Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d. ir nubaustas areštu dvidešimt penkioms paroms.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 5 d., apie 16.56 val., parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė nedidelės – 376,21 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą – ausinuką „Samsung MP3“.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas kitų bylos aplinkybių, nesusijusių su skundo argumentais, išsamiau neanalizuoja.

Dėl BK 59 str. 1 d. 3 p. taikymo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta pareiga kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o padarius žalą visiškai ją atlyginti. BK 59 str. 1 d. 3 p. reglamentuoja kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Akivaizdu, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta tik tada, kai kaltininkas žalą atlygina (pašalina) savo noru.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. P. UAB (duomenys neskelbtini) turtą – ausinuką Samsung MP3 – pagrobė 2009 m. lapkričio 5 d. Tiriant šį įvykį, neužilgo, t.y. 2009 m. lapkričio 10 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. D., peržiūrėjęs parduotuvės pateiktą vaizdo įrašą, atpažino vieną iš galimai nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų – V. M. (38 b.l.), o 2009 m. gruodžio 30 d. apklausus V. M. iš esmės paaiškėjo ir nusikaltimą padaręs asmuo – V. P. (40-41 b.l.). 2010 m. sausio 13 d. apklaustas įtariamuoju V. P. prisipažino įvykdęs minėtą vagystę (60 b.l.). Po viso to V. P., nuo ausinuko pagrobimo praėjus daugiau nei trims mėnesiams, grąžino iš parduotuvės pagrobtą ausinuką (5, 66 b.l.). Tai rodo, kad V. P. ausinuką grąžino tik po to, kai buvo priremtas įrodymais, kai būdamas anksčiau teistu vienuolika kartų suprato, jog atsakomybės už padarytą veiką išvengti nepavyks bei savo veika padarytą žalą, CK 6.263 str. 1 d. ir 2 d. prasme, jis vis tiek turės atlyginti – turės grąžinti pagrobtą ausinuką arba atlyginti jo vertę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esamoje situacijoje negalima pripažinti, kad nuteistasis žalą atlygino savo noru ir laikyti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p.

Dėl BK 38 str. taikymo

BK 38 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, <...> gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu : jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu; yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tačiau būtina pabrėžti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau jokiu būdu neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas.

Kaip jau buvo aptarta aukščiau, nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti BK 38 str. nuostatas V. P. – nėra savanoriško žalos atlyginimo (pašalinimo) fiziniam ar juridiniam asmeniui fakto. Kita vertus, nors apeliantas skunde teigia, kad jis susitaikė su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. R. ir pastarasis jam atleido, tačiau baudžiamojoje byloje apie tai nėra jokių duomenų. Byloje yra UAB (duomenys neskelbtini) 2010-02-23 raštas, pasirašytas A. R., apie tai, kad minėta bendrovė atsisako nuo byloje pareikšto civilinio ieškinio, nes pagrobtas ausinukas parduotuvei sugrąžintas (5 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotas atstovas A. L. (6 b.l.) pareiškė, kad pretenzijų apeliantui neturi ir prašė skirti mažesnę, nei prašė prokuroras, bausmę, bet apie susitaikymą su V. P. nieko neužsiminė (162 b.l.). Atsisakymas nuo civilinio ieškinio, turtinių pretenzijų neturėjimas ir prašymas skirti mažesnę bausmę jokiu būdu negali būti prilyginami susitaikymui. Pats nuteistasis dokumentų, neginčijamai patvirtinančių nukentėjusios bendrovės išreikštą valią susitaikyti su juo, apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikė. Akivaizdu, jog nėra ir antrosios būtinosios sąlygos taikyti BK 38 str. nuostatas V. P., nes jis nesusitaikė su juridinio asmens atstovu. Todėl, BK 38 str. šiuo atveju negali būti taikomas.

Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų

V. P. skunde taip pat nurodo, kad jis negali atlikti jam paskirtos arešto bausmės, nes yra registruotas Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centre, dalyvauja metadono programoje ir jam reikalingas nuolatinis gydymas, kuris, jam būnant areštinėje, nebus suteiktas. Tačiau iš byloje esančio medicininio pažymėjimo (78 b.l.) matyti, kad apeliantas pas priklausomybės ligų specialistą nesilankė. Duomenų apie tai, kad jis šiuo metu sirgtų kokia nors liga, dėl kurios pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578 patvirtintą Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos sąrašą jis negalėtų atlikti jam paskirtos arešto bausmės, byloje nėra. Tokių dokumentų nuteistasis apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikė. Įvertinus šias aplinkybes, o taip pat ir tai, kad arešto bausmę vykdančiose institucijose nuolat teikiama pakankamai kvalifikuota medicininė pagalba, o esant didesnėms nuteistųjų sveikatos problemoms jie nukreipiami gydymui į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba yra konsultuojami bendrosios priežiūros gydymo įstaigose, švelninti apeliantui paskirtą bausmę arba atleisti jį nuo bausmės dėl ligos nėra pagrindo.

Apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į gynybą, nes posėdyje nedalyvavo jo gynėjas, nors ikiteisminio tyrimo metu jam buvo teikiama teisinė pagalba, nuo kurios jis neatsisakė. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistąjį gynė advokatė R.Keblienė (64 b.l.), tačiau ji ginti V. P. buvo įgaliota tik ikiteisminio tyrimo metu. Atlikus paskutinį procesinį veiksmą ikiteisminio bylos tyrimo stadijoje (147-148 b.l.) ir bylą perdavus apylinkės teismui, šios gynėjos įgaliojimai ginti nuteistąjį pasibaigė. Duomenų apie tai, kad V. P. būtų sudaręs jo gynimo (atstovavimo) teisme sutartį su kokiu nors gynėju, byloje nėra. Šiuo atveju nėra ir BPK 51 str. numatytų sąlygų, kuomet kaltinamajam būtinai turi būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas teisme.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes kolegija pripažįsta, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.