Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-04-28 · Civilinė byla Nr. 2A-323/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-28
Bylos Nr.
2A-323/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas
A. L., D. A. V., G. J.
Ieškovas
akcinei bendrovei Turto bankui
Kategorijos
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-323/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 24.4; 63.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant: ieškovo atstovui R. I.,atsakovui A. L. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovo priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-107-51/2008 pagal ieškovo komercinio banko „Balticbank“, kurio procesinių teisių perėmėjas akcinė bendrovė Turto bankas, ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos išieškojimo ir atsakovo A. L. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei Turto bankui, atsakovams D. A. V. bei G. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas KB „Balticbank“ (jo procesinių teisių perėmėjas AB Turto bankas) 1996 m. sausio 22 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. L. pagal paskolos sutartį Nr. 94-60 suteiktą 257 795,34 JAV dolerių paskolą ir 192 608,92 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų, iš viso 450 404,26 JAV dolerių arba 1 801 617,04 Lt.

Ieškovas nurodė, kad 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartimi Nr. 94-60 atsakovas A. L. iš KB „Balticbank“ gavo 257 795,34 JAV dolerių paskolą. Paskolos grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo terminas baigėsi 1995 m. lapkričio 2 d. Nuo 1996 m. sausio 22 d. atsakovas A. L. yra skolingas 257 795,34 JAV dolerių negrąžintos paskolos ir 192 608,22 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų, iš viso 450 404,26 JAV dolerių arba 1 801 617,04 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Trakų rajono apylinkės teismas 2000 m. spalio 18 d. sprendimu ieškovo KB „Balticbank“ ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo A. L. 1 031 181,36 Lt skolą pagal 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį ir 770 435,68 Lt palūkanų, iš viso 1 801 617,04 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 9 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui.

Šalies argumentai

Atsakovas A. L. priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį Nr. 94-60 negaliojančia kaip apsimestinį sandorį, kurio tikrosios šalys yra KB „Balticbank“ (paskolos davėjas) ir D. A. V. bei G. J. (paskolos gavėjai); atnaujinti senaties terminą priešieškiniui dėl sandorio nuginčijimo paduoti, pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad nors jis ir pasirašė 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį Nr. 94-60, taip pat kasos dokumentus, pasirašė, kad pinigus iš banko gavo, tačiau faktiškai jis pinigų iš banko negavo ir paskolos pinigais nesinaudojo. Nurodyta pinigų suma - 257 795,34 JAV dolerių - liko banke, iš kur vėliau buvo pervesta į kitas sąskaitas. Už šiuos pinigus atsakovai D. A. V. ir G. J. įsigijo UAB „Apavas“ akcijas. Tokiu pat būdu paskolos buvo suteiktos ne tik A. L. , bet ir kitiems asmenims, nes bankas pagal tuo metu galiojančią paskolų suteikimo fiziniams asmenims tvarką negalėjo vienam asmeniui suteikti tokios didelės paskolos sumos, kurios reikėjo D. A. V. ir G. J. įsigyti UAB „Apavas“ akcijų paketą. Šie asmenys suorganizavo grupę fizinių asmenų, su kuriais bankas sudarė apsimestinius sandorius. Kaip ir kiti asmenys, atsakovas A. L. pasirašė paskolos sutarties priedus dėl paskolos grąžinimo terminų pratęsimo. Nors A. L. pasirašė visus nurodytus dokumentus, o taip pat banko valiutos išlaidų orderį, tačiau faktiškai jis paskolos pinigų iš banko negavo, paskola nesinaudojo, nemokėjo palūkanų ir delspinigių (7 457,51 Lt palūkanų D. A. V. ir G. J. nurodymu sumokėjo KB „Aurabankas“). KB „Balticbank“ sudarė sandorį su atsakovu A. L. , kuris nėra tikroji sandorio šalis, nes sandorio sudarymo metu pasirašė ginčijamą sandorį kaip D. A. V. ir G. J. statytinis.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovo KB „Balticbank“ (jo procesinių teisių perėmėjas AB Turto bankas) ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš A. L. 1 081 181,36 Lt. Likusią ieškinio dalį ir priešieškinį teismas atmetė.

Sprendime nurodoma, kad 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartimi Nr. 94-60 KB „Balticbank“ atsakovui A. L. suteikė 257 795,34 JAV dolerių paskolą dviem mėnesiams. Vėliau paskolos grąžinimo terminas buvo pratęsiamas iki 1995 m. lapkričio 2 d. Dėl grynaisiais pinigais išduotos paskolos sumos A. L. pasirašė valiutos išlaidų orderyje. 1996 m. buvo iškelta ikiteisminio tyrimo byla dėl UAB „Apavas“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo. Byloje buvo tiriamos ir aplinkybės, susijusios su šia byla. Vilniaus apygardos prokuratūra 2004 m. balandžio 2 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Iš nutarimo teksto matyti, kad nė vienas iš fizinių asmenų grupės (tarp jų ir A. L. ) grynaisiais pinigais banko paskolos negavo. D. A. V. ir G. J. taip pat patvirtino, jog A. L. grynaisiais pinigais paskolos negavo. Teismo manymu, kad ir atmetus grynųjų pinigų išdavimo A. L. faktą, nėra pagrindo konstatuoti, jog paskolos sutartis apskritai laikytina nesudaryta. Iš prokuratūros nutarimo matyti, kad pinigai buvo pervesti UAB „Luokė“ turėtoms skoloms padengti. Tokios aplinkybės taip pat neleidžia daryti išvados, kad nors apskritai paskolos sutartis buvo sudaryta, bet tokios sutarties tikrąja šalimi turi būti atsakovai pagal priešieškinį šioje byloje.

Teismo teigimu, iš šalių paaiškinimų bei baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog sudarant paskolos sutartis A. L. buvo žinoma, kad D. A. V. ir G. J. turėjo tikslą įsigyti UAB „Apavas“ akcijas, kad buvo sudaryta fizinių asmenų grupė paskoloms tuo reikalu gauti. A. L. teismo posėdžio metu nurodė, jog ir jis tikėjosi dalyvauti versle su D. A. V. bei G. J. . Atsakovas pats turėjo interesą, kad pagal jo pasirašytą paskolos sutartį pinigai būtų panaudoti (perduoti) bendro verslo labui. Dar iki pasirašant paskolos sutartį bei valiutos išdavimo orderį A. L. jau žinojo ir pritarė tam, kad tiesiogiai jam pačiam pinigai nebus perduodami. Taigi, iš banko gautų pinigų panaudojimas tikintis dalyvavimo bendrame versle atitiko A. L. tikruosius ketinimus. A. L. turi aukštąjį išsilavinimą, todėl mažai tikėtina, jog jis nesuprato pasirašomo sandorio galimų jam pasekmių ir pagrįstai būtų galėjęs manyti, kad pasekmės pagal sutartį kils tik kitiems asmenims. A. L. 2007 m. vasario 13 d. rašte ieškovui iš esmės pripažino savo skolą, tik nurodė, kad jis realiai pinigų negavo. Teismo manymu, pats A. L. dėl bendro verslo buvo suinteresuotas paskolos gavimu, iš anksto žinojo ir sutiko, jog jam pačiam realiai pinigai nebus perduoti, bet bus kitokiu būdu panaudoti tiek kitų dviejų atsakovų, tiek tam tikra prasme ir jo paties interesais. Turėdamas galimybę pasiimti pinigus pagal sutartį sau, atsakovas sąmoningai, kaip paskolos savininkas, leido kitiems asmenims disponuoti jo paskola. Tai, kad jo nedomino, kam ir kaip konkrečiai jo pinigai bus pervesti ar kitokiu būdu perduoti, nereiškia, kad jis neprisiėmė atsakomybės pagal sutartį. Kad A. L. negavo paskolos pinigų tiesiogiai, nelaikytina aplinkybe, leidžiančia pripažinti, jog jis negalėjo savo nuožiūra disponuoti ir faktiškai nedisponavo paskola.

Teismas nurodė, kad paskolos sutartimi buvo nustatytos mokėti labai didelės palūkanos, todėl jos sumažintos kaip neatitinkančios protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Taip pat palūkanos mažintinos ir CK 6.259 straipsnio pagrindu, nes ieškovas labai ilgai nesiėmė priemonių nei paskolai, nei palūkanoms išieškoti, pratęsdavo paskolos grąžinimo terminus, nors palūkanos seniai nebuvo mokamos. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad už A. L. 1994 m. gegužės 11 d. buvo sumokėta virš 68 000 Lt palūkanų bei delspinigių už pradelstas palūkanas. Ieškovo naudai teismas priteisė 50 000 Lt palūkanų.

Teismas atmetė atsakovo A. L. priešieškinį. Teismo manymu, A. L. nepateikė įrodymų, kad bankas, sudarydamas ginčijamą paskolos sutartį, būtų tikrai žinojęs, jog A. L. yra atsakovų D. A. V. ir G. J. statytinis, o iš tikrųjų būtų turėjęs tikslą sudaryti tikrąjį sandorį būtent tik su tais atsakovais. Jeigu A. L. mano, kad paskola panaudota ne pagal paskirtį ar jis buvo kitaip apgautas, gali kitais pagrindais reikšti pretenzijas tiems asmenims. Jeigu ir būtų pagrindas konstatuoti apsimestinio sandorio buvimą, pats tokio apsimestinio sandorio siekęs A. L. negalėtų šio sandorio sudarymo fakto panaudoti prieš AB Turto banką, perėmusį reikalavimo teisę iš KB „Balticbank“. Priešieškinis atmestas ir dėl senaties termino praleidimo. Teismo manymu, atnaujinti praleistą senaties terminą nėra pakankamo pagrindo. Tai, kad paskola nebus dengiama iš AB „Apavas“ turto A. L. sužinojo dar 1995 m. Jis žinojo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, apie jam iškeltą šią civilinę bylą. Dar 1995-1996 metais atsakovas žinojo apie tai, kad jo paskola nepadengta ir nebus dengiama, kad jam iškelta civilinė byla, tačiau vėliau nepranešė teismui apie savo adreso pasikeitimą, tolesne bylos eiga nesidomėjo. Atsakovo asmeninės problemos šeimoje 1995-1996 metais nėra pakankamai svarbi priežastis pateisinti nesidomėjimą bylos eiga daugelį metų.

Šalies argumentai

Atsakovas A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo: atmesti ieškovo KB „Balticbank“, kurio procesinių teisių perėmėjas AB Turto bankas, ieškinį dėl 257 795,34 JAV dolerių paskolos ir 192 608,92 JAV dolerių palūkanų (iš viso 1 801 617,04 Lt) priteisimo iš atsakovo A. L. ; atnaujinti atsakovui A. L. senaties terminą priešieškiniui dėl sandorio nuginčijimo paduoti, pripažįstant, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių; pripažinti 1994 m. balandžio 6 d. atsakovo A. L. ir KB „Balticbank“ pasirašytą kredito sutartį Nr. 94-60 negaliojančia kaip apsimestinį sandorį, kurio tikrosios šalys yra KB „Balticbank“ (paskolos davėjas) ir D. A. V. bei G. J. (paskolos gavėjai). Skunde rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Nors atsakovas A. L. pasirašė 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutartį Nr. 94-60, taip pat kasos dokumentus, kad pinigus iš banko gavo, tačiau faktiškai jis pinigų iš banko negavo ir paskolos pinigais nesinaudojo. A. L. su banku sudarė apsimestinį sandorį, pagal kurį faktiškai paskolą gavo bei ja naudojosi D. A. V. ir G. J. . Jų iniciatyva ir jų turtiniams interesams patenkinti buvo išduotos paskolos fizinių asmenų grupei. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo paskolos pinigų perdavimo momento. Teismas, konstatavęs, kad A. L. paskolos pinigų negavo, padarė klaidingą išvadą, jog paskolos sutartis su juo vis tiek buvo sudaryta, nes jo vardu paskolos pinigai buvo pervesti UAB „Luokė“ ir su šia bendrove susijusių asmenų skoloms padengti. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad A. L. , turėdamas tikslą bendrai vykdyti verslą su D. A. V. ir G. J. , sutiko, jog jo vardu išduotos paskolos pinigai būtų panaudoti banko nuožiūra. Teismas neįvertino aplinkybės, kad priešieškinis pareikštas sandoriui nuginčyti ne dėl kurios nors iš šalių suklydimo ar apgaulės, bet dėl to, kad A. L. sudaryta ginčijama paskolos sutartimi tiek bankas, tiek A. L. , D. A. V. bei G. J. siekė pridengti kitą tokios pat rūšies sandorį. Tikrąja sandorio šalimi (paskolos gavėju) turi būti pripažįstamas ne A. L. , bet D. A. V. ir G. J. . G. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad A. L. su banku dėl paskolos teikimo iš viso nesitarė, tik pasirašė reikiamus dokumentus. Bankas siekė sudaryti paskolos sutartį ne su A. L. , bet su D. A. V. ir G. J. , todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad neįrodyta, jog bankas nežinojo apie apsimestinį sandorį. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra banko valdytojo R. J. apklausos protokolas, kuriame nurodyta, jog jis, kaip banko atstovas, pasirašęs su A. L. paskolos sutartį, su A. L. iš viso nebendravo ir jo nepažįsta, o paskolos klausimus banke tvarkė D. A. V. ir G. J. (tikrieji paskolos gavėjai). Bankas iš esmės sudarė sandorį su A. L. , kuris nėra tikroji sandorio šalis, o sandorio sudarymo metu pasirašė ginčijamą sandorį kaip trečiųjų asmenų D. A. V. ir G. J. statytinis. Visas paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal šį sandorį įgijo ne A. L. , bet D. A. V. ir G. J. , kurių prašymu buvo suteikta paskola ir kurie už šios paskolos lėšas įgijo vertingą turtą – AB „Apavas“ akcijų paketą. A. L. nemokėjo bankui palūkanų, delspinigių. Ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje atlikę pareigūnai nerado A. L. kaltės dėl negrąžintos bankui paskolos, todėl baudžiamoji byla buvo nutraukta. Jo veiksmuose nusikaltimo sudėties nerado ir Vilniaus apygardos prokuratūra. A. L. prašė atnaujinti praleistą senaties terminą ginčyti paskolos sutartį, kadangi pradėjus nagrinėti šią civilinę bylą Trakų rajono apylinkės teisme, ji buvo sustabdyta tuo pagrindu, jog buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje buvo tiriamas ir paskolos A. L. išdavimo epizodas. A. L. aplinkybė, kas ir kaip disponavo jo pinigais, nebuvo žinoma iki tol, kol buvo išreikalauta ir prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos baudžiamoji byla Nr. 01-1-008-96, su kurios medžiaga A. L. galėjo susipažinti tik teisme. Iki tol A. L. žinojo, kad jo vardu išduota paskola buvo grąžinta, o teisme paaiškėjo, jog buvo sugrąžinta ne paskola, bet už A. L. be jo žinios sumokėtos palūkanos ir delspinigiai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad prokuratūra buvo priėmusi nutarimą iškelti baudžiamąją bylą D. A. V. ir G. J. dėl sukčiavimo A. L. atžvilgiu gaunant ir naudojant jo vardu išduotą paskolą. Baudžiamoji byla buvo iškelta išskiriant ją iš baudžiamosios bylos Nr. 01-1-008-96, o vėliau abi šios baudžiamosios bylos buvo vėl sujungtos ir priimtas vienas bendras nutarimas ją nutraukti. Šios aplinkybės A. L. paaiškėjo tik po to, kai jis susipažino su baudžiamosios bylos Nr. 01-1-008-96 medžiaga, todėl, A. L. nuomone, teismas be pagrindo dėl šių aplinkybių nepasisakė ir jų nevertino, dėl ko nutarė, jog nėra pagrindo atnaujinti senaties terminą.

Atsiliepimas

Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į atsakovo A. L. apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma, kad paskolos suteikimo faktas negali būti nustatomas vertinant vien tik pinigų išmokėjimą A. L. . Pasirašęs paskolos sutartį bei valiutos išlaidų orderį A. L. įgijo teisę reikalauti, kad jam paskola būtų išmokėta grynaisiais pinigais. Tačiau neįgyvendindamas šios teisės A. L. neįrodo, kad bankas, disponuodamas A. L. priklausančiais pinigais, būtų veikęs savarankiškai, A. L. nežinant kaip bus naudojami pinigai. 1994 m. balandžio 6 d. paskolos sutarties Nr. 94-60 negalima vertinti kaip apsimestinio sandorio. Byloje nėra įrodymų, kad bankas, pasirašydamas paskolos sutartį su A. L. , iš tikrųjų ketino suteikti paskolą kitam asmeniui. AB Turto bankas, vadovaudamasis 2001 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 52-10/01-07-2025, perėmė iš KB „Balticbank“ reikalavimo teisę į A. L. negrąžintą skolą, susidariusią pagal 1994 m. balandžio 6 d. kredito sutartį Nr. 94-60, bei 2000 m. spalio 18 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą, todėl ši paskolos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, nes tokiu atveju AB Turto bankas neturės teisinio pagrindo reikalauti skolos grąžinimo iš tikrosios sandorio šalies. Paskolos sutarčiai ginčyti A. L. praleido senaties terminą. Jeigu jis manė, kad pagal paskolos sutartį turėjo gauti grynuosius pinigus, tuomet 1994 m. balandžio 6 d., pasirašęs paskolos sutartį bei valiutos išlaidų orderį, įgijo teisę reikalauti išmokėti paskolą arba ginčyti paskolos sutartį. Tačiau bankui dėl paskolos suteikimo pretenzijų nereiškė, o suėjus paskolos grąžinimo terminui keitė paskolos sutartį, pratęsdamas paskolos grąžinimo terminą. Atsakovas dar 1994 metais, jo manymu, įgijęs teisę ginčyti paskolos sutartį, sąmoningai šios teisės nerealizavo, o ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pateikė tik ieškovui pradėjus skolos išieškojimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje apeliacijoje spręstina, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovo KB „Balticbank“ (jo procesinių teisių perėmėjas AB Turto bankas) ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo A. L. 1 081 181,36 Lt skolos ir palūkanų, o likusią ieškinio dalį bei priešieškinį atmetė, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šie klausimai nagrinėjami vadovaujantis apelianto skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismas turi vertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad KB „Balticbank“ 1994 m. balandžio 6 d. sutartimi (t. 1, b. l. 6-12) įsipareigojo suteikti A. L. 257 795,34 JAV dolerių paskolą grynaisiais pinigais ir atidaryti paskolinę sąskaitą, o A. L. įsipareigojo panaudoti suteiktą paskolą tiksline paskirtimi pagal pateiktą bankui prašymą ir paskolos naudojimo aprašymą priede Nr. 1 prie šios sutarties (1.1. p.). Paskola suteikta dviejų mėnesių laikotarpiui – iki 1994 m. birželio 6 d. (2.1. p.). A. L. sutarties galiojimo laikotarpiu įsipareigojo teikti bankui ataskaitas apie kredito panaudojimą (4.1. p.). 1994 m. balandžio 6 d. valiutos išlaidų orderyje nurodyta, kad A. L. 257 795,34 JAV dolerių (1 031 181,36 Lt) gavo. Jame yra A. L. parašas, patvirtinantis pinigų gavimą (t. 1, b. l. 4). Vėliau paskolos pagal sutartį grąžinimo terminas KB „Balticbank“ ir A. L. rašytiniais susitarimais buvo kelis kartus tęsiamas iki 1995 m. lapkričio 2 d. (t. 1, b. l. 8-12). Teismo 1995 m. spalio 11 d. nutartimi KB „Balticbank“ iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 13). 2001 m. liepos 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi AB Turto bankas perėmė iš likviduojamo dėl bankroto KB „Balticbank“ reikalavimo teises, tarp jų reikalavimo teisę į A. L. pagal paskolos sutartį (t. 1, b. l. 161-163).

Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje (1964 m. CK 291 str.). Jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau, negu sutartyje nurodyta, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Tais atvejais, kada paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, nuginčyti ją, remiantis liudytojų parodymais, neleidžiama, išskyrus baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų atvejus (1964 m. CK 293 str.). Iš esmės tokios pat nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio CK 6.870-6.875 straipsnių nuostatose. Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis. Ji taip pat laikytina ir vienašale sutartimi, nes pareigos, kylančios iš šios sutarties (grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija, kad daryti išvadą, jog paskolos sutartis tarp A. L. ir KB „Balticbank“ apskritai nebuvo sudaryta, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos prokuratūros 2004 m. balandžio 2 d. nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-008-96, yra nurodyta, kad apklausti liudytojais asmenys, tarp jų A. L. , patvirtino, jog sudaryti paskolos sutartis su KB „Balticbank“ dėl pinigų UAB „Apavas“ akcijų pirkimui jų paprašė UAB „Suma“, kurioje tie asmenys dirbo, vadovai D. A. V. ir G. J. . Tai, kad D. A. V. ir G. J. nepasisavino paskolos lėšų įrodo faktas, jog nei jie, nei kiti paskolos sutartis sudarę asmenys pinigų negavo, nes banko duomenis tvarkė su UAB „Luokė“ tiesiogiai susiję asmenys. Realiai pinigų niekas iš sutartis pasirašiusių asmenų negavo, jie buvo pervesti UAB „Luokė“ turėtoms skoloms padengti, o 1994 m. balandžio 13 d. buvo sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, pagal kurias D. A. V. ir G. J. nupirko iš IAB „Indora“ jos turėtas UAB „Apavas“ akcijas (t. 1, b. l. 81-93). Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. L. nurodė, kad D. A. V. ir G. J. norėjo nusipirkti UAB „Apavas“ akcijas ir siūlė kartu su jais pradėti verslą (t. 2, b. l. 98-100). Pirmosios instancijos teismas bylos medžiagos pagrindu padarė teisingas išvadas, kad ir A. L. turėjo tam tikrą turtinį interesą, jog pinigai pagal jo pasirašytą paskolos sutartį būtų panaudoti bendram verslui su kitais asmenimis, pats sutiko ir pritarė, jog paskolos pinigai jam tiesiogiai nebus perduoti. Teismas teisingai sprendė, jog banko paskolos panaudojimas kitų asmenų verslo interesais, atsakovui A. L. taip pat tikintis dalyvauti bendrame versle su tais asmenimis, atitiko atsakovo tikruosius ketinimus. Tokias teismo išvadas patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. A. L. , pasirašydamas valiutos išlaidų orderį, kuriame yra žyma, kad jis gavo jame nurodytą valiutą, nereikalavo, jog jam pačiam tiesiogiai būtų išduoti pinigai pagal sutartį, vėliau keletą kartų sudarė su banku susitarimus dėl paskolos sutarties galiojimo termino (paskolos grąžinimo) pratęsimo, mokėtinų palūkanų dydžio keitimo. Kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų pasirašydamas paskolos sutartį bei paskolos gavimą patvirtinančius dokumentus, turi apsvarstyti bei įvertinti galimas tokių teisinių veiksmų pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad turintis aukštąjį išsilavinimą A. L. , kaip sutartyje įvardintas paskolos gavėjas, būtų nesupratęs pasirašomos paskolos sutarties galimų jam pasekmių. Apeliantas nepaneigė teismo argumentų, jog jis pats, ketindamas su kitais asmenimis dalyvauti bendrame versle, turėjo interesą dėl banko paskolos gavimo, žinojo, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebus tiesiogiai perduodami, o bus kitokiu būdu panaudoti. Be to, kaip jau minėta, paskolos pagal sutartį gavėjas A. L. , pasirašydamas valiutos išlaidų orderį, turėjo teisę reikalauti, jog jam būtų perduoti pinigai, tačiau to nedarė, bet sąmoningai leido kitiems asmenims disponuoti savo paskolos lėšomis. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog A. L. suteikta paskola yra grąžinta paskolos davėjui. Paskolos sutartimi atsakovas A. L. įsipareigojo grąžinti jam suteiktą paskolą, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl paskolos priteisimo iš šio atsakovo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl asmens kaltės baudžiamosios atsakomybės atsiradimo prasme yra sprendžiama baudžiamąja tvarka, o dėl civilinės atsakomybės bei jos taikymo pagrindų ir sąlygų sprendžiama civiline tvarka. Baudžiamąja tvarka nenustačius A. L. kaltės dėl negrąžintos banko paskolos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jam netaikytina civilinė atsakomybė ir neegzistuoja jos taikymo sąlygos, nes tokios atsakomybės atsiradimo klausimas sprendžiamas atskira civiline tvarka.

Atsakovas A. L. paskolos sutartimi įsipareigojo mokėti sutartyje nurodyto dydžio palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo 50 000 Lt dydžio palūkanas. Apeliantas neginčija teismo priteistų palūkanų skaičiavimo, nereiškia argumentų dėl jų papildomo mažinimo. Atsakovas A. L. paskolos sutartį apskritai ginčija apsimestinio sandorio sudarymo pagrindu, teigdamas, jog nors nurodyto dydžio paskola tariamai buvo suteikta A. L. , tačiau realiai paskolos pinigais pasinaudojo D. A. V. ir G. J. , jog bankas sudarė paskolos sutartį su A. L. , kuris nėra tikroji šio sandorio šalis, nes jo sudarymo metu veikė ir sutartį pasirašė kaip trečiųjų asmenų D. A. V. ir G. J. statytinis, kurie įgijo visas sandorio tikrosios šalies teises ir pareigas, paskolos lėšas panaudodami UAB „Apavas“ akcijų įsigijimui.

Jeigu sandoris sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1964 m. 52 str.). Tokia pati nuostata įtvirtina ir 2000 m. CK 1.87 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Toks sandoris gali būti sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Tam, kad pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu. A. L. nepateikė objektyvių įrodymų, jog KB „Balticbank“ siekė sudaryti su juo apsimestinį sandorį, tai yra faktiškai siekė sudaryti paskolos sutartį ne su A. L. , o su D. A. V. ir G. J. . Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad KB „Balticbank“ siekė sudaryti paskolos sutartį su D. A. V. ir G. J. , bet ne su A. L. . Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, bylą nagrinėjanti apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi paskolos sutarties šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A–239/2006). Byloje nėra įrodymų apie KB „Balticbank“ valią sudaryti apsimestinį sandorį. A. L. nepateikė įrodymų, kad bankas, sudarydamas ginčo sandorį, būtų žinojęs, jog A. L. esąs tik jo nurodytų asmenų statytinis, o iš tikrųjų būtų turėjęs tikslą sudaryti tikrąjį sandorį būtent tik su tais nurodytais asmenimis (D. A. V. ir G. J. ). Neįrodyta, kad tiek bankas (paskolos davėjas), tiek A. L. (paskolos gavėjas pagal sutartį), tiek ir A. L. nurodyti D. A. V. bei G. J. siekė pridengti kitą tokios pat rūšies sandorį. A. L. teisme pripažino, kad jo poelgis nebuvo protingas, kad pasirašyta paskolos sutartis buvo jo klaida, sutartį pasirašęs, nes pasitikėjęs tais žmonėmis. Paskolos sutartį jo prašė pasirašyti todėl, kad norėjo nusipirkti UAB „Apavas“ akcijas bei siūlė kartu pradėti verslą (t. 2, b. l. 98-100). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. L. aiškino, kad dabar taip nesielgtų ir nedarytų. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis manęs, jog jo skola bus padengta UAB „Apavas“ įkeisto bankui turto sąskaita ar kitokiu būdu, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad jeigu A. L. mano, jog paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį arba jis buvo apgautas kitų asmenų, tai jis įstatyme nustatytais teisiniais pagrindais gali reikšti pretenzijas tiems asmenims. A. L. neįrodinėjo aplinkybių, kad bankas, disponuodamas jam priklausančiais pinigais, veikė prieš jo valią, jam nežinant, kaip bus naudojamos jam priklausančios paskolos lėšos. Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino priešieškinio dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia kaip apsimestinio sandorio.

Pirmosios instancijos teismas A. L. priešieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas įstatymo nustatytas senaties terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Tokios pat nuostatos taikomas ir priešieškinio pareiškimui (1964 m. CPK 154 str., 2002 m. CPK 143 str. 3 d.). Šioje byloje ieškinio senaties klausimai sprendžiami vadovaujantis 1964 m. CK, nes ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį (priešieškinį) atsiradimo dienos; teisė į ieškinį (priešieškinį) atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. L. apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti 1994 m. balandžio 6 d., kai valiutos išlaidų orderyje pasirašė po žyma, jog orderyje nurodytą valiutą gavo. Nuo nurodytos datos skaičiuotina įstatymo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia A. L. reikalavimams dėl jo teisių pažeidimo, susijusio su ginčijama paskolos sutartimi. A. L. reikalavimui taikytinas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. CK 84 str.). Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio (priešieškinio) pareiškimo sudaro pagrindą ieškiniui (priešieškiniui) atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos atveju įstatymo nustatytas trejų metų senaties terminas ginčyti paskolos sandorį priešieškinyje nurodytais pagrindais baigėsi 1997 m. balandžio 6 d. (1964 m. CK 84 str. 1 d.), skaičiuojant senaties terminą nuo valiutos išlaidų orderio pasirašymo dienos - 1994 m. balandžio 6 d. (t. 1, b. l. 4). Ieškovas prašė taikyti senatį ir atmesti priešieškinio reikalavimus, o atsakovas prašė atnaujinti senaties terminą ginčyti paskolos sutartį, kadangi, jo įsitikinimu, jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (1964 m. CK 90 str. 2 d., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Įro­di­nė­ji­mo pa­rei­ga dėl ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­čių svarbos šiuo atveju ten­ka atsa­ko­vui (CPK 12, 178 str.). Sprendžiant ieškinio senaties atnaujinimo klausimą svarbu įvertinti tai, ar as­muo bu­vo pa­kan­ka­mai ati­dus, są­ži­nin­gas, ar prie­šin­gai, - sa­vo tei­ses įgy­ven­di­no nerūpestingai, ap­lai­džiai. Svar­bio­mis ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­ti­mis, sudarančiomis pa­grin­dą šį ter­mi­ną at­nau­jin­ti, ga­li bū­ti pri­pa­žįs­ta­mos tik se­na­ties ter­mi­no eigos me­tu eg­zis­ta­vu­sios aplin­ky­bės, ku­rios kliu­dė as­me­niui lai­ku ir tin­ka­mai, tie­sio­giai ar per atsto­vą gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses ir ku­rios ne­pri­klau­sė nuo šio as­mens va­lios. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios objektyviai sukliu­dytų A. L. lai­ku ir tin­ka­mai, tie­sio­giai ar per atstovą gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses. A. L. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, elgėsi pasyviai, savo teises gynė neefektyviai. Jis neįrodė objektyvių aplinkybių, ku­rios jam sukliu­dė lai­ku ir tin­ka­mai gin­ti pa­žeis­tas tei­ses bei ku­rios ne­pri­klau­sė nuo jo va­lios. A. L. pats pasirašė dokumentus, susijusius su paskolos gavimu, nuo 1994 m. balandžio 6 d. turėjo subjektyvią teisę reikalauti perduoti paskolos sumą, todėl jau nuo to momento turėjo teisinę galimybę ginčyti paskolos sutartį, reikšti bankui pretenzijas dėl šios sutarties sąlygų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Šia teisine galimybe atsakovas nesinaudojo, bet priešingai, - pratęsinėjo sutartyje nustatytą paskolos grąžinimo terminą. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. L. žinojo apie tai, kad jam iškelta civilinė byla dėl skolos priteisimo, žinojo, kad jis pats pagal sudarytą sutartį turi prievolę grąžinti paskolą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos aplinkybių visuma įgalina spręsti, jog atsakovas nesiekė tinkamai įgyvendinti savo subjektyviųjų teisių, elgėsi jų atžvilgiu nerūpestingai. Lie­tu­vos Aukščiau­sio­jo Teis­mo 2000 m. rugsė­jo 20 d. nu­tar­ty­je, pri­im­to­je by­lo­je Nr. 3K-3-856/2000 („Teis­mų prak­ti­ka“ Nr. 14, p. 173–193) kon­statuota, kad praleis­to ieš­ki­nio sena­ties ter­mi­no atnaujini­mo klau­si­mas ne­ga­li bū­ti spren­džia­mas at­si­žvel­giant išim­ti­nai tik į šalies, pareiškusios prašymą dėl termino atnaujinimo, in­te­re­sus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti atsakovo praleistą senaties terminą jo nurodytomis aplinkybėmis, todėl pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį ir tuo teisiniu pagrindu, kad praleistas senaties terminas. Ieš­ki­nio (priešieškinio) se­na­ties ter­mi­no pabai­ga iki ieš­ki­nio (priešieškinio) pa­reiš­ki­mo, kai gin­čo ša­lis reikalauja taikyti ieš­ki­nio sena­tį, yra savarankiš­kas pa­grin­das ieš­ki­nį (priešieškinį) at­mes­ti, mo­ty­vuojant vien ieš­ki­nio se­na­ties termino pa­si­bai­gi­mu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir teismo posėdyje jo nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.). Netenkinant apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo, iš jo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. L. į valstybės biudžetą 10,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėGintaras Pečiulis