Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-03-03 · Administracinė byla Nr. eI2-1034-764/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-03-03
Bylos Nr.
eI2-1034-764/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03342-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
S. L.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Delta Ventus“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1034-764/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03342-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delta Ventus“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-04541 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su priimtu Departamento Sprendimu, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškina, jog 2020 m. vasario 10 d. Departamento Vilniaus skyrius išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galioja iki 2022 m. vasario 10 d. Teikdamas prašymą leidimui gauti pareiškėjas nurodo pateikęs visus reikiamus dokumentus tokiam leidimui gauti, tarp kurių buvo pateikta ir darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Delta Ventus“. Pagal darbo sutartį pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 3 d. pradėjo dirbti UAB „Delta Ventus“ tolimųjų reisų vairuotoju.

Pareiškėjo teigimu, Valstybinė darbo inspekcija (toliau – VDI) 2020 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ-13634 nubaudė UAB „Delta Ventus“ direktorių už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu nurodo, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą arba už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Tačiau atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą, nors darbo santykiai su UAB „Delta Ventus“ prasidėjo tuomet, kai UAB „Delta Ventus“ direktoriui jokia administracinė nuobauda nebuvo paskirta. Be to, leidimas pareiškėjui išduotas VDI nutarimui dar neįsiteisėjus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas įstatymas negalioja į praeitį, taip pat, pažymi, kad teisiniams santykiams taikomi tik tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu, todėl mano, kad priimtas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikinamas.

Departamentas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. vasario 10 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT 7506219 (toliau – leidimas laikinai gyventi), galiojantį iki 2022 m. vasario 10 d.

Departamentas nustatė, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Delta Ventus“ direktorius 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą, skiriant jam pinigines nuobaudas po 1000 Eur.

Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nustatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas vadovavosi aktualia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio redakcija. Pažymi, jog analogiško pobūdžio teisės norma galiojo ir ankščiau, t.y. tiek pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimų, kuriais pareiškėjo darbdavio direktorius buvo nubaustas už administracinių nusižengimų padarymą, priėmimo metu. Todėl, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo vertinti, kad ginčijamu sprendimu Įstatymas buvo pritaikytas tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki Įstatymo, t.y. paminėtos teisės normos, įsigaliojimo. Pasak atsakovo, tiek UAB „Delta Ventus“ direktorius, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl šių neigiamų teisinių pasekmių kilimas, atsakovo vertinimu, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovo teigimu, pagal Įstatymą, tik tos įmonės, kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Vien tai, jog paminėtoje Įstatymo normoje yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t.y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaroma darbo sutartis. Atsakovo nuomone, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Todėl aplinkybė, kad administracinį nusižengimą pareiškėjo darbdavio direktorius padarė ir ginčijamas Sprendimas priimtas jau po pareiškėjo įdarbinimo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Departamento tvirtinimu, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.

Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, Departamentas laikosi pozicijos, kad teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą. Pažymi, kad šiuo atveju pats pareiškėjas neginčija, jog jo darbdavio UAB „Delta Ventus“ direktorius buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjui teisėtai Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintu pagrindu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delta Ventus“ sutinka su pareiškėjo skundo argumentais ir prašo pareiškėjo skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, formaliai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir neatkreipė dėmesio į tai, kad leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas anksčiau nei UAB „Delta Ventus“ direktoriui buvo paskirtos nuobaudos. Atsižvelgdamas į tai, jog teisės normos į praeitį negalioja ir netaikomos, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti kaip neteisėtą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (15/5-3)50U-04541 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Delta Ventus“, 2019 m. gegužės 29 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2020 m. vasario 10 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. vasario 10 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais bendrovės direktorius I. B. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą po 1 000 Eur baudomis. I. B., būdamas UAB „Delta Ventus“ vadovu, pažeidė Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Baudos sumokėtos.

Įvertinęs turimus dokumentus ir aplinkybes, Departamentas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad Departamentas panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatsižvelgdamas į tai, kad darbo santykiai su UAB „Delta Ventus“ prasidėjo dar tuomet, kai jokia administracinė nuobauda nebuvo bendrovės vadovui paskirta ir leidimas pareiškėjui išduotas Valstybinės darbo inspekcijos nutarimui dar neįsiteisėjus; Taip pat tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas bendrasis principas, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas). Įstatymo 50 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodoma bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Departamentas 2020 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2022 m. vasario 10 d. Departamentas, prašymo nagrinėjimo metu nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Delta Ventus“ atstovas (direktorius) 2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. kovo 10 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą, jam paskirtos baudos po 1 000 Eur, ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams.

Pažymėtina, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas vadovavosi aktualia Įstatymo redakcija. Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovas, ši norma galiojo tiek pareiškėjo prašymo pateikimo, tiek ir nutarimų, kuriais pareiškėjo darbdavio atstovas buvo nubaustas už administracinių nusižengimų padarymą, priėmimo metu. Todėl nesutiktina su pareiškėju, kad ginčijamu Sprendimu Įstatymas buvo pritaikytas tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki Įstatymo įsigaliojimo momento. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje numatytą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes ši teisės norma yra imperatyvi ir privaloma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – LVAT) konstatuojama, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – pagal kurį reikalaujama, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (žr., pvz., LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstomos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Taip pat ginčijamame sprendime išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t.y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo pripažinti egzistavus esminių sprendimo turinio trūkumų, sutrukdžiusių įvertinti sprendimo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai nustatė ginčo faktines aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti arba panaikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl Departamento 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. (15/5-3)50U-04541 paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas. Pareiškėjo skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė