Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Prano Kuconio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (V. J. turto sugadinimas sprogdinant), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų žmonių nužudymo, vieno žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir tyčinio svetimo turto sužalojimo visuotinai pavojingu būdu organizavimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

A. J. dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo:

1) Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendis pakeistas: a) L. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); b) L. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus paskirta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų; c) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5, 9 dalimis, L. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, bei Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 82 straipsnio 2 dalį paskirta bausme); d) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų; e) į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta nuo 1997 m. spalio 19 d. iki 1998 m. lapkričio 3 d. pagal Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 1998 m sausio 26 d. nuosprendį;

2) Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti: A. V., R. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. J. ir jo gynėjo, išteisintųjų V. Š. ir A. J., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. V. kartu su nusikaltimo tiesioginiu organizatoriumi bei nusikaltimo plano parengėju A. K., L. J. 1996 metų pabaigoje – 1997 metų pradžioje neteisėtai iš A. K. įgijus (gavus) savadarbį sprogmenį – apie 750 gramų amonito tipo sprogstamąją medžiagą, kurios pagrindiniai komponentai – amonio nitratas ir trotilas, ir nuotolinio valdymo pultelį, bei neteisėtai sprogmenį laikant automobilyje „Alfa Romeo 164“ ir bute, esančiame Maskvoje, kur tuo metu abu gyveno, siekdami iš A. K. gauti asmeninę naudą, A. K. nurodžius nusikalstamos veikos – tyčinio G. D. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – padarymo būdą – sprogdinant, ir vietą – (duomenys neskelbtini), Maskvoje, turėdami vieningą išankstinę tyčią ir tikslą nužudyti G. D., laikotarpyje nuo 1997 m. sausio 9 dienos iki 1997 m. sausio 17 d., nenustatytą dieną ir valandą, įdėjo minėtą savadarbį sprogmenį į (duomenys neskelbtini) namo lietaus nutekamąjį vamzdį. 1997 m. sausio 17 d., apie 12 valandą G. D. ir jo apsaugininkams A. K. bei P. B. einant pro vietą, kur buvo paslėptas savadarbis sprogmuo, paspaudę nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, bendrininkai savadarbį sprogmenį susprogdino, taip tyčia sužalodami G. D., kuris dėl daugybinių skeveldrinių galvos, kaklo, krūtinės, pilvo ir galūnių sužalojimų įvykio vietoje mirė, jo apsaugininką A. K., kuris dėl pilvaplėvės ertmės kiauryminio skeveldrinio sužalojimo bei išsivysčiusio sunkaus trauminio šoko 1997 m. sausio 17 d. mirė ligoninėje, bei P. B., kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip nusikaltimo bendrininkai tyčia nužudė du asmenis kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – sprogdinant, bei nesunkiai sutrikdė vieno asmens sveikatą. Be to, to paties sprogimo metu, t. y. visuotinai pavojingu būdu, buvo sugadintas ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) „Roskontraktpostavka“ turtas.

V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis organizavo tyčinį svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, būtent: 1996 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, parengė nusikalstamą veiką, t. y. parinko nusikalstamos veikos vykdytoją A. K., kuriam 1996 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytą dieną, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Telšių mieste, pasiūlė sugadinti V. J. turtą – nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Telšiuose, visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, bei parodė A. K. minėtą gyvenamąjį namą. A. K., sutikęs padaryti nusikalstamą veiką, vykdydamas V. Š. nurodymą, kartu su jo paties sukurto nusikalstamo susivienijimo nariu R. S. nuvyko į Šiaulių raj., Drąsučių km., pasiėmė tiksliai nenustatytą kiekį ten neteisėtai laikomos sprogiosios medžiagos – trotilo su detonatoriumi, kurį 1996 m. rugsėjo 28 d., apie 23 val. 30 min., neteisėtai nugabeno į Telšių miestą, sprogstamąją medžiagą perdavė R. S., kurią R. S. nunešė ir, padėjęs Telšių mieste, (duomenys neskelbtini) namo garaže, ją susprogdino. Sprogimo metu visuotinai pavojingu būdu buvo sugadintas V. J. turtas – nebaigtas statyti gyvenamasis namas (registruotas R. P. vardu), padarant turtinę žalą, kurios dydis nenustatytas. Taip pat sprogimo metu visuotinai pavojingu būdu sugadintas A. ir S. V. turtas – stiklinis šiltnamis, esantis prie (duomenys neskelbtini) namo, Telšiuose, padarant 700 Lt turtinę žalą.

Be to, V. Š. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupe jis dėl savanaudiškų paskatų organizavo dviejų žmonių nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – sprogdinant, nesunkų sveikatos sutrikdymą bei tyčinį svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, būtent: V. Š., veikdamas bendrai su nenustatytu asmeniu, siekdamas iš nenustatyto bendrininko gauti turtinę naudą sau, 1996 metais, tiksliau nenustatytu laiku, parengė nusikalstamą veiką, t. y. parinko jos vykdytoją A. K., kuriam 1996 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytą dieną, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Telšiuose, pasiūlė nužudyti G. D. (G. D.), nurodė nusikalstamos veikos padarymo būdą ir vietą – susprogdinant G. D. (duomenys neskelbtini), Maskvoje, bei už įvykdytą nusikaltimą A. K. pažadėjo sumokėti 50 000 JAV dolerių. A. K. padaryti nusikalstamą veiką sutikus, aptarus ir suderinus su V. Š. nusikaltimo rengimosi bei padarymo aplinkybes, V. Š. per kelis kartus A. K. perdavė pinigus rengimuisi organizuojamą nusikaltimą padaryti. Po to A. K., veikdamas bendrai su jo paties sukurto nusikalstamo susivienijimo nariu R. S., Lietuvos Respublikoje pasirengė nusikaltimui ir, vykdydamas V. Š. nurodymą, kuo greičiau nužudyti G. D., susprogdinant jį automobilyje, bei V. Š. apmokėjus A. K. ir kitų nusikaltimo bendrininkų kelionę į Rusijos Federacijos Maskvos miestą, A. K., pasirinkęs nusikalstamos veikos vykdytojus – R. S., L. J. bei R. M., kartu su jais 1996 m. spalio 12 dieną dviem automobiliais išvyko į Maskvą. A. K., R. S., L. J. ir R. M., atvykę į Maskvą, tęsdami savo nusikalstamą veiką, susipažino su nusikaltimo padarymo vieta ir ją stebėjo, sekė G. D. bei planavo, kaip neteisėtai turėtą sprogmenį pridėti prie automobilio, kuriuo važinėjo G. D., bei jį susprogdinti. Nepavykus įgyvendinti V. Š. nurodymo – nužudyti G. D. susprogdinant jį automobilyje, A. K. telefonu su V. Š. suderino, kad G. D. nužudys panaudojant savadarbį sprogmenį, t. y. sprogmenį įdės į (duomenys neskelbtini) namo lietaus nutekamąjį vamzdį, esantį prie įėjimo į Ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) „Roskontraktpostavka“ patalpas, kuriose dirbo G. D., bei jį susprogdins, kuomet pro šalį eis G. D.. Po to A. K. nurodė jo pasirinktiems nusikaltimo vykdytojams baigti nusikaltimą, tačiau R. S. ir R. M. savanoriškai atsisakius nužudyti G. D., L. J. pasirinko bendravykdytoją A. V.. L. J. ir A. V., veikdami kartu, turėdami bendrą tyčią nužudyti G. D., laikotarpyje nuo 1997 m. sausio 9 dienos iki 1997 m. sausio 17 d., nenustatytą tikslią dieną ir valandą, įdėjo savadarbį sprogmenį – ne mažiau kaip 750 gramų amonito tipo sprogstamąją medžiagą – į (duomenys neskelbtini) namo lietaus nutekamąjį vamzdį bei 1997 m. sausio 17 d., apie 12 val., G. D. einant pro tą vietą, jį susprogdino. Sprogimo metu buvo sužalotas G. D., kuris dėl daugybinių skeveldrinių galvos, kaklo, krūtinės, pilvo ir galūnių sužalojimų įvykio vietoje mirė. Kartu su juo buvo sužalotas A. K., kuris dėl pilvaplėvės ertmės kiauryminio skeveldrinio sužalojimo bei išsivysčiusio sunkaus trauminio šoko 1997 m. sausio 17 d. ligoninėje mirė. Taip pat sprogimo metu P. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei visuotinai pavojingu būdu sugadintas Ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) „Roskontraktpostavka“ turtas.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai įgijo, laikė, realizavo didelės sprogstamosios galios sprogstamąją medžiagą, t. y. nenustatytą dieną ir valandą, nenustatytoje vietoje, iš nenustato asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 800 gramų sprogstamosios medžiagos – trotilo ir, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, neteisėtai įgytą trotilą laikė nenustatytoje vietoje iki 1996 metų spalio mėnesio pabaigos, kol jį 1996 metų spalio mėnesio pabaigoje, nenustatytą dieną ir valandą, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių raj., pardavė už tiksliai nenustatytą sumą A. K..

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais Nr. 53 ir Nr. 40, bei BPK 20 straipsnio nuostatomis prokuroras, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. Š. ir A. J. išteisinimo buvo priimta nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, šios savo pareigos neįvykdė, todėl įsiteisėjo neteisingas nuosprendis ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Prokuroras skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nurodydamas, kad jie gauti pažeidžiant BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 189 straipsnio 4 dalies nuostatas, tinkamai neįvertino visų aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti A. K. parodymai iš esmės pažodžiui (tik su nedideliais pakeitimais) sutampa su neįvardintu tekstu ir su prokuroro užfiksuotais įtariamojo parodymais, bei tai, kad šiuose dokumentuose sutampa dėstomas tekstas, pasakojimo struktūra, išsireiškimai bei žodžiai, byloja apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas) įsakmiai laikėsi BPK 188 straipsnio 4 dalies nuostatos įtariamojo parodymus užfiksuoti kiek galima pažodžiui. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad minėtuose dokumentuose sutampa ir gramatikos, sintaksės bei loginės klaidos, padarė fakto klaidą, nes ikiteisminio tyrimo teisėjo užfiksuotame A. K. apklausos protokole iš tiesų nėra identiškų gramatikos, sintaksės ir loginių klaidų, kokios yra neįvardintame tekste bei prokuroro užfiksuotame įtariamojo A. K. apklausos protokole. Todėl, prokuroro nuomone, teismo išvada, kad A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, yra nepagrįsta. Be to, prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog teismai neturėjo galimybių minėtame protokole užfiksuotų duomenų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nes A. K. mirė prieš bylą perduodant teismui. Prokuroras skunde nurodo, kad tiek prokurorui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant A. K. dalyvavo jo gynėjas, todėl teismas, abejodamas A. K. parodymų fiksavimo teisėtumu, galėjo ir turėjo apklausti minėtose apklausose dalyvavusį gynėją, o, esant reikalui, ir ikiteisminio tyrimo teisėją bei teismo posėdžio sekretorę. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 53, 11 punkto nuostatomis, kasatorius teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas ir pašalinti prieštaravimus tarp ištirtų įrodymų, o, esant reikalui, ištirti papildomus įrodymus. Prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog V. Š. ir A. J. yra išteisinti pagrįstai, nevertino visų byloje esančių įrodymų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, taip padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Dėl BPK 188, 189 straipsnių taikymo, kasatorius nurodo šiuos argumentus: 1) BPK nenumato galimybės įtariamojo apklausoje dalyvauti kitiems įtariamiesiems ir jų gynėjams, nes minėtame straipsnyje yra nurodytas užbaigtas sąrašas proceso dalyvių, turinčių teisę būti atliekamoje įtariamojo apklausoje; 2) kaip matyti iš prokuroro R. D. parodymų, duotų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, bei iš A. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo, A. K. buvo apklausiamas jo paties prašymu, apklausa vyko ligoninėje, kurioje jis tuo metu buvo gydomas. Todėl visiškai akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (tiek prokuroras, tiek teisėjas) ne tik procesiškai, bet ir realiai neturėjo galimybes pristatyti į tą apklausą kitų įtariamųjų; 3) prokuroras R. D. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neatliko akistatų tarp V. Š., A. J. ir A. K. dėl to, kad, kai ikiteisminio tyrimo užbaigimui ir akistatų atlikimui A. K. buvo atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių, paaiškėjo, kad jo sveikatos būklė pablogėjo ir dėl to atlikti akistatų nepavyks, t. y. akistatos nebuvo atliktos dėl objektyvių priežasčių – staigios įtariamojo ligos ir mirties. Be to, prokuroras skunde pažymi, kad BPK 21 straipsnio 4 dalis, 48 straipsnio 7, 8 punktai numato galimybę įtariamajam ir jo gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnui prašymus, taip realizuojant rungimosi principą jau ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nei V. Š. ir jo gynėjas, nei A. J. ir jo gynėjas nereiškė prašymų susipažinti su bylos medžiaga ir atlikti kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus su kitu įtariamuoju – A. K., taip realizuojant savo teises užduoti klausimus dėl duodamų parodymų, pareikšti prieštaravimus. Kasatorius skunde pažymi, kad 2005 m. kovo 25 d. V. Š. gynėjui susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga (A. K. mirė – 2005 m. kovo 29 d.), jis žinojo realią A. K. sveikatos būklę, tačiau nepateikė prašymo atlikti akistatą su A. K. ar kokiu nors kitu būdu realizuoti jo ginamojo teisę užduoti klausimus A. K., o A. J. bei jo gynėja, susipažinę su bylos medžiaga, taipogi neišreiškė pageidavimo atlikti akistatą su A. K. (b.l. 156-160 t. 11). Taigi, anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo institucija, pagal bylos duomenis žinodama apie tai, kad A. K. gali netrukus mirti, jo apklausos metu nesiėmė priemonių rungtyniškumo principui užtikrinti ir taip padarė klaidą, nėra teisus, nes galiojantis BPK nenumato galimybės kitiems įtariamiesiems dalyvauti įtariamojo apklausoje, o kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų – akistatų, neprašė ir patys įtariamieji bei jų gynėjai.

Teismai, anot prokuroro, nepaisė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, padarydami išvadą, jog nenustatyta, kad V. Š. dalyvavo V. J. turto sugadinime sprogdinant ir dviejų žmonių nužudyme, vieno žmogaus sveikatos sutrikdyme ir tyčiniame svetimo turto sužalojime visuotinai pavojingu būdu, o A. J. – BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme. Anot kasatoriaus, teismai įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų ir tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas jį paliko galioti. Šis pažeidimas, kasatoriaus nuomone, yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius skunde pažymi, kad A. K. parodymų prieštaringumas ikiteisminio tyrimo metu sudaro prielaidą abejonėms dėl jų patikimumo, tačiau, įvertinus jų keitimo priežastis bei patikrinus juos kitais byloje esančiais duomenimis, akivaizdu, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, visiškai nepagrįstai atmetė A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių metu pastarasis nurodė, kad aptariamų dviejų nusikaltimų organizatoriumi buvo V. Š..

Prokuroras skunde teigia, kad V. Š. vaidmenį V. J. turto sugadinime visuotinai pavojingu būdu įrodo ne tik A. K., R. S., V. J., bet ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. B. parodymai (b. l. 267–268 t. 2) apie V. Š. ir A. K. santykius 1996 metais, apie jų bendrą veiklą, apie tai, kad kartu su A. K., R. S. jis važiavo pas verslininką prie jo namo, kad tas verslininkas buvo skolingas arba turėjo sumokėti 100 000 Lt V. Š., apie tai, kad sužinojo, jog to verslininko namas buvo sprogdinamas. Prokuroras, remdamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi įrodymų įvertinimo motyvai, teigia, jog, nors A. B. parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi buvo pagarsinti, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai neaptarti ir neįvertinti. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl A. B. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismui dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Anot prokuroro, A. B. teigiant, kad tyrėjas užrašė, ką norėjo, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad šis asmuo praeityje ne kartą teistas, dabar yra teisiamas už prekybą žmonėmis, todėl, turėdamas tokią didelę bendravimo su teisėsaugos pareigūnais patirtį, pasirašyti neskaitęs ant protokolo iš tiesų negalėjo. Be to, kasatoriaus teigimu, taip ir liko neįvertinta aplinkybė, kad nukentėjusysis V. J., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad iki namo sprogimo pas jį buvo atvykę žmonės, iš kurių vienas buvo A. K., kurie pareiškė, kad jis yra skolingas, tačiau kam – nesakė. Taip pat, prokuroras nurodo, kad V. J. patvirtino, jog V. Š. bendravo su A. K. ir kad vienintelis asmuo, su kuriuo jis konfliktavo, buvo V. Š., todėl darė prielaidą, kad tik V. Š. galėjo suorganizuoti jo namo sprogdinimą, tuo tarpu V. Š. pravarde „Žemaitukas“ nurodė nepažįstąs (b. l. 273–275, t. 13). Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas A. K. parodymų atmetimą, sureikšmino tik neesminį prieštaravimą, esantį A. K. parodymuose – dėl susitikimo su V. J. laiko (prieš ar po namo sprogdinimo), tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad iš esmės A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, sutampa ne tik su V. J., bet ir su R. S., A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Anot kasatoriaus, įsigilinus į byloje esančius duomenis, neigtina ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. K. ir V. J. parodymuose skirtingai nurodoma V. J. namo sprogdinimo priežastis. Kasatoriaus nuomone, tiek iš V. J., tiek iš A. K. parodymų akivaizdu, jog V. J. namas buvo sprogdinamas siekiant įbauginti jį ir tokiu būdu priversti mokėti pinigus. Be to, prokuroro nuomone, teismai nevertino ir V. Š. parodymų. Kasatorius skunde nurodo, kad, nors V. Š. visą laiką tvirtino nepalaikantis jokių santykių su A. K., neigė buvus konfliktą su juo, tačiau šie V. Š. parodymai yra neabejotinai paneigti kita bylos medžiaga, be to, V. Š. neigė konfliktus su V. J., kas prieštarauja nukentėjusiojo parodymams.

V. Š. kaltę dėl dviejų žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – sprogdinant, nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tyčinio svetimo turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu – sprogdinant, A. J. kaltę dėl neteisėto disponavimo didelės sprogstamosios galios sprogstamosiomis medžiagomis prokuroras grindžia tuo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad A. K. neturėjo ryšių su Maskvoje buvusiu Olegu, kuris „užsakė“ G. D. nužudymą. Todėl, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad Lietuvoje be A. K. buvo kitas asmuo, kuris buvo minėto nusikaltimo organizatorius, tiesiogiai bendravęs su kitu užsakovu iš Maskvos, t. y. Olegu. Taip pat, prokuroro nuomone, akivaizdu, jog tas žmogus buvo ne V. Š., kurį ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių buvo nurodęs A. K., bet vėlesnėse jo apklausose nurodytas V. Š.. Kasatorius skunde teigia, kad tai patvirtina ne tik A. K., R. S. (b. l. 116-118, t. 12), bet ir S. P. (b. l. 126, t. 12), V. Š. (b. l. 128, t. 12) , R. U. (b. l. 125, t. 12), A. Š. (b. l. 41-42, t. 13), o iš dalies ir R. M. (b. l. 124, t. 12). Prokuroras tvirtina, jog teismai minėtų asmenų parodymus įvertino netinkamai. Be to, kasatorius skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pokalbių suvestinės (b. l. 4-17, t. 9), bylojančios apie V. Š. poveikį V. Š. ir su tuo pokalbiu tiesiogiai susijusius V. Š. parodymus pirmosios instancijos teisme, kurių metu jis nurodė melagingą versiją apie važiavimo į Maskvą tikslą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 22 punkto nuostatomis, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, visiškai nepasisakęs dėl pokalbių tarp V. Š. ir V. Š. suvestinės, lyginant joje užfiksuotų pokalbių turinį su V. Š. parodymais, duotais šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, bei V. Š. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nepasisakė dėl svarbaus apeliacinio skundo argumento, nes minėtas įrodymas patvirtina priežastį, kodėl V. Š. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, prieštarauja apeliacinės instancijos teisme jo duotiems parodymams. Be to, prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 40 3.1.8. punkto nuostatomis, teigia, jog, kilus kokioms nors abejonėms dėl duomenų gavimo teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti tai BPK numatytais proceso veiksmais, o ne tuos duomenis atmesti. Nurodyti BPK pažeidimai, anot prokuroro, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalis dėl V. Š. ir A. J. išteisinimo naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Be to, prokuroras teigia, kad teismas netinkamai bendrino L. J. paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir nurodo, kad: L. J. po nusikaltimo, už kurį jis nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, padarymo 1997 m. balandžio 17 d. padarė nusikalstamą veiką, už kurią Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė bausmė (subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 82 straipsnio 2 dalį paskirta bausme) – laisvės atėmimas 2 metams; Marijampolės rajono apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. nutartimi L. J. buvo paleistas lygtinai iš laisvės atėmimo vietos prieš 11 mėnesių ir 23 dienas; nusikaltimus, už kuriuos L. J. nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, jis padarė bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taigi, prokuroro nuomone, Šiaulių apygardos teismas 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu bendrindamas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose, 138 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, turėjo bendrinti su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, vadovaudamasis ne BK 63, o 64 straipsnio nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

Gana detaliai aptardamas byloje surinktus įrodymus kasatorius savo skunde teigia, kad teismas juos įvertino netinkamai, nes padarė jų neatitinkančias išvadas. Įrodymų vertinimas ir to vertinimo išdavoje faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu. Todėl prokuroro kasacinio skundo argumentai apie konkrečių įrodymų įvertinimą (ir vienokio ar kitokio vertinimo nulemtas išvadas) paliekami nenagrinėti.

Prokuroras kasaciniame skunde tvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytas jų vertinimo taisykles ir taip padarydami esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Pagrįsdamas šį teiginį prokuroras skunde nurodo, kad teismai įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neįvertino jų visumos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasatoriaus argumentas prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas įvertino tiek kiekvieną iš ištirtų įrodymų atskirai, tiek jų visumą ir tik po to padarė išvadą, kad jų nepakanka nei V. Š., nei A. J. kaltei pagrįsti. Teismas nustatė, kad kaltinimas išteisintiesiems V. Š. ir A. J. iš esmės buvo grindžiamas tik kito kaltinamojo – A. K., kuriam mirus jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymais, nes kitų asmenų parodymai apie V. Š. ir A. J. dalyvavimą šioje byloje tiriamuose įvykiuose yra ne savarankiški, o išvestiniai iš A. K. parodymų. Todėl teismas itin kruopščiai išanalizavo A. K. parodymus ir nustatė, kad jie nebuvo nuoseklūs. Tyrimo pradžioje A. K. neigė savo paties dalyvavimą jam inkriminuotuose nusikaltimuose, vėlesnėse apklausose savo dalyvavimą pripažino, tačiau tvirtino, kad namo Telšiuose susprogdinimą „užsakė“ V. Š. (pravarde Žemaitukas), kad tas pats V. Š. organizavo ir žmonių nužudymą sprogdinant Maskvoje. Tik vėlesnėse apklausose A. K. ėmė teigti, kad tų nusikaltimų organizatorius buvo V. Š.. Vertindamas A. K. parodymus teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jo ir V. Š. tarpusavio santykiai tiriamų įvykių metu buvo priešiški. Todėl teismas neatmetė galimybės, kad A. K. V. Š. apkalba. Įvertinusi A. K. parodymus visumoje, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tiek dėl savo turinio prieštaringumo, tiek dėl juos davusio asmens motyvacijos jie kelia pagrįstas abejones dėl savo teisingumo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai yra nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui. Todėl teismas priėmė sprendimą V. Š. ir A. J. išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo jiems inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Iš to, kas šioje nutarties pastraipoje išdėstyta, išplaukia, kad kasatoriaus teiginys, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinio taisykles, taip padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad aptariamą BPK normą pažeidė ir apeliacinės instancijos teismas. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliacine tvarka ginčydamas V. Š. ir A. J. priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą, prokuroras skunde teigė, kad kai kuriuos iš ištirtų įrodymų pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai. Sugrupavęs įrodymus pagal nusikalstamų veikų epizodus prokuroras savo apeliaciniame skunde tvirtino, kad V. Š. išteisinimą dėl V. J. turto sugadinimo sprogdinant sąlygojo tai, kad teismas nesugretino A. K. parodymų su nukentėjusiojo V. J. parodymais, tinkamai neįvertino R. S. parodymų, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimo vykdytojai neturėjo savo motyvo. Analizuodamas teismo sprendimą V. Š. išteisinti dėl žmonių nužudymo Maskvoje organizavimo, prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad teismas netinkamai įvertino R. S., R. P., V. Š., A. K. parodymus. Anot apelianto, A. K. parodymai turėjo būti įvertinti kaip pagrindinis V. Š. kaltės įrodymas. Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad A. J. išteisinimą taip pat sąlygojo netinkamas A. K., R. S. parodymų įvertinimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad tikrindamas apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus išanalizavo išsamiai ir juos įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip pat ypatingą dėmesį paskyrė A. K. parodymams ir padarė išvadą, kad šio asmens parodymai pirmosios instancijos teisme buvo įvertinti teisingai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad visi esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, yra taip pat nepagrįstas.

Prokuroras kasaciniame skunde teisingai pastebi, kad A. K. atvirą prisipažinimą, jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir jų leistinumo požiūriu ir padarė išvadą, jog šiuo požiūriu jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tas vertinimas nėra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti, nes iš to nuosprendžio turinio matyti, kad tas vertinimas nesukliudė prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėti išsamiai. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas vertino ne tik A. K. parodymų leistinumą, bet ir jų turinį, t. y. vertino ir tuose parodymuose užfiksuotus duomenis ir padarė išvadą, kad tuos duomenis pirmosios instancijos teismas buvo įvertinęs tinkamai.

Dėl BK 63 ir 64 straipsnių taikymo

Iš bylos duomenų matyti, kad bendrindamas L. J. paskirtas bausmes netinkamai BK 63 straipsnį buvo pritaikęs pirmosios instancijos teismas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje yra nurodyta, jog L. J. Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė bausmė (subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 82 straipsnio 2 dalį paskirta bausme) – laisvės atėmimas 2 metams. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad L. J. kitus tyčinius nusikaltimus padarė 1997 m. sausio mėnesį, t. y. iki 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl teismas turėjo taikyti BK 63 straipsnio 9 dalį: už naujai nustatytus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti su 1998 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal 1998 m. sausio 26 d. nuosprendį. To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas L. J. priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisdamas (išnagrinėjęs šio nuteistojo apeliacinį skundą). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai subendrino L. J. paskirtas bausmes ir į subendrintos bausmės laiką įskaitė bausmę, atliktą pagal 1998 m. sausio 26 d. nuosprendį. Kasaciniame skunde teigdamas, kad skirdamas subendrintą bausmę L. J. teismas turėjo taikyti ir BK 64 straipsnio nuostatas, prokuroras neatsižvelgė į tai, kad bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, klausimas jau buvo išspręstas, priimant 1998 m. sausio 26 d. nuosprendį. To nuosprendžio nuorašas patvirtina, kad, paskyręs L. J. bausmę už 1997 m. balandžio 17 d. padarytą vagystę, teismas ją subendrino su 1996 m. rugpjūčio 16 d. teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 82 straipsnio 2 dalį jam paskirta bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas. Bendrinant bausmes buvo pritaikytas tuo metu galiojusio 1961 m. BK 43 straipsnis, kurį atitinka dabar galiojančio BK 64 straipsnis. Todėl dar kartą spręsti 1996 m. rugpjūčio 16 d. teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 82 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrinimo klausimą, priimdamas 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį, teismas neturėjo jokio pagrindo. Iš to, kas šioje nutarties pastraipoje išdėstyta, išplaukia, kad prokuroro kasacinio skundo teiginys, jog Šiaulių apygardos teismas 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu bendrindamas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose, 138 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, turėjo bendrinti su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, vadovaudamasis ne BK 63, o 64 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįstas. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro kasacinio skundo formuluotės subendrintos bausmės L. J. paskyrimo klausimu nėra aiškios. Prokuroro poziciją šiuo klausimu galima nustatyti, tik sugretinus kasacinio skundo aprašomąją dalį su jo rezoliucine dalimi. Iš tokio sugretinimo matyti, kad prokuroras mano, jog priimdamas 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį Šiaulių apygardos teismas turėjo Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 26 d. nuosprendį revizuoti: 1) išbendrinti juo L. J. paskirtą subendrintą bausmę; 2) tuo nuosprendžiu L. J. pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu už naujus nusikaltimus jam paskirtomis bausmėmis bendrinti, taikant BK 63 straipsnį; 3) BK 63 straipsnio pagrindu subendrintą bausmę bendrinti su 1996 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu L. J. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas prokuroro kasacinio skundo prašymas nepagrįstas dar ir dėl to, kad įstatymas neįgalioja vėlesnę bylą nagrinėjančio teismo revizuoti įsiteisėjusį anksčiau priimtą teismo nuosprendį.

Iš to, kas išdėstyta, seka, jog naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.