąžiningas, jeigu, sudarydamas su skolininku sandorį, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 2 d.). CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis ieškovas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, jog bankas, kaip ilgą laiką veikiantis subjektas ir turtintis reputaciją, turėjo pasidomėti, ar toks sandoris nepažeis kitų įmonės „Ardaža“ kreditorių interesų. Kaip minėta, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie sandorio sudarymo metu ieškovo turėtus kreditorius, jei tokie buvo, taip pat nepateikė įrodymų, jog ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas tuo metu buvusių kreditorių atžvilgiu. Pačioje laidavimo sutartyje yra nurodyta, jog laiduotojas banką užtikrino, jog jis turi teisę sudaryti laidavimo sutartį, ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja įstatymams, laiduotojo įstatams, laiduotojo pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis prisiimtiems įsipareigojimams (8.1p.), tokiu būdu laikytina, jog bankas buvo tinkamai informuotas apie tai, jog ši sutartis nepažeidžia ieškovo kreditorių teisių. Todėl esant šioms aplinkybėms teismas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog UAB „Ardaža“ ir atsakovas sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningi (CPK 178 str.).
Ieškovas taip pat nurodo, jog laidavimo sutarties sudarymas prieštaravo ieškovo veiklos tikslams, nurodytiems ieškovo įstatų 4.1.4 p.. Teismas su šiais argumentais nesutinka. UAB „Ardaža“ įstatų 4.1.4 p. (b.l. 30) numatyta, jog bendrovės veikos tikslas yra siekti maksimalaus bendrovės veiklos rentabilumo, pelno, aukštų veiklos rezultatų. CK 1.82 str. 1d. numatyta, jog sandoriai, prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Kaip buvo minėta aukščiau, ieškovas neįrodė, jog atsakovas buvo nesąžiningas, todėl ir šiuo pagrindu tenkinti ieškovo ieškinio nėra pagrindo.
Esant išvardintoms aplinkybėms teismas daro išvadą, jog ieškovo BUAB „Ardaža“ ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimo (CPK 88 str. 1d. 3p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškovo B UAB „Ardaža“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo B UAB „Ardaža“ į valstybės biudžetą 19,30 Lt, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.