- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- 1S-156-581/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06436-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Kategorijos
- 2.8.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.12.4Aukštesniojo teismo sprendimų rūšys jų galiojimas (BPK 442 str.)
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė D. L., jo motinos V. L. bei gynėjo Vytauto Sketerio skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. birželio 6 d. nutartimi D. L., padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje 259 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 6 d. nutartimis stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje D. L. buvo tęsiamas.
Šalies argumentai
3. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė 2020 m. rugpjūčio 13 d. teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) prašė D. L. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – pratęsti.
4. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas patenkintas ir D. L. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas.
Šalies argumentai
5. Skundu D. L. gynėjas V. Sketeris prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį: D. L. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
5.1. Nurodo, jog ligoninės pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad D. L. elgesys yra teisingas, jis vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėja, nekonfliktuoja su kitais asmenimis, režimo nepažeidžia. O smurto rizikos įvertinimo akte konstatuojama dar ir tai, kad „impulsyvumo nefiksuota“. Jis sąmoningas, orientuotas savyje, suicidines mintis neigia. Tai leidžia daryti išvadą, jog D. L. nėra pavojingas nei sau, nei aplinkiniams. Teismo posėdyje gydytoja teigė, jog D. L. gydymas nebuvo koreguotas, keistas, jis tegauna vieną tabletę per dieną. Toks gydymas visiškai gali būti tęsiamas ambulatoriškai.
5.2 Gynėjas teigia, jog D. L. padėtų motina, su kuria jis gyventų. Motina daug bendrauja su sūnumi, mato jo būklės pagerėjimą, sūnus jos klauso, namuose padėdavo. Tai svarbios aplinkybės, nes D. L. turėtų gyvenamąjį plotą ir palaikymą bei kontrolę iš motinos pusės.
5.3.D. L. visiškai pripažįsta anksčiau vartojęs narkotikus, alkoholį, žada jų ateityje nebevartoti, supranta, jog gydymas jam reikalingas, vartos vaistus. Gydytojų išvadoje nurodytas teiginys, kad D. L. „nekritiškas“ yra nepagrįstas, o be to, prieštarauja smurto rizikos įvertinime nurodomai išvadai, jog „išlieka formali kritika psichikos sutrikimo priklausomybės atžvilgiu“. Teismo išvada, jog D. L. psichinė būklė yra pagerėjusi, tačiau dar nepakankamai stabili, nėra pagrįsta.
Šalies argumentai
6. Skundu D. L. motina V. L. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį: D. L. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
6.1. Nurodo, kad D. L. psichinė sveikatos būklė nuo pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką žymiai pagerėjo. Iš bylos dokumentų, taip pat teismo posėdyje dalyvavusios ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstai galima teigti, jog D. L. psichinė sveikata nėra tokio lygio, jog jam būtų būtinas stacionarinis stebėjimas. Priverčiamosios medicinos priemonės taikymo tikslai gali būti pasiekti ir stacionarinį stebėjimą bei gydymą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeitus į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą.
6.2. Bylą nagrinėjat pirmosios instancijos teisme D. L. aiškiai nurodė, kad daugiau kaip metai išgyveno be alkoholio ir narkotikų, poreikio jiems nejaučia, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, jog jis nenori kalbėti apie alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimą. Sprendžiant klausimą dėl priverčiamųjų priemonių taikymo pratęsimo asmens psichinė būklė vertinama einamuoju laikotarpiu, todėl šiuo aspektu visiškai nepagrįsti ligoninės atstovės argumentai, jog ambulatorinio stebėjimo atveju D. L. vartos alkoholį ar narkotikus. Išankstinės išvados tėra deklaracija.
6.3. Atkreipia dėmesį, jog D. L. geba puikiausiai palaikyti socialinius ryšius – nuolat telefonu bendrauja su motina, seserimi. Motina turi pastovią gyvenamąją vietą, gauna stabilias pajamas. Motina pasirūpintų tinkamu vaistų vartojimu, užtikrintų vizitus pas medikus. D. L. (duomenys neskelbtini) mieste galėtų lankyti organizuojamas lipdymo pamokas suaugusiems.
6.4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl asmens socialinio pavojingumo. Teismo nutartyje nebuvo keliamas klausimas, ar D. L. psichikos būklė kėlia grėsmę jam pačiam arba kitiems asmenims, nors pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką reikalaujama tai atlikti. Komisijos išvadoje nurodyta, jog jokia agresija iš D. L. pusės neužfiksuota, jis laikosi rėžimo. Teismo posėdžio metu jis elgėsi adekvačiai. Visa tai rodo, kad D. L. nėra pavojingas sau ir aplinkiniams. Taip pat nėra pagrindo manyti kad savo veiksmais jis gali padaryti realios žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Išlikęs psichikos sutrikimas jau nesusijęs su galimybe kelti pavojų sau ar aplinkiniams, t. y. jis jau socialiai nepavojingas. Be to, D. L. nepakaltinamumo būsenoje kėsinosi padaryti nesunkų nusikaltimą.
6.5. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra mažos apimties, joje iš esmės perrašyta Komisijos išvada, ligoninės atstovės argumentai. Teismas nepateikė jokios savarankiškos analizės, kodėl D. L. negali būti taikoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė.
7. D. L. taip pat prašo stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
7.1. Nurodo, jog ligoninėje guli nuo (duomenys neskelbtini) ir jaučiasi gerai, jam tinka vartojami vaistai – 1 tabletė vakare. Gyventų su motina V. L., padėtų motinai, bandytų įsidarbinti. Pasižada vartoti skirtus vaistus, lankytis pas gydytojus ir nevartoti psichotropinių medžiagų. Nuo narkotinių medžiagų nebuvo priklausomas, retai vartodavo labai mažus kiekius, o taip pat mažai gerdavo alkoholio. Per metus laiko ligoninėje suprato, kad jam nereikia narkotikų, alkoholio ir pasižada, kad jų nebevartos.
8.Teismo posėdžio metu D. L. gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
9. Skundai atmetami.
10. Išnagrinėjęs skundo argumentus, išklausęs proceso dalyvius, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai D. L. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas byloje esančius duomenis vertino tinkamai, atsižvelgdamas į sąlyginai trumpą D. L. sveikatos pagerėjimo laikotarpį, formalią kritiką ligos atžvilgiu, vidutinę pakartotinio smurto riziką ir ribotas jo galimybes užtikrinti gydymo tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis. Todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.
11. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
12. Aukštesniojo teismo pozicija yra ta, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs D. L. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
12.1 VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad D. L. elgesys struktūruotoje aplinkoje teisingas, agresijos, režimo pažeidimų nebuvo; nusiskundimų neišsako, sąmoningas, teisingai orientuotas savyje, vietoje ir laike, mąstymas nenuoseklus, paralogiškas, rezonieriškas, greitesnio tempo, emocijos blankios, savo būklei nekritiškas, nenori kalbėti apie buvusį narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimą, jį menkina. Komisija rekomendavo D. L. tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, nurodydama, kad reikalingas ilgesnis stebėjimas ir gydymas, smurto rizika vidutinė, anamnezė apsunkinta.
12.2. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra pagrindo manyti, jog D. L. psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jam būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, ir esant stebimam paciento psichinės būklės pagerėjimui, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad D. L. psichinė būsena pagerėjo, o jo socialinis pavojingumas visuomenei sumažėjo tiek, kad jį toliau galima stebėti ambulatorinėmis sąlygomis.
12.3. D. L. stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikomas nuo (duomenys neskelbtini) Panevėžio apylinkės teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pratęstas. Kaip matyti iš Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nutarties D. L. psichinė būsena tuo metu buvo nepakankamai stabili.
12.4. Nuo ankstesnės gydytojų komisijos išvados iki šioje byloje pateiktos gydytojų komisijos išvados praėjo tik pusė metų, todėl, net jeigu ir buvo stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė nurodė, jog sveikatos būklė šiek tiek pagerėjusi (b. l. 27)), šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog D. L. sveikatos būklė pagerėjo, o socialinis pavojingumas visuomenei esmingai sumažėjo tiek, kad jam būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones. Iš Komisijos išvados aprašomosios dalies ir Smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog D. L. psichikos sutrikimas nustatytas 2005 metais, kelis kartus gydytas (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl ligos paūmėjimų, po stacionarinio gydymo vaistų nevartodavo, 2010 metais buvo skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas, pas psichiatrą lankėsi nereguliariai, vaistų nevartojo. Šie duomenys leidžia spręsti, jog D. L. ankstesnis taikomas gydymas iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nebuvo pakankamas.
12.5. Iš byloje esančio 2020 m. liepos 23 d. D. L. smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog jo smurto rizika yra vidutinė, akcentuojant, jog ji gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui, nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo ar piktnaudžiaujant psichoaktyviomis medžiagomis. Akivaizdu, jog siekiant kontroliuoti D. L. smurto riziką, svarbu užtikrinti jo tolimesnį gydymą bei nuolatinę priežiūrą. Nors D. L. motina apeliaciniame skunde teigia, kad rūpintųsi savo sūnumi, užtikrintų jo tinkamą priežiūrą, jo gydymąsi, tačiau, ištyrus bylos įrodymus, matyti, jog D. L. iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę tinkamas artimųjų dėmesys nebuvo skiriamas. Komisijos išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad D. L. kelis kartus (2007–2018 metais) gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl ligos paūmėjimų, po stacionarinio gydymo vaistų nevartodavo. Nustatyta, jog D. L. vaistų nevartodavo, o vartojo narkotines medžiagas. Esant tokiam smurto rizikos laipsniui, kai tik puse metų stebimas nežymus būklės pagerėjimas, aukščiau paminėti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog bus užtikrinta tinkama D. L. elgesio kontrolė ir tinkamas ambulatorinis gydymas, jo tęstinumas, atsižvelgiant į paties D. L. galimybes pasirūpinti savimi savarankiškai dėl diagnozuotos ligos.
13. Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę D. L. psichikos būklę šios nutarties priėmimo momentu neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Todėl daroma išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą D. L. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.
14. Skundą nagrinėjančiam teismui nėra pateikti duomenys paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, todėl jais nėra pagrindo nesivadovauti. Aptartų aplinkybių visuma šiuo metu patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti D. L. yra reikalingas nuolatinis stebėjimas bei gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, ką pagrįstai skundžiama nutartimi konstatavo apylinkės teismas. Apeliantų dėstomos aplinkybės, jog D. L. yra kritiškas savo elgesiui, neagresyvus, nepavojingas ir kt., nepaneigia Komisijos bei tuo pačiu ir apylinkės teismo išvados bei sprendimo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti skunduose išdėstytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. L., jo motinos V. L. ir gynėjo Vytauto Sketerio apeliacinius skundus ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį.
Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.