Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjęs advokatės L. K. skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. balandžio 7 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūroje 2010-02-19 gautas advokatės L. K. 2010-02-05 pareiškimas, kuriame nurodoma, kad nuo 2009 metų gruodžio mėnesio UAB (duomenys neskelbtini) laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistė jai trukdo atlikti pareigas, susijusias su civilinių ir baudžiamųjų bylų tyrimu ir nagrinėjimu, nes bet kuriuo paros metu skambina pareiškėjai į asmeninį mobilaus ryšio telefoną, taip pat jos advokatų kontoros stacionarų telefoną, dieną ir naktį budi prie pareiškėjos kontoros, tuo trukdo jai susitikti su klientais ir atlikti savo pareigas, į prašymus netrukdyti nereaguoja, toliau aktyviai persekioja. Pareiškėja pateikė konkretų pavyzdį, kai 2010-02-05 apie 10 val. atvykus susitikti su klientu, kliento akivaizdoje vėl pribėgo aukščiau minėta žurnalistė, kuri pradėjo klausinėti apie vieną iš baudžiamųjų bylų ir L. K. ginamą asmenį, taip pat apie pareiškėjos asmenines pažintis, jos asmeninį gyvenimą. Tai pamatęs, klientas atsisakė L. K. , kaip advokatės paslaugų, nes nepageidavo jokio viešumo. Pareiškėja pažymi, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje tiek žurnalistai, tiek advokatai, atlikdami savo pareigas, turi veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodo, kad nuo 2009-02-05 UAB (duomenys neskelbtini) periodiškai transliuoja būsimos laidos (duomenys neskelbtini) anonsą, o tai yra būsimos laidos reklama, pasinaudojant jos asmeniu, nes yra rodoma bėganti į savo kontorą. Advokatas nėra viešas asmuo, nes veikia individualiai, be to, kad atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis. Tai reiškia, kad be jos sutikimo ją filmuoti, fotografuoti ir naudoti jos atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be jos sutikimo yra draudžiama, ji negali būti persekiojama dėl kurios nors bylos ir tapatinama su tos bylos proceso dalyviais bei jų gyvenimu. Todėl laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistų klausimai apie jos asmeninį gyvenimą, pažintis ir karjerą, ieškant bet kokių sąsajų su jos klientais, peržengia bet kokio teisėtumo ribas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, L. K. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d. ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltus asmenis.

2010-02-24 pareiškimo patikslinimo metu advokatė L. K. , atsakydama į papildomus jai užduotus klausimus parodė, kad veikia individualiai kaip advokatė, o jos advokato kontoroje praktikuojasi kito advokato padėjėja, tačiau ji jokių pareiškimo tyrimo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nurodyti negalėtų. Nurodė, kad žurnalistų trukdymas jos veiklai vyksta baudžiamojoje byloje, kurioje ji kaip advokatė gina A. Ū. , kuris kaltinamas BK 153 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymu, bei kitose dvejose civilinėse byloje dėl mažametės D. K. interesų, kurioje ji atstovauja L. S. . Pažymėjo, jog šiuos asmenis atstovauja savo noru, pagal sutartis. Nurodė, kad žurnalistų skambučiai tęsiasi kas valandą ar dvi, todėl ji negali susikaupti, be to, asmenys, atėję pas advokatą, jaučiasi kaip pas kunigą ir jie tokio viešumo nenori, be to, abu jos atstovaujami asmenys yra valstybės saugomi, o apsaugos viršininko pavaduotojas jau yra pareiškęs, kad į jos kontorą pristatyti L. S. yra nesaugu dėl to, kad ten landžioja žurnalistai, todėl teko ieškoti kompromisų, kad susitikti kitose vietose, tokiu būdu L. K. teigia prarandanti klientūrą. Pareiškėja pažymėjo, kad jos privatus gyvenamasis namas buvo nufilmuotas, nors ji to nežinojo ir pamatė per televiziją, o tai ją šokiravo, be to, ji turi mažamečių vaikų, kurie taip pat nuo to kenčia. L. K. nurodė, kad žiniasklaidos atstovai bandė patekti į jos darbo patalpas, tačiau ji to neleido, o ar buvo patekę į jos gyvenamąsias patalpas, nežino, nes tuo metu, kai jie filmavo, namuose nebuvo. Tokiais neteisėtais žurnalistų veiksmais buvo sutrikdyta jos ir jos šeimos santarvė, visiškai niekuo dėti jos nepilnamečiai vaikai pašalinių asmenų klausinėjami apie bylą, su kuria jie neturi nieko bendro, be to, ją žeidžia einant gatve į ją nukreipti pašalinių asmenų itin negatyvūs žvilgsniai, o televizijoje skelbiama niekuo nepagrįsta dezinformacija, esą ji turi kažkokių nusikalstamų ryšių, naudojasi neteisėtais ryšiais teisėsaugoje, buvo išmesta iš tarnybos prokuratūroje neva dėl pačios kaltės, kas neatitinka tikrovės, įvardijama, kad gali gyventi su dviem skirtingais vyrais (duomenys neskelbtini), išplėšta jos pašto dėžutė, įvairiais būdais grasinama (dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas), daromas spaudimas jos šeimai, ji tapatinama su savo ginamaisiais. Nurodė, kad paneigimo teise naudotis dar nebandė, tačiau renka informaciją ir tą ketina padaryti. Pažymėjo, jog nenori atsisakyti atstovauti jos ginamų asmenų ankščiau minėtose bylose, kadangi mano, kad tai menkintų jos, kaip advokatės, profesinį autoritetą bei reputaciją. Nurodė, kad dėl neteisėto jos atvaizdo panaudojimo ketina kreiptis į teismą.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras A. Meilutis 2010-02-25 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal L. K. pareškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras nutarime nurodė, kad pareiškimo tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai objektyvių, neginčijamų ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, jog būtų padaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėjo, jog pareiškėja klaidingai apeliuoja į savo, kaip privataus asmens, statusą. Visos šios bylos, kurias nurodė pareiškėja savo patikslinimo metu, yra siejamos su itin didelio rezonanso visuomenėje susilaukusia (duomenys neskelbtini) J. F. bei V. N. nužudymo byla. Asmuo, nors ir veikdamas individualios veiklos pagrindu kaip advokatas, turi ir gali suprasti, kad tokiose bylose savanoriškai prisiimdamas sau vienokias ar kitokias, o šiuo atveju – procesines gynėjo pareigas, nebegali tikėtis visiško privatumo ir visų su tuo susijusių pasekmių (padidintas dėmesys, kritika, neigiami vertinimai, palaikymas ar pasmerkimas, vienokia ar kitokia visuomenės narių reakcija taip pat ir jos šeimai, ir kt.), kadangi tai esmingai kertasi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama ir saugoma visuomenės priederme – interesu žinoti ir būti informuotai, kuris konkretizuotas ir pačiame Visuomenės informavimo įstatyme, ir tarp šių dviejų skirtingų polių turi būti dermė, nė vienam iš jų neteikiant pranašumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių nuo jų savivalės ir piktnaudžiavimo, ir nors Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo prasme nėra tiesiogiai nurodyta, kad advokatas yra valstybės tarnautojas ar viešas asmuo, tačiau šio įstatymo 4 straipsnyje konkretizuota, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, o tokia veikla nelaikoma komercine ūkine. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos, teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus kai kuriuos įstatymo nurodytus atvejus. Vertinat advokato veiklą šiais, Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 2 str. 1 d. nurodytais kriterijais, akivaizdu, kad bent jau toje dalyje, kuri susijusi su advokato veikla atstovaujant klientą bylų procese, jis atlieka konkrečias Lietuvos advokatūrai deleguotas valstybės funkcijas. Tiek BPK 9 str., tiek ir CPK 9 str. įtvirtinta nuostata, kad bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai. Čia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tai vertinamasis kriterijus. Prokuroras nurodo, kad privataus gyvenimo samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo privataus gyvenimo lūkesčiais. Tačiau žmogus, būdamas socialinė būtybė, gyvena visuomenėje, tarp į save panašių ir lygių savo orumu ir teisėmis žmonių. Kiekvienas žmogus, taip pat ir advokatas, atlikdamas savo pareigas, kurios jam buvo deleguotos valstybės, turi pareigas tai pačiai visuomenei, kurioje gyvena ir kurioje gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė, egzistuoti profesija, o pagrindinė iš tų pareigų – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tokiu būdu konstatuotina, kad advokatas, atlikdamas savo pareigas ir siejamas su itin didelio rezonanso visuomenėje susilaukusia byla, negali tikėtis visiško savo kaip asmens privatumo, tą supranta (gali ir privalo suprasti) savanoriškai prisiimdamas vykdyti tokias pareigas, ir bendraudamas su žiniasklaida pasirinktinai, t. y. vienus žiniasklaidos atstovus ignoruodamas, kitus priimdamas, akivaizdžiai tai parodo. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 8 d. yra įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei neturi jos iškraipyti, privalo būti objektyvūs, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais klausimais. Pati L. K. tame pačiame privačios televizijos kanale, kurio darbuotojų veiksmus skundžia, vienai laidai išsamiai aiškino ir atsakė į susijusius su jos darbu klausimus, o su kita laida visiškai atsisakė bendrauti. Prokuroro manymu, tai yra neginčytina pareiškėjos teisė, tačiau analogiška ir žiniasklaidos atstovų teisė bei pareiga, įgyvendinant žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, pateikti kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių. Todėl šiuo konkrečiu atveju visuomenės interesas reikalauja padidinto viešumo, yra konstituciškai pagrįstas, kadangi jos veikla šiose bylose neabejotinai turi visuomeninės reikšmės, tai laikytina viešo pobūdžio veikla, o jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir būdamas savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 ir Konvencijos 8 straipsnius, ir toks asmuo negali tikėtis visiško privatumo. Prokuroras pažymi, kad tai, jog pareiškėją gatvėje žeidžia itin neigiami pašalinių asmenų žvilgsniai, yra jos subjektyvus vertinimas, kadangi jos profesinė pareiga bei kompetencija yra sugebėjimas tinkamai atstovauti savo klientų interesus, o tai, kad dėl viešumo pareiškėja nejaučia komforto ar pasitenkinimo darbu, yra jos asmeninio apsisprendimo ir požiūrio dalykai. Viešosios informacijos rengėjų, o taip pat visuomenės individų atžvilgiu tai susiveda į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuotą teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti, o pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija. Tačiau pareiškėja nei savo pareiškime, nei jo patikslinime nenurodė jokių realių ir pagrįstų žiniasklaidos atstovų veiksmų: savavališko patekimo į privačią erdvę, dezinformacijos paskleidimo, kitokio nusikalstamo veikimo, kurie pagal savo objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą būtų pasiekę tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant tokią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas žiniasklaidos priemonių atstovams. Prokuroro manymu, gebėjimas susikaupti darbui, dėmesio koncentracija darbe yra kiekvieno individo asmeninės savybės. Nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje, o iš L. K. pareiškimo matyti, jog buvo kreiptasi ir į kitas kompetentingas institucijas (Žurnalistų etikos inspektorių, UAB (duomenys neskelbtini)), kurios savo kompetencijos ribose gali, o nustatę pažeidimus – privalo taikyti kaltiesiems asmenims tam tikras poveikio priemones ar nutraukti tam tikrus veiksmus. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat yra įtvirtinta blanketinė nuoroda į Visuomenės informavimo įstatymą, kai kertasi asmens duomenų tvarkymas ir visuomenės informavimo laisvės derinimas. Prokuroras nurodo, kad nebuvo gauta jokių duomenų, kad būtų pažeistas pareiškėjos būsto privatumas, juo labiau, kad CK 2.22 str. (teisė į atvaizdą) bei 2.23 (teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) net nekonkretizuoja viešojo ar privataus asmens sąvokų, o tik imperatyviai nurodo, kad draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatu gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Toks visuomenės interesas jau buvo pagrįstas ankščiau nutarime išvardintų nuostatų pagrindu. Be to, tiek aikštelė prie L. K. advokato biuro, tiek ir vietovė šalia jos privačios namų valdos yra viešos vietos, ir jose neuždrausta būti bei fiksuoti vaizdą jokiems asmenis, taip pat ir žurnalistams, todėl tai negali būti pakankama vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. CPK 5 str. 1 d. įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Todėl šiuo pagrindu pareiškėjai manant, kad buvo pažeista jos teisė į atvaizdą ar privatų gyvenimą ir jo slaptumą, turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis su pareiškimu į pirmosios instancijos teismą dėl galimo teisės į atvaizdą ar privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo. Prokuroras nurodo, kad ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas tik nustačius konkrečius nusikalstamos veikos požymius, o ikiteisminio tyrimo pradėjimas negali būti grindžiamas abejonių išsklaidymo, prielaidų, spėjimų patvirtinimo ar paneigimo pagrindu, kadangi tokiu būdu būtų nepagrįstai naudojami ikiteisminio tyrimo įstaigų žmoniškieji bei materialiniai resursai ir ištekliai. Šį Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą pareiškėja apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-04-07 nutartimi L. K. skundą atmetė ir nurodė, kad BPK 166 str. nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamojo proceso įstatymas numato ir galimybę atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 str.), tačiau tik tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo, ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Teisėja nurodė, kad prokuroras pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, išsamiai išnagrinėjo skunde pateiktas aplinkybes, jas patikslindamas bei remdamasis teisės norminiais aktais, išsamiai pasisakė dėl skunde nurodytų nusikaltimų sampratos ir esmės. Prokuroras nutarime konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas esant nusikalstamos veikos požymių, o ne tam, kad šie požymiai būtų nustatyti, be to, pareiškime nurodomos aplinkybės negali būti laikomos nuskalstamos veikos požymiais ir pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą. Teisėja, įvertinusi skundo motyvus, medžiagą Nr. 7.8-35-10, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavo, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Meilučio 2010-02-25 priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos L. K. skundas atmestinas.

Advokatė L. K. skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010-04-07 nutartį panaikinti ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 str., 167 str., 168 str., 231 str. 1 d. Nurodo, jog prokuroras A. Meilutis, priimdamas nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bei teisėja D. Mazur padarė grubius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sąlygojusius neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, jog BPK 168 str. 1 d. imperatyviai nurodoma, jog atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali tik tuo atveju, jei skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. BPK 168 str. 1 d. komentare paaiškinta, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo. Tai, pvz., galėtų būti atvejai, kai skunde, pareiškime ar pranešime kalbama apie įvykį ar veiką, už kurią nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, ar kai be tyrimo aišku, kad yra BPK 3 str. numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taip pat kai skunde, pareiškime ar pranešime nurodoma veika, dėl kurios byla gali būti nagrinėjama privataus kaitinimo tvarka ir nėra pagrindo manyti, kad veika turi visuomeninės reikšmės. Visais kitais atvejais ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas, t. y. tiek norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių, tiek negalint iš pareiškimo, pranešimo ar skundo turinio patikimai spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Pareiškėja nurodo, kad prokuroras A. Meilutis, neteisėtai atlikdamas veiksmą, kuris baudžiamojo proceso įstatyme nenumatytas, todėl šiuo įstatymu nereguliuojamas, o būtent pareiškimo tyrimą, grubiai pažeidė BPK nuostatas, nes tokie veiksmai kaip pranešime apie nusikalstamą veiką nurodytų faktinių aplinkybių tyrimas, duomenų rinkimas, jų vertinimas, įtariamųjų bei liudytojų apklausa ir kiti veiksmai galimi tik tuomet, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio reikšmė ir paskirtis yra nustatyti buvus ar ne nusikalstamos veikos sudėties požymių. Be to, tik oficialiai atliekant tyrimą, galima įvardyti asmenų procesinį statusą, o tai suponuoja ir atitinkamų to asmens procesinių teisių apsaugą bei pareigų jam nustatymą. Pareiškėjos manymu, teismas nutartyje neteisingai aiškino ir BPK 168 str. 1 d. nuostatas. Be to, teismo nutartyje pareiškėja įžvelgia ir kitą grubią baudžiamojo proceso teisės teorijos klaidą, nes gavus informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, paprastai visais atvejais turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas ir tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo negalima patikimai spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Nurodo, jog iš Lietuvos teismų formuojamos praktikos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai, kai neabejojama, jog nusikalstama veika buvo padaryta, ir tuo atveju, kai tik bandoma nustatyti nusikalstamos veikos požymius, turi būti skirtingi. Pareiškėja L. K. taip pat nurodo, jog prokuroras A. Meilutis, peržengdamas savo kaip prokuroro kompetencijos ribas, nutarime pateikė advokato, kaip privataus asmens, sampratos interpretaciją, grindžiamą asmenine nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatų individualiu aiškinimu. Ginčo, susijusio su advokato, kaip privalaus asmens statusu, nagrinėjimas nėra Prokuratūros veiklos sritis ar baudžiamųjų įstatymų objektas, todėl šiuo atveju prokuroro pertekliniai ir nekorektiški asmeniniai samprotavimai nutarime turėtų būti vertinami kaip savavališki prokuroro veiksmai, BPK nuostatų, o kartu ir teisėtumo principo nepaisymas bei kompetencijos ribų peržengimas. Pažymi, jog teisė į privataus gyvenimo gerbimą reiškia, kad niekas negali be žmogaus sutikimo rinkti ir skelbti informaciją apie jo šeimos santykius, privatų gyvenimą, skonį, įpročius ir pomėgius, sveikatą, laisvalaikį ir pan. Pareiškėja nurodo, jog yra persekiojama ir sekama (duomenys neskelbtini) laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistų, slapta bei viešai stebima, jos gyvenamasis namas, esantis Kaune, buvo nufilmuotas be jos žinios ir parodytas (duomenys neskelbtini) televizijos laidoje, t. y. viešai paskelbtas neapibrėžtam ratui žmonių, todėl pamačiusi jį per televiziją, buvo šokiruota ir ypač sujaudinta bei sunerimus dėl savo trijų nepilnamečių vaikų saugumo. Kadangi jos nuolatinės gyvenamosios vietos būsto adresas, šeimos sudėtis (nurodant sutuoktinio vardą, pavardę, veiklos sritį), taip pat karjera nėra viešai skelbiama informacija, todėl tokios informacijos neteisėtas rinkimas (be teismo motyvuotos nutarties ar jos sutikimo), pasinaudojant žurnalisto profesija, ir neteisėtas viešas jos paskelbimas, tuo sudarant galimybę neapibrėžtam žmonių ratui susipažinti su neteisėtai surinkta informacija, apima nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 str., 168 str., požymius, kuriuos tirti ikiteisminio tyrimo metu yra tiesioginė prokuratūros pareiga ir kompetencija. Preiškėja taip pat nurodo, kad teismo nutartyje bei prokuratūros nutarime nepateikta jokių motyvų ir argumentų, kodėl neįžvelgtina nusikaltimo sudėtis. Prokuroras A. Meilutis, apsiribodamas individualiu LR Konstitucijos aiškinimu, konstatavo, kad „pareiškėja nei savo pareiškime, nei jo patikslinime nenurodė jokių realių ir pagristų žiniasklaidos atstovų veiksmų: savavališko patekimo į privačią erdvę, dezinformacijos paskleidimo, kitokio nusikalstamo veikimo, kurie pagal savo objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą būtų pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant tokią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas žiniasklaidos priemonių atstovams“. Nurodo, jog tokia teismo bei prokuroro A. Meilučio nuomonė dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 231 str. yra nesuprantama, t. y. neaišku kuo turi išsiskirti pavojingas ir nusikalstamas poelgis, kad jis įgytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 str., statusą. Pareiškėjos manymu, nei „savavališkas patekimas į privačią erdvę“, nei „dezinformacijos paskleidimas“ nėra nusikaltimo, numatyto BK 231 str., sudėties elementai. Todėl nepagrįstai ir neteisėtai liko neišspręstas vienas pagrindinių jos prašymų, susijusių su nusikaltimais ir baudžiamaisiais nusižengimais teisingumui. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) laidos (duomenys neskelbtini) žurnalistai savo veiksmais trukdo jai eiti advokato pareigas, trukdydami atlikti su bylų tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas, siekdami ją įbauginti, tuo priversti ją susilaikyti nuo gynybos priemonių dėl jos ginamojo rezonansinėje baudžiamojoje byloje, kadangi bet kuriuo paros metu nuolat skambina į jos privatų mobiliojo ryšio telefoną, taip pat į kontoros stacionarų telefoną, dieną ir naktį budi prie jos kontoros, taip trukdydami susitikti su klientais ir atlikti kitas savo pareigas, o į jos atsisakymus bendrauti ir prašymus netrukdyti dirbti nereaguojama ir toliau vis aktyviau persekiojama. Pareiškėjos manymu, visos paminėtos aplinkybės turi būti išsamiai ir nešališkai ištirtos ikiteisminio tyrimo metu, kuomet surinkus visus objektyviai egzistuojančius duomenis ir atlikus jų analizę, bus galima priimti teisingą ir teisėtą procesinį sprendimą. Nurodo, kad BPK reglamentuoja skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro proceso veiksmų nutartimi išsprendimą: tik išnagrinėjus skundą, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima motyvuota nutartį. Mano, jog teisėja, pripažindama prokuroro išvadą, gautą neteisėtu būdu, pažeidžiant procesines teisės normas, pažeidė esminį teisėtumo principą, jog iš neteisės negali gimti teisė. Nurodo, kad iš teisėjos 2010-04-07 nutarties matyti, kad joje apsiribota tik bendro pobūdžio frazėmis, nors teismas privalėjo atsakyti į visus skunde pateiktus argumentus. Pareiškėjos manymu, jos skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nes ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis išsamiai nemotyvuota ir neargumentuota, todėl naikintina.

Skundas atmestinas.

Savo 2010-02-05 pareiškime prokuratūrai ir 2010-02-24 šio pareiškimo patikslinime advokatė L. K. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d. Išnagrinėjęs minimą advokatės pareiškimą ir jo patikslinimą, prokuroras, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 168 str. 1 ir 2 d., 2010-02-25 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal L. K. pareiškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skųsdama šį prokuroro nutarimą ikiteisminio tyrimo teisėjui, o pastarojo nutartį – aukštesniajam teismui, advokatė L. K. skunduose iškėlė naujus reikalavimus, kurių nebuvo jos pirminiame pareiškime prokuratūrai bei šio pareiškimo patikslinime, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik pagal BK 231 str. 1 d., bet ir pagal BK 165 str., 167 str., 168 str.

BPK 168 str. 2 d. nustato, kad atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras surašo motyvuotą nutarimą. Akivaizdu, jog sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, gavus pareiškimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 str. 1 d. 1 p.), yra vertinami gautame pareiškime nurodyti (tai akcentuojama BPK 168 str. 1 d.) faktai bei argumentai. Pareiškėjai nurodžius faktus apie galimai padarytą BK 231 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir prašant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d., prokuroras, įvertinęs pareiškime išdėstytas aplinkybes konstatavo, jog pareiškime nurodyta nusikalstama veika nepadaryta. Savo pareiškime prokuratūrai pareiškėja nebuvo išdėsčiusi argumentų dėl galimai padarytų BK 165 str., 167 str., 168 str. numatytų nusikalstamų veikų, ir neprašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 str., 167 str., 168 str. (beje, dėl BK 165 str., 168 str. numatytų veikų procesas paprastai vyksta privataus kaltinimo tvarka, neatliekant ikiteisminio tyrimo). Taigi prokuroras, nagrinėdamas pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 231 str. 1 d., savo nutarime nepriėmė ir neprivalėjo priimti sprendimo nepradėti ikiteisminio tyrimo ir dėl BK 165 str., 167 str., 168 str. ar kokiuose nors kituose BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų. Atitinkamai BPK 168 str. 4 d. nustatyta tvarka prokuroro nutarimas galėjo būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui tik dėl to klausimo, kuriuo jis buvo priimtas, t. y. dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d. Prokurorui nepriėmus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 str., 167 str., 168 str., ikiteisminio tyrimo nepradėjimas dėl BK 165 str., 167 str., 168 str. numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti nagrinėjimo dalyku, ikiteisminio tyrimo teisėjai nagrinėjant skundą dėl prokuroro 2010-02-25 nutarimo. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje neprivalėjo pateikti išvadų dėl skundo argumentų, susijusių su faktais apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 str., 167 str., 168 str. Atitinkamai ikiteisminio tyrimo nepradėjimas dėl BK 165 str., 167 str., 168 str. numatytų nusikalstamų veikų nėra ir šio skundo nagrinėjimo dalyku, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėja į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 165 str., 167 str., 168 str. nesikreipė, ir prokuroras sprendimo atitinkamu klausimu nepriėmė. Pažymėtina, jog dėl aukščiau išdėstytų motyvų minimas prokuroro nutarimas negali būti laikomas BPK 3 str. 1 d. 8 p. numatyta procesine kliūtimi pareiškėjai kreiptis į prokuratūrą ar privataus kaltinimo tvarka į teismą, inicijuojant baudžiamojo proceso pradėjimą pagal BK 165 str., 167 str., 168 str. Remiantis išdėstytu, toliau aukštesnysis teismas pasisakys tik dėl tų skundo argumentų, kuriais ginčijama ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis palikti galioti prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d.

BPK 168 str. 1 d. numato, kad gavęs pareiškimą apie nusikalstamą veiką, prokuroras, jeigu pripažįsta tai esant reikalingu, prieš priimdamas procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą arba atsisakyti jį pradėti gali gauti ir pareiškimo apie nusikalstamą veiką patikslinimą. Kaip matyti iš prokuratūros pateiktos medžiagos, būtent tokį pareiškimo patikslinimą prieš priimant procesinį sprendimą prokuroras ir gavo. Jokių kitų pareiškimo tyrimo veiksmų prokuroras neatliko, todėl skundo argumentai dėl neva neteisėtų prokuroro veiksmų tiriant pareiškimą yra nepagrįsti.

Pagal BK 231 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė advokatui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 231 str. 1 d. kyla ne už trukdymą bet kokiai advokato veiklai, o tik už trukdymą advokatui atlikti su konkrečios baudžiamosios, civilinės, administracinės bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas. Todėl tokios pareiškėjos nurodomos žurnalistų domėjimosi jos asmeniu pasekmės, kaip klientūros netekimas, nepagrįstas neigiamos visuomenės nuomonės formavimas ir pan. nėra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl BK 231 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių buvimo.

Savo pareiškime prokuratūrai ir šio pareiškimo patikslinime advokatė L. K. nurodė, kad žurnalistai, pareiškėjos manymu, ją persekiodami, trukdo jos veiklai baudžiamojoje byloje, kurioje ji gina kaltinamąjį A. Ū. , bei dvejose civilinėse bylose dėl mažametės D. K. interesų, kurioje ji atstovauja L. S. . Šis trukdymas pasireiškia tuo, kad dėl nuolatinių žurnalistų skambinėjimų telefonu jai trukdoma susikaupti. Be to, jos atstovaujami asmenys yra valstybės saugomi, o apsaugą vykdantiems pareigūnams dėl padidinto žurnalistų dėmesio pristatyti saugomus asmenis į jos kontorą yra nesaugu, todėl tenka susitikinėti kitose vietose, gaištant laiką ir prarandant klientūrą. Prokuroras savo nutarime pateikė išsamias ir motyvuotas išvadas, jog gebėjimas susikaupti darbui, dėmesio koncentracija darbe yra kiekvieno individo asmeninės savybės, todėl žurnalistų mėginimai susisiekti su L. K. , jiems atliekant profesinę pareigą - renkant informaciją rezonansinėse bylose – negali būti vertinami kaip trukdymas advokatei atlikti savo pareigas minimose bylose. Su šiomis prokuroro išvadomis, kurias skundžiamoje nutartyje patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėja, aukštesnysis teismas visiškai sutinka, ir jų papildomai nebeatkartoja. Akivaizdu ir tai, jog pareiga užtikrinti valstybės saugomų asmenų nekliudomus susitikimus su jų interesus atstovaujančia advokate tenka atitinkamoms tokių asmenų apsaugą vykdančioms valstybės institucijoms. Todėl žurnalistų dėmesys byloms ir juose dalyvaujantiems advokatės L. K. atstovaujamiems asmenims, o tuo pačiu ir pačiai advokatei negali būti vertinamas kaip aplinkybė, trukdanti valstybės saugomiems asmenims susitikti su juos atstovaujančia advokate pastarosios darbo vietoje. Skunde apygardos teismui advokatės papildomai pateiktas vertinimas, jog žurnalistai savo elgesiu (skambindami telefonu, laukdami jos prie kontoros) siekia ją įbauginti ir tuo priversti susilaikyti nuo gynybos priemonių A. Ū. baudžiamojoje byloje, nėra pagrįstas kokiais nors naujais faktiniais duomenimis, kurie nebūtų nurodyti L. K. pareiškime prokuratūrai ir jo patikslinime bei likę neįvertinti prokuroro nutarime.

BPK 168 str. 1 d. nustato, jog gavęs pareiškimą, prokuroras atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi, ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Išsamiai išanalizavęs advokatės L. K. pareiškime, kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 231 str. 1 d., ir jo patikslinime išdėstytas aplinkybes, prokuroras konstatavo esant akivaizdžią BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę – tai, jog nepadaryta veika, turinti BK 231 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Su šia prokuroro išvada sutiko ir ikiteisminio tyrimo teisėja, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl prokuroro nutarimo. Aukštesnysis teismas taipogi pripažįsta, jog prokuroro išvada dėl BK 231 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių nebuvimo, padaryta prokurorui įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, yra pagrįsta ir teisėta. Šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nepaneigia ir advokatės skunde aukštesniajam teismui išdėstyti argumentai. Todėl naikinti ar keisti ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį, kuria paliktas galioti prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

advokatės L. K. skundą atmesti, ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. balandžio 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.