- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-26
- Bylos Nr.
- 2-1965/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01007-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- D. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4295-553/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VS tiekimas“ ieškinį atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „VS tiekimas“ 2013-05-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo D. G. 274 456,14 Lt žalos atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2011-11-11 nutartimi iškelta bankroto byla. Minėta nutartimi nustatyta, kad jau 2005 metais ieškovas buvo nemokus, po 2005 metų Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Šio ieškinio padavimo dieną buvę įmonės valdymo organai nėra perdavę bankroto administratoriui turto ir dokumentų. Atsižvelgus į tai, kad įmonės turto neužteks atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje sudaro 352 486,14 Lt sumą, mano, kad dėl kreditoriams atsiradusios žalos yra atsakingas įmonės vadovas atsakovas neabejotinai turėjęs žinoti apie įmonės finansinę padėtį bei nevykdęs pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl jam kyla civilinė atsakomybė pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 d. Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar jo esant nepakankamai - pinigines lėšas, bei turtines teises 257 251,71 Lt sumai. Prašymą grindė tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes prašoma priteisti suma yra didelė ir darytina prielaida, kad atsakovas vengdamas padengti skolas, gali perleisti turimą turtą, tokiu būdu ieškovo teisės liks neapgintos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui D. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 274 456 Lt sumai, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu, palikdamas teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas ar/ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant areštuotinų sumų.
Teismas nutartį motyvavo tuo, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kurio turtinė padėtis nėra žinoma, pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo suma yra didelė, ieškovas, reikšdamas reikalavimus atsakovui bei pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašymą pagrindė papildomomis aplinkybėmis apie atsakovo nesąžiningumą (atsakovo elgesį nevykdant pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų), ir galimą siekį nuslėpti, perleisti ar apsunkinti turimą turtą vengiant teismo sprendimo vykdymo, o ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis).
Siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą bei atsakovų teisėtus interesus, pirmiausiai areštavo nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turtines teises ieškinio sumai užtikrinti, o tik jo nesant – pinigines lėšas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas D. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti kaip nepagrįstą ir naujai priimtą nutartį vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad atsakovas nevengia bankroto administratoriui pateikti įmonės dokumentų ir yra pasiruošęs bendradarbiauti bei teikti visą reikiamą informaciją. Atsakovas šią įmonę yra pardavęs, visi dokumentai buvo perduoti naujam įmonės vadovui, todėl atsakovas negali nei teismui, nei bankroto administratoriui perduoti dokumentų, kurių neturi, ir tai nesudaro pagrindo kalbėti apie atsakovo nesąžiningumą. Be to, įmonės vadovais nuo 2005 metų buvo ir kiti asmenys, todėl negalima kalbėti apie atsakovo vienasmenę atsakomybę šioje byloje. Taip pat atsakovo nuomone, įmonės įsipareigojimai 2005 metais nebuvo pradelsti, ieškinio reikalavimams pareikšti yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, ieškinio suma yra nurodyta išties didelė, tačiau netinkamai paskaičiuota, o perskaičiavus susidarytų žymiai mažesnė suma, o tai reikštų, kad ieškinio suma nėra tokia didelė, kad būtų pagrindas atsakovo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, teismo nutartis pagrįsta ir teisėta. Ieškovas atkreipia teismo dėmesį, kad bankroto administratorius, vadovaudamasis duomenimis, gautais iš Juridinių asmenų registro, pirmiausia ir kreipėsi į T. V., kuris po atsakovo buvo įregistruotas kaip įmonės vadovas nuo 2011-05-24, tačiau pastarasis nurodė, kad apie tai, jog yra paskirtas bendrovės vadovu, nieko nežino ir niekada nėra buvęs įmonės generaliniu direktoriumi. T. V. inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl parašų klastojimo pateikiant dokumentus Juridinių asmenų registrui, todėl bankroto administratorius ir kreipėsi į atsakovą, ir tikėtina, kad įmonės dokumentai yra pas atsakovą, tačiau atsakovas su bankroto administratoriumi nebendradarbiavo ir nepateikė jokios informacijos. Taip pat nepagrįsti ir kiti atskirojo skundo argumentai dėl senaties termino, ieškinio sumos ir laikinųjų apsaugos priemonių masto. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį – nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, šiuo atveju tik teismui iškėlus bankroto bylą ir pradėjus administruoti įmonę buvo galima sužinoti apie bendrovės vadovo nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padarytą žalą įmonei bei jos kreditoriams. Apeliantui nebendradarbiaujant su administratoriumi ir administratoriui neturint galimybės patikrinti įmonės turtinės padėties bei dokumentų, apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad įmonės įsipareigojimai 2005 metais nebuvo pradelsti ir laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra per didelis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012). Atsižvelgiant į pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovui bei šį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, jog žala galimai buvo padaryta dėl to, kad įmonės vadovas, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jog įmonės valdymo organai nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas nustatyti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nes pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Tačiau šiuo atveju teismas iš esmės vertino galimo sprendimo įvykdymo užtikrinimo galimybes per atsakovo elgesį apibūdinančias atsakovo nurodytas faktines aplinkybes ir su tokiu vertinimu, kartu atsižvelgęs ir į atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nesant akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovui negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, atmestini apelianto argumentai dėl ieškinio faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis apeliantas grindžia laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, nes jie neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kurie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
Apeliantui nepateikiant konkrečių duomenų, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės būtų pripažintos neekonomiškos, neatitinkančios jomis siekiamų tikslų ar neteisingos, nenustačius, kad šios priemonės nėra nesusijusios su pareikštu reikalavimu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė teisėtai ir pagrįstai, nes tiek pareikšto reikalavimo turtinis pobūdis, tiek tai, kad ieškovas yra bankrutavęs juridinis asmuo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamas įvykdymas yra susijęs su viešuoju interesu, t. y. su bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimu, sudaro pagrindą pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis su motyvuotu prašymu į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis), ar jų panaikinimo, įnešdamas reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba užtikrindamas laidavimu ar įkeitimu reikalaujamos sumos priteisimą (CPK 148 straipsnio 2 dalis).
Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.