- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-675-582/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00687-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- T. M.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistajam T. M., jo gynėjai advokatei R. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo
T. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, skiriant jam įpareigojimus – nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus, jei tai nesusiję su darbu, lankymusi ar gydymusi sveikatos apsaugos įstaigose, ir tęsti darbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. M. nuteistas už tai, kad jis 2014-09-10, apie 12 val. 10 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kumščiu smogė buvusiai sutuoktinei A. M. į veidą, padarydamas apatinės lūpos dešinės pusės poodinę kraujosruvą, kraujosruvą ir nubrozdinimą gleivinėje, ir tuo nežymiai sutrikdė jos sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nuteistasis nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jis davė nuoseklius parodymus, kuriais neigė savo kaltę, tačiau teismas jo tariamą kaltę padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką grindė nukentėjusiosios A. M., liudytojų A. K., R. J., L. D. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, pranešimų bendrajam pagalbos centrui 112 stenogramomis ir kt. Tačiau nukentėjusios A. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje buvo nenuoseklūs – ji skirtingai nurodė vietą, kur buvo sužalota, negalėjo tiksliai apibūdinti, kokiu būdu ji buvo sužalota, ji, paklausta, ar gerai pamena įvykio aplinkybes, atsakė teigiamai, bet negalėjo paaiškinti, kodėl davė skirtingus parodymus dėl įvykio vietos ir aplinkybių. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios elgesys po 2014-08-10 įvykio yra neadekvatus jos duotiems parodymams apie jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą – ji po tariamai patirto sužalojimo nesikreipė į medicinos įstaigą, tą pačią dieną išvažiavo su vaikais į stovyklą Molėtuose, sugrįžusi į Jonavą apie 22 val. parašė pareiškimą Jonavos policijos komisariatui, kuriame nurodė, kad nuteistasis sudavė jai ranka per veidą, sužalojo lūpą. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. atsisakė dalyvauti akistatoje su T. M. ir duoti detalius parodymus apie įvykį, melagingai aiškindama, kad jie susitaikė. Teismas, vertindamas A. M. parodymus, į aukščiau paminėtus prieštaravimus nekreipė reikiamo dėmesio ir dėl jų nepasisakė. Vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji yra suinteresuota bylos baigtimi, kadangi iki įvykio jos ir nuteistojo santykiai buvo blogi dėl konfliktų ir nesutarimų naudojantis namų valda, kuri po santuokos nutraukimo tapo bendrąja daline nuosavybe. Todėl yra pagrindas manyti, kad A. M., duodama parodymus dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo, nuteistąjį apkalba. Svarbu pažymėti ir tai, kad asmenų, kurie būtų matę įvykį, nėra. Byloje apklausti liudytojai A. K., R. J., L. D. yra Jonavos rajono policijos komisariato pareigūnai, kurie pagal A. M. melagingą pranešimą dėl jos atžvilgiu tariamai panaudoto smurto buvo atvykę įvykio vietą. Šių asmenų parodymų esmė yra ta, kad atvykus pagal iškvietimą A. M. jiems rodė nekraujuojančią žaizdelę apatinės lūpos gleivinėje, tačiau iš jų parodymų nėra galimybės nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis ją sužalojo, taip pat šie parodymai nepaneigia nuteistojo aiškinimo, kad A. M., supykusi, siekdama pakenkti, galimai tyčia susižalojusi pati ar kitu laiku.
Nuteistasis dėl išdėstytų aplinkybių mano, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog buvo tiriamas tik A. M. pranešimas, pateiktas Bendrosios pagalbos centrui, ir jos iškelta versija apie įvykio aplinkybes, o apelianto pranešimas, kuris taip pat to paties konflikto metu buvo pateiktas 112 telefonu bendrosios medicinos pagalbos tarnybai, nurodant, kad nukentėjusiosios pranešimas apie tariamai pavartotą fizinį smurtą yra melagingas, iš viso nebuvo tiriamas. Teismas, vertindamas teismo medicinos specialistės išvadą, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje ir išvadose yra neatitikimų ir prieštaravimų dėl sužalojimų, kurie buvo konstatuoti 2014-08-11 apžiūrėjus nukentėjusiąją A. M.. Kraujosruvų spalvos nurodytos skirtingos, kas įrodo, kad jos galėjo būti padarytos skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Be to, išvados rezoliucinėje dalyje ir teisme apklausta teismo medicinos specialistė negalėjo detaliai paaiškinti ant nukentėjusiosios kūno rastų sužalojimų susidarymo mechanizmo ir laiko. Teismo medicinos specialistas nukentėjusiąją apžiūrėjo po įvykio praėjus parai laiko, nesant jokių medicininių duomenų apie jų padarymo laiką. Pažymėtina, kad Jonavos rajono policijos komisariate pareiškimas iš A. M. buvo priimtas praėjus 10 val. po įvykio, tačiau su ja bendravęs tyrėjas A. K. pas nukentėjusiąją jokios kraujosruvos lūpos išorinėje dalyje nematė. Taigi ir teismo medicinos specialisto išvados duomenys nepaneigia nuteistojo parodymų, kad nukentėjusiajai jis nesudavė. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visi nepanaikinti prieštaravimai, abejonės, atsiradę tiriant įrodymus baudžiamojoje byloje, turi būti sprendžiami kaltinamojo naudai.
Atsiliepimas
Nukentėjusioji atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, tai yra juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismo nuosprendyje pateikti pakankami įrodymų vertinimo motyvai, nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankiomis teismo išvadomis, kai nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas ir baudžiamoji byla išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai.
Kaip minėta, iš esmės visi apeliacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, nurodant, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik nukentėjusiosios prieštaringais parodymais, be kurių byloje jokie įrodymai nepatvirtina fakto, kad T. M. nukentėjusiajai kumščiu sudavė į veidą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo motyvais. Nukentėjusiosios A. M. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau, priešingai skundo argumentams, šie parodymai ir juos papildantys ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme patikrinti duomenys atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, jų visetas yra pakankamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
Visų pirma, pažymėtina, kad nukentėjusiosios A. M. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nekito, aplinkybę, kad T. M. kumščiu vieną kartą sudavė jai į veidą (smakro sritį), nukentėjusioji nurodė tiek iš karto po smurtinio įvykio paskambinusi bendrosios pagalbos telefonu (garso medžiagos, kurioje užfiksuotas 2014-08-10, 12.33 val., A. M. pranešimas į bendrąjį pagalbos centrą, scenogramos duomenys, b. l. 36-37), tiek policijos įstaigai rašytame protokole–pareiškime (b. l. 6) ir apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu, šią faktinę aplinkybę A. M. patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ginčydamas nukentėjusiosios parodymus, nuteistasis T. M. akcentuoja tai, kad ji skirtingai nurodė vietą, kur buvo sužalota, – virtuvėje ar ant laiptų. Tačiau, kaip matyti iš įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo (b. l. 55), pats nuteistasis parodė, kad tarp jo ir sutuoktinės žodinis konfliktas įvyko virtuvėje. Teisme nukentėjusioji patvirtino, kad jų tarpusavio konfliktas prasidėjo virtuvėje, tačiau patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydama, kad smūgis buvo suduotas ne virtuvėje, o ant laiptų, kuomet T. M. iš virtuvės lipo į antrą aukštą paimti pinigų iš vaikų taupyklės, o ji, tam prieštaraudama, sekė iš paskos. Apygardos teismo vertinimu, šis netikslumas, atsižvelgus į tai, kad konfliktas buvo staigus ir truko trumpai, todėl nukentėjusioji galėjo tiksliai nenurodyti, kur būtent įvyko sudavimo faktas, laikytinas neesminiu, nesudarančiu pagrindo pripažinti jos parodymus prieštaringais ar nepatikimais, juo labiau, kad T. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymo vieta – namai, esantys (duomenys neskelbtini), šioje byloje patikimai nustatyta. Bandydamas sumenkinti A. M. parodymus, apeliantas taip pat teigia, kad įvykio metu jį ir nukentėjusiąją siejo konfliktiniai santykiai dėl jų bendro turto – namo, kas, nuteistojo nuomone, patvirtina nukentėjusiosios motyvą jį neteisingai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis kaltinime nurodytoje vietoje iki konflikto negyveno jau dvejus metus ir prieš nagrinėjamą įvykį Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimu buvo tenkintas pareiškėjų T. M. ir A. M. pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, taip pat patvirtinta jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tarp jų ir minėto turto padalinimo klausimas. Todėl skundo argumentai dėl minėto tarpusavio ginčų objekto, dėl kurio iki nagrinėjamo įvykio buvo priimtas abiem šalims palankus sprendimas, nukentėjusiosios parodymų patikimumo kontekste vertintini kritiškai.
Abejoti nuosekliais A. M. parodymais neleidžia ir tai, jog jos nurodomos aplinkybės dėl trauminio poveikio, jo mechanizmo ir padarytų sužalojimų pobūdžio visiškai atitinka teismo medicinos specialistės pateiktas medicininiais duomenimis paremtas išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias A. M. nustatytos apatinės lūpos dešinės pusės poodinė kraujosruva ir nubrozdinimas gleivinėje. Šioje išvadoje konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 2014-08-10 sudavus vieną smūgį kumščiu į lūpą (b. l. 15). Atlikus papildomą objektų tyrimą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. M. nustatyti sužalojimai nebūdingi jai pačiai įsikandant į lūpą (b. l. 17). Teisme apklausta medicinos ekspertė S. B. patvirtino specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad šiuo atveju kraujosruvos odoje išoriškai ir iš vidinės pusės galėjo susidaryti smūgio sudavimo metu į lūpą, atsitrenkiant vidiniam lūpos paviršiui į dantis, bet ne pačiam įsikandant. Nukentėjusiajai nustatyta kraujosruva lūpos vidinėje pusėje buvo šviežia – netolygiai intensyvios violetinės, rausvos spalvos drėgnu paviršiumi. Jei kraujosruva turi rausvą, melsvą ar melsvai violetinį atspalvį, galima teigti, kad sužalojimas padarytas iki vienos paros laiko. Dėl kraujosruvos išorinėje pusėje specialistė nurodė, kad ji išryškėja po kelių valandų, priklausomai nuo organizmo reakcijos į trauminį poveikį. Taigi iš esmės kategoriškos specialisto išvados ir šias išvadas patvirtinusios medicinos specialistės paaiškinimai teisme paneigia nuteistojo viso proceso metu (ir apeliaciniame skunde) keliamas versijas ir reiškiamas abejones dėl sužalojimų mechanizmo, tai yra kad nukentėjusioji susižalojo pati, ir kad jai nustatyti sužalojimai dėl savo išvaizdos (spalvos) galėjo būti padaryti kitu laiku nei nurodyta kaltinime. Be to, svarbu pažymėti, kad policijos pareigūnai L. D. ir R. J., nors įvykio ir nematė, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, tačiau apklausti teisme abu nurodė analogiškas aplinkybes, kad jiems atvykus į įvykio vietą, A. M. nurodė buvusi sumušta buvusio sutuoktinio ir jiems rodė žaizdą vidinėje lūpos pusėje. Pastebėtina, kad žaizdą nukentėjusiosios vidinėje lūpos pusėje neneigė matęs ir pats nuteistasis. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas policijos pareigūnas A. K., bendravęs su nukentėjusiąja praėjus po įvykio kelioms valandoms, taip pat nurodė, kad nukentėjusioji jam rodė žaizdelę, kuri buvo nemaža, išorinių ryškių sužalojimų, kuriuos galima būtų identifikuoti, jis nematė, tačiau jie galėjo vėliau atsirasti, ką nurodė ir teisme apklausta teismo medicinos specialistė.
Taigi nagrinėjamu atveju išdėstytas įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas, taip pat argumentuotas nuteistojo keliamos versijos atmetimas, leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad T. M. kaltė dėl jam inkriminuoto sutuoktinės nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio apatinės lūpos dešinės pusės poodine kraujosruva, kraujosruva ir nubrozdinimu gleivinėje, padaryto T. M. sudavus kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajai į veido sritį, visiškai įrodyta surinktus įrodymus įvertinus bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindus ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo T. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias iš viso sudaro 102,25 Eur advokato užmokestis. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš T. M. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestinas.