Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-08-06 nutarimo, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla V. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius R. T. 2015-05-14 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį V. B. už tai, kad jis kaip fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdaviu, laikotarpyje nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. bei laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 27 d. imtinai, leido S. J., gim. (duomenys neskelbtini), bei laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. vasario 11 d. imtinai, leido D. V., gim. (duomenys neskelbtini), dirbti medkirčiais V. B. naudai, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nesudarius su jais rašytinės darbo sutarties, neišdavus jiems antrojo darbo sutarties egzemplioriaus ir nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Šiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 99 straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 dalis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teisme administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, nebuvo tinkamai įvertinti visi įrodymai, neatsižvelgta į Institucijos pateiktus argumentus, o skundžiamas procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis V. B. paaiškinimais bei jo atstovo pateiktais dokumentais dėl S. J. ir D. V. darbo drausmės pažeidimų. Nurodoma, kad tyrimo metu buvo nustatyti DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai, nes S. J. ir D. V. dirbo nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 7 val. iki 16 val., buvo susitarta dėl atlygio ir šie asmenys dirbo darbdavio naudai, jam vadovaujant su darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė formuojamos teismų praktikos ir neįvertino S. J. ir D. V. duotų paaiškinimų, patvirtinančių aukščiau nurodytas aplinkybes.

Nesutinkama su teismo padaryta prielaida, kad S. J. ir D. V. paaiškinimai nebuvo surašyti savarankiškai. Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, turėjo remtis aplinkybėmis, kurios turi įtakos veikos kvalifikavimui pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, t. y. kad V. B. su D. V. ir S. J. siejo darbo teisiniai santykiai, kurie nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, o ne tuo, kad šiems asmenims buvo skirtos drausminės nuobaudos už darbo drausmės pažeidimus ar kieno iniciatyva D. V. vyko į Instituciją.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis apibrėžianti apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas apygardos teisme numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes dėl ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, patikrino ir įvertino surinktus duomenis ir nesant pakankamai įrodymų, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, priėmė pagrįstą procesinį sprendimą – vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas V. B. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė motyvuodamas tuo, kad S. J. ir D. V. paaiškinimų, duotų Institucijai identiškumas, jų nurodomų nelegalaus darbo laikotarpių netikslumas, šių asmenų paaiškinimų, susijusių dėl kreipimosi į Instituciją prieštaringumas ir nustatytos aplinkybės, kad darbdavį ir šiuos asmenis siejo konfliktiški santykiai, susiję su darbine veikla, kelia abejonių dėl šių asmenų parodymų patikimumo dėl ko būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn jų buvusį darbdavį V. B..

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Nurodyto teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013 (Teismų praktika Nr. 40, 2014) yra pasisakęs, kad tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Siekiant asmenį patraukti atsakomybėn dėl pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje būtina nustatyti ir subjektyvųjį požymį - kaltę. V. B. kaltę padarius 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą Institucija grindė išimtinai asmenų, kurie buvo nutraukę darbo teisinius santykius (S. J. – 2015-03-05 (b.l.10-11), D. V. – 2015-03-30 (b.l.17) su administracinėn atsakomybėn traukiamu V. B., paaiškinimais. Ką patvirtina ir nelegalaus darbo tyrimo akto, surašyto 2015-05-13 Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 5-6) turinys ir jo rezultatai, tiek administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomi duomenys.

Minėtuose paaiškinimuose, rašytuose 2015-04-15 S. J. (b.l.9) ir D. V. (b.l.13) analogiškai nurodė, kad V. B. buvo priimti medkirčio pareigoms, sutarta, kad jiems bus mokamas 2,9 Eur darbo užmokestis už išpjauto miško kiekį su vienu moto pjūklo benzino bakeliu, nustatyta darbo savaitė – nuo pirmadienio iki penktadienio, o darbo laikas nuo 7 val. 00 min. iki 16 val. 00 min. S. J. nelegalaus darbo laikotarpį įvardijo nuo 2014-11-17 iki 2014-12-09 ir nuo 2015-01-19 iki 2015-01-28, o D. V. nuo 2015-02-02 iki 2015-02-11. S. J. nurodė, kad darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2015-01-28. D. V. patvirtino, kad darbo sutartį su V. B. pasirašė 2015-02-12.

Kaip matyti iš 2015-05-14 nelegalaus darbo tyrimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.5), VDI Panevėžio teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius ir skyriaus vedėjas gavę S. J. ir D. V. paaiškinimus, atliko minėtų asmenų nurodomo nelegalaus darbo fakto tyrimą. Tyrimas pradėtas 2015-04-15 (kai į Instituciją kreipėsi S. J. ir D. V.) ir baigtas 2015-05-13. Tyrimo akte nurodoma, kad tikrintas subjektas – V. B., duomenų, kad tikrinamame objekte būtų rasta dirbančių darbuotojų nėra užfiksuota. Tyrimo metu atliktais tyrimo veiksmais įvardintas paaiškinimų iš asmenų paėmimas (4 p.). Aprašomoji tyrimo dalis iš esmės atspindi S. J. ir D. V. paaiškinimuose nurodomas aplinkybes, o tyrimo rezultatų 6 punkte nurodoma, kad rastų dirbančių asmenų ir/ar anksčiau nustatytų dirbusių asmenų nesudarius darbo sutarties arba nustatyta tvarka neįregistravus individualios veiklos skaičius yra 2, t.y. S. J. ir D. V..

Institucija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarime padarytomis išvadomis, savo nesutikimą grindžia S. J. ir D. V. paaiškinimais, duotais Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo jų atleidimo iš darbo ir keliems mėnesiams nuo šių asmenų nurodomo nelegalaus darbo laikotarpio. Kartu nenurodydama jokių esminių faktinių duomenų, kurių pagrindu skundą nagrinėjantis teismas galėtų padaryti priešingas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas.

V. B., teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, neigė S. J. ir D. V. nurodomas nelegalaus darbo aplinkybes, tvirtindamas, kad šie asmenys niekada pas jį nelegaliai nedirbo, su jais pagal teisės aktų reikalavimus buvo sudarytos darbo sutartys, tačiau pripažino, kad abu asmenys nenorėjo laikytis darbo vidaus tvarkos taisyklių, nuolat konfliktavo, buvo nepatenkinti darbo sąlygomis ir užmokesčiu, ne kartą, jo reikalavimu, rašė paaiškinimus dėl pravaikštų, vėliau jiems skirtos drausminės nuobaudos, o galiausiai darbo sutartys su jais buvo nutrauktos, leidžiant patiems savo noru išeiti iš darbo (b. l. 50-51).

Teismo posėdžio metu D. V. paneigė savo paaiškinime, duotame Institucijos pareigūnams, užfiksuotą ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomą nelegalaus darbo laikotarpį. Teigė, kad pas V. B. dirbo nuo 2015-02-11, t.y. sudarius darbo sutartį, vėliau paaiškino, kad visgi kelias dienas iki darbo sutarties pasirašymo V. B. prašymu pjovė mišką, kartu pripažindamas, kad yra gavęs visą jam priklausantį užmokestį. Nurodydamas, kad į Instituciją jis kreipėsi S. J. paragintas, nes šis buvo nepatenkintas ir norėjo surinkti kuo daugiau žmonių, o jis į Inspekciją iš esmės ėjo paliudyti, kad S. J. dirbo pas V. B., kartu nurodydamas, kad jis asmeniškai negali patvirtinti S. J. nelegalaus darbo pas V. B. fakto, nes S. J. įsidarbino anksčiau nei jis (b.l. 77-78).

S. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad pas V. B. nelegaliai dirbo 2014 metų pabaigoje apie mėnesį laiko, kol 2014 m. gruodžio 9-10 d. išvyko į užsienį, vėliau ėmė dirbti nuo 2015-01-16, o darbo sutartis buvo sudaryta tik 2015-02-28. Paaiškino, kad nesutarimai su V. B. buvo dėl atsiskaitymo, kartu nurodydamas, kad nebuvo atsiskaityta už 3 dienas, kai jis dirbo nelegaliai. Nors vėliau teikdamas paaiškinimus tvirtino, kad nelegalaus darbo laikotarpis tęsėsi daugiau nei dešimt dienų. Be to, teismo posėdžio metu S. J. nurodęs, kurioje vietoje dirbo po darbo sutarties sudarymo, negalėjo tiksliai nurodyti darbo vietos nurodomu nelegalaus darbo laikotarpiu. Pats nurodomas laikotarpis nuo 2015-01-16 taip pat neatitinka jo paaiškinimo, nes tuo metu jis tvirtino dirbęs nuo 2015-01-19. Dėl vykimo į Instituciją paaiškino, kad tai buvo D. V. iniciatyva, o jis važiavo kartu, nes D. V. neturėjo su kuo važiuoti (b.l. 86-87).

Liudytoju apklausiamas G. T. (b.l. 78), kurį be kita ko buvo nurodęs ir S. J., kaip asmenį, galintį patvirtinti nelegalaus darbo faktines aplinkybes, teismo posėdžio metu teigė, kad jis dirbo pagal sudarytą darbo sutartį, o S. J. ir D. V. tikslių įsidarbinimo datų nežino, nusiskundimų dėl darbo nesant sudarytų darbo sutarčių jam neteko girdėti.

S. J. teismo posėdžio metu tvirtino, kad jo parodymus dėl nelegalaus darbo gali patvirtinti D. V. ir kiti kartu dirbę asmenys. Tačiau, teismo posėdžio metu D. V. paneigė savo paaiškinime Inspekcijai nurodytas aplinkybes, pripažindamas, kad neprisimena, kada tiksliai pradėjo dirbti pas V. B., bet protokole nurodytu laiku 2015-02-02 jis pas V. B. nedirbo, nes dieną prieš tai, buvo išėjęs iš kito darbo ir dar kurį laiką praleido namuose, o apie S. J. įsidarbinimo aplinkybes apskritai nieko nurodyti negalėjo, paminėdamas, kad šis įsidarbino anksčiau nei jis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tiek S. J., tiek D. V. parodymų vertinti, kaip abejonių nekeliančių ir V. B. kaltę pagrindžiančių, negalima. Jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. G. T., kurio objektyvumu teismas neturi pagrindo abejoti, nes apklausos teisme metu jo ir V. B. nebesiejo darbiniai santykiai, o jį kaip galimą liudytoją nurodė ir pats S. J. taip pat pažymėjo, kad dirbo pagal darbo sutartį ir nebuvo girdėjęs apie susiklosčiusią praktiką priimti darbuotojus dirbti be darbo sutarčių.

Taigi, pirmosios instancijos teismui, taip ir aukštesniajam teismui, S. J. ir D. V. parodymų nenuoseklumas, aplinkybė, kad dėl tariamo nelegalaus darbo jie į Instituciją kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, konfliktiniai santykiai su buvusiu darbdaviu, kelia pagrįstų abejonių šių asmenų parodymų patikimumu, juolab, kad jie patys pripažino, kad ne kartą buvo pažeidę darbo drausmę, jiems darbdavys dėl to priekaištaudavo, ką patvirtina ir byloje esantys jų paaiškinimai, buvo bausti drausmine tvarka bei galiausiai atleisti. Skirtingai nei nurodo Institucija šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos, vertinant V. B. inkriminuoto pažeidimo aplinkybes ir liudytojų patikimumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien šių asmenų prieštaringais parodymais negalima grįsti V. B. kaltės, o išnaudojus visas galimybes, parodymų prieštaringumo nebuvo galima pašalinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, daroma išvada, kad šioje byloje neįrodytas ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. B. administracinę atsakomybę dėl nelegalaus darbo, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad S. J. ir D. V. parodymai negali būti vertinami kaip pakankamai V. B. kaltei įrodyti, todėl pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną jo atžvilgiu.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-08-06 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti, keisti jį ar grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹⁰ straipsniu, 302 ¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.