Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Šioje byloje J. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Marijampolės PN – neteisėtus veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 punkte nustatytos specialiosios imperatyvios pareigos nuteistiesiems laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2020 metais buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas šiais laikotarpiais: nuo 2020 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. – kamera Nr. 19; nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d. – kamera Nr. 10; nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. – kamera Nr. 10; nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2020 m. spalio 18 d. – kamera Nr. 10; nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2020 m. spalio 22 d. – kamera Nr. 10; nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d. – kamera Nr. 10. 2020 m. gruodžio 16 d. 15 val. pareiškėjas pervestas į būrį (b. l. 22-27).

Marijampolės PN atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistieji į kamerų tipo patalpas perkeliami už nuobaudas, skirstomi atsižvelgiant į vietų skaičių kamerose bei kitas išskirtines aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus, todėl buvo perkeliamas atlikti bausmę į kamerų tipo patalpas.

Iš į bylą pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės (b. l. 36-43) duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2020 metais drausmės atlikimo reikalavimų pažeidimus padarė net keletą kartų, tai patvirtina įrašai apie 2020 m. gegužės 27 d., 2020 m. liepos 8 d., 2020 m. liepos 13 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d., 2020 m. rugsėjo 14 d. gautus Marijampolės PN pareigūnų tarnybinius pranešimus dėl netinkamo nuteistojo J. D. elgesio. Esant nurodytų aplinkybių visumai darytina išvada, jog šiuo atveju nėra jokių neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, nes pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas dėl drausmės reikalavimų pažeidimų teisėtai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 16 d. bandė nusižudyti. Nuteistasis 17 val. 57 min. rastas kamerų tipo patalpoje pasikoręs. Iš Viešosios įstaigos Marijampolės ligoninės 2020 m. spalio 20 d. epikrizės matyti, kad išimtas iš kilpos pareiškėjas iškart pradėjo spontaniškai kvėpuoti, 2020 m. spalio 18 d. pacientas perkeltas į Vidaus ligų skyrių tolimesniam gydymui. Nuteistasis 2020 m. spalio 19 d. buvo konsultuotas psichiatro. Iš paciento ligos istorijos matyti ir pats pareiškėjas to neneigė, kad prieš įvykį jis buvo vartojęs heroino, parūkęs ,,žolės“, todėl daugiau nieko neprisimena (b. l. 31-33).

Vadovaujantis Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. V-353 ,,Dėl savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, 2020 m. spalio 16 d. įvykus bandymui nusižudyti, buvo svarstyta nuteistojo J. D. situacija. Stebima, kad nuteistajam būdingas konfliktiškumas, impulsyvumas, karštakošiškumas, agresyvumas. Manipuliaciją asmuo pateisina siekdamas sau naudingų tikslų. Pareiškėjas pripažino turintis priklausomybę narkotikams, išreiškė neigiamą požiūrį teisėsaugos sistemos, su juo bendraujančių pareigūnų atžvilgiu. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir situacinius veiksnius (ilgas bausmės laikas), nustatyta, kad stresinėse situacijose galima suicidinė rizika. Posėdžio metu nutarta nuteistąjį įtraukti į ,,Didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti įskaitą“, sustiprinta individuali nuteistojo priežiūra iki bausmės atlikimo pabaigos (b. l. 40).

Pareiškėjas skunde teigė, jog Marijampolės PN personalas žinojo, kad nuteistasis gali nusižudyti, turėjo reaguoti į jo pastabas, tačiau to nedarė. Pasikalbėti dėl savižudybės tik vieną kartą buvo atėjusi psichologė.

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN 2020 metais pareiškėjas buvo sistemingai konsultuojamas Resocializacijos skyriaus psichologės. 2020 m. sausio 15 d. konsultacijos metu pareiškėjas dalijosi vidiniais išgyvenimais, susikaupusiais atliekant bausmę jam paskirtame būryje, aptarti svarbiausi emocinės gerovės komponentai, priminta, kad esant būtinybei gali kreiptis į psichologą pakartotinai. Asmuo suicidinių minčių neišsakė (b. l. 38). 2020 m. liepos 22 d. konsultacijos metu vertintas pareiškėjo mąstymas, bendravimas, tarpasmeniniai įgūdžiai. Pareiškėjas nurodė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu periodiškai pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles, nes aplinka jį provokuoja, verčia elgtis nepriimtinai (b. l. 39). 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuteistasis J. D. kreipėsi į psichologus ir buvo konsultuotas. Jos metu išsakė pasipiktinimą Marijampolės PN dirbančių pareigūnų bei administracijos darbu, netinkamais veiksmais jo atžvilgiu, suicido, autoagresijos idėjų neišsakė. 2020 m. rugpjūčio 27 d. konsultacijos metu reiškė nepasitenkinimą teisine sistema, nuteistųjų ir pareigūnų bendravimo ypatumais. Pareiškėjui buvo suteikta emocinė parama, aptarti pagrindiniai emocinės gerovės komponentai, jų svarba išlaikant psichoemocinę sveikatą. Taip pat nuteistajam buvo duota paskaityti knygą bei pakartotinai paaiškinta kreipimosi į psichologus tvarka bei galimybės. Konsultacijos metu autoagresyvių minčių neišsakė. 2020 m. spalio 20 d. pareiškėjas konsultuotas psichologo, atliekant bausmę kamerų tipo patalpose. Nuteistasis nurodė norintis gauti darbo vietą pataisos namuose, tuomet, kaip pats teigė, negalvos apie savižudybę. Konsultacijos metu kalbėta, kas nuteistąjį palaiko, buvo stiprinta motyvacija gyventi. Daugiau problemų neišsakė (b. l. 40). 2020 m. spalio 30 d. J. D. konsultuotas psichologo 20 būryje. Piktinosi administracijos veiksmais, vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais, jautėsi nepelnytai atliekantis bausmę drausmės grupės sąlygomis. Daugiau psichologinių problemų neišsakė, suicido, autoagresijos neišreiškė (b. l. 35). Iš bylos duomenų matyti, kad Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus psichologė 2020 metais sistemingai organizavo konsultacijas su pareiškėju, vertino jo psichologinę būklę, teikė emocinę paramą, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų psichologo konsultacijų atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus psichologei ir gydymo Marijampolės ligoninėje metu pripažino, kad turi priklausomybę narkotikams, nurodė prieš 2020 m. spalio 16 d. incidentą (bandymą nusižudyti) vartojęs psichiką veikiančias medžiagas (heroiną, rūkomąjį narkotiką ,,žolę“). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra gydytojo įrašas, patvirtinantis, kad nuteistąjį pristačius į sveikatos priežiūros įstaigą ant jo dešinės rankos buvo matyti dūrių žymės po injekcijų (b. l. 30). Pažymėtina, jog visos narkotinės medžiagos keičia ar įtakoja svarbias žmogaus psichines funkcijas: susijaudinimą, jautrumą skausmui, reakcijų stiprumą, atminties trumpalaikiškumą, suvokimą, padidina savižudybių, nelaimingų atsitikimų rizikas, todėl narkotinių medžiagų vartojimas laikytinas veiksniu, turėjusiu įtakos pareiškėjo apsisprendimui nusižudyti. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra linkęs save pateisinti įvairiose situacijose, jam būdingas impulsyvumas, karštakošiškumas, manipuliaciją asmuo pateisina siekdamas sau naudingų tikslų. Pareiškėjas ir teismo posėdžio metu nurodė, kad yra nusivylęs bendra tvarka pataisos įstaigoje, išreiškė neigiamas nuostatas Marijampolės PN pareigūnų atžvilgiu. Teismo vertinimu, pareiškėjo bandymas nusižudyti yra būdas atkreipti į save dėmesį, o ne neteisėtų Marijampolės PN veiksmų pasekmė. Iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, bei pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2020 metais į Marijampolės PN kamerų tipo patalpą Nr. 10 buvo perkeltas bausmę atlikti net keletą kartų: nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d.; nuo 2020 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d.; nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2020 m. spalio 18 d.; nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2020 m. spalio 22 d., todėl tikėtina, kad pataisos namų pareigūnai negalėjo numatyti, jog pareiškėjo perkėlimas į patalpą Nr. 10 trečią kartą (t. y. 2020 m. spalio 16 d.) gali išprovokuoti asmens savižudybę.

Esant tokiai situacijai nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti, kad valstybė pareiškėjo neapsaugojo nuo bandymo nusižudyti, nes nėra pakankamų įrodymų vienareikšmiškai išvadai, kad pareiškėjas siekė pasitraukti iš gyvenimo dėl pataisos namų pareigūnų kaltės. Akcentuotina, jog Marijampolės PN nustačius, kad pareiškėjas bandė nusižudyti, pataisos įstaiga stengėsi pareiškėjui suteikti visą įmanomą pagalbą (pareiškėjas svarstytas Krizių įveikos komandos posėdyje, iki bausmės pabaigos sustiprinta individuali nuteistojo priežiūra) bei sudaryti kuo geresnes gyvenimo sąlygas (2020 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas pervestas į būrį, keliamas klausimas dėl pareiškėjo galimybės įsidarbinti ir kt.). Esant nurodytų aplinkybių visumai darytina išvada, kad šiuo atveju nėra jokių neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje vykdant bausmę, nes pareiškėjo priežiūra buvo vykdoma tinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės PN pareigūnai veikė aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kuriuos paneigia objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat byloje nėra jokių pareiškėjui galimai kilusią neturtinę žalą pagrindžiančių aplinkybių.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.