Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-20 · Administracinė byla Nr. I-291-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-01-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-20
Bylos Nr.
I-291-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03830-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-291-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-03830-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui R. M.,atsakovo atstovei Gerdai Girdvainytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) bei patikslintu skundu, (b. l. 99–111) ir prašo:

1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 8 480 Lt nuo 2009-05-01 iki 2011-01-04;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo;

3) priteisti iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išeitinę kompensaciją – 7 436 Lt;

4) priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neturtinės žalos – 5000 Lt.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje dirbo nuo 2008-04-01 iki 2011-01-04. Nuo 2008-04-07 pareiškėjas perkeltas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus vyriausiojo vidaus auditoriaus (A lygio, 11 kategorijos) pareigas.2008-06-02 pareiškėjui suteikta 12 pareiginė kategorija, o 2009-01-30 – antra kvalifikacinė klasė.

Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjui neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo 8 480 Lt darbo užmokesčio dalis. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracija neteisėtai neišmokėjo išeitinę kompensaciją – 7 436 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos valstybė, konkrečiai Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės atlyginimo mokėjimo klausimus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtumą lėmė mokėjimas sumažinto darbo užmokesčio, neišmokėjimas išeitinės kompensacijos, dėl to pareiškėjas patyrė turtinius nuostolius, dvasinius, emocinius išgyvenimus, sutriko sveikata, todėl jam turi būti priteista 5 000 Lt neturtinė žala.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundo reikalavimus patenkinti, palaikė skunde ir patikslintame skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime(b. l. 44–51) ir patikslintame atsiliepime (b. l. 127–138) paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimo tenkinti teismine tvarka nėra pagrindo, kadangi dėl sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas bus sureguliuotas norminiais teisės aktais. Pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi ginčo santykių metu išimtinai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai juos vykdė. Jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymą nagrinėjamoje administracinėje byloje prašė išdėstyti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir Direktorius) 2008-04-01 įsakymu Nr. 41–365 priėmė pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus vyriausiojo vidaus auditoriaus (A lygio, 11 kategorijos) pareigas (b. l. 13).Direktorius 2008-04-02 įsakymu Nr. 41–620 paskyrė pareiškėjui 12 pareiginę kategoriją (b. l. 20–22), o 2009-01-30 įsakymu Nr. 41–129 suteikė jam antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 23–24).Direktorius 2010-12-22 įsakymu Nr. 41–782 atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos 2011-01-04 pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru) (b. l. 26). Vilniaus miesto savivaldybės pažyma patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2009-05-01 iki 2011-01-04 neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 8 480 Lt (b. l. 32–33).

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Pastebėtina, jog2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01. Todėl pareiškėjui nuo 2009-05-01 iki 2011-01-04 susidarė 8 480 Lt darbo užmokesčio nepriemoka.

Nagrinėjamu laiku pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismui atmetus reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, yra atmetamas išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti 7 438 Lt išeitinę kompensaciją negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas savo noru (VTĮ 44 str. 1 d. 1 p.), šių aplinkybių proceso šalys neginčija. Pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nėra mokama, jei sutartis yra nutraukiama 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo prašymu). Vadinasi, Vilniaus savivaldybės administracija turėjo teisėtą pagrindą neišmokėti pareiškėjui išeitinės išmokos.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos valstybė, konkrečiai Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės atlyginimo mokėjimo klausimus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtumą lėmė mokėjimas sumažinto darbo užmokesčio, neišmokėjimas išeitinės kompensacijos, dėl to pareiškėjas patyrė turtinius nuostolius, dvasinius, emocinius išgyvenimus, sutriko sveikata, todėl jam turi būti priteista 5 000 Lt neturtinė žala.

Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes turtinė ar neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka (6.245 - 6.250, 6.271 straipsniai). CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Deliktinė (t. y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.271 str. yra nustatytos sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Pagal šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šios įstatymo normos prasme sąvoka „aktas“ (CK 6.271 straipsnio 3 dalis) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, pagal CK 6.246-6.249 straipsnių, CK 6.271 straipsnio nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Atitinkamo viešojo administravimo subjekto veiksmai galėtų būti pripažinti neteisėtais tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad atitinkamos valdžios institucijos darbuotojai neįvykdė atitinkamais (konkrečiais) teisės aktais jiems priskirtų funkcijų, arba veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus ir tai tiesiogiai darė įtaką asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, Konstitucinio teismo išaiškinimus, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, nes atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, ginčijamu laiku vykdė tuo metu galiojančius įstatymus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas