Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų D. R., I. B., J. Ž., P. K. (K.), T. M., M. R. (M. R.) ir V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3884-392/2011 pagal ieškovų K. B. ir G. B. bei I. B. (ieškovo I. (I.) B. teisių perėmėjos) ieškinį atsakovams E. B. (E. B.), I. B., B. B., P. K. (K.), T. M., D. R., M. R., V. K., J. Ž. ir I. B. dėl kompensacijos už paveldėtą gražintiną turtą priteisimo ir pareiškimo pripažinimo niekiniu, tretieji asmenys – M. (M.) B., Č. (Č.) B., M. (M.) B., L. (L.) B., J. K., E. (E.) B. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. K. B., I. B. (mirė 2009 m. gruodžio 24 d., jo teisių perėmėjos – sutuoktinė G. B. ir dukra I. B.) bei A. B. (mirė 2008 m. rugpjūčio 10 d.) 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. B., I. B., B. B., P. K., T. M., D. R., M. R., V. K., J. Ž. ir I. B., prašydami padalinti mirusio K. B. (ieškovų tėvo ir sutuoktinio) turtą, tai yra priteisti mirusiojo vaikams K. B. ir I. B. 1/3 dalį 2,500 ha miško ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k.v., ir 1/3 dalį 0,500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurių 1/4 dalį kartu su jais paveldi mirusiojo sutuoktinė A. B. (1 b. t., 1-3, 55 – 57, 153 l.).

Patikslintu ieškiniu ieškovai K. B. ir I. B. (kurio teisių perėmėjos – sutuoktinė G. B. ir dukra I. B.) 2009 m. liepos 23 d. prašė teismo pripažinti niekiniu 1993 m. kovo 2 d. pareiškimą, kuriuo A. B. pareiškė neturinti pretenzijų į žemę, gaunamą pagal paveldėjimą A. I. po savo tėvo mirties (toliau – ginčo pareiškimas), ir priteisti ieškovams K. B. bei I. B. lygiomis dalimis (po 97 984,50 Lt) iš atsakovų kompensaciją už nepagrįstai jų gautą atkurtą pretendento K. B. 1/3 nuosavybės dalį pinigine išraiška – 195 969 Lt tokiomis dalimis: iš J. Ž. – 48 992,25 Lt, iš I. B. – 48 992,25 Lt, iš E. B. – 6 532,30 Lt, iš I. B. – 6 532,30 Lt, iš B. B. – 6 532,30 Lt, iš P. K. – 19 596,90 Lt, iš T. M. – 19 596,90 Lt, iš D. R. ir jos vyro M. R. - 19 596,90 Lt, iš V. K. – 19 596,90 Lt (3 b. t., 29-38 l.).

Nurodė, kad jų tėvas K. B., miręs 1991 m. balandžio 1 d., bei jo seserys A. Ž. ir B. K. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 7 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime ir 1 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje, kurie iki nacionalizavimo priklausė nurodytų asmenų tėvui I. B. (ieškovų seneliui). 1991 metais giminiško pasitikėjimo pagrindu jie susitarė su A. Ž., jog ši tvarkys visus nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, o galutinai išsprendus žemės grąžinimo klausimą, šį turtą visi pretendentai pasidalins tarpusavyje; tuo tikslu A. Ž. buvo perduoti visi dokumentai; šis susitarimas liko galioti ir po B. K. mirties 1992 m. rugsėjo 2 d. Ieškovė A. B. (mirusi 2008 m. rugpjūčio 10 d.) 1993 m. kovo 2 d. pasirašė pareiškimą A. Ž. prašymu, kad neturi pretenzijų dėl jos dalies, tai yra neprieštaravo, kad ši gautų savo dalį (parašytas ne valstybine (rusų) kalba, nors A. B. buvo mažaraštė, žinojo tik lenkų kalbą), tačiau šiuo ji neatsisakė nuo savo ir savo vaikų dalies, nes pagal susitarimą, A. Ž. įregistravus nuosavybės teisę į žemę, šis turtas turėjo būti padalintas į 3 lygias dalis (A. Ž., B. K. ir A. B.). Taigi šalys buvo susitarę dėl dokumentų forminimo ir dėl turto padalinimo.

Ieškovų teigimu, nuosavybės teisės į I. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo atkurtos A. Ž. bei mirusiai B. K. (mirė 1992 m. rugsėjo 3 d.) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) po 3,50 ha žemės kiekvienai (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) km., o į (duomenys neskelbtini) m. teritoriją pateko 1 ha žemės, kuris nebuvo grąžintas. Tačiau 2005 m. gruodžio 2 d. mirus A. Ž., jos bei B. K. teisių ir turto perėmėjai atsakovai paveldėjo visą jų turtą, kartu ir ieškovams priklausiusią minėtų žemės sklypų dalį, bei atsisakė geruoju spręsti paveldėto turto padalinimo klausimus, nors ieškovai nėra atsisakę teisių į jiems priklausančią žemės dalį, palikimą priėmė ir valdo jį iki šiol, o į teismą anksčiau nesikreipė, nes tikėjosi, kad šis klausimas, iškilęs tarp giminių, bus išspręstas šeimoje susitarimo būdu. Ieškovų nuomone, A. Ž. ir B. K. bei jų įpėdiniai atsakovai nuosavybę, kartu ir ieškovų dalį, gavo pagal specialų įstatymą, išvestinių paveldėjimo teisinių santykių pagrindu; atsakovai CK 5.1 straipsnio pagrindu yra A. Ž. ir B. K. įstatyminiai paveldėtojai, taip pat yra teisių ir pareigų perėmėjai, todėl turi įvykdyti vyresnių žmonių susitarimus; tai atitiktų geros moralės principus. Todėl atsakovai turėtų grąžinti be pagrindo paveldėtą turtą – tą dalį žemės sklypų, kuri turėjo atitekti ieškovams, kaip K. B. įpėdiniams, o jiems atsisakant tai padaryti, iš atsakovų turi būti priteista kompensacija už jų be pagrindo įgytą turto dalį (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Atkūrimo įstatymas) 2, 10 str., 1964 m. CK 47, 591, 593 str., CK 5.11, 5.13, 5.69, 5.70, 6.242 str.; 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija).

Atsakovai E. B., I. B., B. B., P. K., T. M., D. R., M. R., V. K., J. Ž. ir I. B. nesutiko su pareikštu ieškiniu (2 b. t., 193-199 l.). Nurodė, kad nei A. Ž., nei B. K. su ieškovais nebuvo sudariusios susitarimo, jog, atkūrus nuosavybės teises į jų tėvo turėtą žemę, turtas bus dalijamas tarp jų ir ieškovų. Pažymėjo, kad ieškovai nei pagal 1991 metų birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo, Atstatymo įstatymas), nei pagal Įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neišreiškė noro tapti I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusio turto savininkais; priešingai, 1993 m. kovo 2 d. ieškovai laisva valia atsisakė teisių į I. B. nuosavybės teise priklausiusį turtą. Atsakovų nuomone, mirusi ieškovė A. B. negalėjo 1991 metais susitarti su A. Ž. ir B. K. dėl nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, nes pagal 1991 m. įstatymo 2 straipsnio redakciją, ji nebuvo priskirta prie pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, tokia galimybė atsirado tik nuo 1992 m. sausio 17 d., įsigaliojus Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo naujai 2 straipsnio redakcijai (1992 m. sausio 14 d. Įstatymas Nr. I - 2200). Atsakovų teigimu, ieškinys turėtų būti atmestas taip pat ir tuo pagrindu, kad ieškovai yra praleidę senaties terminą pareikšti ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo; šiuo atveju turi būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį (3 b. t., 112-117 l): 1) priteisė ieškovams K. B. ir I. B. kiekvienam iš: J. Ž. – po 24 496, 12 Lt, I. B. – po 24 496, 12 Lt, E. B. – po 3 266,15 Lt, I. B. – po 3 266,15 Lt, B. B. – po 3 266,15 Lt, P. K. – po 9 798,45 Lt, T. M. – po 9 798,45 Lt, V. K. – po 9 798, 45 Lt, D. R. ir M. R. solidariai – po 9 798, 45 Lt; atmetė kitą ieškinio dalį dėl 1993 m. kovo 2 d. pareiškimo pripažinimo niekiniu.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo dėl ginčo pareiškimo pripažinimo niekiniu. Nurodė, jog paminėtas pareiškimas negali būti vertintinas, kaip įrodymas, patvirtinantis ieškovų atsisakymą nuo teisės į I. B. turėtą nuosavybę (žemę), ir kaip įrodymas, paneigiantis buvus susitarimą tarp A. B. ir A. Ž., kad I. B. priklausiusios žemės grąžinimo reikalus tvarkys A. Ž., o, atkūrus nuosavybės teises į nurodytą turtą, pretendentai (K. B., A. Ž. ir B. K.) pasidalins šį turtą lygiomis dalimis. Ginčo pareiškime tik nurodoma, kad „A. B. A. V. jokių pretenzijų neturiu į žemę gaunamą pagal paveldėjimą brolienei A. I. po savo tėvo mirties“, tačiau toks įrašas nepatvirtina jį surašiusio asmens atsisakymo nuo nuosavybės atkūrimo, nes jame nėra fiksuotas toks atsisakymas.

Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad kiti ieškovai, kurie šio pareiškimo pasirašymo metu jau turėjo teisę pretenduoti į jų senelio I. B. turėtą žemę, būtų pareiškę apie atsisakymą nuo jiems tenkančios dalies. Pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto 1992 m. sausio 17 d. redakciją bei 1997 m. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą (nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimais), mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė buvo atkuriama jo vaikams, o šio įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte buvo numatyta, kad nuosavybė atkuriama turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taigi mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė buvo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Teismas nurodė, kad, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.); turto savininko mirusio vaiko įpėdinis (vaikas, sutuoktinis) nuosavybes teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti, kai nėra kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusiojo asmens turtą ir kai kiti turto savininko mirusio vaiko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisakė savo teisės atkurti nuosavybės teisę. Tuo tarpu ieškovai nuosekliai teigia, kad nei vienas iš ieškovų įstatymo nustatyta tvarka nepateikė atsisakymo nuo I. B. palikimo dalies, priklausiusios jų tėvui ir sutuoktiniui K. B., todėl ieškovams priklausanti palikimo dalis neteisėtai, nesant jų sutikimo, perduota kitiems asmenims – B. K., A. Ž. bei jų įpėdiniams.

Teismas atmetė atsakovų argumentą dėl trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo, kadangi, teismo nuomone, ieškiniams dėl nepagrįsto praturtėjimo yra taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatavo, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovų sąskaita ir CK 6.242 straipsnio pagrindu turi atlyginti ieškovams jų patirtus nuostolius aukščiau nurodytu būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skunda argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai D. R., I. B., J. Ž., P. K., T. M., M. R. ir V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės - atmesti ieškovų ieškinį (3 b. t., 134-141 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Ieškovai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių faktą, kad tarp ieškovų ir A. Ž. buvo sudarytas susitarimas dėl I. B. nuosavybės teise priklausiusio iki nacionalizacijos turto padalijimo, todėl teismas neturėjo teisės konstatuoti tokio susitarimo buvimo (egzistavimo), be to, be pagrindo rėmėsi liudytojų J. K. ir Z. B. parodymais, kurie negalėjo konkrečiai apibrėžti, kas ir kokiomis sąlygomis tarėsi dėl nurodyto turto padalijimo. Juolab kad A. B. ginčo pareiškime sąmoningai atsisakė teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. priklausiusią iki nacionalizacijos žemę, o A. Ž. niekuomet nebuvo davusi mirusiam ieškovui I. B. žemės ir nesiekė perleisti jam nuosavybės teisių šį turtą.Nei A. B., nei jos vaikai (ieškovai) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. nuosavybės teise priklausiusį iki nacionalizacijos turtą, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą, todėl B. K. ir A. Ž., laiku padavusioms prašymus, nuosavybės teisės teisėtai ir pagrįstai atkurtos į visą I. B. turtą.Nuosavybės teisės į I. B. priklausiusią žemę buvo atkurtos 1999 m. rugpjūčio 17 d., o, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis, nustatančiomis sutrumpintą 3 metų senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, ieškovai turėjo teisę pareikšti atsakovams ieškinį iki 2002 m. rugpjūčio 17 d., todėl ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, o tai yra pagrindas atmesti ieškinį.Ieškinį pareiškė tik du A. B. ir K. B. vaikai, tačiau jų yra daugiau ir nei vienas iš vaikų nėra įstatymų nustatyta tvarka ieškovų naudai atsisakęs savo teisių, todėl teismas be pagrindo kompensaciją priteisė tik ieškovams.

Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apygardos teismo sprendimą (3 b. t., 147-150 l.). Nurodo, kad ieškovo bei liudytojų parodymais įrodyta aplinkybė, jog A. B. ir A. Ž. buvo susitarusios, kad I. B. priklausiusios žemės grąžinimo reikalus tvarkys A. Ž., o, atkūrus nuosavybės teises į nurodytą turtą, pretendentai (K. B., A. Ž. ir B. K.) pasidalins šį turtą lygiomis dalimis. Pažymi, kad ginčo pareiškimo negalima vertinti kaip aiškaus A. B. atsisakymo teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. priklausiusią iki nacionalizacijos žemę. Ieškovų teigimu, A. B. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1991 m. rugsėjo 26 d. A. Ž. prašyme atkurti nuosavybės teises į I. B. valdytą nuosavybės teise 8 ha ploto žemės sklypą, kaip galimi įpėdiniai buvo nurodyti A. Ž., B. K. ir A. B. bei jos sutuoktinis K. B., tačiau A. ir K. B. pavardės buvo išbrauktos, kadangi prašymo pateikimo metu pagal 1991 metų birželio 18 d. įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo nurodyti asmenys nebuvo priskirti prie asmenų, turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau, 1992 m. sausio 14 d. įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, šie asmenys įgijo teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės pagal A. Ž. prašymą. Ieškovų nuomone, nepagrįsto praturtėjimo institutui taikomas bendrasis 10 metų, o ne sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas; juolab kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2005 m. pabaigoje.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, kurios nustatomos, remiantis šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais bei kitomis priemonėmis, numatytomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikęs ir materialinės teisės normas.

Įstatymo dėl nuosavybės teisės atstatymo (kuris neteko galios 1997 m. liepos 9 d. ) 2 straipsnio nuostatomis, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatyta: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pagal 1992 m. sausio 17 d. įsigaliojusią naują šios teisės normos redakciją (1992 m. sausio 14 d. įstatymas Nr. I-2200), mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį galėjo būti atstatyta ir jo sutuoktiniui bei vaikams, jeigu nurodyti asmenys pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Be to, pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos valdytą turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams), jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atkūrimas - subjektinės teisės įgyvendinimas, todėl asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi būti tinkamai išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2010, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009). Be to, Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims, yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.), o tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti tuomet, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą, arba, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003).

Bylos duomenimis, A. Ž. (mirusi 2005 m. gruodžio 2 d.) (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 8 ha žemės sklypą (esantį (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime; 1 b. t., 78-79 l.), kuriame I. B. įpėdiniais buvo nurodžiusi save (A. Ž.), sesę B. K., mirusį brolį K. B. ir jo sutuoktinę A. B., tačiau šiuo metu pastarieji duomenys (K. ir A. B.) yra užbraukti. Byloje nėra ginčo dėl to, jog A. B. ir K. B. buvo įrašyti paminėtame prašyme į I. B. įpėdinių (pretendentų) sąrašą, o vėliau išbraukti, Nacionalinės žemės tarnybos atstovės paaiškinimu apeliacinės instancijos teisme (2008 m. liepos 24 d.) todėl, kad pareiškimo pateikimo metu K. B. buvo miręs, o A. B. pagal tuo metu galiojusį įstatymą neturėjo teisės būti pretendente į I. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą (2 b. t., 73-75, 81-91, 193-199 l.). Tačiau nuo 1992 m. sausio 17 d., įsigaliojus naujai Įstatymo dėl nuosavybės teisės atstatymo redakcijai, A. B. ir jos bei K. B. vaikai (ieškovai) įgijo nurodytą teisę.

1999 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą A. Ž. bei B. K. (I. B. dukrų) vardu, suteikiant kiekvienai jų po 2,25 ha žemės sklypą ir po 1,25 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) kaimuose, pagal A. Ž. ir D. R. (mirusios B. K. teisių perėmėjos) 1998 m. kovo 20 d. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (1 b. t., 73-76, 80-90 l.), kuriuose nebuvo nurodyti kiti pretendentai – nei K. B. (I. B. sūnaus) sutuoktinė, nei jo vaikai (ieškovai ar kiti). Taigi K. B. ar jo įpėdinių vardu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į I. B. (ieškovų senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę, be to, K. B. sutuoktinė ir vaikai net nebuvo nurodyti A. Ž. ar D. R. 1998 m. kovo 20 d. prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaip asmenys, pretenduojantys į I. B. iki nacionalizacijos valdyto turto nuosavybės teisės atkūrimą.

Ieškinyje ir teismo posėdyje A. B. nurodė, jog 1991 metais susitarė su mirusio sutuoktinio K. B. sesėmis (A. Ž. bei B. K.), kad dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkys A. Ž., kuri, atgavusi nuosavybės teises į šį turtą, tarp jo A. B. mirusio vyro K. B. „žemę“, padalins jį į 3 lygias dalis ir perleis nuosavybės teisę į 1/3 nurodyto turto A. B. bei jos ir K. B. vaikams, kad, A. Ž. prašymu, A. B. pasirašė 1993 m. kovo 2 d. pareiškimą, tačiau nei ji, nei jos vaikai neatsisakė nuosavybės į aukščiau nurodytą turtą (1 b. t., 1-3, 56, 201-207 l.).

Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovai įrodė, kad buvo žodžiu sudarytas aukščiau nurodytas susitarimas tarp A. B., A. Ž. ir B. K., kuriam neprivaloma rašytinė forma (CK 1.5 str., 1.93 str. 6 d.).

Paminėtas aplinkybes dėl susitarimo patvirtino ir ieškovai K. B. bei I. B., be to, teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos (1 b. t., 180-182, 201-207 l.; 3 b. t., 102-111 l.), kurių parodymus teismas tinkamai įvertino. Nagrinėjamu atveju teigiama apie žodinį susitarimą, sudarytą tarp artimų asmenų (brolienės ir jos vyro sesių), todėl teismas turėjo pagrindo remtis nuosekliais ieškovės A. B. (kuri vienintelė iš paminėto susitarimo dalyvių, būdama gyva parodė nurodytas aplinkybes, bylą nagrinėjant teisme), ieškovų K. B. ir I. B. paaiškinimais bei liudytojų, artimai bendravusių su susitarimo dalyvėmis (tarp jų ir A. Ž.), gyvenusių tame pačiame kaime, parodymais, kurie atitinka faktines aplinkybes, o tai neprieštarauja ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Juolab kad, bylos duomenimis, A. Ž. ieškovui I. B. (mirusiam 2009 m. gruodžio 24 d.) leido naudotis jo reikmėms dalimi žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės jos vardu.

Be to, apygardos teismas teisingai nustatė, jog 1991 m. rugsėjo 26 d. prašymą (kuriame buvo nurodyti 3 pretendentai (trys I. B. vaikai) į buvusio savininko I. B. nuosavybės teise valdytą žemę) pateikė ir 1998 m. kovo 20 d. prašymą pasirašė tik pretendentė A. Ž. (nors byloje yra ir nepasirašytas 1998 m. kovo 20 d. prašymas B. K. vardu), kuri pagal minėtą susitarimą turėjo tvarkyti nurodytos nuosavybės teisių atkūrimą, o 1993 m. kovo 2 d. A. B. pasirašytas pareiškimas agrarinei tarnybai nepaneigia aukščiau paminėto A. B., A. Ž. bei B. K. susitarimo ir nepatvirtina, kad ieškovai atsisakė pretenduoti į I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Juolab kad kiti ieškovai nėra pasirašę nei nurodyto 1993 m. kovo 2 d., nei kitaip pareiškę dėl nurodytos nuosavybės teisės atsisakymo.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas civilinio proceso taisyklių, ištyrė ir įvertino nurodytas aplinkybes, o apeliantai nepagrįstai teigia, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog buvo sudarytas susitarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir turto pasidalinimo (CPK 176 str., 177 str. 2 d., 178 str., 185 str.).

Taip pat, turint omenyje, kad ieškovai (A. B., K. B. ir I. B.) nėra tinkamai išreiškę valios nepretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į I. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, todėl nuosavybės teisės į nurodytą turtą turėjo būti atkurtos ieškovams (K. B. įpėdiniams) pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Bylos duomenimis, 1991 m. rugsėjo 26 d. A. Ž. prašyme K. B. ir jo sutuoktinė (ieškovė A. B.) buvo nurodyti pretendentais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kitus dokumentus, susijusius su šių nuosavybės teisių atkūrimu, pagal susitarimą tvarkė A. Ž., o ieškovai A. B., K. B. ir I. B. niekuomet neišreiškė savo valios, jog jie atsisako atkurti nuosavybės teisę į išlikusį aukščiau nurodytą turtą, todėl apeliantai be pagrindo teigia, kad ieškovai nenorėjo atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko I. B. turtą (CK 4.72 str.); juolab kad Įstatymai bei teismų praktika nurodo, jog tokiose bylose būtina nustatyti visų asmenų, turinčių teisę į konkrečios nuosavybės atkūrimą, aiškiai išreikštą valią dėl nurodytos teisės (ne)atsisakymo. Pažymėtina, jog valia gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais, o bylos aplinkybės nepatvirtina, kad ieškovai atsisakė atkurti nuosavybės teises į I. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę (CK 1.5 str., 1.71 str.; CPK 176 str., 185 str.).

Teismas, nustatęs, kad nuosavybės teisė atkurta į visą turtą lygiomis dalimis dviems vaikams (A. Ž. ir B. K.), nors buvo trys mirusio savininko I. B. vaikai (K. B., A. Ž. ir B. K.), o A. B. (K. B. sutuoktinė), A. Ž. ir B. K. buvo susitarusios, kad šį turtą dalinsis į tris lygias dalis, be to, K. B. (jo teisių perėmėjams) neatsisakius teisės atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią turto dalį, turėjo pagrindo konstatuoti, jog A. Ž. ir B. K. be pagrindo įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio I. B. turtą (lygiomis dalimis) (CK 6.242 str.). Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003).

Neturi pagrindo ir apeliantų argumentas, kad ieškovas praleido ieškinio senatį. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 1.125 straipsnio nuostatose, reglamentuojančiose ieškinio senaties terminus, ieškiniams dėl nuostolių, padarytų nepagrįstai praturtėjus, atlyginimo nenustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovo reikalavimams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.).

Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apeliantų argumentas dėl ieškovams priteistos kompensacijos dydžio, susiję su tuo, kad yra ir daugiau K. B. bei A. B. įpėdinių (vaikų) (ne tik ieškovai). Pažymėtina, kad ieškovų reikalavimas reiškiamas ne dėl paveldėjimo teisinių santykių, bet dėl nepagrįsto praturtėjimo, atkūrus nuosavybės teises, todėl neturi teisinės reikšmės nurodyta aplinkybė dėl kitų įpėdinių.

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą.