Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės, Artūro Šumsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 25 MGL (941,50 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas (1 diena), prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikytina, jog V. T. paskirta 23 MGL (866,18 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 24 d., apie 14.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, prie namo (duomenys neskelbtini), matant pašaliniams asmenims, sėdėdamas taksi automobilyje „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiais taksi vairuotojui V. Š. į veidą, galvą, dešinę ranką, tokiais savo veiksmais padarydamas V. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešinėje momeninėje srityje, viršugalvyje, kairiojo smilkinio srityje, kaktos dešinėje, kairio skruosto srityje, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos I-ame piršte, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva kaktos dešinėje, dešinėje plaštakoje, tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su tuo, kad nėra pagrindo V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. V. T. nesinaudojo savo procesine teise tylėti, kas leido operatyviau išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, o bylos nagrinėjimo teisme metu savo parodymus itin detaliai papildė ir įvykdė kitas sąlygas, būtinas šiai aplinkybei pripažinti.

Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, negalėjo, remdamasis vien smulkių administracinių teisės pažeidimų faktu, konstatuoti, kad neva V. T. ir ateityje nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas, kadangi jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra itin nežymūs. Pagal teismų praktiką vien tai, kad nusikaltimo padarymo metu asmuo turėjo galiojančias administracines nuobaudas, nėra pagrindas išvadai, kad ir ateityje jis nesilaikys įstatymų reikalavimų ir darys naujas nusikalstamas veikas, juolab, kad V. T. nėra teistas. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir administracinės atsakomybės taikymo pakankamumo aspekto. Taip pat sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai atsižvelgta į tai, kad teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. T. kaltinamas pagal BK 260 str. 1 d., kadangi aplinkybės, susijusios su naujais baudžiamaisiais persekiojimais, asmenybės kontekste gali būti vertinamos tik skiriant bausmę (BK 54 str. 2 d. 5 p.), bet ne sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad šiuo atveju padarytas nesunkus nusikaltimas, jis padarytas pirmą kartą. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad V. T. yra išsilavinęs, vedęs, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, į narkologinę įskaitą neįrašytas ir psichikos sutrikimų neturi, sutiko atlyginti nukentėjusiajam patirtą neturtinę žalą, jo atsiprašė, įvykio metu pats buvo sumuštas. Apibendrindamas apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino visų būtinųjų V. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų egzistavimo.

Apeliacinio skundo dalyje dėl civilinio ieškinio teigiama, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo prašomas priteisti žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neadekvatus, o galiausiai ir nepagrįstas bei manytina esant tikslinga nustatyti 340 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad esminė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis reikalauja žalos atlyginimo, yra ta, kad nuteistasis dėl nukentėjusiojo veiksmų kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kas rodo tam tikrą nukentėjusiojo „principingumą“ reikalauti iš nuteistojo pinigų, realiai nepatyrus jokios žalos, ką patvirtina ir paties nukentėjusiojo pozicija. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis patyrė esminius sukrėtimus, didelius dvasinius išgyvenimas, nėra. Nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kuriais būtų galima pagrįsti jo patirtą neturtinę žalą, o kilęs konfliktas niekaip nepaveikė jo psichologinės ar socialinės būklės. Apelianto tvirtinimu, vien tai, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas, jis turi būti atmestas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis prieš tai išdėstyta neturtinės žalos faktą absoliučiai paneigiančia argumentacija, priteisė nukentėjusiajam neturtinės žalos kompensaciją.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. T. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

Dėl būtinosios ginties ir kitų V. T. veikos kvalifikavimo, bei vertinimo aspektų

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino būtinosios ginties situacijos. Vertinant šį apeliacinio skundo teiginį, pažymima, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad net tai, jog V. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino galėjęs trenkti pirmas, nepaneigia to, jog jis galėjo gintis, kadangi liudytojų parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis V. Š. suvaržė V. T. judėjimo laisvę, laikydamas jį ir neleisdamas jam išeiti, kas neabejotinai sudaro būtinosios ginties situaciją. Apeliantas nepagrįstai savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes, atsietai vertina liudytojų J. L., V. G., A. G., A.J. bei nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymų atitinkamas dalis, nors asmens kaltės klausimas sprendžiamas įrodymus vertinant viseto aspektu, kas teisingai padaryta skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tiek nuteistojo V. T. teisme duotus parodymus, tiek nukentėjusiojo V. Š., tiek minėtų liudytojų J. L., V. G., A. G., A.J. bei liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. S. ir P. Š. parodymus, juos sugretino tarpusavyje ir padarė teisingas išvadas dėl V. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju V. T. priešingus teisei veiksmus pripažinti kaip atliktus dėl būtinosios ginties nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis V. T. viso proceso metu nedavė jokių parodymų apie tai, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, priešingai, kaip minėta aukščiau, pripažino pirmas sudavęs smūgius nukentėjusiajam, versiją dėl būtinosios ginties situacijos apeliaciniame skunde kelia tik nuteistojo gynėjas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su būtinosios ginties situacijos interpretavimu, yra tik gynėjo pasirinkta gynybinė versija, kurios nepagrindžia jokie objektyvūs įrodymai, iš jų ir paties nuteistojo V. T. teisme duoti parodymai.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma.

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti V. T. BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teigiant, kad nepagrįstai nepripažintas nuteistojo V. T. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Vertinant šį apeliacinio skundo teiginį, pažymėtina, kad BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Skundžiamame nuosprendyje detaliai pasisakyta ir teisingai įvertinta tai, kad V. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme po kaltinamojo akto paskelbimo savo kaltės nepripažino, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios apklausos metu nedavė išsamių parodymų apie jam žinomas įvykio aplinkybes (b.l. 52 1 t.). Tik po nukentėjusiojo ir visų liudytojų apklausų teisme V. T. savo poziciją pakeitė ir nurodė pripažįstantis kaltę ir sutinkantis su visomis inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis, aiškindamas, kad po minėtų asmenų duotų parodymų jis prisiminė daugiau detalių, anksčiau negalėjo „normaliai visko prisiminti“, suprato tikrąją įvykių seką. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, toks pozicijos keitimas neatspindi tikrojo asmens požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką, savo kaltę, o yra susijęs su veiksniais, nulėmusiais kaltės pripažinimą. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis V. T. besąlygiškai pripažino teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, juolab, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymų, turinys jam buvo žinomas dar ikiteisminio tyrimo metu, minėti asmenys teisme nenurodė jokių naujų aplinkybių. Priešingai, kaip teisingai nurodyta skundžiame nuosprendyje, teisme dalis apklaustų asmenų patį įvykį atsiminė ne taip gerai nei netrukus po jo, ir prašė vadovautis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Kaltės pripažinimas nėra tapatus gailėjimuisi padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. T. gailestis yra sąlygotas siekio sušvelninti savo teisinę padėtį, ir kad nukentėjusiojo atsiprašymą lėmė atitinkami veiksniai, susiję su galimybe teismui priimti sprendimą atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo V. T. 2016-08-25 teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, kad jis labai gailisi, visiškai pripažįsta savo kaltę, taip pat tiesiogiai išreikštą nukentėjusiojo atsiprašymą teismo salėje (b.l. 8-9 2 t.) ir sprendžia, kad tai yra tik deklaruojamas nuoširdus atsiprašymas ir gailėjimasis. Gailėjimasis pasireiškia ne vien apgailestavimu, neigiamu padarytos veikos vertinimu, nukentėjusiojo atsiprašymu, pastangomis atlyginti padarytą žalą, bet ir padėjimu teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką, bendradarbiavimu teismui vykdant teisingumą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis tokių galimybių neišnaudojo, neparodė pastangų padėti teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikalstamą veiką, teisme po kaltinamojo akto perskaitymo savo kaltę vis dar neigė. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl vėlesnio gailėjimosi momento, kitų palankių nuteistajam aplinkybių nurodymas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl V. T. nuoširdaus gailėjimosi nebuvimo.

Apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 str. 2 d. 2 p. esančios sąlygos nebuvimą motyvavo ir tuo, kad V. T. siekė, jog V. Š. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad toks teismo motyvas nuosprendyje yra nurodomas, sprendžiant klausimą dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) egzistavimo, akcentuojant, kad V. T. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu neigė, nukentėjusiojo neatsiprašė, siekė, jog V. Š. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad V. T. dėl jam padarytų sužalojimų pareiškimu kreipėsi į policijos įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. Š. atžvilgiu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2015-07-15 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 60-62 1 t.). Apskundus šį ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimą prokurorui, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro 2015-08-25 nutarimu V. T. atstovo advokato N.Plėdžio skundas atmestas (b.l. 63-64 1 t.). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad vyko atskiras procesas dėl V. T. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad V. T. ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00609-15 dėl V. Š. veiksmų buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kadangi ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kaltinimo apimtį, pagrįstai nevertino V. Š. veiksmų dėl V. T. padarytų sužalojimų, kadangi tai yra atskiro proceso tyrimo dalykas, dėl kurio ir buvo pasisakyta paminėtuose atitinkamų ikiteisminio tyrimo subjektų procesiniuose sprendimuose.

BK 40 str. 2 d. 3 p. nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pateikė patvirtinimą (2016-12-13 mokėjimo nurodymą), kad nuteistasis V. T. savanoriškai atlygino nukentėjusiajam 340 Eur dydžio neturtinę žalą. Ši aplinkybė patvirtina teigiamą V. T. požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad mokėjimas bankiniu pavedimu atliktas apeliacinės instancijos teismo posėdžio dieną (iki bylos nagrinėjimo), kas suponuoja išvadą, kad tokia nuteistojo V. T. pozicija yra susijusi su nuteistojo gynėjo skunde nurodytu prašymu atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir atitinkamai įstatyme numatytų visų būtinų sąlygų įvykdymu galimomis priemonėmis paskutiniu momentu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 str. 2 d. 3 p., yra įvykdyta, tačiau nėra pakankama V. T. taikyti BK 40 str. nuostatas.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir kita būtina BK 40 str. numatyta sąlyga - pagrindas manyti, jog V. T. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistasis V. T. anksčiau nėra teistas, tačiau baustas administracine tvarka už pažeidimus, kuriais kėsintasi į tą patį objektą – viešąją tvarką, šie pažeidimai padaryti apsvaigus nuo alkoholio. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. T. kaltinamas pagal BK 260 str. 1 d. (2 veikos). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėta aplinkybė vertinama tik kaip charakterizuojanti nuteistojo asmenybę, tačiau yra reikšminga kitų nuteistojo polinkį ignoruoti visuomenėje priimtas taisykles pagrindžiančių aplinkybių kontekste. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis V. T. anksčiau nėra teistas, negali būti laikoma absoliučia kategoriškai išvadai, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Aukščiau paminėtų aplinkybių visuma paneigia nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį. Tai, kad nuteistasis yra išsilavinęs, vedęs, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą, į narkologinę įskaitą neįrašytas ir psichikos sutrikimų neturi, atlygino nukentėjusiajam patirtą neturtinę žalą, jo atsiprašė, nėra pakankamos aplinkybės pripažinti esant nei šią, nei kitas būtinąsias V. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant BK 40 str. numatytų sąlygų visumą. Pažymima, kad net ir esant visoms BK 40 str. nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti V. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir nutraukti bylą.

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T., atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Būtent, atsižvelgė į tai, kad V. T., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, baustas administracine tvarka, turintis vidurinį išsilavinimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbantis, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas), taip pat atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti laikoma tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymima, kad tam, jog pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, yra būtinos šios abi sąlygos. Aukščiau šioje nutartyje išdėstyti teismo motyvai dėl abiejų šių sąlygų - nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi – nagrinėjamu atveju nebuvimo, teisėjų kolegija jų neatkartoja ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad V. T. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Pastebėtina, kad BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro alternatyvūs nukentėjusiojo asmens elgesio pasireiškimai – elgesys gali būti provokuojantis arba rizikingas. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nei provokuojančio, nei rizikingo nukentėjusiojo elgesio požymių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog žodinis konfliktas tarp nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo V. Š. prasidėjo dėl to, kad pastarasis asmuo kaip taksi vairuotojas atsisakė V. T. vežti neturint pinigų, po ko sekė nuteistojo V. T. smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvą. Toks nukentėjusiojo atsisakymas teikti paslaugą V. T. kaip taksi keleiviui, kai ir iki to nebuvo paisoma prašymų nevartoti alkoholinių gėrimų (alaus) automobilio salone, bei paliepimas išlipti iš taksi automobilio negali būti vertinamas nei provokuojančiu, nei rizikingu elgesiu.

Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nėra pagrindo pripažinti V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T. teisingai atsižvelgė į šio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. T. skiriant švelniausią įstatymo sankcijoje numatytos bausmės rūšį – baudą. Paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, padarinius, nesumenkina nukentėjusiojo interesų ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajam V. Š. neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kilusi situacija nukentėjusiajam V. Š. sukėlė neigiamas pasekmes, skausmą, jis buvo sužalotas darbo metu, patyrė daugybinius trauminius poveikius. Nustatydamas neturinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų apie patirtus esminius sukrėtimus, didelius dvasinius išgyvenimus, o ir apklausiamas negalėjo paaiškinti, kuo pasireiškė jo reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, emocinė depresija, ką buvo nurodęs pateiktame civiliniame ieškinyje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas civilinio ieškinio dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes įvertino teisingai. Nėra pagrindo netikėti, kad dėl V. T. smurtinių veiksmų suduodant daugybinius smūgius į galvą nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, kaip matyti iš jo paties teisme duotų parodymų, nuo smūgių jautėsi apsvaigęs, po to dar tam tikrą laiko tarpą jautė galvos skausmą. Tokiu atveju civilinis ieškinys laikytinas pagrįstu, o jo dydis, atsižvelgus į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo parodymus, tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai sumažintas iki 340 Eur (nukentėjusysis prašė priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti). Ši suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyrą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. T. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundą atmesti.