Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš Ž. Ž. priteista: Valstybinei ligonių kasai 5076,90 Lt, Ai. Š. 7451,79 Lt laidojimo ir antkapio gamybos bei pastatymo išlaidom apmokėti; 50.000 Lt neturtinės žalos bei 600 Lt teismo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 27 d., 15.00 val., koja išlaužęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, ir taip įsibrovęs į minėtą butą, tyčia suduodamas ranka vieną smūgį P. P. į kairįjį skruostą bei sukdamas ranką, tuo padarydamas P. P. sužalojimus: kraujosruvą kairio skruosto poodyje ir minkštuosiuose audiniuose, trauminį kraujo išsiliejimą po kietųjų galvos smegenų dangalų virš kairiojo pusrutulio, poodines kraujosruvas kairiajame žaste ir kairėje plaštakoje, ir nuo tiesioginio smūgio į kairįjį skruostą, įvykus rotaciniam galvos judesiui bei dėl to išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, dėl ko 2005 m. spalio 31 d., 8.40 val. P. P. mirė, tai yra tyčia nužudė P. P. .

Apeliantas pripažįsta, kad jis 2005 m. spalio 27 d. išlaužė buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, tačiau teigia tai padaręs, siekdamas patekti į teisėtai jo pusseserei J. D. priklausantį butą. Bute buvusi P. P. pradėjo šaukti, todėl jis sudavė jai delnu vieną smūgį į veidą. Nuo jo suduoto smūgio P. P. negriuvo ir į sieną neatsitrenkė. Smūgis nebuvo stiprus. Jis rankos P. P. nesuko ir daugiau jai nieko nedarė. Pati P. P. , bėgdama koridoriumi, paslydo baloje, griuvo šonu ir atsitrenkė į koridoriaus sienos kampą peties - galvos srityje. Todėl, apelianto manymu, smūgio sudavimas nukentėjusiajai į veidą, nepagrįstai kvalifikuotas kaip tyčinis nužudymas.

Nukentėjusiosios P. P. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusioji skirtingai aiškino jos sužalojimo aplinkybes. Jos aiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kaimynams ir medicinos darbuotojams yra skirtingi. Tačiau teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino P. P. parodymų nuoseklumo ir nepašalino jos parodymuose esančių prieštaravimų.

Teismas jo kaltę grindė ekspertizės akto Nr. EKM 57/06(01) išvadomis. Apelianto manymu, teismas privalėjo šį aktą vertinti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tai yra, kad smūgis P. P. buvo suduotas 2005 m. spalio 27 d. Greitoji medicinos pagalba P. P. buvo iškviesta 2005 m. spalio 29 d., o mirė nukentėjusioji praėjus beveik dviems paroms po įvykio – 2005 m. spalio 30 d.

Be to, apelianto manymu, byloje nenustatyta P. P. mirties priežastis ir jos sužalojimo mechanizmas. Operacijų bei ekspertinių lavono tyrimo metu nebuvo nustatyta kraujagyslė, iš kurios tekėjo kraujas, nenustatyta ir kraujagyslės plyšimo priežastis, neatliktas morfologinis kraujagyslės tyrimas. Neturint šių duomenų, negalima padaryti išvados, ar plyšimas įvyko somatinio susirgimo ar traumos pasėkoje. Ekspertų išvada, kad mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo gautis po tiesioginio smūgio į kairį skruostą įvykus rotaciniam galvos judesiui, nesant tiriamosios medžiagos (smegenų kraujagyslių tyrimo), yra tik spėjamo pobūdžio ir ja negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Ekspertizės akte Nr. EKM 57/06 (01) nurodytas P. P. galvos traumos padarymo mechanizmas taip pat neparemtas medicininiais duomenimis. Teismas netinkamai įvertino ir teismo medicinos specialisto išvadą, jog P. P. mirtis įvyko nuo ūmaus širdies veiklos sutrikimo, išsivysčiusio dėl ligų, kuriomis ji sirgo. Byloje nustatyta, kad P. P. sirgo ir 2005 m. du kartus kreipėsi į gydytoją dėl hipertenzijos.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis nužudymą padarė veikdamas netiesioginės tyčios forma, tai yra, kad nenorėjo P. P. atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis tuo, kad tiesioginis smūgis buvo suduotas į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Apeliantas mano, kad smūgio sudavimas į veidą nėra sudavimas į gyvybiškai svarbia kūno vietą, kuri sukeltų nukentėjusiosios mirtį. Smūgis nebuvo suduotas į viršutinę galvos dalį, kurioje yra smegenys, todėl teismas be pagrindo konstatavo, kad jis sąmoningai leido kilti sunkioms pasekmėms. Be to, teismas nedetalizavo kaltės apibrėžtosios ir neapibrėžtosios tyčios atžvilgiu, todėl padarė klaidą kvalifikuojant jo veiką. Jis, suduodamas smūgį į veidą, siekė sukelti P. P. skausmą tam, kad ji netriukšmautų ir normaliai kalbėtųsi. Mano, kad tokia jo veika galėtų būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Tačiau nenustačius P. P. smegenyse atsiradusio kraujo išsiliejimo priežasties bei jo padarymo mechanizmo, jis turėtų atsakyti tik už nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Šiaulių apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl P. P. nužudymo, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jos veika prieš P. P. turi būti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (pagal BK 140 str.), o ne nužudymas. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai paneigia šį apelianto teiginį.

Teismas teisingai įvertino Ž. Ž. veiksmų tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją pusę. Teismas nustatė, kad Ž. Ž. vartojo smurtą nukentėjusiosios P. P. atžvilgiu ir kad jo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – P. P. mirtimi. Tokią išvadą teismas padarė ištyręs paties apelianto, nukentėjusiosios P. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiosios Ai. Š. , liudytojų A. Š. , S. P. , J. G. , A. R. , A. A. ir kitų parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas bei kitus įrodymus ir įvertinęs jų visumą. Pats apeliantas neneigia sudavęs nukentėjusiajai P. P. smūgį į skruostą. Nukentėjusioji P. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad Ž. Ž. ją sumušė – sudavė ranka į veidą, išsuko ranką, paėmęs už atlapų trenkė į sieną (t. 1, b. l. 7, 12 – 13). Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusioji Ai. Š. , kuri parodė, kad jos motina P. P. jai pranešė, kad ją smarkiai sumušė Ž. Ž. . Ji matė mamos sumuštą skruostą ir didelę mėlynę ant rankos ( t. 1, b. l. 72 – 74). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojai A. Š. , J. G. , A. R. , S. P. , A. A. , kurie matė sumuštą P. P. veidą po konflikto su Ž. Ž. , ir kuriems ji skundėsi galvos skausmais ir svaigimu.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusioji davė iš esmės vienodus Ž. Ž. apkaltinančius parodymus. Ji tiek savo pirminiame paaiškinime, tiek vėliau apklausta liudytoja, nuosekliai nurodė, kad fizinį smurtą jos atžvilgiu vartojo Ž. Ž. ir nurodė kokius konkrečiai veiksmus jis jos atžvilgiu atliko. Šie nukentėjusiosios P. P. parodymai sutampa su kita bylos medžiaga.

Neatitinka tikrovės apelianto skundo argumentas, kad byloje nenustatyta P. P. mirties priežastis ir jos sužalojimo mechanizmas.

Teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. M 802/05 (04) bei Nr. PM 38-802 (04) ( t. 1, b. l. 39 - 42, 46 – 47 ) nustatyta, kad P. P. mirtis įvyko nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Specialistai nustatė, kad mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo gautis po tiesioginio smūgio į kairį skruostą, įvykus rotaciniam galvos judesiui. Tokią išvadą patvirtino ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados, iš kurių matyti, kad P. P. mirties priežastis buvo galvos sumušimas (trauma), o galvos traumos padarymo mechanizmas aiškintinas smūgio sudavimu į kairį skruostą, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ( t. 3, b. l. 44 – 57 ).

Taip pat neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas jo kaltę grindė tik ekspertizės akto Nr. EKM 57/06(01) išvadomis, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, tai yra, kad jis smūgį P.P. sudavė 2005 m. spalio 27 d., o nukentėjusioji mirė praėjus beveik dviems paroms po įvykio – 2005 m. spalio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik apelianto nurodytą ekspertizės akto išvadą, bet visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, tai yra paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų ir ekspertų išvadas ir remiantis įrodymų visetu padarė teisingą išvadą, kad dėl P. P. mirties kaltas apeliantas. Tai, kad nukentėjusioji mirė ne iš karto po nuteistojo suduoto jai smūgio, o po kelių dienų, nuteistojo veikos kvalifikacijai įtakos neturi, nes atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, svarbu yra tai, kad būtų nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) (Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 4 punktas), o tai byloje yra nustatyta.

Apeliantas nurodo, kad teismas nedetalizavo jo kaltės apibrėžtosios ir neapibrėžtosios tyčios atžvilgiu. Tačiau kaltė apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios požiūriu nustatinėjama tik tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia. Gi, apygardos teismas padarė išvadą, kad Ž. Ž. veikė netiesiogine tyčia. Todėl apelianto kaltė apibrėžtosios ir neapibrėžtosios tyčios atžvilgiu reikšmės jo veikos kvalifikacijai neturi.

Apeliantas teigdamas, kad jo veiksmai yra visiškai nesusiję su P. P. mirtimi, nurodo, jog jo veika prieš P. P. galėtų būti kvalifikuojama nebent kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Toks apelianto skundo teiginys yra prieštaringas ir nepagrįstas.

Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ( BK 132 str. ) kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ( BK 16 str. 2 d. ) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Tokių aplinkybių teismas nenustatė, be to ir apeliantas skunde taip pat nekonkretizavo kuo remdamasis daro išvadą neva jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami neatsargiu gyvybės atėmimu. Apygardos teismas nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją dalį rėmėsi objektyviais veikos duomenimis, rodančiais, jog sužalojimas P. P. padarytas ranka suduodant į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą (veidą). Smūgis buvo apelianto valingas ir sąmoningas veiksmas. Tai patvirtinama P. P. parodymais, iš kurių matyti, kad apeliantas įspyręs duris įsiveržė į jos butą ir sumušė – sudavė ranka į veidą, suko ranką, paėmęs už drabužių trenkė į sieną. Apeliantas prisipažįsta P. P. pradėjus šaukti sudavęs ranka į veidą. Vertindamas minėtas aplinkybes kolegija laiko, jog apeliantas, suduodamas tokio pobūdžio smūgį, suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingas pasekmes. Vadinasi jo veikos subjektyviojoje dalyje yra tyčios elementas. Tai pagrįstai pripažino apygardos teismas. Tačiau teismas nenustatė apelianto tyčioje siekimo atimti gyvybę P. P. , todėl pagrįstai pripažino, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia. Jis suprato, kad suduodamas smūgį į pavojingą gyvybei kūno sritį – galvą, kėsinasi į P. P. gyvybę ir nors nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti suprantamas vertinant apelianto suvokimą ir numatymą savo veikos pavojingas pasekmes, jų nekonkretizavimą. Nužudymo motyvu kolegija laiko apelianto susierzinimą ir kilusį pyktį dėl P. P. veiksmų – neįleidimo į butą, pagalbos šauksmą.

Be to, apeliantas savo skunde teigdamas, kad jo veika galėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas, prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 140 str. Toks apelianto prašymas yra prieštaringas ir nelogiškas.

BK 140 str. 1 d. numato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Gi, byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu P. P. buvo padarytas sunkus sveikatos surikdymas, todėl kvalifikuoti apelianto veiką pagal BK 140 str. nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl P. P. nužudymo, savo skunde nurodo net tris galimas nukentėjusiosios mirties priežastis. Pirma: kad nukentėjusiajai galėjo plyšti kraujagyslė dėl somatinio susirgimo; antra: kad jos mirtis galėjo įvykti nuo ūmaus širdies veiklos sutrikimo ir trečia: kad pati P. P. paslydusi griuvo ir susižalojo. Pirmas dvi nuteistojo versijas išsamiai ištyrė pirmosios instancijos teismas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto nurodytos prielaidos prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei neatitinka nustatytų įvykio aplinkybių. Kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laiko jas teisingomis. Apelianto versija, kad pati nukentėjusioji P. P. paslydusi griuvo ir susižalojo, paneigta specialistų bei komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis, kuriuose konstatuota, kad duomenų apie griuviminę galvos traumos kilmę nėra (t. 3. b. l. 44 – 57). Kadangi byloje nustatyta, kad smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo apeliantas, nukentėjusiosios mirties priežastis buvo galvos sumušimas (trauma), o jos mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo gautis po tiesioginio smūgio į kairį skruostą įvykus rotaciniam galvos judesiui, kolegija daro išvadą, kad Ž. Ž. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – P. P. mirtimi.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad Ž. Ž. kaltas dėl P. P. nužudymo ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Be to, apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairiajame žaste ir kairėje plaštakoje. Mano, kad teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, kad jis sudavė smūgį P. P. į kairįjį žastą, iš kaltinimo turėjo būti pašalinta ir aplinkybė dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo plaštakoje. Šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pašalino Ž. Ž. iš kaltinimo aplinkybę, kad jis sudavė smūgį P. P. į kairįjį žastą, kadangi to nepatvirtino jokie byloje esantys įrodymai. Tačiau apeliantas neteisus teigdamas, kad byloje nėra duomenų, jog jis nukentėjusiajai suko ranką ir tuo padarė sužalojimus kairiame žaste ir kairioje plaštakoje. Nukentėjusioji tiek protokole – pareiškime, tiek apklausta liudytoja parodė, kad nuteistasis jai suko ranką ( t. 1, b. l. 7; 12 – 13 ). Specialistų išvadomis nustatyta, kad poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir kairėje plaštakoje padarytos prieš 2 - 4 paras iki mirties, kietais bukais daiktais ne mažiau dviejų tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, poodinė kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje galėjo gautis savigynos metu ( t. 1, b. l. 39 - 42; 46 - 47; t. 3 b. l. 44 – 57 ). Taigi, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajai P. P. sužalojimus kairiame žaste ir kairioje plaštakoje taip pat padarė Ž. Ž. .

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus ir nesilaikė BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl P. P. nužudymo, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

BPK 305 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje yra tiksliai ir aiškiai nurodyta nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta, aprašyta pati veika, nurodyti pagrindiniai nusikalstamos veikos sudėties elementai, padarymo būdas, kaltės forma.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog teismas savo išvadas nuosprendyje pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas prašydamas keisti nuosprendį bausmės klausimą sieja su jo nuomone neteisinga jo veikos kvalifikacija. Kolegija, atmesdama apelianto argumentus dėl veiksmų perkvalifikavimo, mano, kad už padarytą nusikalstamą veiką apeliantui bausmė paskirta tinkama ir nėra aiškiai per griežta.

Kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo Ž. Ž. apeliacinį skundą atmesti.