- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-756-244-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl pažymėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2002 m. gruodžio 9 d. pažymėjimą įforminti Sinodui juridinio asmens teises, kaip priimtą pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.37 str. l d., bei Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5, 7 ir 10 straipsnius.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2002 m. gruodžio 9 d. įformino juridinio asmens teises Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodui (juridinio asmens identifikavimo kodas - 9210059). Juridinio asmens teisės Sinodui buvo įformintos tenkinant V. V. ir kun. R. M. 2002 m. spalio 19 d. prašymą, pateiktų dokumentų pagrindu bei remiantis Religinių bendruomenių įstatymo 4 str. 2 d. ir 10 str. 2 d. Prašyme nurodoma, kad 4 tradicinės religinės bendruomenės nutraukė ryšius su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija ir įkūrė naują bendriją bei išsirinko jos vykdomąjį organą – Konsistoriją. Šios bendrijos atstovai pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai Evangelikų reformatų konfesijos bažnytinės santvarkos principų išaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonai ir tradicija leidžia jos pasidalijimą į savarankiškus darinius, o svarbiausius tokių organizacinių darinių gyvenimo klausimus sprendžia Sinodas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad ji neturėjo pagrindo atsisakyti įforminti juridinio asmens teises minimai bendrijai, nes yra įsitikinusi, kad naujai įregistruotą reformatų bendriją sukūrė keturios tradicinės religinės bendruomenės, o ne atskira religinė grupė. Pareiškėjas su tokia atsakovo nuomone nesutikdamas, nurodė, kad tokiu būdu atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. 4 d. įtvirtintą teisę bažnyčioms bei religinėms organizacijoms laisvai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus. Be to, buvo pažeistas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažeidė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo straipsnio 2 dalį, nes prašymą išnagrinėjo nepranešusi apie gautą prašymą ir pridėtus dokumentus bei gautus paaiškinimus, padarydama klaidingą išvadą, kad tai yra tradicinė bendruomenė, išlaikanti tradicijų tęstinumą pagal savo kanonus. Pareiškėjas nurodė, kad tradicinė religinė bendrija – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia 1998 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistravo save atstovaujantį centrą – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegiją (identifikavimo kodas - 9207773). Bažnyčios teikimu yra įregistruota ir 14 šiuo metu veikiančių parapijų. Pareiškėjas nurodo, kad Bažnyčios istorijoje nuo 1547 metų pirmojo Sinodo, vykusio Vilniuje, nebuvo precedento, kad parapijiečiai, kunigai ar parapijos atsiskirtų nuo Sinodo ir savarankiškai įkurtų niekam nepavaldžią Bažnyčią. Tokiam precedentui negalima priskirti atvejo, kai Lenkijai okupavus 1919 m. Vilnių buvo įsteigtas Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas su centru Biržuose. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. 2 d. skelbia, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 str. skelbia, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia - Unitas Lithuaniae, kurios Sinodui atsakovas įformino juridinio asmens teises, remdamasi minėto įstatymo 10 str. 2 d. nėra tarp pripažintų Lietuvos valstybės devynių tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas galėjo būti svarstomas pagal minėto įstatymo 11 str.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad atsakovas gavo iš Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lihuaniae – Sinodo atstovų V. V. ir kun, R. M. 2002 m. spalio 19 d. prašymą, kuriame atsakovas buvo informuotas, kad keturios tradicinės religinės bendruomenės nutraukė ryšius su Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegija ir įkūrė naują bendriją bei išrinko jos vykdomąjį organą – Konsistoriją. Įformindama juridinio asmens teises naujai susikūrusioms ar atsikūrusioms tradicinėms religinėms bendrijoms, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vadovaujasi Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 40 str. 2 dalimi, kuri nustato, kad tokioms religinėms bendruomenėms ar bendrijoms juridinio asmens teisės įforminamos kai jų vadovybė apie susikūrimą (atkūrimą) raštu praneša Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2002 m. gruodžio 9 d. įformino juridinio asmens teises religinei bendrijai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui (juridinio asmens identifikavimo kodas-9210059). Juridinio asmens teisės buvo įformintos Sinodo atstovų V. V. ir kun. R. M. 2002 m. spalio 19 d. prašymu, atsižvelgiant į pateiktus dokumentus ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 str. 2 dalimi ir 10 str. 2 dalimi. Ministerijai pateiktame prašyme nurodyta, kad keturios tradicinės religinės (Biržų, Kėdainių, Nemunėlio Radviliškio bei Švobiškio) evangelikų reformatų parapijos, nutraukė ryšius su Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegija (juridinio asmens identifikavimo kodas - 9207773) ir įkūrė naują bendriją bei išrinko jos vykdomąjį organą – konsistoriją. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tęstinumas atsižvelgiant įjos kanonus, statutus bei kitas normas. Įstatymas nereikalauja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai būtų pateikiami kokie nors papildomi dokumentai, be nurodytų paminėtame įstatymo 10 straipsnyje. Įstatymas nenumato galimybės teismuose nagrinėti religinių bendruomenių ir bendrijų vidaus problemų, jei jais nėra ribojamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Dėl paminėtų argumentų teismas nenagrinėjo pateiktų įregistravimui dokumentų priėmimo teisėtumo ar pagrįstumo, nes tai religinės bendruomenės, pateikusios prašymą, vidaus gyvenimo reikalai.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pripažino, kad pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnį Lietuvos Evangelikų Reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – yra tradicinė religinė bendrija. Tradicinės religinės bendruomenės yra juridiniai asmenys nepriklausomai nuo jų registracijos. Tai yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 2 dalyje, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Pareiškėjas neginčija to fakto, kad įregistruota religinė bendruomenė yra tradicinė Evangelikų reformatų bendruomenė. Ginčijamas tik registravimo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad jame nurodyta bendruomenė yra juridinis asmuo, kurio identifikavimo kodas 9210059, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 str. nesuteikia atsakovui teisės atsisakyti suteikti religinei bendruomenei ar bendrijai juridinio asmens teises. Tačiau teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įstatymo reikalavimus vykdė tinkamai, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2002 m. gruodžio 9 d. pažymėjimą įforminti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui juridinio asmens teises, kaip priimtą pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str., Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5, 7 ir 10 straipsnius bei pagrindines procedūras.
Be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, jog teismas, analizuodamas V. V. ir R. M. pateiktus ministerijai dokumentus, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad keturios tradicinės religinės (Biržų, Kėdainių, Nemunėlio Radviliškio bei Švobiškio) evangelikų reformatų parapijos nutraukė ryšius su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija ir įkūrė naują bendriją. Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateiktų dokumentų matyti, kad naują bendruomenę įsteigė tik keletas atstovų iš minėtų parapijų, religijotyros terminu vadinama ,,atskala“, bet ne ištisos keturios parapijos. Taip pat sprendime teismas nepasisako, pagal kokius požymius Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir pats teismas pripažino trečiojo asmens byloje tradicinį tęstinumą, todėl tampa neaišku, kokiu būdu teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas suteikti trečiajam asmeniui juridinio asmens identifikavimo kodą yra teisingas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad apeliaciniame skunde p. A. K. teigia, kad naują bendruomenę įsteigė tik keletas atstovų iš 4 parapijų, o ne šios ištisos parapijos. Šis teiginys klaidingas, nepagrįstas Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis, kurios nurodo, kad parapiją atstovauja parapijų sesijose (visuotiniuose susirinkimuose) išrinkti atstovai – delegatai (kan. V-1929, §3,§10) ir Sinodo sprendimu paskirti dvasininkai (kan. V-1929, §3, §5, §9). Taigi, ne ištisos parapijos, bet jų atstovai bei dvasininkai-kunigai.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, be motyvų, kuriuos nurodė ir tretysis suinteresuotas asmuo, dar nurodė, kad apeliaciniame skunde abejojama dėl to, pagal kokius požymius Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir teismas pripažino trečiojo asmens byloje tradicijų tęstinumą. Atsakovo nuomone, negalima išskirti ir apsiriboti kažkuriuo vienu iš apelianto nurodytų požymių (doktrininio ar organizacinio), kaip jais neapsiribojo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai išvadas teikę specialistai; teismas teisingai nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, kurių pagrindu ministerija pripažino trečiojo asmens tradicijų tęstinumą: pačios bendrijos pateiktas prašymas bei protestantizmo tradicijos žinovo pateikta išvada.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos apeliacinį skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad iš Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnio matyti, kad jame religinei bendruomenei ar bendrijai, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami šie reikalavimai: pirma, religinė bendruomenė ar bendrija turi būti priskirta valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendruomenių ar bendrijų kategorijai; antra, religinė bendruomenė ar bendrija apie savo egzistavimą ar susikūrimą turi informuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją; trečia, religinė bendruomenė ar bendrija turi būti nustatyta tvarka įregistruota.
Teismas nustatė, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodo priskirtinumo tradicinių religinių bendrijų kategorijai klausimas buvo nustatytas remiantis specialistų išvadomis, iš kurių dviejuose nurodoma, jog minėta religinė bendrija yra tradicinė, o trečioji išvada tai neigia. Teismas pažymėjo, kad pirmąsias dvi išvadas davė du skirtingi tarpusavyje nesusiję specialistai, bei, kad jų išvados, vertinant evangelikų reformatų kanonus, statutus ir kitas normas, tarpusavyje sutapo. Remdamasis šiomis dvejomis išvadomis ir atmesdamas trečiąją, teismas konstatavo, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodas yra tradicinė religinė bendrija. Ši religinė bendrija apie savo susikūrimą nustatyta tvarka informavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. Tokiu būdu, buvo įvykdyta ir antra įstatyminė sąlyga, sudaranti prielaidas šią religinę bendriją įregistruoti kaip juridinį asmenį. Iš įregistruotų pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens pavadinimų (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae Sinodas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad jie nėra tapatūs, t. y. jų pavadinimai skiriasi, ir ši aplinkybė (juridinių asmenų pavadinimų skirtingumas) šalina galimybę atsisakyti įregistruoti šiuos asmenis ( Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
IV.
Pareiškėjas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A8-434/2004. Išnagrinėjus bylą atnaujintame procese, prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas nepraleistas, nes apie tai, kad analogiškoje situacijoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-514/2004 sužinojo pagal 2009 m. gegužės 19 d. Seimo kontrolierės A. R. prašymą. Teigia, kad ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje numatytas 5 metų terminas taip pat nepraleistas.
Prašyme nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2002 m. gruodžio 9 d. įformino juridinio asmens teises dar vienai, su tokiu pat pavadinimu, pretenduojančiai būti valstybės pripažintai tradicinei religinei bendruomenei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodui, kurios nėra tarp pripažintų Lietuvos valstybės devynių tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų. Mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neteisingai konstatuota, kad išvadas atliko nesusiję specialistai. Pažymi, kad Lietuvos evangelikų Bažnyčios hierarchinėje institucinėje struktūroje nenumatyta galimybės parapijoms be Bažnyčios sutikimo kaip nors reorganizuotis, susijungti, atsiskirti nuo Bažnyčios, todėl Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegija yra vienintelė teisėta tradicinė religinė bendruomenė. Prašyme taip pat nurodomi kiti argumentai dėl ginčo administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 esmės.
Dėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8-514/2004 konstatavo, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra įgaliotas spręsti, kuri religinė bendruomenė turėjo teisę naudoti religinės bendruomenės pavadinimą pagal vidines šių bendruomenių veiklą reglamentuojančias normas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 iš esmės sprendė religinių bendruomenių ir bendrijų tarpusavio konfliktą, kas prieštarauja teismo praktikai (įskaitant ir Konstitucinio Teismo nutarimus). Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo pasisakyti dėl sprendimo įforminti juridinio asmens teises Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodui, t. y. taip pat išspręsti klausimą, ar naujai susikūrusiai bendrijai turi būti pripažinta subjektinė teisė būti juridiniu asmeniu.
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8-514/2004 pasisakė tik registracijos pažymėjimo panaikinimo klausimu ir nurodė, kad administraciniai teismai nekompetentingi nagrinėti skundą dėl registracijos pažymėjimo panaikinimo, t. y. kad nei juridinio asmens registracijos pažymėjimas, nei jame įrašyti duomenys negali būti savarankišku ginčo objektu. Mano, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuota, kad įregistruota tradicinė religinė bendruomenė ir nespręsti vidinio konflikto tarp Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir bedrijos Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Sinodas. Taigi pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas analogiškoje byloje Nr. A8-514/2004 priėmė visai kitokį sprendimą nei admisnitracinėje byloje Nr. A8-434/2004, todėl pastarosios bylos procesas atnaujintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Paduodant prašymą dėl proceso atnaujinimo, toks prašymas turi būti pagrįstas, pateikiant konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A8-434/2004 yra priimta 2004 m. gegužės 20 d. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Pareiškėjas šį prašymą teismui išsiuntė 2009 m. gegužės 19 d., nurodydamas, jog aplinkybę apie analogiškoje situacijoje priimtą kitokį Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimą sužinojo tik 2009 m. gegužės 19 d., t.y. tą pačią dieną. Iš kartu su prašymu pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės 2009 m. gegužės 19 d. rašto, adresuoto Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, kopijos matyti, kad jame siūloma susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-514/2004, kurioje, anot kontrolierės, suformuota Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tada, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nepateikta.
Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A8-514/2004 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiami du reikalavimai: 1) įpareigoti Teisingumo ministeriją išduoti pareiškėjui (religinei bendruomenei) pažymėjimą, kad ji yra juridinis asmuo, turintis atitinkamą pavadinimą, identifikavimo kodą ir buveinę; 2) pripažinti negaliojančia Teisingumo ministerijos išduoto trečiajamsuinteresuotam asmeniui (kitai religinei bendruomenei tuo pačiu pavadinimu) pažymėjimo nuorodą, kad jis yra juridinis asmuo. Taigi, toje byloje iš esmės ginčas buvo kilęs dėl Teisingumo ministerijos sprendimo įforminti juridinio asmens teises ir išduoti juridinio asmens pažymėjimą su analogišku juridinio asmens pavadinimu kitai religinei bendruomenei, be to pareiškėjas ginčijo ir bendruomenių susijungimo klausimus. Pats pareiškėjas Teisingumo ministerijos įregistravimo pažymėjimo, jam išduoto iki Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 705 įsigaliojimo, neturėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjas, neįregistravęs savo subjektinės teisės (teisės būti įregistruotam) prarado teisę į teisminę gynybą.
Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas visiškai kitoks ginčas, o būtent ginčas dėl Teisingumo ministerijos sprendimo įforminti juridinio asmens teises Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodui. Šį ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė aiškindamas ir taikydamas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų 10 straipsnio nuostatas. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Taigi nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje galėjo būti nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimu (paskelbtu Administracinių bylų praktikoje Nr. 6) suformuotos praktikos, ir šis sprendimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą šnagrinėjamoje byloje.
Taigi, darytina išvada, jog atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai nėra pakankami proceso atnaujinimui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Todėl procesas šioje byloje pagal atsakovo pateiktą prašymą negali būti atnaujinamas.
Kiti pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, tačiau įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant patikrinti, ar bylą nagrinėjęs teismas teisingai vertino bylos įrodymus ir ar padarė teisingas išvadas dėl byloje nustatytų faktų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Kolegijos prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A8-434/2004.
Nutartis neskundžiama.