Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (t. 2, b.l. 87-96), kuriuo prašė nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, palikti nepakeistas pavardes, nustatyti nepilnamečių vaikų D. ir K. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, jų motina, priteisti vaikų išlaikymui po 400 Lt periodinėmis išmokomis, mokant kas mėnesį, priteisti 19 200 Lt vaikų išlaikymo įsiskolinimą, pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė 565 600 Lt., asmenine ieškovės nuosavybe, ieškovei priteisti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė 356 500 Lt, automobilį Nissan Sunny, vertė 2 000 Lt, atsakovui priteisti UAB „Teksva“ akcijas, vertė 13 000 Lt, televizorių Philips, vertė 600 Lt, sofą lovą, vertė 500 Lt ir piniginę kompensaciją 32 505,28 Lt sumai. Skolinį įsipareigojimą 46 000 Lt sumai pripažinti ieškovės asmenine skola. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių santuoka buvo įregistruota 1989-10-26 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje 1991-10-10 gimė sūnus D. D. bei 1993-07-17 dukra K. D. Pirmaisiais santuokos metais sutuoktiniai gyveno atskirai, nes atsakovas dirbo Kaune, o ieškovė Vilniuje. Vėliau atsakovas susirado darbą Vilniuje ir apsigyveno kartu su ieškovės tėvais 3 kambarių bute Vilniuje. Ieškovė dirbo per du darbus, tam, kad išlaikyti šeimą. Atsakovas nuo pat santuokos pradžios piktnaudžiavo alkoholiu. Vėliau prasidėjo 2-3 savaičių nuolatinio gėrimo periodai. Persikraustęs į Vilnių girtauti nenustojo. Bandant spręsti šią problemą, sutuoktinis gydėsi įvairiose gydimosi įstaigose. Sutuoktinis ne tik nuolat girtaudavo, bet mažai dėmesio skyrė vaikams, nesirūpino namais, buitimi, šeimos būsto įsigijimu. Šeima galutinai iširo 2000-2001 metais. 2001-05-31 ieškovės tėvai padovanojo ieškovei sodo sklypą su senu sodo namu, kurį ieškovė nugriovė ir pastatė naują namą. 2003 m. ieškovė savo vardu paėmė paskolą sodo namo rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą. Rekonstrukcijos darbais atsakovas rūpinosi mažai. Visi rūpesčiai teko ieškovei ir jos tėvams. Sutuoktinis finansiškai neprisidėjo. Ieškovė su tėvais ir vaikais išsikėlė gyventi į namą, o atsakovas liko gyventi tėvų bute. Santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi nuolat girtaudavo, nesirūpino šeima ir vaikais. Atsakovui persikeliant į Vilnių, buvo parduotas dviejų kambarių butas Kaune. Dalis gautų pinigų buvo skirta UAB „Teksva“ akcijoms įsigyti, o likusieji - pragyvenimui. Gyvenamojo namo rekonstrukcijai ieškovės vardu buvo suteiktas 250 000 Lt kreditas. Atsakovas buvo laiduotojas, gaunant kreditą. 2007-08-08 ieškovė lizingo sutarties pagrindu įsigijo automobilį. Asmeninės nuosavybės teise ieškovei priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nes įgytas dovanojimo sutarties pagrindu. Jo vertė pagal ekspertizės aktą 565 600 Lt. Ieškovė nurodė, kad santuokoje įgytas turtas turi būti padalintas natūra, išskyrus gyvenamąjį namą. Jis turi būti priteistas natūra ieškovei, išmokant atsakovui piniginę kompensaciją. Namas yra suprojektuotas ir pastatytas vienai šeimai. Patalpos name nėra izoliuotos ir nėra techninių galimybių jomis naudotis atskirai. Dalinant santuokoje įgytą turtą reikalinga nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į skirtingų lyčių nepilnamečių vaikų interesus, būtina nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti ieškovei 2/3 santuokoje įgyto turto, o atsakovui 1/3 įgyto turto. Nepilnamečiai vaikai yra moksleiviai, todėl jų poreikiai kas kartą didėja. Atsakovas daugiau nei du metus visiškai neteikė jokios paramos vaikams, todėl iš jo turėtų būti priteisiamas išlaikymo įsiskolinimas vaikams už dvejus metus (400 × 2 × 24 = 19 200 Lt).

Atsakovas A. D. pateikė teismui patikslintą priešieškinį (t. 2, b.l. 84-86), kuriuo prašė teismo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja jungtine nuosavybe ir padalinti turtą sekančiai: atsakovui pripažinti nuosavybės teisę į 1/3 dalį namo, o ieškovei į 2/3 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatyti naudojimosi namu tvarką, atsakovui priteisiant naudotis kambariais Nr. 11 ir Nr. 12, esančiais pirmame namo aukšte, ieškovei paskirti naudotis visomis patalpomis nuo Nr. 1 iki Nr. 7, esančiomis mansardoje bei bendram naudojimui palikti patalpas nuo Nr. 1 iki Nr. 10 ir Nr. 13, esančias pirmame aukšte. Ieškovės ieškinį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmesti. Priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų kaltės. Dėl nepakantumo vienas kitam. Ieškovės gyvenime atsirado draugas, todėl atsakovas buvo įžeistas, įskaudintas ir pažemintas. Atsakovas nurodė, kad atskirais laikotarpiais piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, tačiau šiuo metu alkoholiu nebepiktnaudžiauja. Įsiskolinimo vaikų išlaikymui suma yra per didelė, tačiau atsakovas skutiko mokėti 400 Lt išlaikymą kas mėnesį. Santuokoje įgytas ir dalintinas turtas yra gyvenamasis namas, kadangi šis turtas buvo įgytas pagaminant naują daiktą. Už dalinai pasiskolintas lėšas pasistatytas namas. Pardavus butus Kaune pinigai buvo panaudoti namo statybai. Gyvenamasis namas kaip dalintinas turtas, turi ir gali būti padalintas natūra. Gyvenamasis namas buvo pastatytas už bendras lėšas. Atsakovas sutiko, kad gyvenamasis namas būtų padalintas nelygiomis dalimis, t.y. ieškovei 2/3 dalys bendro turto natūra, o atsakovui 1/3 dalis gyvenamojo namo. Į namą yra trys įėjimai bei du sanmazgai, todėl name gali gyventi atsakovas nebūdamas ieškovės šeimos nariu. Atsakovas santaupų turi apie 10 000 Lt bei yra įmonės kontrolinio akcijų paketo savininkas. Atsakovo gaunamas atlyginimas apie 1 500 Lt, atsakovas yra UAB „Teksva“ akcininkas ir vadovas. Įmonės metinė apyvarta apie 400 000 Lt. Į dalintiną turtą neįtraukta atsakovo vardu registruota individuali įmonė, kadangi ji neturi jokio turto ir veiklos nevykdo. Kadangi atsakovas prašė namą padalinti natūra, esančio kredito grąžinimo sąlygos liks nepakitusios, atsakovas sutiko ieškovės naudai mokėti 1/3 kredito sumos.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė teismo priteisti 19 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą vaikams už du metus, motyvuodama tuo, kad sutuoktiniai du metus nebegyvena kartu ir visą šį laikotarpį vaikams išlaikymas teikiamas visiškai nebuvo. Atsakovas nurodė, kad pirkdavo vaikams rūbus, batus, mokėdavo už būrelius, vežiodavo į mokyklą, užsiėmimus, duodavo dienpinigių. Šiuos atsakovo teiginius patvirtino ir šalių nepilnamečiai vaikai bei liudytoja V. L. Atsižvelgęs į šiuos argumentus teismas prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog išlaikymas vaikams nebuvo teikiamas šalims pradėjus gyventi atskirai.

Ieškovė J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-09-23 sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškinį dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir kuria atsakovui A. D. priteisė 66 005,28 Lt kompensaciją, ir priimti naują sprendimą toje dalyje - priteisti iš atsakovo A. D. 19 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą bei priteisti atsakovui A. D. 32 505,28 Lt kompensaciją. Nurodė, kad teisme sprendžiant vaikų išlaikymo dydžio klausimą ginčas nekilo. Atsakovas sutiko kas mėnesį vaikams mokėti po 400 Lt kiekvienam. Remiantis tuo, darytina išvada, kad atsakovas sutiko su tuo, jog būtina išlaikymo suma kiekvienam vaikui atskirai kas mėnesį sudaro 800 Lt - 400 Lt skiriama tėvo, 400 Lt skiriama motinos. Teismui su ieškiniu buvo pateikti išlaikymo paskaičiavimai, kuriuose buvo konkrečiai nurodyti vaikų poreikiai bei išlaidos, skirtos minimaliems jų poreikiams patenkinti. Atsižvelgiant į šiuos paskaičiavimus buvo paskaičiuotas ir išlaikymo įsiskolinimas, t.y. po 400 Lt kas mėnesį už 24 mėnesius kiekvienam iš vaikų. Atsakovas nesutikimą dėl išlaikymo įsiskolinimo grindžia tik savo žodiniais paaiškinimais, kad jis pirko drabužius, batus, veždavo vaikus į mokyklą, užsiėmimus, duodavo kišenpinigių, tačiau teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jo konkrečias išlaidas, skirtas vaikų išlaikymui ginčijamu laikotarpiu. Atsakovas taip pat neįrodė, kad jis vaikais rūpinosi nuolat - pastoviai pirkdavo jiems drabužius, reguliariai vežiojo į mokyklą, užsiėmimus. Iš atsakovo A. D., vaikų, liudytojos V. L. paaiškinimų akivaizdu, kad atsakovas kartais aplankydavo vaikus, juos nuveždavo į mokyklą, užsiėmimus, kartais duodavo kišenpinigių, kažkada nupirko sūnui striukę ir pan. Pirkti batus, drabužius kartą per metus ar nuvežti į mokyklą keletą kartų per mėnesį nėra pakankamas, pastovus ir visapusiškas vaikų išlaikymas. Iš pateiktų atsakovo paaiškinimų darytina pagrįsta išvada, kad jo skirtos lėšos vaikų aprangai, transportui, kišenpinigiams, užsiėmimams per mėnesį nesiekia 400 Lt kiekvienam iš vaikų, ar 800 Lt bendrai. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vaikų išlaikymas apima ne tik drabužių pirkimą, kišenpinigių davimą. Vaikų išlaikymo išlaidos apima ir išlaidas skirtas 1) vaikų gyvenamosios vietos užtikrinimui ir išlaikymui (elektra, vanduo, šildymas), 2) maitinimui; 3) sveikatai; 4) mokymosi priemonėms įsigyti; 5) laisvalaikiui; 6) drabužiams ir avalynei kiekvieno sezono laikotarpiui įsigyti. Tuo tarpu nustatant vaikų poreikius ir skaičiuojant išlaikymo dydį, išlaidos skirtos transportui - nuvežti vaikus į mokyklą, į užsiėmimus, parvežti namo, nebuvo net įtrauktos į išlaikymo dydžio sumą, nes tai yra rūpinimasis vaikais, jų priežiūra, kas traktuotina kaip moralinė, o ne materialinė tėvų pareiga. Taigi akivaizdu, kad atsakovo skirtos išlaidos vaikų išlaikymui per dvejus metus buvo visiškai minimalios ir tikrai neužtikrinančios visapusiško vaikų poreikių patenkinimo. Didžioji išlaikymo našta atiteko vaikų motinai J. D. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teisme nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo 19 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą buvo pagrįstas bei argumentuotas, o atsakovas savo paaiškinimais dėl teikto išlaikymo neįrodė to fakto, kad per dvejus metus vaikų išlaikymui skirta suma sudarė 19 200 Lt. Net ir teismui pateiktas atsakovo A. D. raštas, kuriame nurodomi bendri jo išlaidų, skirtų vaikų išlaikymui, paskaičiavimai (kurie nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais), parodo, kad vaikų išlaikymui skirta suma sudaro mažiau nei 19200 litų, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Būtina pažymėti, kad šie paskaičiavimai nelaikytini pakankamu įrodymu, nes prie jų nepateikti išlaidas patvirtinantys įrodymai (sąskaitos faktūros, čekiai, sutartys, bilietai ir pan.). Taigi, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškintas faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas A. D. teikė visapusišką, pastovų išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams - K. D. ir D. D., ir kad jo teiktas išlaikymas atitinka ieškinyje nurodyto išlaikymo įsiskolinimo dydį. Teismas, dalindamas santuokoje įgytą turtą ir skaičiuodamas atsakovui A. D. tenkančios kompensacijos dydį, nepagrįstai rėmėsi namo, esančio (duomenys neskelbtini) atstatomąja verte, kuri šiai dienai yra 457 000 Lt, o ne rinkos verte, kuri šiai dienai yra – 356 500 Lt (t.y. net 100 500 Lt mažesnė vertė) tuo pažeisdamas materialinės teisės normas. Teismas, dalindamas santuokoje įgytą turtą ir skaičiuodamas kompensaciją, atstatomosios turto vertės pasirinkimą motyvavo tuo, kad atstatomosios turto vertės pasirinkimas yra teisingas ir protingas, nes atstatomajai vertei nustatyti buvo vartojamas atkuriamosios vertės metodas, kuris grindžiamas turto atkūrimo arba adekvataus turto sukūrimo kaštais. Tokie teismo motyvai nepagrindžia ir nepaaiškina, kodėl buvo pasirinkta būtent atstatomoji, o ne rinkos vertė dalinant turtą ir skaičiuojant atsakovui tenkančios kompensacijos dydį, taip pat nenurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, patvirtinančios tokio pasirinkimo pagrįstumą bei teisėtumą. Teismas turėjo remtis ir vadovautis įstatyme (CK 3.119 str.) įtvirtintomis nuostatomis, kurios aiškiai nurodo, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Remiantis šia nuostata galima teigti, kad dalinant turtą, apskaičiuojant turto balansą, nustatant kiekvieno sutuoktinio turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje privalu vadovautis ne atstatomosiomis turto vertėmis, o turto rinkos vertėmis. Todėl ir skaičiuojant atsakovui A. D. tenkančios kompensacijos dydį teismas turėjo vadovautis ne atstatomąja namo, esančio (duomenys neskelbtini), verte, bet rinkos verte, kuri šiai dienai yra 356 500 Lt. Teismo sprendimas dėl kompensacijos dydžio nepagrįstas ir tuo, kad priskaičiuojant kompensaciją, dalinant bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise įgytą ir valdomą turtą pasirinkta atstatomoji turto vertė neatitinka šios vertės taikymo paskirties.

Atsakovas A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti iš dalies Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-09-23 sprendimą ir priimti nauja sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo ir gyvenamojo namo padalijimo patenkinant atsakovo priešieškinio reikalavimus šiais klausimais. Nurodo, kad teismas konstatuodamas tik ieškovės pareigų vykdymą be pagrindo padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareigą gerbti, mylėti bei remti savo sutuoktinę, neprisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo. Teismas nenurodė nei vieno įrodymo, kuris patvirtina teismo išvadą apie atsakovo kaltę. Nenurodydamas įrodymų, o tik cituodamas teisines nuostatas, teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d. 2 p. reikalavimus. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas kartu su ieškove susitarė dėl gyvenamojo namo statybos, kartų jį statė, mylėjo savo žmoną ir vaikus. Nors teismas nerodė, kad sutuoktiniai negyvena kartu nuo 2001 m., bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kartu pastatytame name sutuoktiniai negyvena nuo 2006 m. Teismo klaidinga išvada apie atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo nulėmė ir teismo sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto - gyvenamojo namo padalijimo. Spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, teismas neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus. Gyvenamasis namas turintis tris atskirus įėjimus ir izoliotas patalpas negali būti pripažintas nedalomu turtu. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad kambariais Nr. 11 9,52 kv.m. ploto ir Nr. 12 21,89 kv.m. ploto šiuo metu naudojosi ieškovės tėvai, kurių bute gyvena atsakovas. Tai reiškia, kad jau dabar gyvenamajame name gyvena dvi šeimos, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad namas pritaikytas gyventi vienai šeimai. Teismo motyvas, jog namo rekonstrukcijai prireiktų daug lėšų nepagrįstas, nes tokių apskaičiavimų byloje nėra. Visiškai neargumentuota teismo išvada, kad gyventi kartu su ieškove atsakovas negalėtų dėl neigiamo poveikio vaikams. Byloje apklausti vaikai patvirtino, kad atsakovas su vaikais bendrauja kasdien, nuveža ir parveža vaikus į mokyklą ir iš mokyklos, į treniruotes ir atgal, ieškovės motina D. V. L. patvirtino, kad atsakovas rūpinasi vaikais ir skiria jiems pakankamai dėmesio, todėl nėra sąlygų, dėl kurių gyvenimas tame pačiame name būtų negalimas. Byloje nėra nei vieno įrodymo apie tai, kad tarp atsakovo ir ieškovės kyla konfliktai. Manau, kad teismo nurodyti argumentai dėl negalimumo padalinti turtą natūra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja teismų praktikai dėl CK 3.127 str. numatyto turto padalijimo būdo parinkimo. Jeigu dalijamas objektas yra dalus ir gali būti padalijamas, tai skyrybų proceso metu laikinai paaštrėję emociniai subjektyvios prigimties ir pobūdžio nesutarimai neturi būti pernelyg sureikšminami. Be to, gyvenamąjį namą perduodant ieškovei iškyla teisingo kompensavimo problema. Nors teismas nurodo, kad ieškovės gaunamos pajamos apie 10 000 Lt leidžia jai gauti papildomą kreditą ir sumokėti kompensaciją, tokia teismo išvada laikytina prielaida, nes tam įrodymų byloje visiškai nėra. Atsakovas nesutinka su teismo argumentu, kad gyvenamojo namo kaina nustatyta atliktoje byloje nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizėje. Taip ekspertas nurodė, kad gyvenamojo namo kainą gali nurodyti tik kaip matematikos veiksmo rezultatą, nes praktikoje nėra duomenų apie namo vertinimus be žemės sklypo. Tokia eksperto išvada patvirtina, kad gyvenamojo namo vertė byloje nenustatyta. Atsakovas neginčijo eksperto išvados, nes nesant galimybei nustatyti turto realios rinkos vertės, tikėjosi, kad teismas nesivadovaus nurodytais akte skaičiais. Įvertinus tai, kad atsakovui tenka 30,56 kv.m. gyvenamojo namo ploto ir 52,09 kv.m. bendro ploto, kas realiai atitinka normalaus 2 kambarių buto plotui, už jį priteista 66 005,28 Lt kompensacija negali būti teisinga. Dviejų kambarių butas (net mažiausiomis kainomis) kainuoja apie 180 000 Lt. Už 66 005, 28 Lt nenupirksi net 1 kambario bendrabutyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 3.127 str., ne kartą pabrėžė, kad, parenkant turto padalijimo būdą, įstatymo nustatytas prioritetas turto padalijimui natūra. Tai lemia nuosavybės teisės esmė - nuosavybės teisė, kaip subjektinė žmogaus teisė, reiškia asmens teisę būtent į daiktą natūra. Turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (LAT 2004-02-11 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-1008/2004; 2008-01-28 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-14/2008), kurios negali būti ignoruojamos ir pažeidžiamos, nors tai daroma ginant kito asmens teises. Taigi, nurodyti argumentai patvirtina, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino atsakovo reikalavimo padalinti turtą natūra.