Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Danutės Giačaitės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. (toliau – S. Ž.) ir M. J. (toliau – M. J.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį išteisini, neįrodžius, kad S. Ž. ir M. J. dalyvavo padarant minėtą nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. Ž. ir M. J. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. liepos 18 d. apie 1.30 val., Kauno rajone, Zapyškio miestelyje, Vytauto g. 20A, įsibrovė į saugomą degalinės „Luktarna“ teritoriją ir išardę UAB „O.“ priklausančio ekskavatoriaus „JCB JS 200LC“ važiuoklės reduktorių, 2450 eurų vertės, pagrobė reduktoriaus detales: vikšro pavaros dangtį bei mazgą, satelitinį krumpliaratį su velenu, 1 laipsnio redukcinę krumplinę pavarą, 2 laipsnio redukcinę krumplinę pavarą bei pasikėsino pagrobti antro reduktoriaus tas pačias detales, tačiau buvo pastebėti UAB „L.“ sargo Ž. V. ir dėl to pabėgo iš įvykio vietos.

. Taip pat pripažinti M. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo ir skirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis paskirtą bausmę subendrinti visiškai sudedant su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme – 25 MGL dydžio bauda ir paskirti galutinę bausmę 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo ir 25 MGL (t. y. 941,25 eurų) dydžio baudą. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, bei vadovaujantis BK 67 straipsniu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL (t. y. 250 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Motyvuojamoji dalis

5. Prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. BK 2 straipsnio 4 dalis numato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o privalo būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos tais atvejais, kai nėra pašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Byloje pareiga įrodinėti tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

9. Skundžiamu nuosprendžiu S. Ž. ir M. J., dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad S. Ž. ir M. J. dalyvavo padarant minėtą nusikaltimą. Prokurorė su tokia teismo išvada nesutinka teigdama, kad teismas nevertino 2016 m. liepos 18 d. apžiūros protokolo, liudytojo V. B. parodymų ir šiuos duomenis ignoravo bei nemotyvuotai atmetė, akcentuodamas tik abejones dėl odorologinio tyrimo išvados ir įvertinęs tik dalį kaltinamųjų parodymų, nesiedamas šių įrodymų į visumą su visais proceso metu surinktais duomenimis, kurie laikytini ir pripažintini įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta bylos medžiaga konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip kad ir numato įstatymas. Baudžiamajame įstatyme numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys turi įrodomąją vertę, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam inkriminuojama minėta nusikalstama veika, veiksmuose. Įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimų. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Liudytojas V. B. nurodė, kad M. J. buvo iš jo išsinuomavęs BMW markės automobilį. Minėtas liudytojas nurodė, kad apie automobilio dingimą M. J. jam pranešė tik po paros laiko, tuomet V. B. kreipėsi į policiją. Tačiau šie liudytojo parodymai nepaneigia M. J. versijos, kad automobilį iš jo pasisavino pažįstamas asmuo N. Pasak prokurorės, tokie M. J. parodymai nelogiški, kadangi automobilį asmeniui, kurio jokių duomenų, išskyrus tik vardą, nežino, perduoti būtų nelogiška. Tačiau byloje nėra kitų, šią išteisintojo versiją paneigiančių įrodymų. Jų taip pat nepaneigia ir liudytojo V. B. parodymai. Atsižvelgiant į liudytojo V. T. parodymus, kuris nurodė, kad nusikaltimo teritorijoje esančios kameros užfiksavo tik šešėlius ir aiškaus vaizdo nesimatė, taip pat į liudytojo Ž. V. parodymus, kurio teigimu, jis matė iš nusikaltimo vietos nubėgančius du žmones, tačiau negalėjo pasakyti ar jie ką nors nešė, negalima teigti, kad nusikaltimo vietos teritorijoje buvo būtent S. Ž. ir M. J.. Liudytojas V. T. taip pat paaiškino, kad jo manymu, ne specialistas nusukti ekskavatoriaus pusašio negalėtų. Iš bylos duomenų matyti, jog S. Ž. yra dirbęs UAB „E.“ vairuotoju, o M. J. – turintis vidurinį išsilavinimą, užsiregistravęs darbo biržoje. Šie duomenys patvirtina, kad minėti asmenys neturi specialių žinių, kad būtų galėję įvykdyti minėtų ekskavatoriaus dalių vagystę. Taip pat pabrėžtina, kad liudytojas V. T. nurodė, kad tokios ekskavatoriaus detalės yra labai sunkios ir vienas žmogus jų nepaneštų, o kaip jau minėta anksčiau, liudytojas Ž. V. matė du nubėgančius žmones ir negalėjo tiksliai pasakyti ar jie rankose ką nors nešėsi. Šios aplinkybės, nesant kitų objektyvių įrodymų, neduoda pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog nusikaltimo vietoje buvo būtent S. Ž. ir M. J.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ta aplinkybė, jog netoli nusikaltimo vietos buvo rastas automobilis, kurį buvo išsinuomojęs M. J., nesudaro pagrindo teigti, kad asmenys, vairavę minėtą automobilį, netoliese esančioje teritorijoje įvykdė nusikalstamą veiką. Liudytojas V. T. nurodė, kad tą pačią dieną po vagystės prie Nemuno, toje vietoje, kur buvo rasta ekskavatoriaus detalė, sukinėjosi įtartinas automobilis, lyg kažko ieškodamas. Kitas automobilis buvo rastas policijos pareigūnų naktį, tačiau tai, kad netoli nusikaltimo vietos stovėjo automobilis, negali būti traktuojama kaip susiję du vienos veikos elementai, jei nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių sąsajas tarp minėtų aplinkybių.

10. Iš apeliacinio skundo matyti, jog prokurorės manymu, ta aplinkybė, kad išteisintųjų S. Ž. ir M. J. parodymai nenuoseklūs, nelogiški, prieštaringi, jų pateikta vykimo į Kauną pro Jurbarką, Šakius versija neatitinka jiems priklausančių mobilaus ryšio abonentų jungimosi prie mobilaus ryšio operatorių bokštų laiko ir vietos, šių asmenų parodymai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, jų negalima patikrinti BPK numatytais veiksmais, todėl šie parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir atitinkantys tikrovę bei jais galima vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad S. Ž. ir M. J. parodymai nėra nuoseklūs, vietomis prieštaringi, jų atvykimo į Kauną pro Jurbarką, Šakius versija neatitinka jiems priklausančių mobilaus ryšio jungimosi prie mobilaus ryšio operatorių bokštų laiko ir vietos, tačiau nustatyti išteisintiesiems priklausančių mobilaus ryšio abonentų junginiai prie mobilaus ryšio operatorių bokštų nepatvirtina jų atvykimo į degalinės teritorijoje vykusio nusikaltimo vietą. Ta aplinkybė, kad minėtų asmenų parodymai tarpusavyje nesutampa, turi prieštaravimų, negali būti pagrindu teigti, jog jie dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką, kadangi byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kaip jau ir anksčiau nurodyta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir ta aplinkybė, jog teismo išvados neatitinka vienos iš byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės, nesudaro pagrindo teigti, jog įrodymai vertinti netinkamai ar neįvertinti iš viso, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

11. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektus su S. Ž. ir M. J. kvapu į įvykio vietą galėjo atnešti kiti asmenys, objektyviai jokiais duomenimis nepagrįsta. Prokurorė nurodo, kad ta aplinkybė, kad įvykio vietoje rasti abiejų kaltinamųjų kvapai, tik patvirtina odorologinio tyrimo išvados pagrįstumą. Teismų praktikoje nustatyta, jog esant situacijai, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, jog asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. Odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų, tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti. Odorologinio tyrimo išvada, kaip įrodymas yra specifinis tuo, kad tyrimas atliekamas panaudojant šunis – biodetektorius, kurie signalinėmis pozomis pažymi (parodo), kad lyginami kvapai sutampa arba nesutampa. Tokios išvados patikimumo patikrinimas yra gan komplikuotas, kadangi bet kokį kitokį tyrimą atlikusį specialistą galima proceso metu apklausti apie jo atliktą tyrimą, užduoti klausimus dėl pateiktų išvadų ir taip tikrinti išvados patikimumą, o odorologinio tyrimo metu tokių galimybių nėra. Žinoma, išvadą pasirašę specialistai gali paaiškinti, kaip tokie tyrimai atliekami, tačiau toks išvados patikrinimas nėra visavertis, nes patikimai išsiaiškinti, kodėl šunys tam tikrus kvapus laikė tapačiais, nėra galimybių. Dėl šių aplinkybių, bet koks reikšmingas bylai faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008). Be to svarbu pažymėti, kad maišelis, su audiniu, ant kurio buvo rastas S. Ž. kvapas, remiantis įvykio vietos apžiūros protokolu, buvo rastas ne prie ekskavatoriaus, o kitoje statybvietės pusėje. Ši aplinkybe kelia dar daugiau pagrįstų abejonių dėl to, ar S. Ž. tikrai galėjo būti nusikaltimo vietoje ir, ar audinys su S. Ž. kvapu, iš viso yra susijęs su inkriminuojama veika. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, priimdamas bet kokius sprendimus baudžiamajame procese, negali vadovautis prielaidomis, galimybėmis ir numanymu, bet privalo vadovautis duomenimis ir įrodymais, todėl nesant kitų pagrįstų įrodymų apie S. Ž. ir M. J. buvimą nusikaltimo vietoje, nėra pagrindo teigti, jog šie asmenys dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

12. Prokurorės teigimu, kad nors dėl S. Ž. kvapo pateikta kategoriška išvada, dėl M. J. – tikėtina, tačiau nėra pagrindo abejoti tikėtinos išvados pagrįstumu, kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes, S. Ž. negalėjo būti nusikaltimo vietoje be M. J., kadangi abu vyko M. J. išnuomotu automobiliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų nustatyta, kad iš S. Ž. ir M. J. priklausančių mobilaus ryšio abonentų junginiai prie mobilaus ryšio operatorių bokštų nepatvirtina kaltinamųjų atvykimo į degalinės teritorijoje vykusio nusikaltimo vietą, todėl toks prokurorės teiginys, esą nusikaltimo vietoje S. Ž. negalėjo būti be M. J., nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ir dėl to atmetamas.

13. Teisėjų kolegija, vertindama visų byloje surinktų įrodymų visumą konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada apie įrodymų nepakankamumą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokurorės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai ir nesusiedamas jų į vieną visumą. Vertindamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtą nuosprendį priėmęs teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Išvadą, kad neįrodyta, jog S. Ž. ir M. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teismas padarė tik ištyręs byloje esančių įrodymų visumą ir konstatavęs, kad nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėtų asmenų kaltę dėl jiems inkriminuojamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Dėl anksčiau paminėtų priežasčių, prokurorės teiginiai, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti konkretus asmuo, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagrįstai išteisino S. Ž. ir M. J., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.