Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-381-370/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-06-30
Bylos Nr.: 2A-381-370/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00791-2012-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Mulga“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei OGMIOS REAL ESTATE

Kategorijos

43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
45.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-381-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00791-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 45.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mulga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4429-302/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mulga“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei OGMIOS REAL ESTATE dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo; išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nepagrįstai gautą 1 081 552 Lt sumą. Nurodė, kad su atsakovu 2006 m. birželio 2 d. sudarė prekybos centro BABILONAS I ir kito nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Sudarius Sutartį, dvi elektros skydinės liko atsakovo nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, kad prekybos centrui būtinas elektros energijos tiekimas, šalys Sutartyje susitarė dėl elektros energijos tiekimo. Atsakovas įsipareigojo užtikrinti nepertraukiamą ir reikiamo kiekio II-os patikimo kategorijos elektros energijos tiekimą ir vykdyti tinkamą pačių pastočių priežiūrą (Sutarties 12 straipsnio 2 punktas). Šalys taip pat susitarė dėl elektros energijos kainos nustatymo taisyklės, pagal kurią tiekiamos elektros energijos kaina negali būti didesnė už valstybės nustatytą žemos įtampos kainų lygį (Sutarties 12 straipsnio 4 punktas). Ieškovo teigimu, jam kilo įtarimų, kad atsakovas nepagrįstai skaičiuoja elektros energijos pardavimo kainą, pažeisdamas Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 54.3 punktą. Ieškovas 2012 m. vasario 9 d. pateikė atsakovui pretenziją, nurodydamas, kad atsakovo pateiktoje sąskaitoje už 2012 m. sausio mėn. nurodyti vienos kilovatvalandės įkainiai žymiai viršija rinkoje įprastos elektros energijos kainos ir protingų išlaidų, patiriamų siekiant užtikrinti elektros perdavimą lokaliu tinklu, sumą. Atsakovas 2012 m. vasario 20 d. atsakė į pretenziją, nurodydamas, kad jis laikosi Sutarties ir teisės aktų, kainą skaičiuoja pagrįstai, tačiau pateikti kainų skaičiuotę atsisakė, motyvuodamas konfidencialumo įsipareigojimais prieš trečiuosius asmenis. Ieškovo teigimu, atsakovui atsisakius pateikti galutinės elektros energijos kainos skaičiuotę ir nurodyti lokalių elektros tinklų priežiūros išlaidas, ieškovo abejonės dėl atsakovo sąžiningumo, elektros energijos kainos paskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo tik sustiprėjo. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra abonentas (vartotojas), o ieškovas – subabonentas (CK 6.389 straipsnio 1 dalis). Pagal Taisyklių 54.3 punktą subabonentai privalo vartotojui sumokėti už jiems perduotą elektros energiją ir padengti vartotojo pagrįstas ir būtinas išlaidas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimą subabonentams lokaliu elektros tinklu. Ieškovo teigimu, vertinant tarp šalių susiklosčius santykius būtina atsižvelgti į imperatyvias Taisyklių nuostatas, kurios šalims tapo privalomos nuo jų įsigaliojimo 2010 m. vasario 19 d. Ieškovo paskaičiavimais, jis už atsakovo patiektą elektros energiją per 2010 m. – 2012 m. kovo mėn. permokėjo 1 081 552 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Sutartyje šalys susitarė dėl elektros energijos tiekimo ieškovui (subabonentui) per atsakovui (vartotojui) priklausančius tinklus kainos, kuri negali būti didesnė už valstybės nustatytą žemos įtampos kainų lygį. Dėl atsakovo pareigos perskaičiuoti ieškovui perduodamos elektros energijos kainą pagal Taisyklių 54.3 punktą teismas pažymėjo, kad ši nuostata nereglamentuoja sutartinių santykių ir nenustato elektros energijos kainos dydžio. Ji nustato subabonento pareigą atsiskaityti su vartotoju, o ne vartotojo pareigą pagal nurodytus kriterijus nustatyti subabonentui kainą sudarant sutartį. Pasak teismo, Taisyklių 54.3 punktas taikomas tuo atveju, kai šalys savo santykių nėra apsibrėžusios ir nėra nustačiusios elektros energijos kainos ar jos nustatymo taisyklių. Kadangi elektros energetikos sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose vartotojui nėra numatytas įpareigojimas gaunamą elektros energiją perduoti kitiems asmenimis, elektros energiją vartotojas tiekia subabonentui esant abipusiam susitarimui. Ginčo šalys tokius santykius įformino Sutarties 12 straipsnyje. Šalys susitarė, kad ieškovo mokama kaina neturi viršyti būtent valstybės reguliuojamų kainų, t. y. visuomeninių tiekėjų nustatomų kainų, nors teisės aktai numatė galimybę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, kurio nustatomos kainos nėra reguliuojamos. Valstybė ir toliau nustato visuomeninio tiekėjo taikomą elektros energijos kainą ir jos viršutinę ribą, o tokių ribų nenustato tik nepriklausomam tiekėjui. Teismas ieškovo teiginį, kad po rinkos liberalizavimo valstybė nebenustato elektros energijos kainų ribų ir kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkto formuluotė nebetenka prasmės, laikė neteisingu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad sutarties nuostata yra galiojanti tol, kol šalys jos nepakeičia ar nepanaikina, arba tol, kol ji nenuginčijama ar tampa niekine. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, šalių santykių teisiniame reguliavime pasikeitė tik tai, kad valstybė nereguliuoja kainų tretiesiems asmenims – nepriklausomiems tiekėjams, iš kurių atsakovas perka elektros energiją, o atsakovui ir ieškovui elektros energijos pardavimo kainos nebuvo reguliuojamos nei Sutarties sudarymo metu, nei pasikeitus teisiniam reguliavimui. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, skaičiuodamas perduodamos elektros energijos kainą pagal Sutartį, o ne pagal Taisyklių 54.3 punktą, ir tuo padarė ieškovui nuostolių. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas sutiko su atsakovu, kad ieškovas neįrodė ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – jam atsiradusios žalos, nes pats ieškovas neneigia, jog visą už elektros energiją sumokėtą sumą ieškovas išdalijo prekybos centro nuomininkams, kurie realiai ir naudojasi šia energija. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad jis galėjo gauti pelną nuomininkams energiją parduodamas brangiau, negu sumokėjo atsakovui, nes ieškovas šio argumento nepagrindė su nuomininkais sudarytais susitarimais ir kitais įrodymais. Nepagrįstu teismas laikė ir ieškovo skaičiuojamų nuostolių dydį, nes, skaičiuodamas kainų skirtumą tarp atsakovo įsigytos elektros energijos kainos ir ieškovo sumokėtos atsakovui kainos, ieškovas prilygino save vartotojui, perkančiam energiją vidutinės įtampos zonoje, kai ieškovas turi galimybę pirkti energiją tik žemos įtampos zonoje (ieškovas neturi įrenginių priimti aukštesnės įtampos elektros energiją). Vidutinės įtampos energija yra žymiai pigesnė už žemos įtampos energiją. Nors atsakovas, laikydamasis byloje pozicijos, kad jis tinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, atsisakė pateikti įrodymus apie jo ir trečiųjų asmenų, iš kurių perka elektros energiją, sutartis bei elektros energijos pirkimo kainą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas su atsakovu yra verslo konkurentai, veikiantys toje pačioje verslo srityje ir faktiškai vienoje vietoje, tai ieškovo neatleidžia nuo pareigos įrodyti nuostolių dydį. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo ir kitu jo nurodytu pagrindu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), pažymėdamas, kad ši nuostata taikytina tik tuo atveju, kai ieškovas įrodo, kad būtent jis būtų gavęs naudą, jeigu kitas asmuo nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Be to, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutarties nuostata dėl kainos nustatymo kriterijaus yra galiojanti. Siekiant įvertinti tokią nuostatą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad, sudarant Sutartį, atsakovas elektros energiją pirko iš visuomeninio tiekėjo, o elektros pardavimo kainą nustatė valstybė. Atsakovas elektros energijos pardavimo kainą ieškovui paskaičiuodavo pagal visuomeninio tiekėjo parduodamos elektros energijos kainą žemos įtampos vartotojams. Taigi tiek atsakovo perkamos elektros energijos kaina iš visuomeninio tiekėjo, tiek kaina, už kurią elektros energiją atsakovas perparduodavo ieškovui, buvo nustatoma valstybės. Įvykus permainoms elektros energetikos sektoriuje nuo 2010 m., tiek atsakovas, tiek ieškovas nebegalėjo pirkti elektros energijos iš visuomeninio tiekėjo, o ją turėjo pirkti iš privačių tiekėjų. Kadangi valstybė nenustato elektros energijos pardavimų kainos privatiems tiekėjams, kriterijus, kad elektros energija kaina bus nemažesnė už valstybės nustatomą žemės įtampos kainų lygį, nebegalėjo būti taikomas dėl pasikeitusios faktinės ir teisinės situacijos. Todėl Sutarties 12 straipsnio 4 punktas nebegalėjo būti taikomas. Teismas netinkamai vertino teisinio reglamentavimo pokyčius ir įtaką šalių sutartiniams santykiams, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl Sutarties 12 straipsnio 4 punkto galiojimo.

2. Šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl elektros energijos pardavimo kainos ar jos skaičiavimo kriterijų nuo 2010 m., todėl yra pagrindas taikyti Taisyklių nuostatas. Kadangi Sutarties 12 straipsnio 4 punkte nustatyti elektros energijos kainos apskaičiavimo kriterijai nebegalėjo būti taikomi, vadinasi šalys nebuvo sudariusios susitarimo nei dėl elektros energijos kainos, nei dėl naujų kainos apskaičiavimo kriterijų. Todėl teismas turėjo vadovautis Taisyklių 54.3 punktu, kuris nustato ieškovo pareigą apmokėti elektros energijos kainą, už kurią atsakovas perka elektros energiją bei pagrįstas ir būtinas išlaidas, patirtas lokalių elektros tinklų priežiūrai.

3. Atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl taikytina contra spoliatorem prezumpcija. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, už kokią kainą buvo perkama elektros energija 2010–2012 m., nors ieškovas ne kartą reikalavo, o teismas siūlė atsakovui pateikti minėtus duomenis. Atsisakymą pateikti reikalaujamus duomenis atsakovas grindė tuo, kad atsakovo mokama elektros energijos kaina tretiesiems asmenims sudaro atsakovo konfidencialią informaciją, todėl šios informacijos atskleidimas atsakovui galėtų sukelti žalą. Apelianto nuomone, atsakovas tokiu savo elgesiu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, siekė apsunkinti ieškovo galimybę įrodyti ginčo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga įrodyti kainos teisingumą ir ieškovo pateiktų skaičiavimų klaidingumą.

4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242 straipsnį. Pagal kasacinio teismo praktiką suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai gavo dalį kainos už patiektą elektros energiją (ieškovo paskaičiuotas kainos skirtumas), todėl kainos skirtumas priteistinas ieškovui kaip jo patirti nuostoliai.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepatyrė nuostolių. Nagrinėjamu atveju ieškovo nuostoliai yra permokėta pinigų suma, kurios ieškovas nebūtų išleidęs, jei ne atsakovo neteisėti ir nesąžiningi veiksmai skaičiuojant elektros energijos kainą. Teismo argumentai, kad ieškovas nepatyrė jokių nuostolių, nes prekybos centro nuomininkai jam kompensavo elektros energijos pirkimo išlaidas, yra nepagrįsti ir nelogiški. Ieškovo ir trečiųjų asmenų (nuomininkų) komerciniai santykiai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl ieškovo patirtų nuostolių santykiuose su atsakovu. Ieškovo permokėtos lėšos yra ieškovo nesutaupyti pinigai, taip pat negautas pelnas, kuris galėjo būti gautas, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų.

6. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus iš atsakovo, taip apribodamas ieškovo galimybę pagrįsti dėstomas aplinkybes. Teismas tik pasiūlė atsakovui pateikti įrodymus, tačiau įrodymų išreikalavimo klausimo nesprendė CPK nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, nes: 1) šalys, sudarydamos Sutartį, susitarė dėl elektros energijos kainos nustatymo taisyklės, ieškovas pripažino elektros kainą tinkama ir teisinga faktiniais veiksmais, nereikšdamas pretenzijų ir apmokėdamas išrašomas sąskaitas; 2) visą Sutarties galiojimo laikotarpį ieškovas galėjo pirkti elektrą iš alternatyvaus šaltinio, tai ir pradėjo daryti nuo 2013 m. balandžio 1 d.; 3) ieškovas niekada nemokėjo už elektros energiją daugiau, negu jis būtų ją įsigijęs rinkos kaina, pirkdamas ją žemos įtampos pusėje, ir tarp šalių nėra ginčo, kad elektros energijos kaina, kurią mokėjo ieškovas, būtų didesnė, negu valstybės reguliuojama kaina visuomeniniam tiekėjui; 4) ieškovas yra verslininkas, profesionalus nekilnojamojo turto vystytojas, todėl jo elgesys, kai jis šešerius metus nereiškęs jokių pretenzijų dėl Sutarties vykdymo pateikia ieškinį konkuruojančia veikla užsiimančiai ir šalia esantį prekybos centrą vystančiai bendrovei, reikalaudamas 1 mln. Lt, laikytinas nesąžiningu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis, ieškovas su atsakovu 2006 m. birželio 2 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovas iš atsakovo įsigijo prekybos centrą BABILONAS I (t. 1, b. l. 12–39). Sudarius Sutartį, dvi elektros skydinė (pastotės) liko atsakovo nuosavybė, tačiau atsakovas įsipareigojo užtikrinti nepertraukiamą ir reikiamo kiekio II–os patikimumo kategorijos elektros energijos tiekimą bei atlikti elektros skydinių (pastočių) priežiūrą (Sutarties 12 straipsnio 1 ir 2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad atsakovo tiekiamos ieškovui ir jo nuomininkams elektros energijos kaina negali būti didesnė už valstybės nustatytą žemos įtampos kainų lygį (Sutarties 12 straipsnio 4 punktas).

Šalių ginčas kilo dėl atsakovo nuo 2010 m. ieškovui taikytos elektros energijos pardavimo kainos. Ieškovas savo poziciją, kad atsakovas nuo 2010 m. pardavinėjo ieškovui elektros energiją už nepagrįstai didelę kainą, grindė elektros energetikos sektoriuje pasikeitusiu teisiniu reguliavimu. Teisinio reguliavimo pasikeitimas, ieškovo vertinimu, lėmė tai, kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkte nustatyta elektros energijos kainos apskaičiavimo metodika tapo nelogiška ir neadekvati, todėl nuo 2010 m. negalėjo būti taikoma. Ieškovo vertinimu, nustatant teisingą atsakovo ieškovui tiektos elektros energijos kainą, būtina vadovautis Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gruodžio 8 d.) 54.3 punktu. Atsakovas nesutiko su šia ieškovo pozicija, teigdamas, kad ieškovas neteisingai aiškina elektros energetikos rinkos liberalizavimo procesus, be to, savo faktiniais veiksmais sutiko su atsakovo taikoma elektros energijos kaina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant šalių ginčą, būtina atsižvelgti į toliau dėstomas svarbias šios bylos faktines aplinkybes. Ieškovas pretenziją dėl elektros energijos kainos atsakovui pareiškė tik 2012 m. vasario 9 d., nurodydamas, kad atsakovo pateiktoje sąskaitoje už 2012 m. sausio mėn. nurodyti vienos kilovatvalandės įkainiai žymiai viršija rinkoje įprastos elektros energijos kainos ir protingų išlaidų, patiriamų siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimą lokaliu tinklu, sumą (t. 1, b. l. 81–82). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas nuo Sutarties sudarymo dienos iki 2012 m. vasario 9 d. būtų kreipęsis į atsakovą dėl elektros energijos kainos nepagrįstumo, būtų neapmokėjęs atsakovo jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras už perduotą elektros energiją arba kreipęsis į atsakovą dėl Sutartyje įtvirtintos elektros energijos kainos nustatymo taisyklės. Šiam ginčui teisingai išspręsti svarbus ir faktas, kad ieškovo pagrindinė veikla yra nekilnojamojo turto įsigijimas, pardavimas, valdymas, nuoma, panauda ir bet kurios kitos operacijos su nekilnojamuoju turtu (t. 1, b. l. 157–159), t. y. ieškovas yra šios srities profesionalas, todėl nagrinėjamu atveju turėjo gerai žinoti elektros energijos kainos nustatymo mechanizmo veikimą ir jo pakeitimą, esant objektyviai susiklosčiusioms aplinkybėms (pasikeitus teisiniam reguliavimui). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, tiekė elektros energiją ieškovo valdomam prekybos centrui BABILONAS I iki 2013 m. balandžio 1 d., t. y. iki momento, kai ieškovas elektros energiją pradėjo pirkti iš trečiųjų asmenų. Nuo Sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas veikia kaip konkurentai, valdantys vienas šalia kito esančius prekybos centrus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nuo pat pradžių turėjo galimybę elektros energijos tiekimą organizuoti savarankiškai ir ją pirkti ne iš atsakovo, o trečiųjų asmenų. Atsižvelgiant į ieškovo poziciją, kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkto vykdymui lemiamą įtaką turėjo 2010 m. pasikeitęs elektros energetikos sektoriaus teisinis reguliavimas, pagal kurį atsakovas nuo 2010 m. nebegalėjo pirkti elektros energijos iš visuomeninio tiekėjo, o privalėjo ją pirkti iš nepriklausomo tiekėjo, todėl, pasak ieškovo, valstybės nustatoma elektros energijos pardavimo kainą nebeturėjo jokios reikšmės tiek ieškovui, tiek atsakovui, tikėtina išvada, kad tarp šalių susiklostė CK 6.204 straipsnyje reglamentuojama ar savo pobūdžiu panaši situacija, t. y. kai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį su prašymu sutartį pakeisti, tačiau šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovas jokių pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų, liečiančių elektros energijos tiekimą, vykdymo atsakovui iki 2012 m. vasario 9 d. nereiškė. Apelianto teiginiai, kad tarp šalių nuo 2010 m. pastoviai vyko derybos dėl elektros energijos pirkimo kainos, kurios nedavė jokių rezultatų, nepagrįsti įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais. Taigi, nereikšdamas atsakovui pretenzijų, ieškovas, kaip jis pats nurodė apeliaciniame skunde, siekdamas nepriklausomybės nuo atsakovo, dar 2011 m. rugpjūčio 4 d. gavo iš AB LESTO prisijungimo sąlygas ir 2012 m. parengė techninį projektą prekybos centro BABILONAS I prijungimui prie AB LESTO priklausančių elektros tinklų. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo, remiantis elektros energetikos sektorių reglamentuojančiais teisės aktais, padarytą išvadą, kad vartotojui (atsakovui) nėra numatytas įpareigojimas gaunamą elektros energiją perduoti kitiems asmenimis, elektros energiją vartotojas tiekia subabonentui (ieškovui) esant abipusiam susitarimui. Nagrinėjamu atveju šalys tokį susitarimą įformino Sutarties 12 straipsnyje, kartu numatė, kad ieškovo atsakovui mokama elektros energijos kaina neturi viršyti valstybės nustatytą žemos įtampos kainų lygį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, jeigu ieškovas manė, kad dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo šalių sutartas elektros energijos kainos nustatymo mechanizmas tapo nelogiškas ir neteko prasmės, jis privalėjo inicijuoti atitinkamų Sutarties nuostatų pakeitimo klausimą, o ne toliau apmokėti atsakovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras už perduotą elektros energiją, ir, priėmus sprendimą tapti nepriklausomu nuo atsakovo, reikšti atsakovui ieškinį teisme dėl, ieškovo teigimu, permokėtų sumų už gautą elektros energiją priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sutarties nuostata yra galiojanti tol, kola šalys jos nepakeičia ar nepanaikina.

Apeliantas sutinka su teismo išvadomis, kad valstybė Sutarties sudarymo metu ir 2010 m. nereguliavo elektros energijos pardavimo kainų nepriklausomiems tiekėjams, taip pat su faktu, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas galėjo pirkti elektros energiją iki 2010 m. tiek iš visuomeninio tiekėjo, tiek iš nepriklausomo tiekėjo. Ši apelianto pozicija iš esmės prieštarauja kitai jo pozicijai, kad šalių suderinta Sutarties nuostata dėl elektros energijos kainos skaičiavimo mechanizmo, pasikeitus teisiniams reguliavimui, nebegalioja. Toliau apeliantas įrodinėja, kad vietoj šios Sutarties nuostatos atsakovas turėjo vadovautis Taisyklių 54.3 punktu. Šiame punkte nustatyta, jog vartotojas (atsakovas), valdantis lokalų elektros tinklą, privalo eksploatuoti savo lokalų elektros tinklą taip, kad nepažeistų kitų asmenų, kurių elektros įrenginiai ar elektros imtuvai yra prijungti prie vartotojo lokalaus elektros tinklo, teisių ir teisėtų interesų; tokie asmenys – subabonentai (ieškovas) privalo vartotojui sumokėti už jiems perduotą elektros energiją bei padengti vartotojo pagrįstas ir būtinas išlaidas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimą subabonentams lokaliu elektros tinklu. Akivaizdu, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šis punktas nereglamentuoja šalių (vartotojo ir subabonento) sutartinių santykių ir, svarbiausia, nenustato elektros energijos kainos dydžio, o nustato subabonento pareigą atsiskaityti su vartotoju už jam perduotą elektros energiją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiame punkte numatytas tik vienas iš kainos nustatymo kriterijų, t. y. įvertinti vartotojo pagrįstas ir būtinas išlaidas, susijusias su elektros energijos perdavimu vartotojui priklausančiu lokaliu elektros tinklu. Taigi, net ir darant prielaidą, kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkte šalių numatytas elektros energijos kainos nustatymo mechanizmas po 2010 m. įvykusio teisinio reguliavimo pasikeitimo tapo nebeaktualus, šiuo atveju taikyti ieškovo nurodyto Taisyklių 54.3 punkto nebūtų teisinio pagrindo. Apeliantas klaidingai supranta šį punktą, teigdamas, kad jis nustato ieškovo pareigą apmokėti elektros energijos kainą, už kurią atsakovas pats perka elektros energiją bei pagrįstas ir būtinas išlaidas, patirtas lokalių elektros tinklų priežiūrai. Be to, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamo sprendimo išvada dėl Sutarties 12 straipsnio 4 punkto nuostatos galiojimo, apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog valstybė ir toliau nustato visuomeninio tiekėjo taikomą elektros energijos kainą ir jos viršutinę ribą, o tokių ribų nenustato tik nepriklausomam tiekėjui.

Nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas, vykdydamas Sutartį, neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius nors vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju – neteisėtų veiksmų), civilinė atsakomybė negalima, todėl nėra prasmės pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, atitinkamai ir dėl apelianto argumentų, susijusių su jo patirtais nuostoliais ir atsakovo pozicija neteikiant ieškovui reikalingų įrodymų, nustatant šių nuostolių tikslų dydį.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepagrįstą praturtėjimą. Kasacinis teismas ne vieną kartą yra konstravęs, kad tuo atveju, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjo institutas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Ieškovas reikalavimą atsakovui kildina iš Sutarties. Apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikoma ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jo nurodytos kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi, nes minėta nutartis buvo priimta bankroto byloje, nustačius aplinkybę, kad vienas iš kreditorių, turėdamas lemiamą įtaką kreditorių susirinkime, elgėsi nesąžiningai ir užvaldė didesnį turtą, negu buvo jo finansinis reikalavimas, tuo pažeidė bankrutuojančios įmonės akcininko – valstybės interesus.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Atsakovas patyrė 4 840 Lt (1 401,76 Eur) išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai Lietuvos apeliaciniame teisme apmokėti yra 1 552,50 Lt (449,64 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui OGMIOS REAL ESTATE, UAB (j. a. k. 300043143) iš ieškovo „Mulga“, UAB (j. a. k. 300565433) 449,64 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir 64 ct) bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanguolė MartinavičienėAlvydas Poškus