- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-827-580/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44919-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Vilija Mikuckienė, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- UAB „Vijuri“
- Ieškovas
- UAB „Vivatrans“
- Kategorijos
- 2.5.26Vežimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Vijuri“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vivatrans“ ieškinį atsakovui UAB „Vijuri“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vivatrans“ prašė iš atsakovo UAB „Vijuri“ priteisti 2 554,16 Eur skolos, 71,39 Eur palūkanų ir 8,4 procento procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2014-08-29 ir 2014-09-05 sudarė pervežimo sutartis Nr. JM140729/2918 bei Nr. JM140905/2935, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nuvežti krovinius tarptautiniais maršrutais, o atsakovas – pateikti krovinius ieškovui ir apmokėti už pervežimus. Ieškovo teigimu, jis tinkamai įvykdė pervežimus ir 2014-09-08 ir 2014-09-15 išrašė PVM sąskaitas-faktūras, atitinkamai už 2 347,40 Eur (8 105,10 Lt) ir 206,76 Eur (713,90 Lt) bei kartu su kitais pervežimo dokumentais įteikė atsakovui. Ieškovas, remdamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu, paskaičiavo atsakovui 71,39 Eur (246,50 Lt) dydžio palūkanas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vijuri“ prašė ieškinį atmesti. Savo nesutikimą grindė tuo, kad ieškovas nepateikė dokumentų originalų, kaip tai nurodyta šalių sudarytose sutartyse, todėl atsakovui dar neatsirado prievolė sumokėti už paslaugas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė 2 554,16 Eur skolos, 71,39 Eur palūkanų ir 8,40 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2 554,16 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-12-30, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 805 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad šalys 2014-08-29 ir 2014-09-05 sudarė pervežimo sutartis-užsakymus Nr. JM140729/2918 bei Nr. JM140905/2935, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nuvežti krovinius tarptautiniais maršrutais, o atsakovas – pateikti krovinius ieškovui ir apmokėti už pervežimus, atitinkamai pagal 2014-09-29 sutartį – per 30 dienų po sąskaitos-faktūros ir CMR originalų gavimo, pagal 2014-09-05 sutartį – per 5 dienas po sąskaitos-faktūros ir CMR originalų gavimo. CMR važtaraščių kopijos patvirtina, kad kroviniai pervežti. Ieškovas 2014-09-08 išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą serija ELT Nr. 70000009 už 2 347,40 Eur (8 105,10 Lt), 2014-09-15 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą serija ELT Nr. 70004169 už 206,76 Eur (713,90 Lt).
Teismas pažymėjo, kad Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – CMR konvencija) pareigos atsiskaityti už pervežimą nesieja su važtaraščio originalo pateikimu. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jis 2014-09-09 bei 2014-09-16 išsiuntė atsakovui dokumentus, kurie įteikti atsakovui 2014-09-12 ir 2014-09-19, tačiau iš pateiktų įrodymų negalima nustatyti, kokie būtent dokumentai išsiųsti ir įteikti atsakovui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neginčijo, jog ieškovas tinkamai pervežė krovinius, neginčijo reikalaujamų priteisti sumų, dokumentų originalų nepateikimą vertino kaip formalų trūkumą, dėl kurio atsakovas negali būti atleistas nuo pareigos sumokėti už tinkamai atliktus pervežimus. Sąlygos dėl pervežimo dokumentų originalų pateikimo nėra esminės sutarčių sąlygos. Krovinių pervežimas atliktas daugiau negu prieš aštuonis mėnesius, todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko ir galimybių gauti jam reikalingus dokumentus, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas (raštu) reikalavo iš ieškovo tokių dokumentų.
Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu palūkanos ar jų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Tuo remdamasis teismas priteisė 71,39 Eur palūkanų. Kadangi CMR konvencijos 27 straipsnis nereglamentuoja procesinių palūkanų, teismas taikė nacionalinę teisę (CK 6.261, 6.210 straipsniai) ir priteisė procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas UAB „Vijuri“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą. Teigia, kad, ieškovas neįrodė, kad buvo pateikęs reikiamus dokumentus, nors teigė, jog buvo siųsta viena pašto siunta. Atsakovas gavo reikalingus originalius dokumentus, tik pagal vieną sutartį. Po preliminaraus posėdžio atsakovas kreipėsi į ieškovo vadybininką, prašydamas pateikti reikalingą dokumentą, tačiau jo negavo. Kadangi ieškovas neįvykdė vienos iš sutarčių, todėl skolos suma negali būti 2 554,16 Eur. Pervežimo sutartys, sudarytos vadovaujantis CMR konvencija, numatančia maksimalią 5 proc. delspinigių normą, todėl sprendimą negalėjo būti nurodyta 8,4 proc. dydžio norma.
Motyvuojamoji dalis
IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Ginčas byloje kilo dėl pareigos atsiskaityti už atliktą pervežimą, kai vežėjas nepateikia CMR važtaraščio ir sąskaitos originalo bei netesybų taikymo pavėlavus atlikti prievolę – atsiskaityti už vežimo paslaugą.
Byloje buvo nustatytos šalių neginčijamos aplinkybės, kad ieškovas su atsakovu 2014-08-29 ir 2014-09-05 sudarė pervežimo sutartis-užsakymus Nr. JM140729/2918 bei Nr. JM140905/2935, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nuvežti krovinius tarptautiniais maršrutais, o atsakovas – pateikti krovinius ieškovui ir apmokėti už pervežimus, atitinkamai pagal 2014-09-29 sutartį – per 30 dienų po sąskaitos-faktūros ir CMR originalų gavimo, pagal 2014-09-05 sutartį – per 5 dienas po sąskaitos-faktūros ir CMR originalų gavimo. CMR važtaraščių 24 grafoje pažymėta, jog kroviniai buvo gauti. Atsakovas neginčija, jog ieškovas pervežimus įvykdė tinkamai.
Iš remiantis pervežimo sutartimi-užsakymu Nr. JM140729/2918 sudaryto CMR važtaraščio 4LA 0017040 matyti, jog buvo atliktas tarptautinis krovinio pervežimas, kuriame siuntėjas Italijos įmonė „Neologistica“, gavėjas – UAB „Krinova“, o vežėjas – UAB „Koratrans“. Iš remiantis pervežimo sutartimi-užsakymu Nr. JM140905/2935 sudaryto CMR važtaraščio AZ 1868319 matyti, jog buvo atliktas tarptautinis krovinio pervežimas, kuriame siuntėjas Italijos įmonė „Cielo e terra“, gavėjas – UAB „Rivona“, o vežėjas – UAB „Vivatrans“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgoje Nr. A2-14 yra išaiškinti du šiai bylai svarbūs šalių nustatymo pervežimo sutartyje bei teisės taikymo aspektai. Pirma, pažymėta, kad jei asmuo sudaro sutartį krovinio pervežimui į paskyrimo punktą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek tampa vežėju CMR konvencijos prasme. Antra, jei ekspeditorius veikia tik kaip tarpininkas, jo darbas yra grindžiamas susitarimais tiek su krovinio savininku ar siuntėju, tiek su vežėju, ekspeditoriaus ir siuntėjo santykiams CMR konvencija netaikoma, o taikomi nacionaliniai įstatymai. CMR konvencija taip pat netaikoma ir kelių ekspeditorių, dalyvaujančių vežimo procese, tarpusavio santykiams.
Remiantis šiais išaiškinimais darytina išvada, kad ginčo santykiuose vykdant tarptautinį vežimą iš Italijos į Lietuvą atsakovas yra vežėjas krovinio siuntėjo atžvilgiu, jeigu jis su siuntėju yra sudaręs sutartį krovinio pervežimui į paskyrimo punktą, arba ekspeditorius, jeigu jo darbas yra grindžiamas susitarimais tiek su krovinio siuntėju, tiek su vežėju. Pervežimo sutarties pagal CMR konvenciją šalys paprastai yra siuntėjas ir vežėjas. Nei vienas iš bylos dalyvių nagrinėjamame santykyje nėra siuntėjas CMR konvencijos prasme, todėl šalių santykiams taikoma ne CMR konvencija, o vežimo sutarties nuostatos. Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Atsakovas gavo paslaugą, vežimas atliktas tinkamai, todėl jis turi pareigą sumokėti už pervežimą sutartą atlyginimą. Atsakovo nurodoma Pervežimo sutarčių-užsakymų nuostata dėl dokumentų originalų pateikimo neturi nieko bendro su atsakovo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas vykdymu. AB „Lietuvos paštas“ 2015-03-27 pažyma Nr. 3-2001 patvirtina, kad ieškovas 2014-09-12 ir 2014-09-19 yra siuntęs dokumentus, kurie buvo įteikti atsakovo darbuotojui. Atsižvelgiant į raštų siuntimo datą ir būdą bei paslaugų atlikimo laiką, būtų pagrįsta manyti, jog ieškovas dokumentų originalus atsakovui pateikė. Apeliaciniu skundu atsakovas pripažino, jog pagal vieną (nenurodė kurią) pervežimo sutartį-užsakymą dokumentų originalus gavo. Atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad 2014-09-12 ir 2014-09-19 siuntomis yra gavęs kokius nors kitus dokumentus. Jokių pagrindų atleisti atsakovą nuo pareigų atsiskaityti pagal sutartį nenustatyta.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl palūkanų pagal CMR konvencijos 27 straipsnyje nurodytų palūkanų dydžio taikymo. Kadangi šalių santykiams CMR netaikytina, tai darytina išvada, jog palūkanų paskaičiavimas pagal CMR konvenciją negalimas. Pervežimo sutartyse-užsakymuose palūkanų dydis nenustatytas, ieškovas prievoles atliko, apmokėjimo negavo, todėl jo naudai gali būti priteisiamos palūkanos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnį.
Apeliaciniame skunde nepateikiama naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Visa tai, sudaro pagrindą atmesti šioje byloje paduotą apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su šiame teismo sprendime pateiktais motyvais ir jų nekartoja.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.