- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-1455-160/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25585-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- G. P.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija"
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zitos Smirnovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Radzevičienės, Andriaus Ignoto, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija" ieškinį atsakovui G. P. (trečiasis asmuo, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Ex libris LT“) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti iš atsakovo G. P. 5818,63 Lt skolą, 240,61 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovas teikia centralizuotą šilumą pastatui (duomenys neskelbtini), tame tarpe patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovui priklauso ir pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalis – 36,15 kv. m. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis dėl negyvenamųjų patalpų yra sudaryta nuomos sutartis su UAB „Ex libris LT“, o nuomos sutarties terminas patenka į įsiskolinimo pagal ieškinį susidarymo laikotarpį. Atsakovas tinkamai nevykdė prievolės laiku atsiskaityti už teikiamas paslaugas, neteisėtai savavališkai atsijungė nuo šildymo sistemos, todėl už patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šildymą ir šilumos energiją susidarė 5818,63 Lt įsiskolinimas. UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovas žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais yra sudarę neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri laikytina sudaryta remiantis teisės aktais. Pastate šilumos kiekis buvo skirstomas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 str., Šilumos kiekio paskirstymo metodu Nr. 4 bei metodu Nr. 5 atsižvelgus į tai, kad dalis namo patalpų nėra šildoma nuo centralizuoto šildymo sistemos (įskaitant ir atsakovui priklausančią pastogės dalį). Savininkams proporcingai paskaičiuotas mokestis už bendrųjų patalpų šildymą. Prie ieškinio pridėjo mokesčių paskaičiavimo pažymą, iš kurios matyti, kad prašoma priteisti suma apima laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2013-07-30.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo ieškinį atsakovas G. P. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilnius, jis pasirinkęs kitą alternatyvų patalpų šildymo būdą, nes jo netenkino ieškovo teikiamo šildymo kokybė. Todėl, jis nuo 2010-07-01 faktiškai atsijungė nuo ieškovo centralizuotai teikiamos šildymo energijos tinklų, tačiau to neįtvirtino juridiškai. Ieškovas, žinodamas, kad atsakovas atsijungė nuo centralizuotai teikiamos šilumos energijos, nesiėmė jokių veiksmų, kad pradėtų realiai patalpoms teikti šilumos energiją ir karštą vandenį, tokiu būdu pripažino, kad ieškovas yra atsijungęs nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šilumos energiją gauna kitais alternatyviais būdais. Ieškovas, būdamas šilumos tiekimo monopolininkas, siekia nepagrįstai praturtėti, nes reikalauja sumokėti už centralizuotai suvartotą šilumos energiją, kurios faktiškai atsakovas nėra gavęs. Paskaičiuodamas namo tiekiamą šilumos energiją, ieškovas žinojo, kad tiekiamas šilumos kiekis į namą yra sumažėjęs. Be to, ieškovo patalpos neturi bendrų patalpų su kitais namo patalpų savininkais, nes turi atskirą įėjimą iš gatvės. Todėl už bendrai naudojamų patalpų šildymą jis išvis neturi mokėti. CK 6.388 str. numato prievolę abonentui mokėti tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, todėl priteisus ieškovo prašomas priteisti sumas būtų suformuota ydinga praktika sudaranti tiekėjams sąlygas nepagrįstai praturtėti vartotojų sąskaita.
Atsiliepimo į ieškovo ieškinį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino. Padarė išvadą, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat patalpos esančios palėpėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nekilnojamojo turto registro išraše apie šį turtą nurodyta, kad patalpos šildomos iš centralizuotų sistemų, o laikotarpiu nuo 2010-12-01 iki 2012-12-01 buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis su UAB „Ex libris LT“. Atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimą. Dėl šios priežasties, nesant teisėtą patalpų šildymo sistemos atjungimą patvirtinančio akto, laikytina, kad atsakovas liko šilumos energijos vartotoju. Kadangi atsijungimo procedūra nėra įteisinta, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, kad jis nėra vartotojas bei su tuo, jog jis neturi mokėti už negautą šilumos energiją. Atsakovas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 punktu, kad šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tačiau šioje byloje nėra ginčo ar atsakovo įrenginiai iki neteisėto atjungimo buvo nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Neteisėtas atsijungimas negali paneigti aplinkybės, kad atsakovas yra šilumos energijos vartotojas. Argumentą, kad ieškovas žinojo, jog atsakovas yra atsijungęs nuo centralizuotai teikiamos šilumos energijos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad atkurtų centralizuotai teikiamos šilumos energijos tiekimą atsakovui, atmetė. Remiantis Šilumos ūkio įstatymu ieškovas privalo užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, tačiau tai nesuponuoja ieškovo pareigos tikrinti, ar kuris nors vartotojas name yra neteisėtai atsijungęs nuo sistemos ir imtis veiksmų jį vėl prijungti, taip užtikrindamas šilumos energijos perdavimą. Be to, atsakovas nepateikė duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į ieškovą dėl šilumos energijos patekimo užtikrinimo į jam priklausančias patalpas. Atmetė atsakovo teiginį, kad negali būti priteisiama iš jo už bendrų patalpų šildymą (atsakovas teigia, jog jis neturi bendrų patalpų su kitais patalpų savininkais, o įėjimas į patalpas yra atskiras), nes ši aplinkybė nepaneigia jo, kaip patalpų savininko, bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrojo naudojimo patalpoms ir kt., kas suponuoja ir pareigą apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Nurodė, kad atsakovas nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu iš esmės nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą netenkinti ieškovo reikalavimo dėl skolos už šilumos energiją suteikimą pastogei, esančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimą ir ieškinį atmesti. Paaiškino, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas nežinojo, jog apeliantas yra pasirinkęs kitą alternatyvų patalpų šildymo būdą. Ieškovas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų priešingai. Be to, ieškovas ne tik, kad neneigė šios aplinkybės, bet ir ją patvirtino, nes savo ieškinyje patvirtina aplinkybę, kad jam buvo žinoma apie apelianto atsijungimą nuo centralizuotai teikiamos šildymo sistemos. Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, kad atkurtų centralizuotai teikiamos šilumos energijos tiekimą atsakovui, tai yra savo iniciatyva neprijungė atsakovui priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilnius, prie centralizuotai teikiamos šilumos energijos sistemos. Iš to seka, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais, savo neveikimu bei neprijungimu atsakovo patalpų prie centralizuotai teikiamos šilumos energijos perdavimo tinklų, pripažino tai, kad atsakovas patalpas šildo alternatyviais šildymo būdais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu tai yra ieškovo pareiga, o ne teisė, todėl ieškovas ar jo įgalioti asmenys bei darbuotojai turėjo pastebėti žymų karšto vandens bei centralizuoto šildymo tiekimo sumažėjimą ir imtis veiksmų tam, kad būtų ištirta dėl kokių priežasčių yra įvykęs toks ženklus karšto vandens bei centralizuotai teikiamos šilumos energijos sumažėjimas bei jas atkurti. Arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijos nuostatomis surašyti bei pasirašyti su apeliantu šilumos tiekimo nutraukimą patvirtinantį aktą. Ieškovo nesąžiningumą ir neatsakingumą patvirtina ir tai, kad ieškovas du kartus kreipėsi į teismą dėl skolos iš apelianto priteisimo. Ši aplinkybė įrodo tai, kad ieškovas žinojo apie apelianto faktinį atsijungimą nuo ieškovo centralizuotai teikiamos šilumos energijos perdavimo tinklų ir nebūdamas užtikrintas savo teisumu bei ieškinio pagrįstumu kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, būdamas nesąžiningas, net nebandė kreiptis į apeliantą dėl skolos apmokėjimo ne teisminiu keliu, tai yra nesiuntė raštų, raginimų ar kitų dokumentų, kuriais reikalautų apmokėti įsiskolinimus. Teismas nei iš ieškovo, nei iš apelianto nereikalavo įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų faktą, kad tarp šalių buvo susirašinėjama, bendraujama kitais būdais, derinamos atsijungimo nuo centralizuotai teikiamos šilumos energijos perdavimo tinklų sąlygos bei galimybės pasirašyti šilumos tiekimo nutraukimą patvirtinantis aktas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013-12-03 sprendimą, sudarė nelygias bei neproporcingas sąlygas visiems centralizuotai teikiamos šilumos energijos vartotojams, ne vien apeliantui, reikalauti iš ieškovo tinkamo prekių ar paslaugų teikimo. Turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad tarp šalių nėra sudarytos rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, taip pat į tai, kad ji negalėjo būti sudaryta ir konkliudentiniais veiksmais, nes ginčo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų sutarties dėl patalpų šildymo sudarymui ir neturėjo būtinų įrenginių priimti šilumą, todėl tarp šalių nesusiklostė šilumos pirkimo-pardavimo santykiai, ką patvirtina ir faktas, kad joks pirkimo-pardavimo objektas nebuvo perduotas apeliantui. Ginčo laikotarpiu jis nebuvo ir negalėjo būti šilumos vartotoju, nes jam priklausančiose patalpose nebuvo įrenginių, kurie būtų sujungti su bendra pastato šildymo sistema. Be to, remiantis LR Šilumos ūkio įstatymu šilumos vartotojai turi pareigą mokėti tik už faktiškai suvartotą šilumos energiją (kiekį), nepriklausomai, kaip šis kiekis buvo apskaičiuotas (pagal skaitiklius ar priskyrimą). Taip pat, CK 6.305 str. 1 d. numatyta prievolė mokėti už gautą prekę, todėl ieškovo reikalavimas apmokėti už neperduotą prekę (šilumos energiją) yra nepagrįstas ir pareikštas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad atsakovas turi vartotojui tenkančias pareigas, tame tarpe ir atsiskaityti su ieškove už patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje šildymą. Atsakovo atsikirtimai ir apeliacinio skundo motyvai iš esmės tapatūs tiems, kurie jau buvo nagrinėti ankstesnėje byloje, o šioje nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai buvo pateikti ir atitinkamai jau teismų tirti/vertinti civilinėje byloje Nr. 2-4199-803/2012. Ieškovo teigimu pirmosios instancijos teismas 2013-12-03 sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovas neturi pareigos imtis veiksmų ir neteisėtai atsijungusį vartotoją vėl prijungti. Buto šilumos įrenginiai yra vartotojo nuosavybė, tad tik atsijungusio vartotojo valia galimas prijungimas. Juolab, kad pagal teisinį reguliavimą, neteisėtai atsijungus, buto/patalpos šilumos įrenginiai de jure nelaikomi atjungti. Atjungimo de jure faktą teisės aktai sieja ne su faktiškai atliktais atjungimo veiksmais, o su atitinkamais teisės aktuose nurodytais dokumentų įforminimo veiksmais. Ir kaip pabrėžia ieškovas: „iš ne teisės neatsiranda teisė“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „Taisyklės numatė aiškią ir tikslią atsijungimo procedūrą, kurios neįgyvendinus darytina išvada, kad asmuo nėra atsijungęs ir yra vartotojas“; „Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimą. <...> Nesant teisėtą patalpų šildymo sistemos atjungimą patvirtinančio akto, laikytina, kad atsakovas liko šilumos energijos vartotoju“. Taip pat Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs bylą už ankstesnį skolos laikotarpį nurodė, kad „vien tik tai, kad pasikeitė šiuos santykius detalizuojančių Taisyklių redakcija, kurioje neliko netiesioginės nuorodos apie privalomus atsiskaitymus, neeliminuoja tų Taisyklių nuostatų, kuriomis nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, taikymo, nepaneigia vertinimo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymą atsakovas tebeturi vartotojo statusą, taigi, atitinkamai, ir vartotojo pareigas.“ Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu atsakovui, kaip patalpų savininkui ir šilumos energijos vartotojui, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją iki jis teisės aktų nustatyta tvarka įteisins patalpų šildymo sistemos atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos“. Atsakovas atliko patalpos atjungimo veiksmus savavališkai, neteisėtai, tuo pažeisdamas šilumos tiekėjo teisę į atlyginimą bei galimai kitų to pastato butų ir patalpų savininkų teisę į kokybišką šildymą. Piktnaudžiavimas teisėmis neturėtų būti ginamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėtas rezultatas. Visiškai nepagrįsti ir neįrodyti apelianto teiginiai apie neva nepagrįstą ieškovo praturtėjimą. Atvirkščiai, apeliantas, atlikęs neteisėtus, savavališkus atjungimo veiksmus, jų taip ir neįteisinęs, pagal imperatyvias teisės nuostatas esantis šilumos vartotoju, siekia nepagrįstai išvengti pareigos atsiskaityti su ieškovu, perkelti ją kitiems sąžiningiems namo bendraturčiams. Apelianto teiginiai dėl ieškovo nesąžiningumo, kurie grindžiami tuo, jog šis net nebandė kreiptis į apeliantą dėl skolos apmokėjimo ne teisminiu keliu yra atmestini dėl to, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apelianto nurodytas aplinkybes/prielaidas paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai (mokėjimo dokumentai, kuriuos kas mėnesį atsakovui pateikdavo ieškovas). Apeliantas pabrėžia, jog sprendžiant šį tarp šalių kilusį ginčą, reikėtų remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 suformuotomis taisyklėmis, o taip pat dviem apygardos teismų nutartimis, kuriomis buvo remtasi ir ankstesnėje byloje. Tuomet Vilniaus apygardos teismas 2013-05-15 nutartyje pasisakė, kad „Teismų, o ypač kasacinės instancijos teismo, sukurti precedentai bylose su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis negali būti ignoruojami ar nepaisomi“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad Vilniaus m. sav. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini)yra registruota negyvenamoji patalpa-stomatologinis kabinetas, nuosavybės teise priklausantis G. P., kurio šildymas yra centrinis iš centralizuotų sistemų. Patalpa yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje nuo 2011-11-11 (b. l. 12-1).
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 21 d. pastato šildymo būdas – pastato projektavimo dokumentuose techniniu sprendimu nustatytas būdas pastato patalpoms šildyti, apimantis ir karšto vandens tiekimo sistemoje įrengtus šildymo prietaisus. Šio straipsnio 45 d. nustatyta, kad šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad atsakovui priklausančių patalpų šildymas nustatyta tvarka buvo prijungtas prie centralizuotų sistemų ir šildomos centralizuotai. Todėl atsakovas ir ieškovas turėjo sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. 2010-09-29 Vilniaus energija raštas Nr. 008-02-14633r G. P. tvirtina, kad atsakovui buvo siūloma sudaryti šilumos tiekimo sutartį dėl negyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini)Vilniuje (b. l. 65). Nesudarius tokios sutarties, jei patalpos nustatyta tvarka prijungtos prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, iki bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d.).
Atsakovas į bylą pateikė faktinių aplinkybių 2011-02-02 konstatavimo protokolą Nr. 12-11-195, kuriuo fiksuota, kad centrinio šildymo vamzdžiai, kuriais šiluma buvo tiekiama į patalpą Nr. 23 (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užaklinti kaimyninėse patalpose, patalpos šildomos dujomis (b. l. 66-68). Montavimo darbų aktas (b. l. 70) tvirtina, kad UAB „Remesta“, atsakovo užsakymu, atliko šildymo vamzdžių nupjovimo darbus. Tačiau šie darbai juridinę reikšmę patalpų šildymo pakeitimo būdui gali turėti tik tuomet, kai jie atlikti įstatymo nustatyta tvarka. Atjungti nuo šilumos tiekimo sistemos šias negyvenamąsias patalpas atsakovas galėjo Šilumos ūkio įstatymo reglamentuota tvarka – rekonstruojant patalpas (inžinierines sistemas) Statybos įstatymo nustatyta tvarka, sutartį dėl centralizuoto šilumos tiekimo nutraukiant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.). Įrodymų, kad būtų gavęs leidimą tokiai rekonstrukcijai ir būtų įvykdęs pertvarkymus pagal įstatymo reikalavimus, atsakovas nepateikė. Todėl atlikti darbai laikytini savavališkais bei pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas liko centralizuotos šilumos energijos vartotoju.
Pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 5 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrojo naudojimo patalpos yra daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Pagal CK 4.86 str. 1 d. bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jei jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenumato ko kita. Todėl atsakovas, siekdamas, kad jam nebūtų skaičiuojamas mokestis už bendrųjų namo patalpų šildymą, turi pasiekti susitarimą su kitais namo savininkais. Argumentas, kad jo nuosavybe turimos patalpos turi atskirą įėjimą nuo gatvės ir jis nesinaudoja namo laiptine, jo neatleidžia nuo pareigos apmokėti savo dalį už bendrųjų patalpų šildymą, jei jis su namo butų ar patalpų savininkais nesusitarė kitaip.
Į kitus atsakovo keliamus argumentus pirmosios instancijos teismas pasisakė išsamiai ir pagrįstai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nenustatyta. Jei ieškovas siekia patalpas šildytis kitokiu būdu, privalo atsijungti nuo centrinio šildymo centralizuotos sistemos įstatymo nustatyta tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.