- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-28
- Bylos Nr.
- A-575-1189-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Nacionalinei
- Advokatai
- Dominykas Varnas
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), išnagrinėjusi pareiškėjos T. R. 2005 m. liepos 25 d. skundą „Dėl Kauno apskrities viršininko apsvarstyto skundo bei žemės reformos vykdymo“, 2005 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr.3B-(3.5)-R-702-767 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ atsakė T. R. , kad jai negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 11,61 ha žemės sklypas Šilelio kaime, Raudondvario seniūnijoje, Kauno rajone, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr.2005/01-4R-197 atmetė T. R. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr.3B-(3.5)-R-702-767 panaikinimo ir įpareigojimo 2005 m. liepos 25 d. skundą nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėja T. R. kreipėsi į administracinį teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2005/01-4R-197 ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėti jos 2005 m. liepos 21 d. skundą iš naujo. Pareiškėja paaiškino, kad Tarnyba 2005-08-08 raštu nurodė, jog jai negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai 11,61 ha žemės sklypas Šilelio kaime, Raudondvario seniūnijoje, Kauno rajone. Pareiškėjos nuomone, Komisijos sprendime nepagrįstai nurodoma, kad ji Žemės reformos įstatymo taikymo požiūriu nėra V.ir J. L. šeimos narė, o jos seneliai nevedė su jos tėvais V ir M. P. bendro ūkio, negyveno kaip viena šeima. Pareiškėja paaiškino, kad jos seneliai V. L. ir J. L. kartu su savo dukra ir žentu (pareiškėjos tėvais V ir M. P. ) buvo atkelti iš Lenkijos, kur senelis turėjo 4,68 ha žemės ūkio valdą Pogoželcų kaime, Giby valsčiuje, Suvalkų rajone. Senelių ir tėvų šeima atkelta į K. M. 11,61 ha ūkio valdą, buvusią Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime. Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2004-11-23 pažyma Nr. R4-5264 su priedu. Dokumento, pavadintame Ūkių, kurių savininkai yra repatrijavę į Vokietiją, sąrašas 110 eilutėje nurodyta, kad K. M. , turėjusi 11,61 ha žemės Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime, su trobesiais, dabartinis valdytojas - P. V. . Šis faktas liudija, kad jos šeima, t.y. tėvas V. P. su motina gavo valdyti ir naudojosi 11,61 ha sklypu, priklausiusiu K. M. . Aplinkybę, kad V. P. nurodytas 1944-1948 Raudondvario valsčiaus Eidvinių apylinkės vardiniame naujakurių sąraše (be datos) kaip bežemis, gavęs 6,81 ha žemės, 1/2 tvarto, klojimo ir svirno, patvirtina pridedamos Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos. Lenkijoje turėtą senelio turtą patvirtina Lenkijos Valstybinio archyvo Suvalkuose 2004-05-04 pažyma Nr. 813-41/04. Šios aplinkybės patvirtina, jog bendrai gyvenusių pareiškėjos senelio J. L. , turėjusio 4,68 ha žemės Lenkijos Suvalkų rajono Gibų gminos Pogoželec kaime, ir jos tėvų šeima 1941-02-25 buvo atkelta iš Lenkijos ir jai suteiktas naudotis 11,61 ha sklypas Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime. Pareiškėjos teigimu šį sklypą gavo naudotis bendrai jos senelis ir tėvas: J. L. ir V. P. . Pareiškėja pažymėjo, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas žemės reformą, pripažino jos teisę gauti neatlygintinai žemę buvusioje tėvų ir senelių turėtoje vietoje. Aplinkybė, kad jos tėvas V. P. neturėjo žemės Lenkijoje, neužkerta kelio pretenduoti į žemės suteikimą, nes jis gavo žemę Lietuvoje. Be to, nėra paneigta, kad jos senelis J. L. turėjo 4,48 ha žemės Lenkijoje, nes jis su pareiškėjos tėvais gyveno kartu, vienoje šeimoje, vedė bendrą ūkį ir dėl to negali būti kvestionuojama jos teisė neatlygintinai gauti žemės ir tokio ploto, kaip senelis turėjo žemės nuosavybės teise. Pareiškėjos nuomone, Tarnybos 2005-08-08 atsakyme nepagrįstai nurodoma, jog remiantis archyvo pažymėjimu Nr. R4-2525 paskutinės tėvų ir senelių gyvenamosios vietos iki iškeldinimo iš Lenkijos nesutampa (Posochaty ir Pogorelcy km.), todėl darytina prielaida, kad jie vedė atskirą ūkį. Sprendime nepagrįstai siaurai aiškinama Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p. nuostata, žemės turėjimo arba gavimo faktą joje siejant tik su suteikiamo neatlygintinai žemės sklypo dydžiu, o ne su teise gauti jį. Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas siekė suteikti neatlygintinai žemės visiems be išimties asmenims, įkeldintiems į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų.
Atsiliepimas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas 2005-04-27 rašte nurodė, jog T. R. negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai minėtas žemės sklypas, nes ji nepateikė dokumentų, įrodančių, jog V. P. nuosavybės teise turėjo žemės Lenkijos teritorijoje, o pretenduoti į J. L. turėtą žemę pareiškėja negali, nes žemė neatlygintinai gali būti suteikta tik sutuoktiniui ir vaikams. Pareiškėja 2005-07-21 skunde nurodė, jog jos seneliai V. L. ir J. L. kartu su dukra M. P. ir žentu V. P. buvo atkelti iš Lenkijos, kur senelis turėjo 4,48 ha žemės ūkio valdą Pogorelcų valsčiuje, į buvusį K. M. , repatrijavusios į Vokietiją, 11,61 ha ūkio valdą Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime. Jie visi gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, minėtas žemės sklypas, taip pat buvo suteiktas bendrai seneliui J. L. bei tėvui V. P. . Tačiau nagrinėjant Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-05-10 pažymėjimą buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio gyventojų perkėlimo reikalams archyviniame fonde esančiame sąraše gyventojų, 1941 m. vasario 25 d. atvykusių į Lazdijų evakuacijos punktą ir 1941 m. vasario 27 d. išvykusių į Kauno apskritį, įrašyti L. I. S, L. V. M, L. I. I, L. J. I, kurių paskutinioji gyvenamoji vieta nurodyta „Pogorlecy km., Gibų vl, taip pat, P. V. Osipovna, P. M. I, kurių paskutinioji gyvenamoji vieta įrašyta Posochaty km.“. Šiuo dokumentu yra detalizuojama pareiškėjos tėvų ir senelių gyvenamoji vieta, t.y. nurodomi konkretūs kaimai, patvirtinant, kad P ir L iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Pagal Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p., žemė nuosavybėn neatlygintinai gali būti suteikiama Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Piliečiams suteikiami žemės sklypai ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis, įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni taip 150 ha bendro ploto. Minėtos Žemės reformos įstatymo nuostatos nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą piliečiams, kurių tėvai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį su asmenimis, iki įkeldinimo į Lietuvos Respubliką nuosavybės teise turėjusiems ūkį Lenkijos ar Vokietijos teritorijoje, t.y. suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą už senelio, įkeldinto į Lietuvos teritoriją, su kuriuo pati pareiškėja nevedė bendro ūkio ir kuris nėra pripažintinas pareiškėjos šeimos nariu, nuosavybės teise iki įkeldinimo valdytą žemės sklypą Lenkijos teritorijoje. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. gegužes mėnesį išdavė pažymą Nr.1341 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“, tačiau teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai pripažinta J. L. anūkui, t.y. ne jo šeimos nariui, todėl ši pažyma buvo pripažinta neteisėta.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Paaiškino, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p., žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis, įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-05-10 pažymėjime Nr.R4-2525 nurodytos skirtingos L ir P paskutinės gyvenamosios vietos leidžia daryti prielaidą, jog iki įkeldinimo į LR teritoriją L. ir P. buvo atskiros šeimos ir vedė atskirą ūkį. Tai, kad pareiškėja savo skunde nurodo, jog L ir P šeimos Lenkijoje gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, nekeičia fakto, kad 4,48 ha žemės savininku Lenkijoje buvo pareiškėjos senelis J. L. , o ne tėvai V ir M. P. . Duomenų apie tai, kad P. V. ar jo žmona P. M. Lenkijos teritorijoje būtų turėjusi žemės, nepateikta. 2004-06-03 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr.R4-2958 nurodyta, kad 1942-05-05 sąraše įrašyta Raudondvario vlsč., Šilelio k., buvusi 11,61 ha ūkio savininkė M. K. . Skiltyje „dabartinio valdytojo pavardė, vardas“ nurodytas P. V. , kaip atkeltas iš Vokietijos. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. gegužės mėnesį išdavė pažymą Nr. 1341 „Dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“. Tačiau Kauno apskrities viršininkas 2005-11-03 įsakymu Nr.02-05-10923 „Dėl Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės mėn. pažymos Nr.1341 pripažinimo netekusia galios“, pripažino netekusia galios minėtą pažymą Nr. 1341, išduotą J. L. , kadangi J. L. yra I. L. ir V. L. anūkas, o anūkai Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p. prasme nėra laikomi šeimos nariais, todėl J. L. negali gauti nuosavybėn neatlygintinai 4,48 ha žemės. Be to, J. L. neturi teisės gauti ir L. V. 1945 m. suteiktų 5,80 ha žemės, kadangi 1945 m. Valstybinės žemės paskyrimo aktas Nr.821 neįrodo, kad 5,80 ha L. V. buvo suteikti įkeldinimo į Lietuvą metu.
II
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 15 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-05-10 pažymėjime Nr.R4-25-25 įvardinta, jog Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotinio gyventojų perkėlimo reikalams archyviniame fonde esančiame sąraše gyventojų, 1941-02-25 atvykusių į Lazdijų evakuacijos punktą ir 1941-02-27 išvykusių į Kauno apskritį, įrašyti L. I. Sisoivič, L. V. Michalovna, L. I. I., L. J. I., kurių paskutinioji gyvenamoji vieta nurodyta „Pogorlecy km., Gibų vl.“, taip pat, P. V. O., P. M. I., kurių paskutinioji gyvenamoji vieta įrašyta „Posochaty km.“. Minėtame dokumente yra detalizuojama pareiškėjos T. R. tėvų ir senelių gyvenamoji vieta, t.y. nurodomi konkretūs kaimai, patvirtinant, kad P. ir L. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, todėl Komisija pagrįstai atmetė pareiškėjos T. R. teiginius, kad Lenkijoje jos tėvai ir seneliai vedė bendrą ūkį. Taip pat teismas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-11-23 pažyma Nr. R4-5264 patvirtina, jog 1942-05-05 lydraščiu Žemės tvarkymo departamentui siunčiamose žiniose apie žydų ūkius ir repatrijavusių į Vokietiją paliktus žemės sklypus bei ūkius sąrašuose K. M. 11,61 ha žemės Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime, su trobesiais valdytoju nurodytas P. V. . Žemės komisijos 1945-02-28 nutarimu bei Valstybiniu žemės paskyrimo aktu Nr.820, išduotu 1945 m. birželio mėnesį P. V. neatlygintinai, neribotam laikui naudotis skirta 5,81 ha žemės Šilelio kaime, Raudondvario valsčiuje, Kauno apskrityje. Valstybinio archyvo Suvalkuose 2004-05-04 pažymoje nurodoma, kad 1944-1947 m. Poviato žemietijos valdybos Suvalkuose archyviniame vienete, pažymėtame skaičiumi 9, 1946-03-11 „Suvalkų poviato, Gibų gminos, Pogoželec kaimo prorusiškųjų ūkių įraše“ įrašytas „J. L. “, buvęs 4,48 ha žemės ūkio valdos, esančios Gibų gminos, Pogoželec kaime, savininkas. Atitinkami duomenys minėtoje pažymoje pateikiami ir pagal kitus 1944-1947 m. Poviato žemietijos valdybos Suvalkuose, 1944-1950 m. Suvalkų poviato seniūnijos, 1945-1951 m. rajoninės likvidacinės valdybos Suvalkuose archyvinius dokumentus. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1993-05-20 nutarimo Nr. 349 3 punktu, minėta Valstybinio archyvo Suvalkuose 2004-05-04 pažyma pripažintina dokumentu, patvirtinančiu, kad pareiškėjos T. R. senelis J. L. į Lietuvos Respubliką buvo įkeldintas iš nuosavybės teise valdytos 4,48 ha žemės ūkio valdos Pogoželec kaime, Gibų valsčiuje, Lenkijoje. Teismas konstatavo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punktą, žemė nuosavybėn neatlygintinai gali būti suteikiama Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Piliečiams suteikiami žemės sklypai ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis, įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni taip 150 ha bendro ploto. Minėtas įstatymas numato kriterijus, kuriais vadovaujantis, asmeniui gali būti suteikta žemė nuosavybėn neatlygintinai: 1) asmuo turi būti Lietuvos Respublikos pilietis; 2) Lietuvos Respublikos piliečio šeima turėjo būti įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų; 3) piliečio šeima iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritorija tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo turėti ūkį, iš kurio buvo įkeldinta. Teismas konstatavo, kad tiek skunde Tarnybai, tiek skunde Komisijai, tiek skunde teismui pareiškėja T. R. teigė, jog jos tėvas V. P. gyveno kartu su seneliu J. L. vienoje šeimoje, vedė bendrą ūkį. Tačiau minėtos Žemės reformos įstatymo nuostatos nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą piliečiams, kurių tėvai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį su asmenimis, iki įkeldinimo į Lietuvos Respubliką nuosavybės teise turėjusiems ūkį Lenkijos ar Vokietijos teritorijoje, t.y. suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą už senelio, įkeldinto į Lietuvos teritoriją, su kuriuo pati pareiškėja T. R. nevedė bendro ūkio ir kuris nėra pripažintinas pareiškėjos T. R. šeimos nariu, nuosavybės teise iki įkeldinimo valdytą žemės sklypą Lenkijos teritorijoje, todėl Komisija ginčo sprendime pagrįstai įvardino, jog vienu iš reikalavimų asmeniui, kuriam suteikiamas neatlygintinai žemės sklypas, yra tas, kad jo šeimos narys turėjo būti įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja T. R. neturi teisės pretenduoti į žemės sklypo suteikimą neatlygintinai, nes nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jos tėvai V. P. ar V. P. nuosavybės teise turėjo žemės Lenkijos teritorijoje. Teismas padarė išvadą, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punkto nuostatomis, neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas ir su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu, t.y. žemės sklypai gali būti suteikiami tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemę Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose ir po 1939 m. įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją, šeimos nariai. Komisija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos T. R. tėvai ir seneliai buvo atskiros šeimos, todėl įstatymo įtvirtintą reikalavimą, kad šeima į Lietuvos Respublikos teritoriją būtų įkeldinta iš tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėto ūkio, atitiko tik pareiškėjos T. R. senelio J. L. šeima, o duomenų, kad T. R. būtų vedusi bendrą ūkį su seneliu J. L. , nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-08-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A8 -704-04 konstatavo, kad teisine prasme yra negalima situacija, jog asmuo vienu ir tuo pačiu metu gali būti dviejų šeimų nariu, todėl Komisija pagrįstai sprendime konstatavo, jog pareiškėja T. R. negali būti vienu metu laikoma ir P. ir L. šeimų nare, t.y. T. R. ir jos seneliai nebuvo vienos šeimos, Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punkto prasme, nariais, todėl T. R. negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas, remiantis tuo, jog jos senelis J. L. Lenkijos teritorijoje nuosavybės teise turėjo ūkį. Teismo vertinimu, pareiškėja netinkamai aiškina Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punktą. Ši nuostata apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas piliečiams, kurie atitinka minėto įstatymo reikalavimus ir turi teisę, kad jiems būtų suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas. Teismas nurodė, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužes mėnesį išduota pažyma Nr.1341 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ buvo pagrįstai panaikinta, nes šia pažyma teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai pripažinta J. L. anūkui, t.y. ne jo šeimos nariui.
III
Pareiškėja T. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą nagrinėti jos 2005-07-21 skundą iš naujo. Taip pat pareiškėja prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p. nuostatos atitinka Konstituciją. Apeliantė paaiškina, kad apygardos administracinis teismas 2005-11-30 nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol bus išspręsta byla, Nr. 2-2024-264/2005, nagrinėjama Kauno rajono apylinkės teisme civiline tvarka. Minėtoje byloje ji prašė nustatyti 4 juridinius faktus, tame tarpe, kad jos tėvai (P. V. ir P. M. ) iki įkeldinimo 1941-02-25 iš Lenkijos į Lietuvos teritoriją gyveno kartu vienoje šeimoje su P. M. tėvais Ivanu ir V. L. ir vedė su jais bendrą ūkį Pogorelecy kaime, Gibų valsčiuje, Lenkijoje; taip pat, kad įkeldinus jos tėvų bei jos senelių šeimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, jie bendrai gavo naudotis 11,61 ha dydžio žemės sklypą buvusioje K. M. (repatrijavusios į Vokietiją) ūkio valdoje, esančią dabartinėje Raudondvario seniūnijoje, Šilelio kaime, ir kad jos tėvai susituokė 1939-07-20. Apylinkės teismas šių faktų nekonstatavo, nurodęs, jog tai nėra juridiniai faktai, kurie gali būti nustatyti CPK nustatyta tvarka. Todėl šiuos faktus turi įvertinti administracinis teismas šioje byloje. Tačiau iš skundžiamo sprendimo neaišku, ar teismas betarpiškai vertino minėtas civilinėje byloje įrodinėtas aplinkybes. Teismas nesirėmė civilinėje byloje užfiksuotais liudytojų parodymais. Taip pat teismas nepagrįstai remiasi Evakuacijos punkto atvykusių į LTSR gyventojų Registracijos sąrašu, gautu iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Nebuvo jokio pagrindo laikyti šį svetimos valstybės (LTSR) tarnautojo surašytą dokumentą oficialiu įrodymu. Teismas šioje byloje betarpiškai neištyrė visų įrodymų. Be to, apeliantės nuomone, asmens šeimos nariais turi būti laikomi visi jo artimieji giminaičiai, tame tarpe ir anūkai (CK 3.135 str.). Taip pat apeliantės nuomone, Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 p., kuris yra taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ta dalimi, kuria nereglamentuoja, jog teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės turi visi asmenys, turėjusio ar gavusio žemės asmens, įpėdiniai (Konstitucijos 23 str. ir Konstitucijos preambulė).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti. Taip pat prašo atmesti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsakovo nuomone, teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė bei įvertino pateiktus įrodymus, pritaikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Teismas išsamiai išanalizavo byloje esantį Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. gegužės 10 d. pažymėjimo Nr. R4-25-25 turinį ir pagrįstai konstatavo, jog šis dokumentas patvirtina, kad P. ir L. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei Civiliniu kodeksu, teigiama, jog asmens šeimos nariais turi būti pripažįstami visi jo artimieji giminaičiai, taip pat ir anūkai. Žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymą negali būti sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu, kadangi tiek valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, tiek nuosavybės teisių atkūrimas į žemę grąžinant ją natūra ar atlyginant už ją perduodant lygiavertį žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimo įstatymą, yra savarankiški žemės įgijimo nuosavybėn būdai, kuriuos reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Todėl pastarojo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, negali būti taikomos apibrėžiant asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktą, ratą. Atsakovo nuomone, įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 3 punktas gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 str. 1 d. 3 p. (2002 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. IX-1170 redakcija) nustatyta, kad žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, - žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto.
Apeliantas siekia, kad žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal paminėtą Žemės reformos įstatymo 7 str. 1 d. 3 p. būtų sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu vykdomu pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimo įstatymą. Teismas atmeta šiuos argumentus. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja, jos seneliai V. ir J. L. , tėvai V. ir M. P. būtų turėję nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje žemės, ar kad ta žemė nuosavybės teise jiems būtų suteikta atvykus iš Lenkijos, ar kad Lietuvos Respublika kažkokiu būdu būtų prisidėjusi prie paminėtų asmenų nuosavybės teisių pažeidimo iškeldinimo iš Lenkijos metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose yra visiškai skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 str. yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą. Teismas nenustatė, kad esamas reglamentavimas galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atmeta pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Žemės reformos įstatymas byloje nagrinėjamu atveju terminas „šeima“ buvo panaudotas Žemės reformos įstatymą papildžius 1991 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. I-2138. Tuo metu galiojantys įstatymai nepateikė aiškios „šeimos“ sampratos. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 str. turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t.y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.). Tokia yra ir teisminė praktika - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–704–04, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15 - 1815 / 2005.
Nustatant byloje reikšmingas aplinkybes teismas vertina, kad esant byloje prieštaringiems įrodymams turi būti vadovaujamasi rašytiniais įrodymais, kadangi jie šioje byloje, teismo nuomone, objektyviausiai atspindi tiesą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. gegužės 10 d. pažymėjimo Nr. R4-25-25 turinį ir pagrįstai konstatavo, jog šis dokumentas patvirtina, kad P. ir L. iki išvykimo į Lietuvą negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Civilinėje byloje užfiksuoti liudytojų parodymai nepakankami šiam dokumentui atmesti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. gegužės 10 d. pažymėjimas Nr. R4-25-25 atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. pateiktą įrodymo sampratą, todėl teismo gali būti vertinamas.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004-11-23 pažyma Nr. R4-5264, Žemės komisijos 1945-02-28 nutarimu, Valstybiniu žemės paskyrimo aktu Nr. 820, Valstybinio archyvo Suvalkuose 2004-05-04 pažyma, 1944-1947 m. Poviato žemietijos valdybos Suvalkuose dokumentais, 1944-1950 m. Suvalkų poviato seniūnijos ir 1945-1951 m. rajoninės likvidacinės valdybos Suvalkuose archyviniais dokumentais, pagrįstai konstatavo, kad T. R. senelis J. L. į Lietuvos Respubliką buvo įkeldintas iš nuosavybės teise valdytos 4,48 ha žemės ūkio valdos Pogoželec kaime, Gibų valsčiuje, Lenkijoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvai V. P. ar V. P. nuosavybės teise turėjo žemės Lenkijos teritorijoje. Taigi, sutinkamai su aukščiau paminėta teisės norma, T. R. , kuri ir jos seneliai nebuvo vienos šeimos nariai, Žemės reformos įstatymo 7 str. l d. 3 punkto taikymo prasme, negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.