- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-18
- Bylos Nr.
- I-1628-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02529-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2019 m. sausio 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. vasario 5 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje nebuvo užtikrinamas tinkamas kameros plotas vienam asmeniui, todėl buvo privertas nuolat gulėti arba sėdėti lovoje. Areštinėje buvo privertas gyventi tamsioje, šaltoje ir drėgnoje patalpoje. Buvo kalinamas vienoje patalpoje su asmeninis sergančiais užkrečiamomis ligomis – ŽIV bei plaučių tuberkulioze. Atkreipia dėmesį, kad dėl minėtų aplinkybių tarp kalinamų asmenų nuolat kildavo konfliktinės situacijos. Atvykstant bei išvykstant iš Klaipėdos AVPK areštinės, jos pareigūnai atlikdavo kratą, kurios būdavo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.
Pareiškėjo nuomone kalinimas minėtomis sąlygomis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintas higienos normas. Akcentuoja, kad laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu buvo pažeistas jo orumas, patyrė negrįžtamą psichologinę žalą, emocinę depresiją, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 2000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje iš viso praleido 23 paras. Pareiškėjo laikymo areštinėje metu vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 5,09 kv. m. ploto, todėl akivaizdu, kad teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, pažeistas nebuvo.
Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas ne kartą tikrino ar Klaipėdos AVPK areštinės asmenų laikymo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. 2016 m. balandžio 4 d. vykusio patikrinimo metu nustatyta, jog HN 134:2015 reikalavimai dėl dušuose, persirengimo kambariuose esančios oro temperatūros, nėra pažeidžiami, o gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, dirbtinės apšvietos ir t.t higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatyta. Teisės aktai numato, kad kiekvieną kartą asmeniui atvykus į areštinę ir išvykstant iš jos atliekama visa asmens krata bei atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama, o minėtos patalpos higienos sąlygos yra tapačios areštinės kamerų higienos sąlygoms. Klaipėdos AVPK nuomone įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo laikomas antisanitarinėse, nežmoniškomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Pažymi, kad teisės aktai numato, kad asmenys sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, uždaromi kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, o asmenys sergantys kitomis ligomis nėra privalomai izoliuojami. Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje nebuvo laikomas kartu su asmenimis sergančiais plaučių tuberkulioze, todėl skundo teiginiai, kad jis buvo laikomas kartu su minėta liga sergančiais suimtaisiais yra niekuo nepagrįsti bei melagingi.
Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų ir skunde pateikti motyvai nepagrindžia pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas R. M. kreipėsi skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog areštinėje nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (aktuali ginčui redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) numatė, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (bylai aktuali taisyklių redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-31), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės taikomos būtent asmenims, kurie yra laikomi teritorinių policijos komisariatų areštinėse (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2018 m. gruodžio 11 d. tarnybinio pranešimo „Dėl R. M. skundo“ (b. l. 16 – 17) pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas: 1) nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 7 d. areštinės kameroje Nr. 2 (8,49 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui); 2) nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 19 d. areštinės kameroje Nr. 11 (5,09 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui); 3) nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d. areštinės kameroje Nr. 4 (5,12 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui); 4) nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 5 d. areštinės kameroje Nr. 6 (8,99 kv. m. areštinės kameros ploto vienam asmeniui). Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, jam buvo užtikrintas Veiklos taisyklių 80 punkte reglamentuotas minimalus gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m.).
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde akcentuoja, kad didžiąją dalį areštinės kamerose esančio gyvenamojo ploto užėmė jame esantys inventorius – stalas ir gultai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas absoliutus reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Vertinant nagrinėjamoje administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK buvo kalinamas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų asmenų ir Klaipėdos AVPK pareigūnai pareiškėjo buvimo areštinėje metu siekė žeminti jo orumą, garbę ar kitaip kankinti. Atsižvelgiant į tai, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nenustatyta ir laikymo areštinėje metu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (į bendrą plotą neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto) konstatuotina, jog vertinant pareiškėjo skundo argumento pagrįstumą, nėra juridinio pagrindo atsižvelgti į kamerose esančio inventoriaus plotą.
Pareiškėjas skunde pažeistą teisę kildina ne tik dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo nesilaikymo kitų higienos reikalavimų – tinkamos temperatūros bei oro drėgmės, natūralaus apšvietimo neužtikrinimo, nešvaraus bei sugadintas inventoriaus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovas teikdamas atsiliepimą nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į areštinės administraciją ar kitas institucijas dėl galimų higienos normos pažeidimų jo kalinimo areštinėje metu. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė, kad dėl galimai netinkamų laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų būtu rašęs skundas Klaipėdos AVPK areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms.
Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. spalio 7 d. ir 2017 m. gegužės 19 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės, esančios Kauno g. 6, Klaipėda, patikrinimus. Analizuojant Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento 2016 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-8 (18.4.1.3.12) (b. l. 23 – 24), 2016 m. spalio 11 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-457 (18.4.1.3.12) (b. l. 25 – 26) ir 2017 m. gegužės 24 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-230 (16.3.187.3.12) (b. l. 27 – 28) turinius nustatyta, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento specialistai vertino ar Klaipėdos AVPK areštinės gyvenamosios patalpos, dušo bei persirengimo patalpos ir laikomiems asmenims tiekiami čiužiniai bei pagalvės atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Visuose nurodytuose patikrinimo aktuose konstatuojama, kad patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-1186 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę“ Klaipėdos AVPK areštinė, adresu Kauno g. 6, Klaipėda, pradėta eksploatuoti nuo 2015 m. gruodžio 28 d. t. y. pareiškėjas buvo etapuotas į Klaipėdos AVPK areštinę tik praėjus 9 paroms nuo jos eksploatacijos pradžios, todėl pareiškėjo teiginiai, kad gyvenamosiose patalpose esantis inventorius buvo netvarkingas bei sugedęs yra abejotini. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde pažymi, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą nurodo, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, jie užtikrina areštinėje esančių asmenų teisę į privatumą ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento specialistai atlikdami patikrinimus nenustatė sanitarinio mazgo zonos įrengimo pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, jog sanitarinis mazgas nėra iki galo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, tačiau plačiau nedetalizuoja, kaip pasireiškė tariamas pažeidimas, kokius išgyvenimus patyrė dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir t.t. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-882/2018; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtą teisminę praktiką bei į tai, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja kaip pasireiškė pažeidimas šis skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas vienoje kameroje su asmenimis sergančiais ŽIV bei plaučių tuberkuliozę. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 6) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 7) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 8) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 9) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog teisės aktai numato imperatyvią prievolę izoliuoti asmenis sergančius aktyvia plaučių tuberkulioze, tačiau asmenis sergantis ŽIV ar kitomis ligomis gali būti laikomi kartu su kitais asmenimis. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių patvirtinančių, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. vasario 5 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas vienoje kameroje su asmeniu sergančiu aktyvia plaučių tuberkulioze, todėl nėra pagrindo abejoti, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuotos prievolės ir minėtas pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykstant bei išvykstant iš Klaipėdos AVPK areštinės, Klaipėdos AVPK pareigūnai atlikdavo jo asmens bei asmeninių daiktų kratą. Kratos metu jis būdavo priverstas išsirengti iki apatinių rūbų, tačiau patalpoje, kurioje būdavo atliekamos kratos, būdavo žema temperatūra, drėgna, netvarkinga, t. y. krata būdavo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinės apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija) 14 punktas teigia, jog asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata privalo būti atliekama kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos, apie tai darant atžymą elektroniniame registre (registrui neveikiant pildomas 3 priedas). Asmenį uždarant į policijos areštinę ir iš jos paleidžiant atspausdinamas išrašas iš elektroninio registro apie asmens kratos ir daiktų apžiūros rezultatus ir duodama asmeniui susipažinti jam pasirašant. Išrašas iš elektroninio registro, kuris pateikiamas asmeniui pasirašyti taip pat daromas tais atvejais, kai asmens kratos metu randami ir paimami daiktai. Asmeniui atsisakius pasirašyti, policijos pareigūnas, atlikęs asmens kratą, apie tai pažymi elektroninio registro išraše ar 3 priede ir nurodo asmens atsisakymo pasirašyti priežastis, jei tokios priežastys išsakomos. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai turi imperatyvią prievolę atlikti visų asmenų atvykstančių į areštinę ar išvykstančių iš areštinės kratą ir jo turimų daiktų apžiūrą.
Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentuoja, kad patalpa kurioje vyksta asmenų kratos bei jų asmeninių daiktų apžiūros, nuolatos yra užtikrinama jų švara. Patalpa yra kasdien valoma drėgnuoju būdu ir kontroliuojančios institucijos atliktų patikrinimų metu neužfiksavo jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų. Kaip ir anksčiau minėtą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. spalio 7 d. ir 2017 m. gegužės 19 d. Klaipėdos AVPK areštinėje atliktų patikrinimų metu nenustatė Higienos normoje HN 134:2015 reglamentuotų taisyklių pažeidimų. Pareiškėjas skunde taip pat plačiau nepasisako, kaip pasireiškė jo nepatirti nepatogumai atliekamų asmens kratų bei asmeninių daiktų apžiūros metu, todėl minėtas pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius R. M. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.