- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-24
- Bylos Nr.
- ATP-1027-200/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Angelė Ikasalienė
- Kategorijos
- 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 47.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla V. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 173 str. 1 d. už tai, kad 2013-02-19, apie 12.00 val., adresu Verkių g. 37, Vilniuje, atlikus jo vykdomos veiklos operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad V. M. savo automobiliu AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus apskrities VMI 2012-09-27 išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą laikotarpiu nuo 2012-09-02 iki 2013-02-18 ir gavo pajamų 4445 Lt, pajamas registruodamas gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudodamas pinigų priėmimo kvitus, kuriuose fiksuojama automobilio nuoma su vairuotoju, užsakymus gaudamas per raciją iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerinės, tai yra vykdė individualią veiklą už atlygį, teikdamas taksi paslaugas, neturėdamas nustatyta tvarka įsigyto leidimo vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, tuo pažeisdamas 1996-11-16 Lietuvos Respublikos transporto kodekso 18 str. 12 d., LR Susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. ir LR Susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą V. M. atžvilgiu pagal ATPK 173 str. 1 d. nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Šalies argumentai
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą - patraukti V. M. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173 str. 1 d. ir skirti jam 1000 Lt baudą su gautų 4445 Lt pajamų iš vykdytos veiklos konfiskavimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus V. M. atžvilgiu inicijuotoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus.
Apeliantas pažymi, kad vienas esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių yra veikos sistemingumas ir komercinis pobūdis. Todėl nagrinėjamu atveju būtina įrodyti, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o tarpusavyje susietų veiksmų visuma, t. y. sisteminga veikla, kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. individualią veiklą faktiškai vykdė nuo 2012-09-02, per laikotarpį nuo 2012-09-02 iki 2013-02-18 gavo 4445 Lt pajamų. Tai įrodo išrašas iš Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, kuriame užfiksuotos per minėtą laikotarpį atliktos 84 keleivių vežimo operacijos.
Apeliantas nurodo, kad kitas svarbus ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo požymis, kurį būtina nustatyti nagrinėjamu atveju, yra tai, ar V. M. vykdoma veikla patenka į licencijuojamą komercinės veiklos kategoriją. Apeliantas pažymi, kad tiek operatyvaus patikrinimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. M. teigė, jog jo teikiamos paslaugos yra ne taksi veikla, o automobilių nuoma su vairuotoju, kuriai netaikomi 2011-12-09 LR Susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 2 p. reikalavimai ir savivaldybės išduotas leidimas verstis taksi veikla yra nereikalingas. Tačiau tiek pagal operatyvaus patikrinimo metu V. M. pateiktą rašytinį paaiškinimą ir jo pateiktus dokumentus, tiek bylos nagrinėjimu metu buvo nustatyta, kad V. M. teikiamos paslaugos savo esme atitiko keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais veiklą, kurios turinys yra keleivių vežimas keleivių nurodytu maršrutu.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančios 2012·09-27 bendradarbiavimo sutarties, sudarytos tarp V. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia vežėjui - V. M. - dispečerinės paslaugas, t. y. telefonu (aptarnavimo trumpuoju telefono Nr. 1445) gavusi iš kliento užsakymą-iškvietimą, perduoda per raciją informaciją vežėjui. Tai patvirtina ir V. M. 2013-02-19 paaiškinimas, taip pat jo ir liudytojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės R. M. parodymai. Be to, iš dispečerio paslaugas teikiančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ užrašų išrašo kopijos matyti, kad V. M. turi savo šaukinį - Nr. 33. Apeliantas mano, kad pastaroji aplinkybė papildomai parodo, kad V. M. vykdoma veikla atitiko keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais veiklą. Tai, kad V. M. vykdė keleivių vežimo paslaugas, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamos paslaugos pobūdis bei trukmė. Pasak apelianto, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis keleivio nuvežimas iš taško A į tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai.
Apeliantas pažymi, kad CK 6.515 str. 3 d. numatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai, kuriems darbo užmokestį moka nuomotojas. Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-09-02 iki 2013-02-08 V. M. nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju, o nuo 2012-09-27 (faktiškai - nuo 2012-09-02) jis vykdo individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 190530. Remiantis CK 6.513 str. 1 d., nuomos sutartys, nepaisant jų terminų, turi būti rašytinės. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės nuomos sutartys buvo pateiktos tik bylos nagrinėjimo metu. Teismo nutarime išdėstytas teiginys, kad operatyvaus patikrinimo metu V. M. nepateikė operatyvų patikrinimą atliekančiam Inspekcijos specialistui automobilio nuomos sutarčių, kadangi pastarasis jų nepareikalavo, neturi teisinės reikšmės. Asmuo, kuris verčiasi automobilio su vairuotoju nuoma, privalo žinoti, kad įstatymai nustato privalomą rašytinę formą transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarties rūšiai. Apeliantas pažymi ir tai, kad V. M., žinodamas, kad operatyvaus patikrinimo, kuriame siekiama nustatyti jo vykdomos veiklos teisėtumą, metu privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad teisėtai vykdo savo veiklą. Be to, pažymėtina, kad sudarytoje nuomos sutartyje turi būti aišku ne tik tai, kokia transporto priemonė yra nuomojama, bet ir aptarti klausimai dėl vairuotojo ir techninės priežiūros paslaugų teikimo, tačiau byloje pastarųjų duomenų nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktose sutartyse yra tik numatytas sutarties objektas, t. y. keleivių vežimas jų nurodytu maršrutu už iš anksto nustatytą kainą.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą Inspekcija vertina pagal faktines nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne veiklos įforminimo formai, o paslaugos turiniui. Pasak apelianto, iš nustatytų bylos aplinkybių darytina išvada, kad V. M. vykdė būtent keleivių vežimo lengvuoju automobiliu veiklą. Nustačius, kad faktinės su paslaugos teikimu susijusios aplinkybės atitinka taksi veiklai būdingus požymius bei nėra vykdomi minėtieji reikalavimai transporto priemonių nuomai, paslauga vertinama kaip lengvųjų automobilių taksi paslauga. Apeliantas nurodo, kad nustatyta aplinkybė, kad V. M. savo veikloje nenaudoja taksi veiklai būtinų atributų - taksometro, plafono su užrašu TAKSI, nepaneigia fakto, kad paslaugos kaina, V. M. teigimu, nėra susijusi su kilometražu. Be to, tai yra savarankiški pažeidimai ir nepaneigia to, kad V. M. teikiamos vežimo paslaugos visa savo esme ir turiniu atitiko keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais taksi.
Apeliantas pažymi, kad V. M. realiai nevykdė automobilių nuomos su vairuotoju veiklos. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, V. M. teikiamos paslaugos savo turiniu atitiko keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, kurios esmė yra sudaryti klientui galimybę pagal jo nurodytą maršrutą būti nuvežtam automobiliu iš vienos vietos į kitą už tam tikrą mokestį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tikruosius šalių ketinimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M., nuslėpdamas tikruosius teisinius santykius - keleivių vežimo paslaugų teikimo faktą, siekė išvengti papildomų reikalavimų, susijusių su keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais veiklos vykdymu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą V. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarimą. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. V. M. atkreipia dėmesį, kad savo pačia esme jo teikiamos paslaugos atitinka taksi paslaugos turinį: tiek automobilio nuomos su vairuotojo paslauga sutarties sudarymo atveju, tiek keleivio vežimo lengvuoju automobiliu taksi atveju, paslaugos gavėjas iš esmės gauna tą pačią paslaugą - vežimą. Pasak V. M., esminis šių veiklų turinio skirtumas yra tas, kad taksi paslaugos teikimo atveju susitariama iš vietos A nuvežti į vietą B, klientui mokant remiantis taksometro parodymais už nuvažiuotą atstumą, o sudarant automobilio nuomos sutartį, nors ir gali būti susitariama nuvežti nuo taško A iki taško B, bet paslaugos kainai nuvažiuotas atstumas tiesioginės įtakos neturi, nes kaina sutariama iš anksto prieš vežimą, įvertinant paslaugos galimą trukmę. Taksi paslaugos atveju klientas negali įtakoti, kokiu keliu jis yra vežamas nuo taško A iki taško B, ir nežino galutinės vežimo kainos, nes ji paaiškėja tik pasiekus galutinį tikslą. Tuo tarpu išsinuomodamas automobilį su vairuotojo paslauga, jis žino galutinę paslaugos kainą ir jam kelias, kuriuo bus nuo taško A judama iki taško B, tampa neaktualus. Pasak V. M., kadangi laikas, kelias ir greitis yra tarpusavyje koreliuojantys dydžiai, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo atveju apmokama buvo už atstumą, o ne už laiką.
Šalies argumentai
V. M. nurodo, kad ginčo atveju nebuvo nustatyta, kad užmokestis už vežimą priklausė nuo keleivių skaičiaus ar faktinio nuvažiuoto atstumo. Kaip nustatyta byloje, važiavimo kaina paslaugos gavėjui buvo žinoma iš anksto, nepriklausanti nuo važiuojančių asmenų skaičiaus ar pasirenkamo maršruto kelio. Nuo taško A iki taško B paprastai galima važiuoti įvairiais keliais ir nuvažiuotas atstumas tokiu atveju skirtųsi, tačiau, pasak V. M., įrodymų, kad ginčo atveju tokiu atveju keistųsi pradinė sutarties kaina byloje nesurinkta. Todėl V. M. mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinis skundas atmestinas. V. M. pažymi, kad apelianto argumentas, kad operatyviniam patikrinimui nebuvo pateiktos rašytinės sutartys už tiriamąjį laikotarpį, taip pat negali būti vertinama kaip jo atsakomybę nulemianti aplinkybė, nes paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro tokio sandorio negaliojančiu. (CK 1.93 str. ) Be to, V. M. parodymų, kad tokios sutartys buvo sudaromos, tačiau paprasčiausiai nesaugomos, nepaneigia jokie byloje surinkti įrodymai.
V. M. nurodo, kad jei teismas laikytų, kad jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nepagrįstą nutarimą ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas yra tenkintinas, apeliaciniu skundu prašoma skirti nuobauda dalyje dėl pajamų konfiskacijos neatitinka jo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdžio ir prieštarauja teisingumo ir protingumo principams bei teismų praktikai analogiškose bylose. V. M. pažymi, kad jam inkriminuojamo ATPK 173 str. sankcijoje yra numatytas pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos, konfiskacija. V. M. mano, kad ginčo atveju jo galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdis įpareigoja teismą skirti švelnesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta, nes iš esmės vykdydamas veiklą jis nesiekė šiurkščiai pažeisti taksi veiklai keliamus reikalavimus, todėl pajamų konfiskacija kaip papildoma sankcija būtų akivaizdžiai per griežta nuobauda. V. M. galimai sąžiningai klydo dėl vykdomos veiklos pobūdžio, laikydamas, kad jo vykdoma veikla atitinka automobilių nuomos su vairuotojo paslauga veiklos pobūdį, o tokiai veiklai vykdyti nėra reikalingas joks leidimas. Pajamas, gautas iš šios veiklos, jis apskaitė, jas deklaravo ir nuo jų sumokėjo visus priklausančius mokėti mokesčius. Už tokį administracinį teisės pažeidimo padarymą V. M. baudžiamas pirmą kartą. Pasak V. M., akivaizdu, kad tokiu atveju jam apeliaciniu skundu prašomos paskirti nuobaudos dalis - 4445 Lt pajamų, gautų iš šios veiklos, konfiskacija, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes prašoma konfiskuoti pajamas, nuo kurių jau yra sumokėti visi privalomi mokesčiai valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsiaiškino visų reikšmingų faktų, neištyrė visų galimų įrodymų ir įvykio versijų, darydamas išvadą, kad V. M. nepadarė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 173 str. 1 d., kuriuo nustatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).
Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.
V. M. tiek tyrimo metu (b. l. 7), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme neigė padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., paaiškino, kad vykdydamas individualią veiklą jis teikė ne taksi paslaugas, o automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas (b. l. 43-44). CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.515 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju V. M. pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 190530 nuo 2012-09-03 vykdo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių nuomą ir išperkamąją nuomą, nuo 2012-09-27 – taksi veiklą (b. l. 8). Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu V. M. teikė minėtas paslaugas. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. M. nurodė, kad su klientu yra pasirašoma nuomos sutartis, paprastai, vienu egzemplioriumi, nebent klientas paprašo išrašyti antrą, žurnale įrašomas susitarimas. Atvykus į vietą išrašomas kvitas, jau dviem egzemplioriais. Jei klientas atsisako sudaryti sutartį, su juo niekur nevažiuojama. Sutarčių už laikotarpį nuo 2012-09-02 iki 2013-02-18 V. M. neišsaugojo, nes nežinojo, kad prireiks. V. M. paaiškino, kad patikrinimo metu sutartis turėjo, bet jų niekas neprašė, taip pat nesakė saugoti jas (b. l. 43-44). Teisminio nagrinėjimo metu V. M. atstovas pateikė 2013 m. balandžio 11 – 12 d. Transporto priemonės teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (automobilio nuomos su vairuotoju) sutartis (b. l. 41).
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad laikotarpiu 2012-09-02 – 2013-02-18 V. M. vykdė individualią veiklą – nuo 2012-09-03 vykdo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių nuomą ir išperkamąją nuomą, nuo 2012-09-27 – taksi veiklą automobiliu AUDI A6 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užsakymus gaudavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Pinigų priėmimo kvitai (b. l. 16-17), minėtu laikotarpiu V. M. gavo 4445 Lt pajamų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 12-15). Iš byloje esančios 2012-09-27 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia V. M. dispečerinės paslaugas - t. y., gavusi iš kliento užsakymą automobilio nuomai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą V. M. (b. l. 10-11). Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. M. nurodė, kad jis yra sudaręs sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, moka 100 Lt, o bendrovė duoda užsakymus. Orientacinę kainą klientui pasako bendrovės dispečeris ir ji gali kisti, tik jei važiavimas yra kitu maršrutu nei pasakė dispečeriui, reikia ilgai laukti, yra papildomo važiavimo ir pan. Paslaugos kaina su kilometražu niekaip nesusijusi, nes skaitiklio neturi (b. l. 43-44). UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė R. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra tarpininkas – turi dispečerinę, priima klientų užsakymus ir perduoda vairuotojams. Paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ taksi paslaugų neteikia ir kaip taksi užsakymų negauna, jiems skambina žmogus, prašo išnuomoti automobilį, jam iš karto pasakoma, kad bus sudaryta sutartis, pasakoma apytikslė suma ir užsakymas perduodamas automobilio savininkui (b. l. 44-46).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nustatyta ir objektyviais įrodymais nepaneigta, kad su kiekvienu klientu buvo sudaroma nuomos sutartis, išrašomas pinigų priėmimo kvitas, buvo vedama apskaita, užsakymai buvo gaunami iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sudarytą bendradarbiavimo sutartį ir šios įmonės darbuotoja patvirtino, kad priimami užsakymai būtent automobilių nuomai, įspėjama apie tai, kad bus sudaryta sutartis. Apylinkės teismas nurodė, kad šios aplinkybės nėra paneigtos, kadangi kontrolinis važiavimas patikrinimo metu atliktas nebuvo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių pilnai ištirti galimus įrodymus, nesiėmė visų galimų veiksmų panaikinti kilusiems neaiškumams dėl V. M. vykdytos veiklos pobūdžio, t. y. ar jis teikė taksi paslaugas, neturėdamas atitinkamo leidimo, ar automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas. Šioje administracinėje byloje esminę reikšmę įgauna visapusiškas bylai reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas. Atsižvelgiant į tai, kyla būtinybė rinkti papildomus įrodymus, nustatyti ir apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerius, kurie priima klientų užsakymus ir kurie galėtų nurodyti, kokie užsakymai buvo gaunami bei kokia informacija buvo perduodama vairuotojui (V. M.). Taip pat iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išreikalauti pokalbių įrašus, kuriuose galimai būtų užfiksuoti klientų užsakymai, taip pat vairuotojui (V. M.) perduodama informacija.
Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant V. M. patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą Vilniaus miesto apylinkės teisme nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai. Byloje turi būti imamasi priemonių kilusioms abejonėms ir prieštaravimams išsklaidyti, todėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarimas naikinamas ir byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tenkinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą iš dalies ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutarimą bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.