Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (2012 m. sausio 15 d.) ir skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

- pagal BK 140 str. 2 d. (2012 m. sausio 21 d.) ir skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d. bausmės iš dalies sudėtos, skirtas laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 metams ir 5 mėnesiams.

Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. sausio 27 d.

Kardomoji priemonė - suėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš nuteistojo D. J. priteista 100 Lt neturtinės žalos G. L., gimusiai (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 15 d., apie 19.30 val., veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, būdamas savo gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į pakaušio sritį mažametei nukentėjusiajai G. L., gimusiai (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas mažametei nukentėjusiajai G. L. fizinį skausmą, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 21-22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatą dieną, apie 13.30 val., būdamas savo gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė vieną kartą pagalve mažametei nukentėjusiajai G. L. gimusiai (duomenys neskelbtini) į veidą, tuo sukeldamas mažametei nukentėjusiajai G. L. fizinį skausmą, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Nesutinka su kaltinimu, kad jis laikotarpyje 2012 m. sausio 20 – 22 d. nenustatytu tiksliai laiku apie 13.30 val. būdamas sugyventinės K. Z. namuose, tyčia sudavė vieną kartą su pagalve per veidą nukentėjusiajai, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Nurodo, kad nukentėjusioji G. L. ikiteisminio tyrimo metu ir viso teisminio nagrinėjimo metu savo parodymuose painiojosi ir juos keitė. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog jis maždaug 13.30 val. gėrė alų kartu su sugyventine K. Z., ją kvietė į kambarį, kuriame jie sėdėjo gerdami alų. Jai atėjus, jis pradėjo ant jos rėkti, priekaištavo, vadino necenzūriniais žodžiais, paėmęs pagalvę trenkė jai į galvą. Tačiau to jos mama K. Z., būdama tame pačiame kambaryje nematė, bet matė brolis D. L.. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji G. L. parodymus pakeitė teigdama, kad su pagalve per galvą jai jis trenkė dėl to, kad atidavė draugei rašiklį. Liudytojo D. L. parodymai 2012 m. vasario 8 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją visiškai kitokie. Liudytojas nurodė matęs vieną smūgį suduodant pagalve G. L. į veidą už tai, kad jis, D. J., susibarė ir susimušė su sugyventine, o nukentėjusioji G. L. norėjo užstoti mamą, o jis paėmęs pagalvę sudavė jai per galvą, nukentėjusioji verkė. Jis nežino kieno įtakojamas liudytojas D. L. taip kalba, tačiau tik sužinojęs apie šią „atseit“ padarytą fizinę skriaudą G. L., jos brolis D. L. paminėjo, jog nukentėjusioji jam anksčiau buvo prasitarusi apie tokį planą ir D. L. prigrasino niekam apie tai neprasitarti. Be to, jis pats matė, kad apklausos 2012 m. vasario 8 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu prokurorei užduodant paskutinius klausimus liudytojui D. L. „ar D. J. buvo girtas tą dieną, kai sudavė sesei su pagalve? ar jis bijo D. J.?“, rodė galvos linksėjimu mažamečiui kaip reikia atsakyti į jos užduotus klausimus. Jis negali pasakyti kas vyko toliau šios apklausos metu, nes buvo išvestas iš teismo posėdžių salės, kad nepaveiktų mažamečio liudytojo. Kai jį parvedė, pagarsino liudytojo D. L. parodymus. Mano, kad įtakos liudytojo D. L. parodymams G. L. naudai turėjo ir prokurorės pagalba.

Apeliantas pripažįsta savo kaltę dėl to, jog buvo anksčiau padaręs analogišką nusikaltimą, dėl kurio nuoširdžiai gailėjosi, galisi ir dar dabar dėl tokio savo poelgio negali savęs pateisinti, o su visais kaltinimais sutiko, pretenzijų niekam neturėjo. Skirtų teismo įpareigojimų laikėsi ir sąžiningai vykdė, tai tvirtina (duomenys neskelbtini) rajono pataisos inspekcija.

Jis yra kaltinamas nusikaltimu ir apkaltintas, nors nėra nė vieno fakto, įrodančio, jog būtų galima tikėti mažamečių žodžiais. Mano, kad pirmosios instancijas teismas neatskleidė, neišsiaiškino visų įrodymų, o buvo daroma bet kokiu būdu jį įkalinti.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu nuteistasis D. J. palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašo skundą tenkinti. Jis dalį bausmės atliko, kaltę pripažįsta, jei teismas taip mano. Tačiau neprisipažįsta kaltu, nes negali savęs apkalbėti. Prašo atsižvelgti, kad dalį bausmės yra atlikęs, gimė dukrytė, reikia suteikti jai savo pavardę, šeimai ir jo senyvam tėvui reikalinga pagalba.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas Z. Klapatauskas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prašė atsižvelgti, kad smūgiai buvo tokie, jog sužalojimai nebuvo padaryti, niekas nematė suduodant smūgių, tai įrodyti sudėtinga, todėl jis turi būti išteisintas. Jei nusikaltimas padarytas, tai prašė sumažinti bausmę, nes padarė išvadas, daugiau nenusikals, bausmė per griežta.

Nukentėjusiosios G. L. įstatyminė atstovė K. Z. prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu prokurorė L. Mažeikienė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. J. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. (2012-01-15), BK 140 str. 2 d. (2012-01-21) pagrįstai, jo veikos kvalifikuotos teisingai, todėl apeliacinį skundą tenkinant nėra pagrindo.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis materialioji, objektas – žmogaus kūnas, objektyviosios pusės požymiai – aktyviais veiksmais poveikis į mažamečio kūną (mušant, suduodant smūgį (-ius)) nukentėjusiajam asmeniui sukeliant fizinį skausmą (padariniai), subjektyviosios pusės požymiai – kaltė pasireiškusi tiesiogine tyčia, kai asmuo numatė bei suvokė savo daromų veiksmų pavojingumą ir jų norėjo.

Apeliantas neigia panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją mažametę G. L. 2012 m. gruodžio 15 d. Apeliantas apeliaciniame skunde aiškina minimą dieną apie 19.30-20.00 val. buvus atvykus policijos pareigūnus adresu (duomenys neskelbtini), patikrinti pagal neprisistačiusios kaimynės iškvietimą dėl konflikto ar barnio (duomenys neskelbtini), laiptinėje ir bute, o patikrinus ir nenustačius konflikto, išvykus, o G. L. nesakius pareigūnams patyrus smurtą artimoje aplinkoje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad konfliktas, dėl kurio buvo iškviesti policijos pareigūnai 2012 m. sausio 15 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo. Tai tvirtina ne tik paties nuteistojo paaiškinimas, tačiau ir nenuoseklūs nukentėjusiosios G. L. parodymai apklausų metu (1 t. 12, 18-19, 22-23 b. l., 2 t. 65-70 b. l.), liudytojo D. L. parodymai apklausų metu (1 t. 35, 49-50 b. l.), liudytojos K. Z. apklausos metu (1 t. 62-63 b. l.) duoti parodymai, 2012 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šeimos aplankymo aktas Nr. AA-28-(18.38) (1 t. 35 b. l.), bei iš dalies ir liudytojos L. P. parodymai apklausos metu.

Nekyla abejonių ir tai, kad minimą dieną D. J. buvo neblaivus, nes pats D. J. tvirtina gėręs alų, tai nurodo ir liudytojais apklausti K. Z., D. J., D. L. ir nukentėjusioji G. L..

Dėl to, kad tą dieną D. J. buvo agresyvus, smurtavo prieš K. Z., o taip pat sukėlė fizinį skausmą ir G. L., apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių. Iš 2012 m. kovo 20 d. liudytojos L. P. apklausos protokolo matyti, kad jai yra žinoma apie tai, jog D. J. šeimoje smurtauja. Smurto faktą prieš K. Z. tvirtina jai ant veido buvusi mėlynė, kurią buvus nurodo ne tik liudytoja apklausta L. P., bet ir pati K. Z. bei liudytoju apklaustas D. L. ir nukentėjusioji G. L.. K. Z. nerašė pareiškimo bei nurodė kitokią mėlynės atsiradimo versiją. Faktą, kad D. J. 2012 m. sausio 15 d. sukėlė fizinį skausmą mažametei G. L. suduodamas smūgį į galvą, tvirtina nukentėjusioji G. L. savo parodymuose, jos brolis, liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas D. L., taip pat 2012 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šeimos aplankymo aktas Nr. AA-28-(18.38), surašytas apsilankymo šeimoje metu, kuriame D. L., esant motinai K. Z., išsamiai paaiškino aplinkybes apie 2012 m. sausio 15 d. ir 2012 m. sausio pabaigoje sekmadienio įvykius bei D. J. elgesį nematant tuo metu jo mamai K. Z..

Tai, kad nukentėjusios mama nematė D. J. suduodamo smūgio mažametei, patvirtinama tuo, kad visose apklausose G. L. parodė, jog tai vyko kambaryje, kur mamos nebuvo, o D. J. atėjo pats išlaužęs kambario duris. Tai tvirtino nukentėjusiosios mama K. Z. 2012 m. vasario 8 d. VTAS atstovų apsilankymo šeimoje metu, nurodydama, kad ji tą dieną buvo virtuvėje ir nematė, tačiau girdėjo kaip D. J. garsiai kalbėjo, bet į tai neatkreipė dėmesio, nes jis visada taip bendrauja. D. L. parodė, kad D. J. išspyrė vaikų kambario duris ir įėjo, pradėjo šaukti ant G. L., kai G. L. sėdėjo lovoje.

D. J. veiksmus 2012 m. sausio 15 d. vakare, t. y. paties smūgio sudavimą, G. L. skirtingai nurodo, trenkė per galvą (1 t. 10 b. l.), trenkė per galvą į pakaušio sritį kumščiu (1 t. 18-19 b. l.), kumščiu trenkė į pakaušį (1 t., 22-23 b. l.) sudavė į pakaušį delnu (2 t. 65-70 b. l.). Tačiau šiais parodymais patvirtinamas faktas, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas suduodant smūgį į galvos sritį. Šią aplinkybę taip pat tvirtina liudytojas D. L., matęs smūgio sudavimo G. L. faktą ir ją po to verkiant (1 t. 35 b. l.). Tiek G. L., tiek D. L. nurodė, kad tokie D. J. veiksmai prieš mažametę nukentėjusiąją galėjo būti dėl to, kad ji gynė mamą, prieš kurią buvo naudojamas fizinis smurtas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą, daro išvadą, kad D. J. 2012 m. sausio 15 d., apie 19.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio, būdamas savo gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini), tyčia, norėdamas ir suvokdamas savo daromų veiksmų pavojingumą, sudavė kumščiu vieną kartą į pakaušio sritį mažametei nukentėjusiajai G. L., tuo sukeldamas mažametei nukentėjusiajai G. L. fizinį skausmą.

Apelianto neigimą laikotarpyje 2012 m. sausio 21 – 22 d. tiksliai nenustatytu laiku apie 13.30 val. būnant sugyventinės K. Z. namuose, tyčia sudavus vieną kartą su pagalve per veidą nukentėjusiajai G. L., tuo sukėlus fizinį skausmą, paneigia baudžiamojoje byloje esanti surinkta medžiaga bei įrodymai.

Apeliaciniame skunde nevisiškai teisingai nurodomi pirminiai nukentėjusiosios parodymai. Iš 2012 m. sausio 27 d. nepilnamečio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad 2012 m. sausio 23 d. maždaug 13.30 val. D. J. gėrė alų kartu su sugyventine K. Z., kvietė G. L. į kambarį, kuriame jie sėdėjo gerdami alų. Jai atėjus, jis pradėjo ant jos rėkti, priekaištavo, po to jai liepė nueiti į savo kambarį, o jai nuėjus, paskui atėjo D. J., toliau burbėjo, plūdosi, vadino necenzūriniais žodžiais, paėmęs pagalvę trenkė jai į galvą, jai veidas buvo paraudęs. Tai matė jos brolis D. L. (1 t., 18-19 b. l.). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė, kad D. J. jai sudavė su pagalve per veidą (1 t., 22-24 b. l.). 2012 m. spalio 4 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tai, kad jai piktai D. J. sudavė pagalve per veidą, tai nebuvo žaidimas, tačiau detalių nenurodė (2 t. 65-70 b. l.). Jai nebuvo užduota įvykį detalizuojančių klausimų.

Liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas D. L., parodė, kad D. J. tą dieną atėjo ir davė pagalve G. L. per galvą. G. L. pagalve sudavė su piktumu. Kai sudavė pagalve, nukentėjusioji verkė (1 t. 49-50 b. l.) Šį smurto faktą tvirtina ir 2012 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šeimos aplankymo aktas Nr. AA-28-(18.38), surašytas apsilankymo šeimoje metu, kai D. L. paaiškino, kad prieš pat G. L. apgyvendinimą vaikų globos namuose, sekmadienį, D. J. vėl buvo išgėręs ir vaikų kambaryje sudavė per pakaušį G. L. pagalve (1 t. 35 b. l.). Be to, liudytojų L. P., I. B.-Š., nuoseklūs parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio tyrimo metu, tiek pačios nukentėjusiosios ir jos brolio D. L. parodymai, rodo D. J. naudojus smurtą prieš mažametę G. L. panaudojant pagalvę skausmui sukelti 2012 m. sausio 21-22 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. L. yra kažkieno įtakojamas ir kad galimai G. L. sugalvojo tokį planą ir liepė niekam nesakyti, tačiau tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

Taip pat nepagrįstu apeliacinio skundo argumentu laikytina ir galimai įtakos liudytojo D. L. parodymams G. L. naudai buvus prokurorės pagalbai, kadangi D. L. buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu ir atsakė į jam pateiktus klausimus, o duomenų apie galimai buvusį prokurorės galvos linksėjimą, kuris būtų laikytinas kaip atsakymas mažamečiui liudytojui, šioje baudžiamojoje byloje nėra, be to, tas klausimas buvo spręstas pirmosios instancijos teismo.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad jį nukentėjusioji apkalba dėl to, kad nori gyventi pas močiutę. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, kad nuteistojo parodymai yra kintantys nenuoseklūs, todėl tai laikytina tik gynybine versija siekiant išvengti bausmės už padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji G. L. painiojasi savo parodymuose ir liudytojo D. L. parodymai neatitinka nukentėjusiosios parodymų. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai nėra visiškai vieningi, nes juos duodami ir nukentėjusioji, ir liudytojas nesijautė tvirtai, negalėjo patys aiškiai išreikšti savo nuomonės, o iš esmės tik atsakydavo į jiems pateiktus klausimus, be to, jie patyrė smurtą artimoje aplinkoje, augo asocialioje šeimoje, todėl nepasitiki savimi. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji pati kreipėsi į socialinę pedagogę, iš ko matyti, kad mergaitė buvo susijaudinusi, ir nors išorinių mušimo žymių nesimatė, tačiau iš jos elgesio akivaizdu, kad ji psichologiškai sukrėsta dėl prieš ją pavartoto smurto. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į liudytojo D. L. amžių - 8 metai, kad jis savaip suvokia įvykius, duoda parodymus apie asmens elgesį, kurio bijo, jį gąsdina, be to, tokių D. J. poelgių jis matė ne vieną, todėl galėjo painiotis ir juos aiškinti padrikomis detalėmis apie kiekvieną įvykį juos pateikdamas vienu metu.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad ji yra mažametė – 12 metų amžiaus, jos parodymai, atsižvelgiantį į laiko tarpus nuo duotų parodymų keičiasi ne esminėmis detalėmis, o teisiamajame teismo posėdyje, įvykusiame 2012 m. spalio 4 d., parodymus davė praėjus po įvykio 9 mėnesių laikotarpiui, o per minimą laikotarpį mažametė išgyveno ne tik fizinį ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje, bet ir įvyko pokyčių šeimoje, pačiai teko gyventi vaikų globos namuose taip pat ir kiti įvykiai galėjo įtakoti jos parodymus. O nukentėjusiosios nurodyta priežastis dėl 2012 m. sausio 21-22 dienų įvykio, šaukimo ant jos bei sudavimo pagalve į galvos sritį – rašiklio dovanojimas draugei, laikytina kaip nesakytos tiesos atskleidimas, dėl ko galimai ji pergyveno ir jautėsi esanti kalta bei ko ikiteisminio tyrimo metu atskleisti mažametė nenorėjo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji galėjo pasakyti apie smurtą artimoje aplinkoje atvykus policijos pareigūnams, tačiau, kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu pati nukentėjusioji, pareigūnai jos nieko neklausė, ji su jais nebendravo (2 t., 65-70 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo K. Z. parodymais, nes jie nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Pastebėtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Šeimos aplankymo aktas Nr. AA-28-(18.38) (1 t. 35 b. l.), nurodyta, jog ji nieko nematė, buvo virtuvėje, bet girdėjo garsiai kalbant, tačiau 2012 m. kovo 21 d. apklausos liudytojo protokole nurodyta, kad jokio smurto D. J. nenaudojo, nei jos, nei G. L., nei kitų vaikų atžvilgiu, o 2012 m. sausio 15 d. nurodo nebuvus jokio konflikto, niekas nesipyko, gražiai bendravo (1 t. 58-59 b. l.). Papildomos 2012 m. balandžio 18 d. apklausos protokole nurodė, kad kalbėjo minimą dieną pakeltu tonu, tačiau nesipyko, netrankė durų ir nematė ir negirdėjo jų spardant, nematė sudavus G. L., o ji jai nesiskundė, bet galėjo ir nematyti. (1 t., 60-61 b. l.). Papildomos apklausos metu taip pat neigė buvus konfliktui 2012 m. sausio 15 d. (1 t., 62-63 b. l.). Tačiau visiškai prieštaringus parodymus ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams teikė teisiamojo teismo posėdžio metu, minėjo susirinkimą, problemų sprendimą, kas nebuvo minima ikiteisminio tyrimo metu, ir konfliktų nebuvimą, o G. L. meluojant apie įvykius (2 t. 79-83 b. l.). teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo ir D. J. parodymais, kadangi kaip nurodė liudytoja 2012 m. balandžio 12 d. apklausos metu, jie buvo pas ją svečiuose 2012 m. sausio viduryje, išėjo nesipykdami, tačiau kas buvo paskui, ji nematė ir nežino (1 t. 64-65 b. l.), analogiškus parodymus davė ir teisiamojo posėdžio metu teisme (2 t. 65-70 b. l.).

Pažymėtina, kad smurtas artimoje aplinkoje netoleruotinas, jis draudžiamas įstatymų, už jį numatyta baudžiamoji atsakomybė bei bausmė. D. J. buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžiu dėl nukentėjusiajai mažametei A. L. sukelto fizinio skausmo. D. J. elgesys bei veiksmai G. L. atžvilgiu, 2012 m. sausio 15 d. ir 2012 m. sausio 21-22 d. tiksliai nenustatytu laiku sukeltas fizinis skausmas, rodo jo netinkamą elgesį ir nenorą keistis.

Dėl bausmės dydžio.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str.).

Bausmė už nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d. sankcijoje yra laisvės atėmimas iki dviejų metų. Šios bausmės sankcijos vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bausmės skyrimo klausimą D. J., nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad 2012 m. sausio 15 d. jis buvo neblaivus, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgė į jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. į tai, kad padarė du nesunkius nusikaltimus, kaltininko kaltės formą ir rūšį - veikė tiesiogine tyčia, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę – teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs, už paskutinę nuskalstamą veiką bausmės vykdymas atidėtas, teismo paskirtus įpareigojimus vykdė, pažeidimų nenustatyta, administracine tvarka baustas, nedirbantis, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis jau anksčiau buvo nuteistas už analogišką nusikaltimą, darė išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas jam jokio efekto nepadarė, todėl skyrė laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad D. J. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, padarytos dvi nusikalstamos veikos prieš mažametį, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau už kurių padarymą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, be to už analogišką nusikalstamą veiką nesenai buvo nuteistas ir bausmės vykdymas atidėtas, taip pat nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nedirbantis, o taip pat, kad pirmosios instancijos teismas skyrė bausmės dydžius mažesnius nei sankcijos vidurkis, t.y. už vieną 8 mėnesių, už kitą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmes, daro išvadą, kad D. J. paskirta tinkamo dydžio bausmė. Mažinti bausmę apeliacinio skundo argumentais, kad yra gimusi mažametė nuteistojo dukra, reikia padėti šeimai ir tėvui, nėra pagrindo, nes jie priskirtini kokioms nors išskirtinėms aplinkybėms, kurios švelnintų nuteistojo atsakomybę bei turėtų švelninti jam skirtą bausmę.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai pripažino D. J. kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BK 140 str. 2 d., 140 str. 2 d.),

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio.