Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 407 – 198 / 2011

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-344-452/2011 pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad ieškovė 2003-10-10 pervedė atsakovui į jo sąskaitą banke 40 000 Lt sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį – paskola. Kadangi paskolos sutartis nebuvo sudaryta, todėl sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiėmė riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog ne jis yra skolingas ieškovei, o ieškovė jam mokėjimo pavedimu grąžinimo paskolintus pinigus, yra grindžiami tik jo paaiškinimu. Atsakovas, teigdamas, kad tarp šalių 2002-10-10 buvo pasirašyta paskolos sutartis ir ieškovė mokėjimo pavedimu grąžinimo paskolintus pinigus, nepateikė teismui paskolos raštelio ar kitų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes. Byloje pateikta T. K. sąskaitos informacija už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2003-03-01 patvirtina, kad atsakovas gavo iš G. V. 40 000 Lt.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.871 str. 3 d. (rašytinės formos paskolos sutartimi pripažįstamas paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui), laikė, kad ieškovės atliktas mokėjimo nurodymas į atsakovo sąskaitą yra prilygintinas skolos dokumentui, patvirtinančiam pinigų perdavimą atsakovui, todėl rašytinė paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta. Atsakovas, gavęs ieškovės mokėjimo pavedimą su mokėjimo paskirtimi – paskola, prieštaravimų nepareiškė ieškovei, pinigų atgal negrąžino, todėl tokiais faktiniais veiksmais jis patvirtino paskolos sutarties sudarymą. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad pervesti pinigai buvo ieškovei paskolintų pinigų grąžinimas. Atsakovo pateikti į bylą įrodymai – UAB „Interselas“ steigimo sutartis, parduotuvės direktoriaus pareiginės instrukcijos, ekonomikos direktoriaus pareiginiai nuostatai, vertybinių popierių pirkimo - pardavimo sutartis, pirkimo - pardavimo sutartis, teismo nuomone, nepaneigia tarp šalių buvus paskolinių santykių, o atsakovas neįrodė kitokių teisinių santykių buvimo.

Pažymėjo, kad paskola gali būti suteikiama neapibrėžiant jos gražinimo konkrečiu terminu, tuomet taikomos CK 6.53 str. numatytos normos. Todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė prašo paskolą grąžinti praėjus tiek daug metų. Nors atsakovas teigia, kad jo suteiktą paskolą ieškovei patvirtina byloje esanti 2002-09-30 pažyma bei 2002-09-30 kasos išlaidų orderis, tačiau iš šių pateiktų dokumentų matyti, kad 40 000 Lt pinigų suma yra išduodama I. K., o atsakovo teiginys, kad visi šeimos pinigai dalyvavo jų šeimos versle, neturi jokio ryšio su svar­bio­mis šiai by­lai ap­lin­ky­bė­mis.

Priešingai, nei nurodoma sprendime, CK 6.65 str. 2 d. numato, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra – nurodyti tai pakvitavime. Tokiu būdu, vadovaujantis šia įstatymo nuostata, iš ieškovės 2003-01-10 priėmus visą prievolės įvykdymą, tarp šalių pasirašytas 2002-10-10 paskolos raštelis buvo grąžintas ieškovei (skolininkei). Priešingai nei teigia teismas, iš byloje esančių dokumentų (banko išrašo) aiškiai matyti, jog ieškovė savo pinigų neturėjo, faktiškai tuos 40 000 Lt jai pervedė sutuoktinis E. V., ir tik vėliau iš jos sąskaitos taip pat sutuoktinis padarė pavedimą T. K.. Įvertinus byloje esančių dokumentų visumą, įvykių seką nuo 2002-2003 metų bei abiejų šalių veiksmus, akivaizdu, jog faktiškai 2003-01-10 mokėjimo pavedimu atsakovui buvo grąžinti pinigai, o ne suteikta paskola. Taigi, ieškovė neįrodė, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai.

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str., 329 str. 2 d.).

CK 6.870 str. apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė G. V. atsakovui T. K. pinigus grąžino kaip skolą, ar suteikė kaip paskolą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovė G. V. 2003-01-10 pervedė atsakovui T. K. į jo sąskaitą banke 40 000 Lt sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį – paskola (b. l. 7). Ieškovės teigimu, šiuo bankiniu pavedimu ji suteikė atsakovui paskolą, o atsakovo teigimu, šiuo pavedimu ieškovė grąžino jai paskolintus pinigus. Tarp šalių rašytinės formos paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Šiuo atveju ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 str.), nenustatytas kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių, kurie lemia ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį, buvimą, ieškovės pateiktas įrodymas – banko pavedimas patvirtina 40 000 Lt perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų esant paskolos teisinius santykius (atsakovo teigimu, ieškovės pervesta 40 000 Lt suma yra skolos grąžinimas už 2002-10-10 jai suteiktą paskolą). Tačiau ieškovė nurodytu banko pavedimu būtent įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, tuo tarpu atsakovas, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad jis perdavė ieškovei pinigų paskolai, jokiais įrodymais, , neįrodė, priešieškinio, kuriuo prašytų pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, nereiškė. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų apie paskolos ieškovei suteikimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą 40 000 Lt negrąžintos paskolos priteisti iš atsakovo ieškovei (CK 6.38, 6.873 str.).

Pažymėtina, jog atsakovas pats pripažįsta faktą, kad pinigus gavo iš ieškovės, taip pat pripažįsta faktą, kad mokėjimo pavedime, kurio pagrindu atsakovas gavo pinigus, yra nurodyta pinigų mokėjimo paskirtis – paskola. Tą patvirtina ir byloje pateikta T. K. sąskaitos informacija už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2003-03-01 (b. l. 122). Taigi faktinė aplinkybė, kurios neginčija atsakovas, kad jis pinigus gavo, ir jo veiksmai – pinigų priėmimas, kai mokėjimo pavedime nurodyta pinigų paskirtis – „paskola“, leidžia spręsti apie esamus faktinius paskolinius teisinius santykius. Šie faktiniai paskolos teisiniai santykiai yra įforminti mokėjimo pavedimu, kuris yra rašytinės formos dokumentas, atitinkantis rašytinį paskolos sutarties formai keliamą reikalavimą. CK 6.871 str. 2 d. nustato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Mokėjimo pavedimas kaip tik ir yra dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Atsakovas, gavęs ieškovės mokėjimo pavedimą su mokėjimo paskirtimi – paskola, prieštaravimų ieškovei nepareiškė, pinigų atgal negrąžino, todėl tokiais faktiniais veiksmais jis patvirtino paskolos sutarties sudarymą.

Atsižvelgiant į tai, kad paskolos suteikimo pavedime nebuvo nurodyta paskolos grąžinimo data, sutinkamai su CK 6.53 str. 2 d., atsakovas prievolę grąžinti paskolą turėjo įvykdyti tada, kai ieškovė to pareikalavo. Kaip matyti, atsakovui pranešimą grąžinti paskolą ieškovė nusiuntė registruotu laišku (b. l. 9), tačiau atsakovas paskolos negrąžino. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovės atstovas paaiškino, kad G. V. kurį laiką nereikalavo pinigų grąžinimo, nes tarp šalių buvo pakankamai geri tarpusavio santykiai. Įstatymu nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas ir yra tam, kad šalis apsispręstų, kada jai yra patogu kreiptis į teismą dėl prievolės reikalavimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, esant faktinių duomenų apie jam suteiktą paskolą, pirmiausiai turėjo prievolę (procesinę pareigą) pateikti rašytinius įrodymus apie savo paties, kaip kreditoriaus, paskolinių santykių su ieškovu, kaip skolininku, susiklostymą. Tai reiškia, kad jis tokios pačios formos įrodymais (pavyzdžiui, ieškovo pripažinimu skolos dokumente, notaro patvirtintoje sutartyje, padarant joje atitinkamą įrašą arba bent jau nurodytos 40 000 Lt sumos pavedimo į ieškovo sąskaitą dokumentu) privalėjo pagrįsti pinigų perdavimą ieškovui kaip sąlygą konstatuoti paskolos sutarties su juo sudarymą CK 6.870 str. 2 d. prasme.

Priešingai, nei teigia apeliantas, ieškovė pagrindė, kodėl ir kokio susitarimo pagrindu pinigai buvo perduodami atsakovui. Šios bylos kontekste nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, ar labiau tikėtina, kad ieškovės įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, kolegija konstatuoja, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad atsakovas 2002-10-10 perdavė ieškovei pinigų paskolai, kuri ieškovės banko pavedimu, atsakovo teigimu, buvo grąžinta 2003-01-10 mokėjimo pavedimu. Ieškovė banko pavedimu įrodė pinigų perdavimą atsakovui, taip įrodinėdama paskolos sutartinių teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimą, todėl yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, išvardintas sprendime, o teismo padarytos išvados atitinka byloje esančius įrodymus ir nustatytas bylos aplinkybes. Todėl apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato pagalbos išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 dalis, 98 str. 1, 3 d.). Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė G. V. sumokėjo viso 1 100 Lt (b. l. 160, 163). Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 100 (vieną tūkstantį vieną šimtą litų) advokato pagalbos išlaidų G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 4,00 Lt (keturis litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).