Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 227 str. 2 d. ir paskirta 20 MGL dydžio (753,20 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. vasario 5 d., apie 14.55 val., (duomenys neskelbtini) 9 km 200 m, policijos pareigūnams sustabdžius automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą A. Š. vardu, A. Š., kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, už tai, jog minėtu automobiliu važiuodamas gyvenvietėje 109 km/h greičiu, 59 km/h viršijo leistiną 50 km/h greitį, išlipęs iš automobilio „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vadui J. S. tiesiogiai pasiūlė 100 eurų, siekdamas neteisėto paperkamo valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus, taip pasiūlė kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vadui J. S..

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti 2016 m. birželio 21 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d., ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad teismas nagrinėjant bylą visus byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne jo, kaip to reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Teigia, kad nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų. Apelianto teigimu, įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, neišsiaiškintos svarbios baudžiamajai bylai aplinkybės.

Taip pat nurodo, kad teisme jis kaltės nepripažino ir paaiškino visas įvykio aplinkybes, jog viršijo leistiną greitį, kad prie automobilio priėjęs pareigūnas neprisistatė ir nepranešė, jog daromas garso įrašas. Teigia, kad pokalbio metu policijos pareigūnas jo klausinėjo „ko nori“, „ką siūlai“, todėl suprato, jog už padarytą pažeidimą reikės atsiskaityti. Jis pasakė, kad turi „šimtinę“ ir paklausė pareigūno, ar užteks, nors nežinojo, ar turi kiek nors pinigų. Pažymi, kad teismas pripažino, jog įrašas buvo daromas slapta, nesilaikant Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų. Todėl mano, kad policijos pareigūnas J. S. padarė pažeidimą ir tai leidžia abejoti jo parodymų teisingumu. Teigia, kad teismas pagarsindamas liudytojo J. S. parodymus pažeidė baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 276 str. Nurodo, kad liudytojas nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jo parodymais teismas negalėjo remtis, o be to, teismas vertindamas juos turėjo atsižvelgti ir į akivaizdžius šio pareigūno provokavimo požymius.

Teigia, kad pagrindinis jo kaltės įrodymas yra jo parodymai, kuriais jis pripažino tam tikras faktines aplinkybes. Jis pripažino padaręs administracinį teisės pažeidimą, suprato, kad reikės susimokėti baudą. Tačiau kokio dydžio baudą teks sumokėti, nežinojo. Klausė policijos pareigūno, kokia bauda jam gresia. Pareigūnas neatsakė į jo klausimą, todėl jis paklausė, ar užteks 100 eurų. Neprisimena, kad jis būtų pasakęs, jog galima susitarti draugiškai, tačiau jei ir būtų pasakęs, tai negali būti vertinama kaip kyšio siūlymas, jog tai tik jam išsprūdę žodžiai. Pažymi, kad kyšio siūlymas turi būti realus. Jis jokių konkrečių veiksmų nesiėmė. Mano, kad jis yra nuteistas tik už pasakytus žodžius.

Nurodo, jog teismas konstatuodamas, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių policijos pareigūno veiksmus vertinti kaip provokaciją, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Mano, kad byloje yra neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnas J. S. priėjęs prie jo automobilio buvo įsijungęs garso įrašymo priemonę, tačiau jo apie tai neinformavo. Tokiu būdu jis padarė drausminį nusižengimą. Pasak apelianto, tai buvo daroma dėl to, kad įrašyti policijos pareigūnui reikiamas ir laukiamas frazes. Pokalbis vyko ilgą laiką, nors to daryti, kaip parodė pats liudytojas J. S., nebuvo jokio reikalo, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas tarnybiniame automobilyje galėjo būti surašytas ir jam nedalyvaujant. Teismas pripažino, kad garso įrašas buvo darytas neteisėtai ir juo negalima remtis kaip įrodymu, liudytojas J. S. neprisiminė įvykio, todėl mano, kad jo versija, jog J. S. kartodamas frazes „ko jūs norit“, „ką jūs“, „kaip sakot“, „ką siūlai“, skatino, viliojo jį ištarti tam tikrus žodžius, nėra paneigta. Todėl mano, kad jo veiksmai negali būti laikomi atitinkantys pavojingos veikos sampratą, kadangi jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, o tik pasakė vieną frazę. Teigia, kad teismas nesvarstė jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo pagal BK 37 str., nors jo gynėjas prašė šį klausimą spręsti.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skirdamas jam gana griežtą bausmę neatsižvelgė į jo asmenybę, šeiminę padėti, finansinę būklę, į tai, kad nebuvo padaryta jokia žala.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.

Nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, apeliantas iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad policijos pareigūnas, neinformuodamas jo apie daromą garso įrašą, pats padarė pažeidimą ir tai leidžia abejoti jo parodymų teisingumu, jog buvo provokuojamas pareigūno duoti kyšį, kad kyšio siūlymas turi būti realus, o jis jokių konkrečių veiksmų nesiėmė. Šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus.

Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Apylinkės teismas, pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 227 str. 2 d., rėmėsi byloje surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, tai liudytojo J. S. teisme duoti parodymai, policijos pareigūnų J. S. ir D. B. tarnybiniai pranešimai, iš dalies paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai.

Liudytojas J. S. duodamas parodymus teisme parodė, kad pažeidėjo neprovokavo, stengėsi kalbėti trumpai. Pasakė vairuotojui, kad jis viršijo greitį ir pasiūlė eiti į tarnybinį automobilį. Vairuotojas delsė, nelipo iš automobilio ir siūlė susitarti. Jis paaiškino, kad už susitarimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Vairuotojas jam vieną kartą pasiūlė 100 eurų kyšį. Nuteistasis A. Š. neigdamas savo kaltę paaiškino, kad pokalbio metu jis pareigūno paprašė nebausti ir paleisti, pasakė, kad labai skubėjo, norėjo, kad protokolo nerašytų. Taip pat parodė, kad pareigūnas pastoviai klausė: „ko nori“, „ką siūlai“, todėl jis pasakė, kad siūlo draugiškai susitarti. Pareigūnas daug kartų klausė „ką siūlai“ ir jis suprato, kad jam reikia ką nors pasiūlyti pinigine išraiška. Jis pasakė, kad turi šimtinę, tačiau realiai nežinojo ar tiek pinigų turėjo. Piniginės nebuvo išsitraukęs, netikrino, ir pačių pinigų nesiūlė, tik žodžiu taip pasakė išprovokuotas pareigūno klausimų. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės iš dalies patvirtina liudytojo J. S. parodymus, kad buvo prašoma nebausti, nerašyti protokolo, draugiškai susitarti, nuteistojo pasakytas teiginys, kad jis turi šimtinę. Liudytojo J. S. parodymus taip pat patvirtina ir policijos pareigūnų J. S. ir D. B. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, kad jie (duomenys neskelbtini) AVPK viršininką informavo apie tai, kad 2016-02-05 vykdant patruliavimą (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuotas leistino greičio viršijimas, jog sustabdyto automobilis „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. Š. prašė nefiksuoti padaryto pažeidimo, pasiūlydamas J. S. 100 eurų kyšį. Byloje esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas patvirtina, kad 2016-02-05 A. Š. buvo surašytas protokolas dėl greičio viršijimo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 124 str. 6 d. Iš tarnybinio automobilio stacionaraus vaizdo ir garso įrašymo įrenginio įrašo matyti, kaip pareigūnas prieina prie sustabdyto A. Š. automobilio, kalbasi prie automobilio, po to kalbasi su vairuotoju lauke, pareigūnas eina link tarnybinio automobilio, moja A. Š. eiti, jog nuteistasis neskuba, kas atitinka liudytojo J. S. paaiškinimus. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnas J. S. būtų anksčiau pažinoję nuteistąjį, siekęs jį apkalbėti ar būtų suinteresuotas bylos baigtimi. Taigi, įvertinusi anksčiau aptarus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti liudytojo J. S. duotais parodymais. Dėl nuteistojo skundo argumentų, kad pareigūnas J. S. pats padarė pažeidimą, nes neįspėjo jo apie tai, jog yra daromas garso įrašas, pažymima, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos. Teismas nustatęs, kad J. S. neinformavo A. Š., jog pokalbis bus įrašomas, pripažino, kad byloje kaip įrodymas pateiktas garso įrašas neatitinka baudžiamajame procese keliamų reikalavimų įrodymų leistinumui ir juo nesirėmė. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka ir plačiau apie tai nepasisako. Taigi, įvertinusi anksčiau aptarus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad A. Š. tiesiogiai pasiūlė pareigūnui 100 Eur kyšį, siekdamas neteisėto paperkamo valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d.

Nepagrįstas ir atmestinas apelianto skundo argumentas, kad teismas pagarsindamas liudytojo J. S. parodymus pažeidė baudžiamojo proceso kodekso BPK 276 str. nuostatas, kadangi liudytojas nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jo parodymais teismas negalėjo remtis.

BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (LAT nutartys Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, BPK numatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 str.). Tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi su BPK 301 str., reikalaujančiu, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. Š. kaltė buvo grindžiama teismo tiesiogiai ir betarpiškai ištirtais įrodymais, o teisiamojo posėdžio metu paskelbtus byloje ikiteisminio tyrimo metu apklausto J. S. parodymus atsižvelgiama tik formuojant teismo vidinį įsitikimą, t. y. kaip tai numato BPK 276 str. 4 d.

Apelianto versija, kad policijos pareigūnas kartodamas frazes „ko jūs norit“, „ką jūs“, „kaip sakot“, „ką siūlai“, skatino, viliojo jį ištarti tam tikrus žodžius, t. y. jis suprato, kad už padarytą pažeidimą reikės atsiskaityti, vertinama kritiškai, kaip jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog šioje situacijoje nuteistasis nebuvo provokuojamas policijos pareigūno padaryti nusikaltimą – pasiūlyti kyšį.

Byloje nėra duomenų rodančių, kad policijos pareigūnas J. S. būtų ėmęsis iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, leidusių A. Š. suprasti apie būtinybę pasiūlyti kyšį, skatinęs nuteistąjį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip daręs įtaką nuteistojo elgesiui – sprendimui pasiūlyti kyšį. Priešingai, pagal byloje nustatytas aplinkybes, tai pats nuteistasis pradėjo pokalbį po to, kai pareigūnas informavo jį, jog jis viršijo greitį ir pasiūlė eiti į tarnybinį automobilį, taip pat prašė pareigūno jo nebausti ir paleisti, prašė nerašyti protokolo, siūlė draugiškai susitarti ir minėjo apie turimus 100 eurų, kas rodo, jog iniciatyva pasiūlyti kyšį kilo būtent iš nuteistojo pusės. Taip pat iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnas J. S. įspėjo nuteistąjį apie jo daromus neteisėtus veiksmus ir nuteistasis turėjo visišką elgesio pasirinkimo teisę, tačiau nepaisant to, jis pasiūlė pareigūnui 100 eurų kyšį. Taigi, šios nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo teiginį, kad policijos pareigūnas J. S. provokavo nuteistąjį siūlyti kyšį. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į šio pobūdžio nusikaltimų specifiką – paprastai kyšio siūlytojas ir policijos pareigūnas bendrauja be pašalinių asmenų, todėl kitų įvykio liudytojų nėra ir šioje situacijoje. Pažymėtina ir tai, kad A. Š. vairavo automobilį viršydamas leistiną greitį (tai nustatyta įsiteisėjusiu Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarimu) ir žinodamas, jog pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda bei suprasdamas, kokia griežta nuobauda jam gali būti paskirta, siūlė kyšį pareigūnui, turėdamas tikslą išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, nurodo, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo asmenybę, šeiminę padėti, finansinę būklę, į tai, kad nebuvo padaryta jokia žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė A. Š. skirta teisingai, nepažeidžiant BK 54 str. bei 55 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nusikalto pirmą kartą. Taigi, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, tai, kad nuteistasis yra vedęs, dirba, jog nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, teisėjų kolegijos manymu, paskirtoji įstatyme (BK 47 str. 3 d. 2 p.) žymiai mažesnė nei vidurkis dydžio bauda nėra aiškiai per griežta, yra proporcinga ir pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Apeliantas teigia, kad teismas nesvarstė jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo pagal BK 37 str., nors jo gynėjas prašė šį klausimą spręsti.

Sutinkamai su BK 37 str., padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visiems baudžiamajame įstatyme numatytiems nusikaltimo sudėties požymiams, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvados, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Kaip jau buvo minėta, A. Š. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. už tai, kad siūlė 100 Eur kyšį policijos pareigūnui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą – greičio viršijimą.

Pažymėtina, kad BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, padariniai nėra šio nusikaltimo sudėties požymis. A. Š. padarytas nusikaltimas yra gana pavojingas, nes juo kėsinamasi į normalų valstybės aparato, šiuo atveju policijos normalų darbą, užtikrinant eismo saugumą ir aiškinant teisės pažeidimus bei traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn bei pakertamas pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis. Siūlydamas kyšį policijos pareigūnams už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, A. Š. realizavo BK 227 str. 2 d. numatytą nusikaltimo sudėtį, t. y. kvalifikuotą papirkimo sudėtį. Be to, jis suvokė, kad kartu kursto policijos pareigūną priimti kyšį ir už tai atlikti neteisėtą veiką – nevykdyti savo tarnybinių pareigų, neforminti kaltininko padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei pagal kompetenciją netaikyti administracinių poveikio priemonių, ir norėjo taip veikti. Nors A. Š. savo veika ir nepadarė realios žalos baudžiamojo įstatymo ginamoms vertybėms, tačiau jos nepadarė tik dėl policijos pareigūno veiksmų, nes jis atsisakė priimti kyšį, t. y. žala nepadaryta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Akivaizdu, kad savo veiksmais kaltininkas siekė sumenkinti valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos prestižą ir autoritetą bei siekė diskredituoti policijos pareigūno vardą ir jo tyčios kryptingumas buvo pakankami aiškus. Taigi, nėra pagrindo A. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 227 str. 2 d. vertinti kaip mažareikšmę ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo A. Š. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.